Kategorija: Mintys

Kartą mokinys paklausė išminčiaus:

– Mokytojau, kodėl tu nuolat pabrėži tylėjimo svarbą ir sakai, kad verčiau mokytis laiku patylėti, nei gražiai kalbėti? Paaiškink..

Išminčius atsakė:

– Supranti, tylėjimas – tai ypatinga išmintis. Tai patikimas priešnuodis prieš kvailumą ir emocines dramas. Tylėjimas gesina ginčus, barnius ir leidžia išsaugoti dvasinę ramybę.

– Bet kaip sunku tylėti, kai taip knieti įrodyti savo tiesą, prieštarauti ar apsiginti! – pasakė mokinys. – Man atrodo, kad aš niekuomet neišmoksiu tylėjimo praktikos..

– O tu pabandyk, – padrąsino Mokytojas, – tai tik atrodo sunku, bet kai sąmoningai praktikuoji tylėjimą, ilgainiui tai tampa labai naudingu įpročiu: tu daraisi ramus ir dvasiškai stiprus, o tavo gyvenime vis mažiau ginčų, barnių ir vis daugiau harmoningo bendravimo.

Tada mokinys paklausė:

– O ar nebūtų naudingiau tiesiog išmokti gražiai kalbėti?..

Išminčius į tai atsakė:

– Tylėdami išmokstame ne tik išgirsti kitus, bet ir valdyti savo mintis, žodžius ir užmegzti harmoningą pokalbį. Jei to nemokame, žodžiai pradeda gyventi savo gyvenimą, o mūsų kalba virsta tuščiažodžiavimu ir kovos įrankiu.

Žodžiai gali suvienyti, įkvėpti ir suburti, bet gali ir supriešinti, suskaldyti ir sužeisti. Gražios kalbos gali apgauti. Mandagiai tariami žodžiai gali įžeisti. Žodžiai gali kurti, o gali ir griauti.

O kai žodžiai pradeda kurti, tuomet mūsų realybė pražysta: ji pasidaro vientisa ir vieninga, o žodžiai tampa tuo, kuo ir turi būti – jie tarsi dailininko dažų spalvos arba natos muzikos kūrinyje..

Todėl ir kalbu jums nuolat apie tylėjimo svarbą. Tylėjimas padeda suprasti žodžių jėgą ir tylėjimo galią.. Tyloje tu daugiau girdi ir matai.

O dabar pagalvok – kuria tavo žodžiai ar griauna?..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gero visiems savaitgalio 🙂 !

Saugokite stiprius žmones.

Kartais ir jie jaučiasi išsekę. Juk jie jaučiasi atsakingi ne tik už save. Ir ne tik už savo artimuosius.

Jie jaučiasi atsakingi už visus ir už viską, kas pakliūna į jų gyvenimo orbitą, nes jų vidinė jėga pritraukia tuos, kam reikia pagalbos. Ir jie puola padėti, guosti, palaikyti, dalintis.. pamiršdami save.

Stiprūs žmonės nei sveikesni, nei fiziškai stipresni už kitus. Tiesiog jie tiksliai žino, kad negali numoti ranka, sirgti ar ilsėtis, kai nuo jų vis dar kažkas priklauso.

Jų jėga – tai dvasinė stiprybė, todėl jie gali bet kokioje būsenoje, net neturėdami fizinių jėgų, prireikus pulti į pagalbą, ir tik įsitikinę, kad išgelbėtam nieko negresia – išsekę nukristi.

Ir kartais mes jų nepastebime tarp kitų žmonių, nes jie tylūs ir kuklūs. O ir dažniausiai žmonės pamiršta juos ir jų pagalbą, vos tik pasijunta geriau.

Bet jie ir nelaukia dėkingumo, nes tiesiog negali kitaip – jie negali praeiti pro šalį, jei kažkam reikia pagalbos..

Atpažinti juos galime pažvelgę į jų akis, iš kurių sklinda šiluma. Arba ilgiau pabuvę su jais, pajuntame jų spinduliuojamą meilės energiją ir geranoriškumą.

Ir dar stiprūs žmonės dažnai yra labai vieniši. Ir ne todėl, kad jie nenori bendrauti. Tiesiog.. jie gi stiprūs! Taip galvoja kiti žmonės, ir jiems net mintis neateina į galvą, kad stipriems žmonėms taip pat skauda, baisu, liūdna.

Tačiau jiems nereikia gailesčio. Bet jiems, kaip visiems žmonėms, taip pat reikia šilumos, palaikymo, gerumo..

Branginkite juos – nuoširdžius, jautrius ir kuklius.. Galbūt, su jais ne visada lengva, bet visada – patikima. Jie išklausys, kai visi nusisuks, jie yra tie, kurie visada atskubės į pagalbą.

Saugokite stiprius žmones!

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Kažkam tai antspaudas pase, dėl kurio kilo būtinybė slėpti savo romanus nuo pavargusios moters, plaunančios indus virtuvėje, kurią tu pavadinai žmona. Nuo tos tylenės moters, kurios tu taip ir nesugebėjai pažinti. Bet greičiausiai nenorėjai, įtrauktas į smulkmeniškus ir išblaškančius gyvenimo malonumus.

Kažkam tai stiklinė šilto pieno ir švelni močiutės ranka, vartanti knygeles su spalvotais piešiniais. Tai mažos antklodės kraštelis, ant kurio išsiuvinėti debesys ir kuriuo tave rūpestingai apgaubdavo mama, kai užmigdavai ant jos rankų.

Kažkam tai gilus palengvėjimo atodūsis, slepiantis išdidumą ir meilę, kai tavo augantis vaikas žengia pirmuosius žingsnius į gyvenimą, suklupdamas ten, kur tu pargriūdavai. Tai paties savęs, savo jaunystės ir savo vilčių atpažinimas besišypsančiose paauglio akyse, sugrįžtančio pas tave, todėl kad šalia tavęs – jis namuose.

Kažkam tai juokingas rudas šuo su perskelta ausimi, kuris atsidavusiai žvilgčioja į tavo veidą ir moka saugoti ištikimybę besąlygiškai, ne už socialinį statusą ir padėtį visuomenėje, ne už gerą figūrą ar gražius drabužius. Tyliai tupintis prie kojų ir savaip, bet taip nuoširdžiai sušildantis vienišus vakarus.

Kažkam tai vienas vienintelis žmogus, stovintis šalia, petys į petį, visada suprantantis ir palaikantis, kaip besusiklostytų įmantrūs gyvenimo vingiai, kuriuos vadiname likimu. Tas pats, kuris užmiega kiekvieną naktį su tavimi, o ryte atrodo ypatingai artimas, bejėgis ir toks nepakeliamai artimas.

Kažkam tai laimė, kažkam būtinybė, kažkam tradicija. Ir visa tai yra šeima.

Pagal Al Kvotiono pasakojimą, vertė ruvi.lt

Visiems šilto savaitgalio ir saulėtos nuotaikos 🙂 !

* Pasitikėkime gyvenimu.. Viskas ateis tinkamu laiku: nakties virsmo į rytą akimirka akiai nepastebima.

* Jei jums sunku atleisti – prisiminkite, kiek jums yra atleista..

* Laivas neskęsta, kai jis vandenyje, laivas skęsta, kai vanduo yra jame. Ne taip svarbu, kas vyksta išorėje, svarbiausia – kas vyksta mūsų viduje..

* “Žmonės nesikeičia“ – sako žmonės, kurie nesikeičia.

* Alkanos sielos materialiu nepamaitinsi.

* Tarp tūkstančių žmonių, kurie daug ir gražiai kalba.. Harmonizuoja šį pasaulį tik tie, kas tyliai daro gerus darbus.

* Degradacija – tai kuomet žmogus galvoja, kad tapo geresniu už kitus arba.. pačiu geriausiu.

* Visi mus kažko išmoko: tik vieni apšviečia kelią, o kiti ant jo akmenėlių primėto.

* Jei jūs kažką praradote – nesikrimskite.. Gali būti, kad jūs atsikratėte būtent to, kas nereikalinga.

* Spąstai dvasinio augimo kelyje: laukti, kol aplinkiniai atitiks idealus, iki kurių mums patiems kartais net priartėti sunku.

* Pati nuostabiausia dovana gyvenime – tai žmonės, kuriems mes galime pasakyti: “Ačiū, kad Tu esi!“

* Kartais reikia labai daug laiko, kad suprastume pačius paprasčiausius dalykus..

* Išmintis ne tame, ką mes žinome, o tame, kaip mes elgiamės.

* Jei šalia nieko nėra – tai ne vienatvė. Tai reiškia, kad atėjo laikas geriau susipažinti su savimi.

* Žmogaus laimė auga lygiai tiek, kiek jis suteikia jos kitiems žmonėms.

* Tupintis ant šakos paukštis nesibaimina, kad šaka suluš, nes pasitiki savo sparnais. Niekada, jokiomis aplinkybėmis nepraraskime savo vidinės stiprybės – tai mūsų dvasiniai “sparnai“! Negalvokime apie kritimą, kai suteikti sparnai skrydžiui..

* Mes negalime žinoti, kas dedasi kito žmogaus širdyje, bet mes galime ją sušildyti savo meile, dėmesiu ir gerumu.

* Tas, kuris nori kažkokio daikto, tampa mažesniu už tą daiktą. Tas, kuris kažką atiduoda, tampa didesniu už tai, ką jis atiduoda.

* Kiekvieną kartą, kai mes pykstame arba veliamės į ginčus, tai tereiškia.. kad mums dar yra ko pasimokyti.

* Jei žmogus pasipasakoja jums savo išgyvenimus – jis nesiskundžia. Jis jumis pasitiki.

* Darykime viską iš širdies, su meile – ir tuomet nereikės jaudintis dėl pasekmių.

* Negailėkime gerų žodžių. Geras žodis – lyg šiltas, jaukus pledas šaltą dieną, lyg stiklinė šalto vandens per karščius, lyg vaiko šilto delniuko prisilietimas, lyg pievos žolynų kvapas ar saulės prošvaistė pro audros debesis.. Juk tai taip paprasta – pasakyti gerą žodį.. Bet KIEK DAUG jis reiškia!

* Kai žvelgiame į pasaulį Meilės akimis – jis atveria mums savo geriausias puses..

* Kai sakome “Aš tave myliu” – pajuskime meilę. Būkime iš tiesų dėkingi, kai dėkojame. Kai atsiprašome – pajuskime atgailą. Tik tuomet, kai mūsų žodžiai nuoširdūs, jie pasiekia kitų žmonių širdis..

* Nedėkime į rytinę arbatą vakarykštės dienos rūpesčių.. Geriau pripildykime dienos pradžią Meile, Tyru Džiaugsmu ir Gerąja Viltimi 🙂 !

Parengė ruvi.lt

Visiems geros savaitės 🙂 !

Dabar madinga sudarinėti sąrašus: pavyzdžiui, norų. Arba vertybių, kurias privalo turėti artimas žmogus. Arba trūkumų, kurių reikėtų atsikratyti. Ir sąrašas gali būti labai ilgas ir painus.

Aš rekomenduoju sudaryti vieną, patį svarbiausią sąrašą. Ir įrašyti į jį žmones, kuriems sunkią akimirką mes galime paskambinti arba nusiųsti žinutę. Ir jie jums atsakys. Ir, jei reikia – atskubės į pagalbą bet kuriuo paros metu.

Galbūt, jie žiovaus prikelti iš miego. Galbūt, susierzinę kažką murmės panosėje. Arba pradės dalinti kvailus patarimus. Bet jie tikrai atsilieps ir tikrai atvažiuos. Ir jūs nesidrovėsite jiems rašyti, net jei visus metus apie save nepriminėte. Ir skambinti nebus gėda. Vėliau, galbūt, bus nejauku, bet sunkią akimirką – nei kiek.

Ir kiek gi žmonių bus tame sąraše? Taigi. Nedaug. Galbūt, vienas. Galbūt, du arba trys. Jei tik sąrašą sąžiningai sudarinėti, aišku. Ir štai su šiuo sąrašu eikite į šventyklą, jei ten vaikštote – ir pasimelskite už tuos žmones. Arba patys mintyse palinkėkite jiems sveikatos ir geriausios kloties.

Štai šis trumpas sąrašas – tai jūsų gyvenimas ir jūsų angelai. Be kitų sąrašų galima apsieiti, o be šito – niekaip negalima. Be šito labai trumpo meilės ir ištikimybės sąrašo. Tik juo ir esame gyvi.

Autorė – Anna Kirjanova, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Pas vieną išminčių atėjo labai nusiminusi moteris ir pradėjo vardinti savo bėdas:

– Žinote, aš jaučiuosi labai nelaiminga ir noriu gauti jūsų patarimą – ką man daryti.. Žvelgiu į savo gyvenimą ir man darosi labai liūdna: jaunystė jau praėjo, gerų draugų nėra, artimųjų dėmesio nėra, padorios mašinos nėra, gero atlyginimo nėra, erdvaus buto nėra.. Žodžiu, daug ko nėra, ir svarbiausia – nėra net vilties kada nors tai turėti..

Išminčius atidžiai klausėsi, paskui pritariamai linktelėjo ir pasakė:

– Iš tiesų, jūsų gyvenime daug ko nėra.. Ir žinote, aš galiu pratęsti šį sąrašą..

Moteris susidomėjusi sukluso, o išminčius tęsė:

– Jūsų gyvenime nėra sunkios nepagydomos ligos, nėra didžiulių skolų, nėra bado, nėra sergančio giminaičio, kurį reikia slaugyti, nėra invalidumo, nėra agresyvaus kaimyno alkoholiko, nėra bėdų artimųjų gyvenime.. Labai, labai daug ko jūsų gyvenime nėra, ir jei šį sąrašą tęsime, jūsų nuotaika kaipmat pagerės, ir viltis atsiras, kad visko šito ne tik nėra, bet ir nebus.

Moteris susimąstė. Matyt, mintyse svarstė, ko dar nėra jos gyvenime.. O paskui nusišypsojo.

Išminčius taip pat nusišypsojo ir pasakė:

– Tiek daug ko nėra jūsų gyvenime.. Ir nereikia! O visa kita galima pagerinti, nusipirkti, pataisyti. Galų gale – juk be daug ko galima ir apsieiti, tiesa? Svarbiausia – jūs gyva ir sveika, ir jūsų artimieji gyvi ir sveiki.

Paskui pridūrė:

– Ir žinote ką? Išmokite nuoširdžiai džiaugtis tuo, ką turite, tuomet išnyks įprotis liūdėti dėl to, ko neturite. Ir tada pamatysite, kaip stebuklingai pasikeis jūsų gyvenimas 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėto savaitgalio 🙂 !

Kai žaliasis vijokliukas buvo dar visai mažas, jis susižavėjęs žvelgė į šalimais augantį didžiulį vešlų medį.

Jis atrodė toks išdidus ir neprieinamas! Besivejantis prie jo šaknų laibas vijokliukas galėjo tik pasvajoti apie tokį aukštį ir grožį..

Laikas ėjo, vijokliukas augo ir pamažu pradėjo vytis aplink medžio kamieną, šlovindamas jo galią ir grožį. Ir medis buvo nieko prieš, nes jam labai jau patiko šio mažo vijoklio žodžiai..

Na, nieko baisaus, galvojo jis, jei tas vijoklis palypės truputį ir pamatys pasaulį iš aukštai, juk jis visai netrukdo, bet užtat jo saldžios kalbos tokios mielos ausiai..

O vijoklis kasdien kilo vis aukščiau ir aukščiau, jo stiebas darėsi vis tvirtesnis ir vis stipriau spaudė medžio kamieną.

Ir vieną dieną medis suprato, kad jau negalės išsilaisvinti nuo vijoklio įkyrumo ir kad jam teks susitaikyti su šia įžūlia kaimynyste, viliantis, kad jis stipriai neišsikeros.

Bet vijoklis nė nemanė sustoti: savo tvirtomis lianomis jis jau apsivijo visas medžio šakas ir lipo vis aukščiau ir aukščiau.

Galiausiai medis pradėjo džiūti, trokšdamas be oro ir vandens, bet vijokliui tai buvo nė motais! Iš tolo medis dar atrodė vešlus ir žalias, bet priėjus arčiau matėsi, kad tai tik sausas kamienas, apvytas vešlaus vijoklio lianomis.

Vijoklis triumfavo: jis pasiekė tokias aukštumas, apie kurias net nedrįso svajoti! Jam tai pavyko! Jis svaiginančioje aukštumoje!..

..Na, o medžio likimas jo jau visai nedomino..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Vienam žmogui bėda nutiko: įpuolė jis į balą ir pradėjo verkti iš nevilties..

Atėjo “geri“ žmonės palaikyti jį – išreikšti jam savo apgailestavimus ir užuojautą. Atsisėdo jie šalia nelaimėlio ir pradėjo kartu su juo raudoti.

“Štai kokie geri žmonės, kaip pergyvena dėl manęs“, – pagalvojo žmogus ir ėmė dar smarkiau verkti.

O bala tuo tarpu nuo jo ašarų ir nuo “gerų“ žmonių ašarų pradėjo didėti, o nelaimėlis ėmė grimzti į ją vis labiau ir labiau.

Sužinojo apie šį įvykį vienas žmogus. Jis nebuvo panašus į kitus susirinkusius žmones. Pamatęs, kokioje sunkioje padėtyje atsidūrė nelaimėlis, jis ryžtingai pasakė:

– Žmogau, pakaks jau verkti, juk tu tuoj paskęsi.. Geriau čiupk virvę, kurią aš tau numečiau, laikykis už jos kuo tvirčiau ir plauk į krantą.. Aš tau padėsiu išlipti iš balos!

Nesuprato nelaimėlis tokio rūpesčio, nes nesulaukė gailių paguodos žodžių, todėl pasipiktino ir liepė eiti šalin gelbėtojui, apkaltinęs jį abejingumu, beširdiškumu ir žiaurumu.

Tas dar pastovėjo ant kranto, pabandė įkalbėti žmogų lipti į krantą, tačiau per kitų žmonių raudas šis nieko negirdėjo. Tada gelbėtojas išėjo, bet prieš išeidamas pririšo virvę prie artimiausio medžio.

Ėjo laikas. Nelaimėlio ir jo “draugų“ ašaros tekėjo upeliais, todėl natūralu, kad bala darėsi nuo to vis didesnė. Kai vanduo pradėjo siekti kaklą, noras gyventi nugalėjo savęs gailėjimosi jausmą.

Teko jam čiupti virvę ir pradėti lipti iš balos. Labai daug jėgų tam prireikė, o kai išlipo į krantą, jį tuoj pat apsupo “geri“ žmonės ir su ašaromis akyse ėmė džiaugtis tokia netikėta “sėkme“.

Bet žmogus, pamatęs savo guodėjų ašaras, pabėgo nuo jų, nes baiminosi, kad nuo tų ašarų susikaups nauja bala. Susirado jis savo tikrąjį gelbėtoją – žmogų, kuris paliko pririštą virvę, ir padėkojo jam, nes kol lipo iš balos, daug ką suprato.

Žmogus suprato, kas yra tikroji pagalba, jis suprato, kad kitų žmonių ašaros jam ne tik nepadėjo, bet atvirkščiai – tik pablogino jo padėtį.

Jis suprato, kad jei anksčiau būtų priėmęs pagalbą, kol dar bala buvo maža, tuomet būtų išlipęs lengviau, nes jam dar padėtų išlipti ir jo tikrasis gelbėtojas..

Autorius – S. Šepel, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Gatvėje ant suoliuko sėdėjo senolis, vilkintis tvarkingą, bet gerokai panešiotą švarką. Šalia jo stovėjo kartoninė dėžė su užrašu: “Padovanokite man džiaugsmą“.

Pro šalį ėjo praeiviai, kai kurie sustodavo, bet, perskaitę užrašą, tik gūžteldavo pečiais ir nueidavo sau..

Prie senolio pribėgo mažas berniukas. Suspaudęs kumštelyje jis laikė monetą, kurią norėjo paaukoti senoliui. Bet, žvilgtelėjęs į dėžės vidų, vaikas sutriko: joje nebuvo pinigų.

Ten buvo saldainiai, įvairūs rankų darbo žaisliukai, vaikiškos knygelės, spalvoti pieštukai, mažos vėliavėlės, balionai ir dar daug daug visko..

– Laba diena, – pasisveikino senolis ir nusišypsojo.

– Sveiki, – vis dar sutrikęs atsakė berniukas ir ištiesė ranką su moneta. – O aš turiu tik pinigų.

Senolis vėl nusišypsojo, sugniaužė vaiko pirštukus su moneta ir atsakė:

– Pasilik ją.. Sakyk, ar mėgsti saldumynus?

– Ne, man negalima, – atsakė vaikas.

– O skaityti ar mėgsti?

– Dar nemoku..

– Tuomet, galbūt, tau patinka pūsti balionus?

Berniukas pritardamas linktelėjo – tai jam tikrai labai patinka!

Senolis plačiai nusišypsojo, paėmė iš kartoninės dėžės saują įvairiaspalvių balionų ir padavė berniukui.

– O kaip aš jums atsidėkosiu? – paklausė vaikas.

– Ką tu, vaikeli! – atsakė senolis. – Tai aš turiu tau dėkoti – juk tu padovanojai man džiaugsmą! Padaryti kažką gero kitam – didelis džiaugsmas 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Tai buvo įprastas darbo savaitės rytas, maždaug 8:30, kai pagyvenęs vyras atėjo į polikliniką perrišti žaizdos ant rankos piršto.

Matėsi, kad jis labai skuba. Drebančiu iš susijaudinimo balsu jis pasakė, kad 9 valandą ryto jis turi labai svarbų susitikimą.

Supratingai palingavęs galvą, aš pasiūliau jam prisėsti, žinodamas, kad visi gydytojai dabar užsiėmę ir galės priimti jį ne anksčiau kaip po valandos.

Tačiau matydamas, su kokiu susirūpinimu jis žvilgčioja į laikrodį, aš nusprendžiau jam padėti, nes tuo metu kaip tik neturėjau pacientų.

Apžiūrėjęs žaizdą pamačiau, kad ji sėkmingai gyja, todėl pasiruošiau visas priemones, kad išimčiau siūlus iš žaizdos.

Kai tvarkiau jo pirštą, aš paklausiau:

– Turbūt, susitikimas labai svarbus, jei taip baiminatės pavėluoti?

Vyras atsakė:

– Na, ne visai taip. Matote, aš turiu suspėti į ligoninę, kad pamaitinčiau savo sergančią žmoną.

Tuomet aš paklausiau, kas nutiko jo žmonai. Ir pagyvenęs vyras atsakė, kad jai, deja, diagnozavo Alzheimerio ligą.

Kol mes kalbėjomės, aš išėmiau siūlus iš žaizdos ir sutvarsčiau jo pirštą. Pažvelgęs į laikrodį, aš paklausiau, ar žmona labai nerimaus, jei jis truputį pavėluos.

– Suprantate, pastaruosius penkerius metus ji manęs jau neatpažįsta, – liūdnai atsakė vyras, – ji net nežino, kas aš esu.

– Ir jūs vis vien ją lankote kiekvieną rytą, nežiūrint į tai, kad ji net nežino, kas jūs toks? – nustebęs paklausiau aš.

Jis tik nusišypsojo, tėviškai uždėjo ranką man ant peties ir atsakė:

–  Ji nežino, kas aš esu, bet juk aš žinau, kas ji..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems šilto savaitgalio 🙂 !