Angelai mūsų gyvenime

Dabar madinga sudarinėti sąrašus: pavyzdžiui, norų. Arba vertybių, kurias privalo turėti artimas žmogus. Arba trūkumų, kurių reikėtų atsikratyti. Ir sąrašas gali būti labai ilgas ir painus.

Aš rekomenduoju sudaryti vieną, patį svarbiausią sąrašą. Ir įrašyti į jį žmones, kuriems sunkią akimirką mes galime paskambinti arba nusiųsti žinutę. Ir jie jums atsakys. Ir, jei reikia – atskubės į pagalbą bet kuriuo paros metu.

Galbūt, jie žiovaus prikelti iš miego. Galbūt, susierzinę kažką murmės panosėje. Arba pradės dalinti kvailus patarimus. Bet jie tikrai atsilieps ir tikrai atvažiuos. Ir jūs nesidrovėsite jiems rašyti, net jei visus metus apie save nepriminėte. Ir skambinti nebus gėda. Vėliau, galbūt, bus nejauku, bet sunkią akimirką – nei kiek.

Ir kiek gi žmonių bus tame sąraše? Taigi. Nedaug. Galbūt, vienas. Galbūt, du arba trys. Jei tik sąrašą sąžiningai sudarinėti, aišku. Ir štai su šiuo sąrašu eikite į šventyklą, jei ten vaikštote – ir pasimelskite už tuos žmones. Arba patys mintyse palinkėkite jiems sveikatos ir geriausios kloties.

Štai šis trumpas sąrašas – tai jūsų gyvenimas ir jūsų angelai. Be kitų sąrašų galima apsieiti, o be šito – niekaip negalima. Be šito labai trumpo meilės ir ištikimybės sąrašo. Tik juo ir esame gyvi.

Autorė – Anna Kirjanova, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Patarimas

Pas vieną išminčių atėjo labai nusiminusi moteris ir pradėjo vardinti savo bėdas:

– Žinote, aš jaučiuosi labai nelaiminga ir noriu gauti jūsų patarimą – ką man daryti.. Žvelgiu į savo gyvenimą ir man darosi labai liūdna: jaunystė jau praėjo, gerų draugų nėra, artimųjų dėmesio nėra, padorios mašinos nėra, gero atlyginimo nėra, erdvaus buto nėra.. Žodžiu, daug ko nėra, ir svarbiausia – nėra net vilties kada nors tai turėti..

Išminčius atidžiai klausėsi, paskui pritariamai linktelėjo ir pasakė:

– Iš tiesų, jūsų gyvenime daug ko nėra.. Ir žinote, aš galiu pratęsti šį sąrašą..

Moteris susidomėjusi sukluso, o išminčius tęsė:

– Jūsų gyvenime nėra sunkios nepagydomos ligos, nėra didžiulių skolų, nėra bado, nėra sergančio giminaičio, kurį reikia slaugyti, nėra invalidumo, nėra agresyvaus kaimyno alkoholiko, nėra bėdų artimųjų gyvenime.. Labai, labai daug ko jūsų gyvenime nėra, ir jei šį sąrašą tęsime, jūsų nuotaika kaipmat pagerės, ir viltis atsiras, kad visko šito ne tik nėra, bet ir nebus.

Moteris susimąstė. Matyt, mintyse svarstė, ko dar nėra jos gyvenime.. O paskui nusišypsojo.

Išminčius taip pat nusišypsojo ir pasakė:

– Tiek daug ko nėra jūsų gyvenime.. Ir nereikia! O visa kita galima pagerinti, nusipirkti, pataisyti. Galų gale – juk be daug ko galima ir apsieiti, tiesa? Svarbiausia – jūs gyva ir sveika, ir jūsų artimieji gyvi ir sveiki.

Paskui pridūrė:

– Ir žinote ką? Išmokite nuoširdžiai džiaugtis tuo, ką turite, tuomet išnyks įprotis liūdėti dėl to, ko neturite. Ir tada pamatysite, kaip stebuklingai pasikeis jūsų gyvenimas 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėto savaitgalio 🙂 !

Vijoklis

Kai žaliasis vijokliukas buvo dar visai mažas, jis susižavėjęs žvelgė į šalimais augantį didžiulį vešlų medį.

Jis atrodė toks išdidus ir neprieinamas! Besivejantis prie jo šaknų laibas vijokliukas galėjo tik pasvajoti apie tokį aukštį ir grožį..

Laikas ėjo, vijokliukas augo ir pamažu pradėjo vytis aplink medžio kamieną, šlovindamas jo galią ir grožį. Ir medis buvo nieko prieš, nes jam labai jau patiko šio mažo vijoklio žodžiai..

Na, nieko baisaus, galvojo jis, jei tas vijoklis palypės truputį ir pamatys pasaulį iš aukštai, juk jis visai netrukdo, bet užtat jo saldžios kalbos tokios mielos ausiai..

O vijoklis kasdien kilo vis aukščiau ir aukščiau, jo stiebas darėsi vis tvirtesnis ir vis stipriau spaudė medžio kamieną.

Ir vieną dieną medis suprato, kad jau negalės išsilaisvinti nuo vijoklio įkyrumo ir kad jam teks susitaikyti su šia įžūlia kaimynyste, viliantis, kad jis stipriai neišsikeros.

Bet vijoklis nė nemanė sustoti: savo tvirtomis lianomis jis jau apsivijo visas medžio šakas ir lipo vis aukščiau ir aukščiau.

Galiausiai medis pradėjo džiūti, trokšdamas be oro ir vandens, bet vijokliui tai buvo nė motais! Iš tolo medis dar atrodė vešlus ir žalias, bet priėjus arčiau matėsi, kad tai tik sausas kamienas, apvytas vešlaus vijoklio lianomis.

Vijoklis triumfavo: jis pasiekė tokias aukštumas, apie kurias net nedrįso svajoti! Jam tai pavyko! Jis svaiginančioje aukštumoje!..

..Na, o medžio likimas jo jau visai nedomino..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Tikroji pagalba

Vienam žmogui bėda nutiko: įpuolė jis į balą ir pradėjo verkti iš nevilties..

Atėjo “geri“ žmonės palaikyti jį – išreikšti jam savo apgailestavimus ir užuojautą. Atsisėdo jie šalia nelaimėlio ir pradėjo kartu su juo raudoti.

“Štai kokie geri žmonės, kaip pergyvena dėl manęs“, – pagalvojo žmogus ir ėmė dar smarkiau verkti.

O bala tuo tarpu nuo jo ašarų ir nuo “gerų“ žmonių ašarų pradėjo didėti, o nelaimėlis ėmė grimzti į ją vis labiau ir labiau.

Sužinojo apie šį įvykį vienas žmogus. Jis nebuvo panašus į kitus susirinkusius žmones. Pamatęs, kokioje sunkioje padėtyje atsidūrė nelaimėlis, jis ryžtingai pasakė:

– Žmogau, pakaks jau verkti, juk tu tuoj paskęsi.. Geriau čiupk virvę, kurią aš tau numečiau, laikykis už jos kuo tvirčiau ir plauk į krantą.. Aš tau padėsiu išlipti iš balos!

Nesuprato nelaimėlis tokio rūpesčio, nes nesulaukė gailių paguodos žodžių, todėl pasipiktino ir liepė eiti šalin gelbėtojui, apkaltinęs jį abejingumu, beširdiškumu ir žiaurumu.

Tas dar pastovėjo ant kranto, pabandė įkalbėti žmogų lipti į krantą, tačiau per kitų žmonių raudas šis nieko negirdėjo. Tada gelbėtojas išėjo, bet prieš išeidamas pririšo virvę prie artimiausio medžio.

Ėjo laikas. Nelaimėlio ir jo “draugų“ ašaros tekėjo upeliais, todėl natūralu, kad bala darėsi nuo to vis didesnė. Kai vanduo pradėjo siekti kaklą, noras gyventi nugalėjo savęs gailėjimosi jausmą.

Teko jam čiupti virvę ir pradėti lipti iš balos. Labai daug jėgų tam prireikė, o kai išlipo į krantą, jį tuoj pat apsupo “geri“ žmonės ir su ašaromis akyse ėmė džiaugtis tokia netikėta “sėkme“.

Bet žmogus, pamatęs savo guodėjų ašaras, pabėgo nuo jų, nes baiminosi, kad nuo tų ašarų susikaups nauja bala. Susirado jis savo tikrąjį gelbėtoją – žmogų, kuris paliko pririštą virvę, ir padėkojo jam, nes kol lipo iš balos, daug ką suprato.

Žmogus suprato, kas yra tikroji pagalba, jis suprato, kad kitų žmonių ašaros jam ne tik nepadėjo, bet atvirkščiai – tik pablogino jo padėtį.

Jis suprato, kad jei anksčiau būtų priėmęs pagalbą, kol dar bala buvo maža, tuomet būtų išlipęs lengviau, nes jam dar padėtų išlipti ir jo tikrasis gelbėtojas..

Autorius – S. Šepel, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Padovanoti džiaugsmą :) ..

Gatvėje ant suoliuko sėdėjo senolis, vilkintis tvarkingą, bet gerokai panešiotą švarką. Šalia jo stovėjo kartoninė dėžė su užrašu: “Padovanokite man džiaugsmą“.

Pro šalį ėjo praeiviai, kai kurie sustodavo, bet, perskaitę užrašą, tik gūžteldavo pečiais ir nueidavo sau..

Prie senolio pribėgo mažas berniukas. Suspaudęs kumštelyje jis laikė monetą, kurią norėjo paaukoti senoliui. Bet, žvilgtelėjęs į dėžės vidų, vaikas sutriko: joje nebuvo pinigų.

Ten buvo saldainiai, įvairūs rankų darbo žaisliukai, vaikiškos knygelės, spalvoti pieštukai, mažos vėliavėlės, balionai ir dar daug daug visko..

– Laba diena, – pasisveikino senolis ir nusišypsojo.

– Sveiki, – vis dar sutrikęs atsakė berniukas ir ištiesė ranką su moneta. – O aš turiu tik pinigų.

Senolis vėl nusišypsojo, sugniaužė vaiko pirštukus su moneta ir atsakė:

– Pasilik ją.. Sakyk, ar mėgsti saldumynus?

– Ne, man negalima, – atsakė vaikas.

– O skaityti ar mėgsti?

– Dar nemoku..

– Tuomet, galbūt, tau patinka pūsti balionus?

Berniukas pritardamas linktelėjo – tai jam tikrai labai patinka!

Senolis plačiai nusišypsojo, paėmė iš kartoninės dėžės saują įvairiaspalvių balionų ir padavė berniukui.

– O kaip aš jums atsidėkosiu? – paklausė vaikas.

– Ką tu, vaikeli! – atsakė senolis. – Tai aš turiu tau dėkoti – juk tu padovanojai man džiaugsmą! Padaryti kažką gero kitam – didelis džiaugsmas 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Tikra Meilė

Tai buvo įprastas darbo savaitės rytas, maždaug 8:30, kai pagyvenęs vyras atėjo į polikliniką perrišti žaizdos ant rankos piršto.

Matėsi, kad jis labai skuba. Drebančiu iš susijaudinimo balsu jis pasakė, kad 9 valandą ryto jis turi labai svarbų susitikimą.

Supratingai palingavęs galvą, aš pasiūliau jam prisėsti, žinodamas, kad visi gydytojai dabar užsiėmę ir galės priimti jį ne anksčiau kaip po valandos.

Tačiau matydamas, su kokiu susirūpinimu jis žvilgčioja į laikrodį, aš nusprendžiau jam padėti, nes tuo metu kaip tik neturėjau pacientų.

Apžiūrėjęs žaizdą pamačiau, kad ji sėkmingai gyja, todėl pasiruošiau visas priemones, kad išimčiau siūlus iš žaizdos.

Kai tvarkiau jo pirštą, aš paklausiau:

– Turbūt, susitikimas labai svarbus, jei taip baiminatės pavėluoti?

Vyras atsakė:

– Na, ne visai taip. Matote, aš turiu suspėti į ligoninę, kad pamaitinčiau savo sergančią žmoną.

Tuomet aš paklausiau, kas nutiko jo žmonai. Ir pagyvenęs vyras atsakė, kad jai, deja, diagnozavo Alzheimerio ligą.

Kol mes kalbėjomės, aš išėmiau siūlus iš žaizdos ir sutvarsčiau jo pirštą. Pažvelgęs į laikrodį, aš paklausiau, ar žmona labai nerimaus, jei jis truputį pavėluos.

– Suprantate, pastaruosius penkerius metus ji manęs jau neatpažįsta, – liūdnai atsakė vyras, – ji net nežino, kas aš esu.

– Ir jūs vis vien ją lankote kiekvieną rytą, nežiūrint į tai, kad ji net nežino, kas jūs toks? – nustebęs paklausiau aš.

Jis tik nusišypsojo, tėviškai uždėjo ranką man ant peties ir atsakė:

–  Ji nežino, kas aš esu, bet juk aš žinau, kas ji..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems šilto savaitgalio 🙂 !

Ramybė

Gyveno kartą vienas karalius.

Vieną rytą jis sukvietė visos karalystės dailininkus ir pasiūlė jiems nupiešti.. ramybę. O tam dailininkui, kuriam tai pavyks geriausiai, karalius pažadėjo apdovanojimą.

Dauguma dailininkų sutiko ir ėmėsi darbo.

Karalius peržiūrėjo visus paveikslus, bet išsirinko tik du, kurie jam iš tiesų patiko. Dabar jam reikėjo nuspręsti – kuris iš jų geriausiai išreiškė ramybę.

Viename iš paveikslų buvo pavaizduotas ežeras. Jo paviršius, lygus lyg veidrodis, atspindėjo supančius ežerą kalnus ir dangų, kuriuo plaukė balti debesys.

Žiūrint į šį paveikslą atrodė, kad tai ir yra tobula ramybės išraiška.

Antrame paveiksle buvo pavaizduoti kalnai. Jie buvo kampuoti ir pliki. Viršuje nupiešta įsisiautėjusi audra: lijo smarkus lietus, tamsius debesis perskrodė žaibo blyksnis. O nuo vieno kalno putodamas virto krioklys..

Visa tai toli gražu nepriminė ramybės. Tačiau žvelgdamas į krioklį, karalius pamatė mažą krūmelį, kuris augo iš nedidelės properšos uoloje. Ant to krūmelio paukštis susivijo lizdą ir šniokščiančio vandens apsuptyje perėjo savo jauniklių vadą..

Karalius išrinko būtent šį paveikslą.

Jis padėkojo dailininkui, pasveikino jį ir pasakė:

– Ramybė tai ne vieta, kur ramu ir tyku, kur nėra triukšmo, šurmulio ar kažkokio veiksmo..  Ramybė – kai visa tai yra, bet jūs išsaugote širdyje taiką ir ramybę 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Pažiūrėk, tai mes..

Žiūrėk, tai mūsų gatvė.

Vakar atidarė naują madingų drabužių parduotuvę, kurioje tik paskutinės kolekcijos. Rytoj žadėjo pastatyti naują kalnelį vaikų žaidimų aikštelėje. Vakar taip pat žadėjo, bet atidarė naują parduotuvę.

Beje, naują kalnelį pastatė kaimyniniame kieme. Bet kažkodėl vaikų kasmet žaidimų aikštelėse vis mažiau. Aš visai neseniai sugrįžau į mūsų gatvę. Aš nepažinau vietų, kuriose užaugau.

Žiūrėk, tai mūsų darbas.

Mano pažįstamas išsiskyrė su savo žmona. Man atrodė, kad jie myli vienas kitą, o jie išsiskyrė. Jis bandė uždirbti vis daugiau, bet vis rečiau pareidavo namo. Darbas iki vėlumos, komandiruotės, taip būna, kai gerovės siekis šeimai staiga pradeda griauti pačią šeimą.

Kitas mano pažįstamas nusprendė būti su savo mylima žmona kuo daugiau. Jie skursta. Jis pradėjo gerti. Aš atėjau žmogumi į šį pasaulį, bet nepamačiau pasaulio žmonėms.

Žiūrėk, tai mūsų laisvalaikis.

Lipdukai-veidukai ant monitoriaus. Juokingi lipdukai ant nuogo vienatvės, nesupratimo, konfliktų ir priešiškumo kūno. Santraupos vietoje knygų. Publika vietoje draugystės. Vaizdiniai vietoje susitikimų. Rubrikėlės, pinigėliai. Aš atėjau, sustojau ant slenksčio… Ir likau stovėti, nenorėdamas žengti daugiau nei žingsnio.

Žiūrėk, tai mūsų meilė.

Mums pasakė, kad kiekvienas iš mūsų – asmenybė. Kad kiekvienas – vertas. Kad kiekvienas – gali. Kad svarbus – tik tu pats. Mus išmokė ne mylėti, bet reikalauti meilės. Mus išmokė ne pripažinti savo trūkumus, bet ieškoti kaltės kituose. Mus išmokė ne klausyti, bet įrodinėti.

Mes pasirinkome privatumą vietoje bendruomeniškumo ir praradome vienybę. Ir kai kažkam reikia pagalbos – mes nusisukame. Mes atrandame tam pasiteisinimą.

Mes nesiimame atsakomybės, mes permetame ją ant kitų – juk aplink tiek daug žmonių. Mes išeiname, slėpdami akis. Išeiname – gražūs, ryškūs, geri, humaniški, unikalūs, orūs ir įsimylėję tik savo privatumą.

Išeiname į asmeninės laimės paieškas tik sau. Mes sakome: “Taip, pasaulis nėra tobulas, bet mes – ne tokie..“ Mes pamiršome suaugti ir suprasti, kad mes ir esame – pasaulis.

Žiūrėk, tai mūsų skausmas.

Žiūrėk, tai mūsų gyvenimas.

Pažiūrėk, Kūrėjau, o štai mes.

Tu myli mus tokius?

(Pagal Al Kvotiono alegoriją, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Tikras stebuklas :) ..

Tai įvyko Švedijoje, televizijos laidos metu. Vienas iš dalyvių papasakojo istoriją iš savo vaikystės, dėl kurios jį iki šiol kankino sąžinė.

– Kai aš buvau mažas, vieną dieną mes su draugu nusprendėme paleisti žiurkėną su parašiutu iš daugiaaukščio namo balkono. Suradome namuose pintinę, pritaisėme parašiutą, pasodinome į ją žiurkėną ir paleidome skristi. Bet atsitiko nenumatytas dalykas: stiprus vėjo gūsis nunešė pintinę kažkur tolyn.. Aš iki šiol negaliu to pamiršti. Kaip aš galėjau taip pasielgti?..

Ir staiga studijoje suskambėjo telefonas.. Skambino moteris, ji paklausė:

– Tai įvyko tokiais-tai metais?

Vyras atsakė teigiamai.

– Vasarą, kai vyko Stokholmo miesto šventė? – pasitikslino moteris.

– Taip, taip, taip! – patvirtino vyras.

– Aš žinau, kas nutiko jūsų žiurkėnui..

– Kas, kas gi jam nutiko?.. – negalėjo patikėti tuo, ką girdi, studijos svečias.

– Mano dukrelė ilgai prašė manęs žiurkėno, – tęsė moteris savo pasakojimą. – Ir vieną kartą aš jai griežtai atsakiau, kad net neprašytų manęs, na, nebent pats Dievas jai jį padovanotų..

Mano duktė su vaikišku nuoširdumu pakėlė rankas į dangų ir paprašė žiurkėno.. Ir mes išėjome į miesto šventę. Staiga dukrelė man sako: “Mamyte, mamyte, man atrodo, kad Dievas išgirdo mano prašymą! Pažiūrėk!“

Ir ką jūs galvojate – tiesiai iš dangaus jai į rankas su parašiutu nusileido žiurkėnas pintinėje 🙂 !..

Pasakojimas iš interneto, vertė ruvi.lt

Visiems šilto ir smagaus savaitgalio 🙂 !

Tėvo laiškas sūnui

Paklausyk, sūnau. Tariu tau šiuos žodžius tuomet, kai tu miegi. Tavo mažytė ranka pakišta po žanduku, o garbanoti šviesūs plaukai prilipę prie drėgnos kaktos.

Aš tyliai įslinkau į tavo kambarį. Prieš kelias minutes, kai sėdėjau bibliotekoje ir skaičiau laikraštį, mane užliejo sunki atgailos banga. Aš atėjau prie tavo lovelės su giliu savo kaltės suvokimu.

Štai apie ką aš galvojau, sūnau. Aš išliejau ant tavęs savo blogą nuotaiką. Aš išplūdau tave, kai tu ruošeisi į mokyklą. Aš išbariau tave, kai tu neišsivalei batų. Aš aprėkiau tave, kai tu kažką iš savo rūbų numetei ant grindų.

Prie pusryčių stalo aš taip pat prie tavęs kabinėjausi – tu išliejai arbatą, tu godžiai kimšai maistą, tu padėjai alkūnes ant stalo, tu pernelyg storai užtepei sviestą ant duonos, o paskui, kai tu nubėgai pažaisti, o aš skubėjau į traukinį, tu nusišypsojai, pamojavai man ranka ir šūktelėjai: “Iki pasimatymo, tėveli!“, o aš suraukiau antakius ir atsakiau: “Nesikūprink!“

Po to, dienos pabaigoje, viskas prasidėjo iš pradžių. Eidamas gatve namo aš pastebėjau, kad tu klūpodamas žaidi su kamuoliukais. Ant tavo kelnių atsirado skylės. Aš pažeminau tave tavo draugų akivaizdoje ir priverčiau eiti namo.

“Kelnės brangiai kainuoja, ir jei tau tektų jas pirkti už savo pinigus, tu būtum žymiai tvarkingesnis“, – tik įsivaizduok, sūnau, kad tai pasakė tavo tėvas!

Atsimeni, kaip tu įėjai po to į biblioteką, kur aš skaičiau? Droviai, su skausmu akyse. Kai aš prabėgomis žvilgtelėjau į tave pro laikraščio kraštą, susierzinęs dėl to, kad man sutrukdei, tu neryžtingai sustojai prie durų.

– Ko tu nori? – grubiai paklausiau aš.

Tu nieko neatsakei, tik puolei man ant kelių, apkabinai ir pabučiavai mane. Tavo rankutės apkabino mane su meile, kurią Kūrėjas įdėjo į tavo širdelę, ir kurios net mano atsainus elgesys negalėjo užgesinti.

Paskui tu nubėgai smulkiais žingsneliais laiptais į viršų. Tai štai, sūnau, netrukus po to laikraštis išslydo man iš rankų, ir mane užvaldė baisus smaugiantis siaubas. Ką su manimi padarė įprotis – įprotis kabinėtis, pamokslauti.

Tai buvo atpildas, tai buvo tai, ką tu, mažas berniukas, pažadinai manyje. Negaliu pasakyti, kad aš nemyliu tavęs. Visa esmė tame, kad aš turiu pernelyg daug lūkesčių tau ir matuoju tave savo pragyventų metų matu.

Tavyje tiek daug nuostabaus, tiek gerumo ir tyrumo. Tavo mažytė širdelė tokia pat didinga, kaip saulėtekis kalnuose. Tai pasireiškė nuoširdžiame tavo polėkyje, kai tu apkabinai mane ir pabučiavai prieš eidamas miegoti. Ir niekas kitas šiandien neturi prasmės, sūnau.

Aš atėjau prie tavo lovelės tamsoje ir sugėdintas lenkiu prieš tave galvą. Tai per maža atgaila. Bet aš žinau, kad tu nesuprastum manęs, jei visa tai pasakyčiau tau ryte, kai atsibusi.

Bet rytoj aš būsiu tikru tėvu. Aš draugausiu su tavimi. Liūdėsiu, kai tu liūdi ir juoksiuosi, kai juokiesi tu. Aš prikąsiu liežuvį, jei kils noras ištarti tau kažką irzlaus.

Aš nuolat sau kartosiu: “Juk jis tik mažas berniukas! Mažas berniukas!“ Juk anksčiau mintyse aš mačiau tavyje suaugusį vyrą. Tačiau dabar, kai aš matau tave, sūnau, susirietusį į kamuoliuką savo lovelėje, aš suprantu, kad tu dar vaikas. Dar vakar tu visai mažytis gulėjai ant savo mamos rankų, padėjęs galvelę ant jos peties.

Aš reikalavau iš tavęs daug. Pernelyg daug.

Pagal U. L. Arnett tekstą, vertė ruvi.lt

Visiems šilto vasariško savaitgalio 🙂 !