Kategorija: Mintys

Kartą Kalėdų išvakarėse viena moteris per savo namų langą pamatė pro šalį einančius tris senolius.

Moteris išėjo į gatvę, pasisveikino ir pakvietė senolius į savo namus šventinei vakarienei su jos šeima.

Bet senoliai atsakė:

– Dėkojame, geroji šeimininke! Susipažinkime: žmonės mus vadina Gausa, Sėkme ir Meile. Bet esmė tame, kad visi trys mes paprastai į namus neužeiname.. Todėl pasitarkite su šeima, kurį iš mūsų jūs norėtumėte pasikviesti.

Moteris sugrįžo į namus ir papasakojo vyrui ir sūnui apie sutiktus senolius ir jų keistą pasiūlymą.

Vyras kiek pasvarstė ir pasirinko Gausą. Žmonos dėmesį patraukė senolis, kurį vadino Sėkme, o jų mažylis sūnus paprašė tėvų, kad pakviestų į namus Meilę.

Tėvai nusprendė švenčių proga padaryti vaikui dovaną ir pakvietė senolį, kurį vadino Meile.

Tačiau.. kai tik jis užėjo pro duris – iš paskos atėjo ir kiti du..

Visi draugiškai susėdo prie šventinio stalo.

– Mes labai džiaugiamės, kad atėjote pas mus visi trys, – pasakė moteris, – bet juk jūs sakėte, kad vaikštote pas žmones tik po vieną?..

– Taip, – atsakė vienas iš senolių, – bet yra viena maža paslaptis: tai Gausa ir Sėkmė vaikšto po vieną, bet jei tik kažkas pakviečia Meilę – tuoj pat iš paskos ateina ir Gausa su Sėkme 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems šviesaus, jaukaus ir smagaus šventinio savaitgalio 🙂 !

Kartą viename nedideliame kaimelyje gyveno toks nuolat paniuręs ir nusiminęs senelis..

Jam atrodė, kad jis pats nelaimingiausias žmogus pasaulyje, ir apie savo bėdas jis pasakojo kiekvienam sutiktam kaimelio gyventojui.

Visas kaimelis nuo jo pasakojimų labai pavargo: jis visada kažkuo skundėsi, buvo blogos nuotaikos, visada buvo susiraukęs. Todėl žmonės jo privengė.

Ir dar bėda buvo tame, kad su amžiumi jis darėsi vis labiau prislėgtas, nuliūdęs ir surūgęs, o jo žodžiai kaipmat nuspalvindavo giedriausią dieną ar kokį gerą įvykį kaime pačiomis tamsiausiomis spalvomis.

Senelis pyko, kai matydavo laimingus žmones, jis sumenkindavo ir išjuokdavo kiekvieną, kas džiaugėsi gyvenimu.

Senelio niūri būsena tarsi užkrėsdavo aplinkinius, nes šalia jo visi pasijusdavo nelaimingi arba kalti dėl jo visų nelaimių..

Tačiau vieną gražią dieną, kai senelis sulaukė garbaus jubiliejaus, atsitiko tikras stebuklas – toks, kad nei vienas kaimelio gyventojas negalėjo iš karto tuo patikėti..

Tą dieną kaimelį akimirksniu aplėkė žinia: “Senelis šiandien laimingas, niekuo nesiskundžia, šypsosi, juokauja ir džiaugiasi gyvenimu!..“

Viso kaimelio gyventojai sugužėjo pas senelį – ne tik jo pasveikinti, bet ir įsitikinti, ar tikrai įvyko tokie keisti pasikeitimai. Ir tikrai: net veidas senelio pasikeitė – jis spinduliuote spinduliavo laimę..

– Seneli, kas gi atsitiko? – paklausė nustebę žmonės.

– Nieko, – šypsojosi laimingas senelis. – Aš supratau, kad visą savo gyvenimą labai stengiausi būti laimingas, todėl nuolat ieškojau laimės. Ir tos paieškos mane labai išvargino.. O šiandien aš nusprendžiau nutraukti savo paieškas ir.. tiesiog BŪTI laimingu 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Gyveno kartą žmogus su šalta širdimi, bet buvo toks savimyla, kad neskaitė to savo trūkumu. Atvirkščiai: jis gyrėsi, kad nejaučia jokio gailesčio niekam, kad nieko nemyli ir dėl nieko nepergyvena. Žodžiu – nejaučia nieko..

Vieną žiemos vakarą šis žmogus išėjo į miestą pasivaikščioti. Artėjo Naujieji Metai, oras buvo žvarbus, snigo. Žmogus buvo šiltai apsirengęs, todėl nusprendė užsukti prie naujametinės eglės, kuri buvo papuošta miesto aikštėje.

Pakeliui žmogus sutiko berniuką palaikais rūbeliais, kuris taip pat skubėjo link aikštės. Žmogus šaltai dėbtelėjo į berniuką, aplenkė jį ir paskubino žingsnį.

Prie naujametinės eglutės jiedu vėl susitiko. Žmogus norėjo prieiti arčiau apžiūrėti papuošimus, todėl besibraudamas stumtelėjo berniuką. Jis suklupo ir nustebęs pažiūrėjo į žmogų, kuris taip veržėsi prie eglės.

Tačiau jis net neatsisuko. Berniukas nubraukė nuo rūbų sniegą ir priėjo prie eglės – juk jis atėjo su tikslu: jis norėjo tyliai pasakyti savo naujametinį norą.. Berniukas tikėjo, kad Angelai jį tikrai išgirs..

Jis pažvelgė į puošnią eglę, pakėlė į akis į dangų ir tyliai ištarė:

– Mieli Angelai, kai aš ėjau čia, aš norėjau jūsų paprašyti, kad gaučiau dovanų šiltų rūbų, nes manieji visai susinešiojo, ir todėl man su jais labai šalta. Bet pakeliui aš pamačiau žmogų, kuris daug nelaimingesnis už mane, nes šąla jau seniai, ir, ko gero, gali pavirsti ledu.. Padovanokite jam karštą mylinčią širdį, kitaip jis niekada nebus laimingas.. Aš nežinau, kaip dar galėčiau jam padėti..

Berniukas dar ilgai stovėjo prie eglės, žiūrėdamas į žvilgančius žaisliukus. Staiga pajuto, kad kažkas palietė jo petį. Berniukas atsisuko ir pamatė tą patį žmogų – jis nusišypsojo ir padavė jam maišelį su šiltais drabužiais.

Berniukui tai buvo taip netikėta!. Jis labai apsidžiaugė, padėkojo žmogui, ir dar labiau džiaugėsi, matydamas šypseną jo veide.. “Dėkoju, mielieji Angelai už viską dėkoju! Jo ledinė širdis atitirpo, tai tikras šventinis stebuklas!“ – pagalvojo berniukas 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Valstietis ima dvi skirtingas sėklas ir sodina į tą pačią dirvą. Viena sėkla – cukrinio runkelio, kita – karčiojo pelyno.

Abi sėklos auga toje pačioje dirvoje, gauna tiek pat saulės ir vandens, tiek pat augimui reikalingų medžiagų.

Laikui bėgant, sudygsta du daigeliai, o vėliau užauga du vešlūs, bet labai skirtingi augalai: saldus cukrinis runkelis ir kartus pelynas.

Kodėl jie tokie skirtingi? Ar gamta buvo labai atšiauri pelynui, kad jo lapai tokie kartūs, ir, atvirkščiai – gamta buvo itin palanki saldžiajam runkeliui?

Ne, gamta buvo vienodai palanki abiems augalams – juk ji veikia pagal nekintamus dėsnius. Gamta tik padeda išryškinti skirtingų sėklų savybes.

Cukrinio runkelio sėkla turi jai būdingą savybę – saldumą, todėl augalas neturės jokių kitų savybių, išskyrus saldumą.

O pelyno sėkloje glūdi jai būdinga savybė – kartumas, todėl augalas neturės jokių kitų savybių, o tik kartumą.

Kokia sėkla – toks bus ir augalas..

O dabar įsivaizduokite, kad valstietis ateina prie pelyno krūmo, paragauja lapų ir.. labai supyksta, kad jie tokie kartūs!.

Dar daugiau: jis tikisi, kad pelyno lapai laikui bėgant pasidarys saldūs, todėl kasdien ateina prie pelyno krūmo, skina lapus ir vėl ragauja. Ir vėl supyksta, kad jie tokie kartūs..

Žinoma, valstietis taip nesielgs, juk jis žino, kad iš pelyno sėklos tikrai užaugs kartusis pelynas, ir jei jis nori saldaus augalo – jis pasodins saldaus augalo sėklą.

Valstietis žino: kokia sėkla – toks bus ir augalas.

Bet mūsų gyvenime taip nutinka: kartais mes esame neatidūs, o todėl nesusiejame savo veiksmų priežasčių ir jų pasekmių..

Mes sėjame neapykantą, bet labai norime meilės..

Sėjame pyktį, bet labai norime taikos ir ramybės..

Tačiau.. prisimenate: kokia sėkla – toks bus ir vaisius.

Arba: kokia priežastis – toks ir rezultatas, koks veiksmas – toks ir atoveiksmis.

Atminkime šį paprastą dėsnį.. Sėkime Gėrį savo gyvenime 🙂 !.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Kartą Mokytojas pasakojo mokiniams apie žodžių jėgą.

Vienas iš mokinių nesutiko:

– Aš nesuteikčiau žodžiams tokios galios. Argi žmogus taps nušvitusiuoju tik todėl, kad nuolat kartos žodį “Nušvitimas“? Kaip ir netapsi nusidėjėliu tik todėl, kad visą laiką kartosi žodį “Nuodėmė..“

– Tu esi neišmanėlis! – netikėtai atkirto Mokytojas.

Mokinys amo neteko nuo tokių Mokytojo žodžių.. Paskui atsipeikėjo ir pradėjo piktai prieštarauti. Prireikė nemažai laiko, kol jis nusiramino.

– Prašau, atleisk man, aš pasikarščiavau, – vėl netikėtai pakreipė pokalbį į kitą pusę Mokytojas.

Mokinys kaipmat aprimo.

– Štai tau ir atsakymas apie žodžių jėgą, – paaiškino Mokytojas, – vieni žodžiai sukėlė tavyje pyktį, o nuo kitų žodžių tu nusiraminai..

***********

Vienoje pamokoje Mokytojas kalbėjo apie konkurencijos žalą.

– O argi konkurencija nėra tinkamiausia priemonė išryškinti geriausius? – paklausė vienas mokinys.

– O taip, ji išryškina, bet išryškina blogiausia, kas yra žmonėse, – atsakė Mokytojas.

– O kas tai yra? – paklausė kitas mokinys.

– Pirmiausia – tai neapykanta, kuri skatina paminti kitus, būti savanaudišku ir elgtis nesąžiningai, – atsakė Mokytojas.

– Bet juk be konkurencijos nebus jokio tobulėjimo, ir progresas tiesiog sustos, – nesutiko mokiniai.

– Yra vienintelis progresas – meilės progresas, yra vienintelis tikras tobulėjimas – dvasinis augimas, ir žmonijos gerovė priklauso tik nuo jų, – atsakė Mokytojas.

***********

– Ir vis dėl to, Mokytojau, kaip jūs galėtumėte trumpai apibrėžti nušvitimą? – paklausė kartą vienas mokinys.

– Tai gebėjimas matyti neiškreiptą realybę, – atsakė Mokytojas.

– O argi mes nematome realybės tokios, kokia ji yra? – nustebo mokiniai.

– O, ne! Dauguma mato, deja, ne realybę, o savo nuomonę apie ją..

– O koks tame skirtumas? – neatlyžo mokiniai.

– Skirtumas toks: vienas reikalas manyti, kad skęsti audringoje jūroje, ir visai kitas – žinoti, kad nenuskęsi, nes aplink nėra jokio vandens, – nusišypsojęs tarė Mokytojas 🙂 ..

***********

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Susitiko kartą Mokytojas ir Senolis.

– Sakyk, Senoli, kas tau yra svarbiausia gyvenime? – paklausė Mokytojas.

– Man svarbiausias yra šventumas – tai reiškia būti tyru prieš Kūrėją ir prieš žmones.

– O aš manau, kad išmintis daug svarbesnė..

– O kodėl ji tokia svarbi? – paklausė Senolis.

– Todėl, kad moko atskirti gėrį nuo blogio, – atsakė Mokytojas.

– O šventumas – tai gebėjimas daryti gerus darbus ir susilaikyti nuo blogio.. – pasakė Senolis.

Ir, kiek patylėjęs, paklausė Mokytojo:

– Ar nemanai, kad išmintis – tai laiptelis į šventumą?..

***********

Vienas žmogus ilgai ir įnirtingai kovėsi su neapykantos ir žiaurumo demonu. Vieną akimirką, sutelkęs visą savo jėgą ir pyktį, jis taip stipriai smogė demonui, kad šis krito be jokių gyvybės ženklų..

Išvargintas kovos, žmogus prisėdo ir su palengvėjimu atsiduso.

Bet.. staiga išgirdo balsą iš savo vidaus: “Manai, kad nukovei mane? Taip, tu įveikei mano kūną, bet dabar aš turiu kitą kūną – tavąjį. Būtent tavo pyktis atvėrė man tavo širdį ir įsileido mane.. Ir tavo pykčio dėka aš tapau dar stipresnis!.“

************

Kartą Mokytojas pateikė savo mokiniams vieną užduotį: išdalino kiekvienam po lapą popieriaus ir paprašė nematuojant nustatyti salės, kurioje jie mokėsi, ilgį.

Beveik visi užrašė suapvalintus skaičius, pavyzdžiui: “dešimt metrų“, “dvylika“, o keli mokiniai šalia skaičių dar užrašė žodį “apytiksliai“.

Mokytojas peržiūrėjo atsakymus ir pasakė:

– Nei vienas iš jūsų neatsakė teisingai..

– O koks turi būti atsakymas?- paklausė mokiniai.

– Teisingas atsakymas: “Aš nežinau“.

************

Augo sau vienišas bambukas. Kaskart, kai pūsdavo vėjas, jo kamienas skleidė nuostabaus grožio garsus, primenančius grojimą fleita.

Bambukas pradėjo galvoti, kad jis labai ypatingas, jis pamanė, kad tai jis pats skleidžia tokius gražius garsus.

Nuo tokių minčių bambukas labai susireikšmino – ėmė didžiuotis ir pūstis, ir taip išsipūtė, kad kamienas vieną dieną neatlaikė ir.. skilo pusiau.

Nustebo vėjas tai pamatęs, nuliūdo, nes jam buvo labai smagu čia praskristi, paliesti bambuko kamieną ir išgirsti nuostabius garsus.. Jis trumpam nuščiuvo.. ir – nulėkė tolyn..

************

Mokytojas dažnai kartojo, kad dauguma žmonių gyvena ne Realiame pasaulyje, bet pasaulyje, kurį sutvėrė jų protas.

Kartą vienas mokslininkas atėjo pas jį pasikalbėti šia tema. Mokytojas ant stalo sudėliojo “T“ raidę iš dviejų šakelių ir paklausė:

– Ką jūs čia matote?

– Raidę “T“, – atsakė mokslininkas.

– Aš taip ir maniau, – pasakė Mokytojas. – Gamtoje nėra jokios “T“ raidės, tai tik simbolis jūsų galvoje. O čia guli viso labo tik dvi sulaužytos šakelės..

************

Kartą Išminčiaus paklausė:

– Jei žmogus myli, jis sugrįš?

Išminčius atsakė:

– Jei žmogus myli – jis neišeis..

***********

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražaus visiems savaitgalio 🙂 !

Susitiko kryžkelėje du keliai. Siauras ir platus.

– Tu visai apsileidai: visas nubarstytas aštriais akmenimis, išmuštas duobėmis, apaugęs dygiais vijokliais! – ėmėsi priekaištauti platus siaurajam. – Tavo keliautojai gali išsekti nuo nuovargio ir bado! Visai kitas reikalas aš: gražus, lygus! Mano pakelėse kavinės, restoranai, namai su visais patogumais. Gyvenk ir linksminkis!..

– O ko gi tu taip staiga nutilai? Juk, sprendžiant iš tavo pasakojimų, gyveni tu gerai! – nustebo siauras kelias.

– Na, lyg ir gerai… – atsiduso atsakydamas platus kelias. – Bet va mano kelio gale – bedugnė. Gili, niūri, juoda. Tokia, kad ir nupasakoti tau negaliu. Dauguma žmonių net neįtaria, kad ji ten yra. O tie, kurie žino, tik ranka numoja. Matyt, nežino visos tiesos. O aš tiek į tą bedugnę prisižiūrėjau, kad labiausiai pasaulyje bijau vieną dieną pats į ją nuslysti. Nes bijau, kad atsidursiu ten visiems laikams… Na, o kaip tu gyveni?

– Sunkiai… – atsiduso siauras kelias. – Ir tiems, kurie manimi keliauja, nelengva. Bet užtat mano kelio gale – kalnas. Ir užkopę į jį tampa tokie šviesūs, tyri ir laimingi, kad negaliu tau apsakyti! Ir žinai, aš taip pat labiau už viską noriu ten atsidurti – visiems laikams!

Pasikalbėjo du keliai ir pasuko kiekvienas į savo pusę.

O kryžkelėje toje žmogus stovėjo, kuris visa tai girdėjo.

Ir štai kas stebina: iki šiol ten stovi ir dar svarsto, kokiu keliu jam pasukti!

Autorius vienuolis Varnava, vertė ruvi.lt

Gražaus visiems savaitgalio 🙂 !

Jei pradėjai sielvartauti – ieškok, kur užstrigai…

Žiema… Pavasaris… Vasara… Ruduo… ir vėl – Žiema… Pavasaris… Vasara… Ruduo…

Tu pažinai vasarą ir visa širdimi ją pamėgai. Tau gera, šilta ir smagu vasarą. Tu nori, kad vasara niekada nesibaigtų, ir kai tik prasideda mažiausi pasikeitimai, bylojantys apie tai, kad vasara praeina, tave apima baimė… Apatija…

Tu kabiniesi už vasaros ir apie viską sprendi, remdamasis savo prisiminimais apie ją. Žolė gelsta, oras vėsta, dangus keičia spalvą, saulės spinduliai jau kitokie, … – tai blogai, tai liūdina, tai gąsdina, nes vasara baigiasi.

Apima baimė… Baimė paleisti tai, kas džiugino, kas teikė laimę, tai, kas pagal tavo gilų asmeninį įsitikinimą, atrodė idealu.

O dabar perkelkime šį vaizdinį į bet kokį įvykį mūsų gyvenime.

Tai, kas priverčia tave sielvartauti – tai atsiminimai apie tai, kas gali tau atnešti komfortą ir džiaugsmą.

“Vasarą man buvo gerai, reiškia, viskas, kas atima vasarą – tai blogai, tai nejauku, tai liūdna…, ir aš dėl to kenčiu.“

Jei vaikystėje aš negausiu pakankamai meilės ir švelnumo, ir iki senatvės saugosiu tą pojūtį, tuomet visą gyvenimą negalėsiu išsivaduoti nuo kančios.

Vaikystėje manęs nesuprato, nepakankamai mylėjo, skyrė per mažai dėmesio… Vaikystė seniai praėjo, bet aš iki šios dienos saugau savo atmintyje tai, kas buvo, ir – kaip, pagal mano supratimą, turėjo būti.

Aš kabinuosi už praeities. Nepaleidžiu skausmo dėl kadaise patirto meilės trūkumo, švelnumo trūkumo… Ir kas benutiktų, aš apie viską sprendžiu, remdamasis savo atsiminimais “kaip buvo ir kaip turėjo būti“…

Aš elgiuosi lyg užsispyręs vaikas, kuris nenori tapti suaugusiu tik todėl, kad negavo to, ko jam trūko vaikystėje. Ir kol negausiu – nesiruošiu tapti suaugusiu, neišeisiu iš tos “realybės“…

Štai taip aš pats susikuriu sau kančią – nenorėdamas išeiti iš savo atsiminimų, iš tos akimirkos, kur, kaip man atrodo, kažkas “neužbaigta“…

Bet jei tik aš galėčiau suprasti, kad viskam yra savo laikas, kad bet koks laikmetis turi savo žavesį ir savo pamokas – aš kaipmat išsivaduočiau nuo savo kančios…

“… Žiema… Pavasaris… Vasara… Ruduo…“

Jei aš kabinsiuos tik už vasaros, tuomet bet koks kitas metų laikas man taps pragaru.

Bet kai tik aš suvoksiu, kad ir ruduo, ir žiema, ir pavasaris turi savo žavesį ir kad viskam yra savo laikas – mano sielvartas akimirksniu išnyks, ir aš tiesiog gyvensiu, paleisdamas tai, kas išeina ir sutikdamas tai, kas ateina…

Nesipriešindamas. Atsiverdamas viskam. Pažindamas tai…

… Jei pradėjai sielvartauti – ieškok, kur užstrigai…

Autorius – Amu Mom, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Vienas Mokytojas turėjo labai daug mokinių – į jo mokyklą suvažiuodavo mokiniai iš visos šalies kampelių.

Tačiau, visų nuostabai, gyveno jis labai kukliai: tenkinosi mažu ir turėjo tik tai, kas tikrai būtina gyvenime. Tai stebino ir mokinius.

Kartą vienas iš mokinių paklausė:

– Mokytojau, esate gerbiamas žmogus, šlovė apie jus sklinda po visą šalį. Sakykite, kodėl jūs neturite iš to jokios naudos? Juk galėjote tapti turtingu, neturinčiu jokių rūpesčiu žmogumi..

– Aš turiu viską, ko man reikia gyvenime, – pasakė Mokytojas.

– Bet jūs galėtumėte turėti žymiai daugiau!. – nenustojo stebėtis mokinys.

Mokytojas atsakė:

– Žmogus, kuris kaupia turtus, panašus į keliautoją, kuris pakeliui susirinko viską, kas pasitaikė jo kelyje, o paskui visa tai tempte tempė, susilenkęs nuo nepakeliamos naštos..

Mokiniai susidomėję klausė, o Mokytojas tęsė:

– Ir kai jis jau priėjo kelio pabaigą, pasirodė, kad kelią jam pastojo aukšta siena, kurią būtinai reikia perlipti, nes nei apeiti, nei sugriauti jos neįmanoma. Ir, žinoma, su savo sunkia našta jis negalėjo to padaryti.. Taigi, žmogui teko palikti prie sienos viską, ką jis taip sunkiai tempė su savimi..

Mokiniai sukluso. Mokytojas trumpam nutilo, o paskui pridūrė:

– Mes ateiname į šį pasaulį ir išeiname iš jo tuščiomis rankomis, palikę viską, ką sukaupėme. Tai ar yra prasmė tik iš godumo kaupti tai, kas nebūtina, žinant, kad paskui teks ne tik tempti su savimi tą naštą, bet ir palikti ją kelio pabaigoje? Ar ne geriau praeiti savo kelią lengvai, be slegiančios naštos 🙂 ?.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Atėjo kartą mokinys pas Mokytoją ir klausia:

– Sakykite, Mokytojau, kodėl man taip nesiseka dėstyti žmonėms amžinas tiesas? Jie neklauso, jie nesupranta manęs.. Jūs tiek išminties man atvėrėte, ir aš labai noriu ja pasidalinti su kitais.

– Tame ir yra tavo klaida.. – atsakė Mokytojas.

– Kaip tai?.. Jūs norite pasakyti, kad aš neturiu dalintis išmintimi?

– Tu nesuprasi dabar šito, – atsakė Mokytojas, – o vietoje atsakymo noriu paprašyti tavęs vieno dalyko: nueik pas mano draugą sodininką ir perduok jam nuo manęs truputį sėklų, kurių jis jau seniai ieško. Ir dar: pasilik pas mano draugą kuriam laikui ir stebėk, ką jis darys – galbūt, stebėdamas jo veiksmus, tu atrasi atsakymą į savo klausimą.

Mokinys nusiminė, kad negavo atsakymo, bet netrukus ėmėsi vykdyti Mokytojo prašymą. Jis nunešė sėklas ir pradėjo stebėti sodininką. Šis išvyniojo sėklas ir taip apsidžiaugė, tarsi būtų gavęs labai trokštamą dovaną.

– Kodėl jūs taip džiaugiatės? – paklausė mokinys, – juk tai viso labo kelios paprastos sėklos..

– Tai ne tokios jau paprastos sėklos, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, tai nuostabių retų gėlių sėklos, – atsakė sodininkas ir papasakojo, kad jis ir jo draugai jau seniai svajojo apie jas.

Paskui jis pamirkė sėklas ir paskleidė jas ant drėgno audeklo, kad išleistų daigelius, o po kelių dienų pasodino sėklas į žemę.

– Nejaugi jūs nepasidalinsite sėklomis su savo draugais? – paklausė mokinys.

– Kodėl gi nepasidalinsiu? – nustebo sodininkas. – Būtinai pasidalinsiu, bet vėliau.

Praėjo dar kelios dienos, ir pasodintos į žemę sėklos sudygo.

– Turbūt, dabar jau pasidalinsite sodinukais su savo draugais? – paklausė mokinys.

– Ne, sodinukų nedaug, o draugų, kurie svajoja apie juos, žymiai daugiau. Juk negaliu aš pasidalinti su vienais, o kitus nuskriausti. Ir sodinukai per gležni, kad juos dabar persodinčiau. O kai ateis ruduo, gėlės subrandins daugybę sėklų, kuriomis aš ir pasidalinsiu su draugais. Be to, aš pasidalinsiu su visais šių gėlių auginimo bei jų priežiūros patirtimi.

Ir staiga mokinys suprato, kodėl Mokytojas pasiuntė jį pas savo draugą sodininką ir ką norėjo tuo jam parodyti.. Jis padėkojo sodininkui ir sugrįžo pas savo Mokytoją.

– Aš viską supratau, Mokytojau, – pasidalino savo įspūdžiais mokinys. – Ta išmintis, kurią aš gavau iš jūsų ir iš knygų, tebuvo lyg sėklos, o aš dalinau jas žmonėms nebrandžias ir nesudygusias, ir jiems sunku buvo įžvelgti jose išmintį. Todėl aš būtinai turiu jas užauginti ir dalintis jų auginimo patirtimi, tuomet išmintis tampa žmonėms suprantama..

Pagal S. Šepel alegoriją, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !