Kategorija: Mintys

Kartą pas Mokytoją atėjo grupelė mokinių, tarp kurių buvo aklas jaunuolis.

Vienas mokinys kreipėsi į Mokytoją:

– Mokytojau, mes atėjome pas tave pasitarti. Šis aklas jaunuolis netiki, kad yra šviesa ir visiems tai įrodinėja.  Jis labai protingas, bet juk mes visi žinome ir matome, kad šviesa yra.. Bet mes negalime jam šito įrodyti..

– Ir ką aš turėčiau padaryti? – paklausė Mokytojas.

– Suprantate, – tęsė mokinys, – jo argumentai tokie stiprūs, kad jau ir mes pradedame abejoti.. Jis prašo, kad mes duotume jam paliesti šviesą, juk jis pažįsta daiktus per lytėjimą. Arba prašo duoti paragauti šviesą arba pauostyti.. Arba prašo suduoti per šviesą, kad jis išgirstų, kaip ji skamba..  Mes pavargome nuo šito žmogaus, todėl atėjome tavęs paprašyti, kad padėtum mums įrodyti jam, jog šviesa yra.

Mokytojas atsakė:

– Šis aklas jaunuolis teisus. Jam nėra šviesos. Kodėl jis turėtų tikėti, kad ji yra? Tiesa tame, kad jam reikia gydytojo, o ne ginčų.

Ir Mokytojas pakvietė gydytoją, kuris kadaise taip pat buvo jo mokiniu.

Aklas jaunuolis paklausė:

– O kaip gi mūsų ginčas?

– Palauk, – atsakė Mokytojas, – tegul gydytojas apžiūri tavo akis.

Gydytojas apžiūrėjo jį ir pasakė:

– Laimei, nieko rimto nėra. Pakaks pusmečio gydymo, ir jis pasveiks.

Mokytojas paprašė gydytojo, kad šis išgydytų jaunuolį ir po pusmečio atsiųstų pas jį. Gydytojas mielai sutiko pagelbėti.

Po pusmečio jaunuolis atėjo pas Mokytoją.

Jaunuolis buvo labai laimingas, nes praregėjo, todėl puolė dėkoti Mokytojui, kad nusiuntė jį pas tokį gerą gydytoją.

Mokytojas nusišypsojo ir pasakė:

– Džiaugiuosi dėl tavęs. O dabar mes galime pratęsti mūsų pokalbį apie šviesą.. Juk anksčiau mes buvome skirtinguose pasauliuose, todėl pokalbis iš esmės buvo neįmanomas..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Kartą pas išminčių senolį atėjo ateistas ir pradėjo pokalbį apie savo pasaulėžiūrą.

Jis pasakė, kad netiki jokiu “kūrėju“ – nesvarbu, Žemės ar Visatos, kad visa tai – tiesiog atsitiktinai atsiradęs dangaus kūnas ir beribė erdvė.

Senolis tylėdamas klausėsi, bet į diskusiją nesileido. Ateistą nustebino tokia senolio reakcija, todėl jis paskubomis atsisveikino ir išėjo.

Bet po kelių dienų senolis išminčius pats aplankė ateistą. Dovanų jis atnešė nuostabų paveikslą. Ateistas buvo pakerėtas.. Jis dar niekada nematė tokio tobulo paveikslo.

– Nuostabi tapyba! – žavėjosi ateistas. – Sakykite, o kas šio paveikslo autorius?

– Autorius? – šyptelėjo senolis.. – Nėra jokio autoriaus. Gulėjo sau švari drobė, o virš jos – lentyna su spalvotais dažais. Jie atsitiktinai nukrito, išsiliejo, ir – štai jums rezultatas!

– Na, nereikia taip juokauti, – nusijuokė ateistas. – Juk tai neįmanoma: koks puikus darbas, tikslios linijos, meistriškas potėpis ir tobulas spalvų derinys.. Už viso to juntamas gilus užmanymas, todėl be autoriaus čia niekaip neįmanoma apsieiti!

Tuomet senolis linktelėjo ir nusišypsojęs atsakė:

– Jūs negalite patikėti, kad šis nedidelis paveikslas atsirado atsitiktinai, be išankstinio autoriaus užmanymo.. Bet jūs norite, kad aš patikėčiau, kad mūsų nuostabus pasaulis su visais miškais, kalnais, vandenynais, lygumomis, metų laikų kaita, stebuklingais saulėlydžiais, žvaigždėtu dangumi ir visa gyvybės įvairove atsirado.. aklo atsitiktinumo dėka, be Kūrėjo užmanymo 🙂 ?

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Kadaise vienoje nuostabioje šalyje gyveno gražūs, geri ir išmintingi Žmonės.

Ta šalis buvo panaši į rojų: upių, ežerų ir jūrų vanduo buvo toks švarus, kad buvo galima pamatyti gausybę žuvų ir vandens augmeniją, tyras oras švelniai dvelkė gėlių aromatu, medžiai šlamėjo sodria lapų žaluma, o pievos buvo padengtos žolės šilku ir gausybe gėlių..

Žemė buvo labai derlinga ir dovanojo tos pasakiškos šalies gyventojams gausybę skaniausių vaisių, uogų ir daržovių.

Žvėrys ir paukščiai toje šalyje jautėsi saugūs, nes niekas jų nemedžiojo maistui. Jie gyveno santarvėje su žmonėmis ir visiškai jais pasitikėjo.

Čia galima buvo pamatyti vaikus, pievoje žaidžiančius su įvairiausiais gyvūnais, arba šalia namų ramiai besiilsinčią liūtų šeimynėlę.

Toje nuostabioje šalyje viešpatavo Meilė. Tai buvo pagrindinis šalies įstatymas ir bet kokio veiksmo pradžia ir pagrindas.

Ir atrodė, kad tai tęsis amžinai..

Tačiau tokio gražaus gyvenimo labai pavydėjo kaimyninės šalys, kuriose viešpatavo neapykanta, godumas ir priešiškumas. Jos nusprendė sugriauti kaimynų gyvenimo idiliją ir pradėjo leisti į jų pusę nematomas užburtas strėles, kurios buvo užnuodytos pavydu, gobšumu, palaidumu, klastingumu – viskuo, kuo patys gyveno.

Tos strėlės galiausiai pažeidė kiekvieno stebuklingos šalies gyventojo širdį.. Ir jie pastebėjo, kad jų gyvenimas ėmė keistis: žmonės pradėjo pavydėti, nekęsti, skaldytis į priešiškas grupes, dauguma užsikrėtė godumu ir noru valdyti kitus.

Vėliau jie pradėjo medžioti nekaltus gyvūnus, o paskui ėmė žudyti ir vieni kitus, kad galėtų užgrobti svetimus turtus ir žemes.

Praėjo daug laiko, ir atsiminimai apie nuostabią Meilės šalį išliko tik tos šalies liaudies pasakose, kuri jau buvo pilnai panirusi į tankią susipriešinimo miglą.

Vienintelis dalykas, kuris skyrė juos nuo klastingų kaimynų – tai vos rusenanti liepsnelė žmonių širdyse, kuri vis bandė įsižiebti stipriau.. Ir kartais jai tai pavykdavo, ir žmonės busdavo, lyg atsipeikėję iš baisaus sapno, ir su siaubu žvelgė į savo dabartinį gyvenimą..

Bet ir klastingi kaimynai nesnaudė: kaskart, pamatę tokį nubudusį žmogų, jie vėl siųsdavo savo užnuodytų strėlių lietų, norėdami užgesinti įsižiebusią širdies ugnį.

Bet vieną gražią dieną įvyko stebuklas. Pati Žemė nusprendė padėti savo mylimiems vaikams ir pradėjo siųsti savo Šviesos ir Kūrėjo Meilės bangas, kurios ištirpdydavo kiekvieną paleistą užnuodytą strėlę.

Tos nuostabios bangos, tarsi gaivinanti versmė, pasklido po visą Žemę ir palaipsniui įžiebė kiekvieno žmogaus širdyje kadaise prigesintą, vos rusenančią Meilės liepsnelę.

Tai buvo nuostabus reginys: visi pamatė, kaip Meilės šalis, kurią kažkada klastingi žmonės pavertė blogio šalimi, dabar nusimeta ją sukausčiusias grandines ir atgimsta savo pirmapradžiu tyrumu ir grožiu..

Atgimė ne tik Stebuklinga Meilės šalis – visos kaimyninės šalys ir visa Žemė sužėrėjo tarsi gražiausias deimantas beribėje Visatos erdvėje. 

O užburti kadaise Žmonės džiaugėsi, matydami Gražuolę Žemę ir laimingų jos pažadintų vaikų Meilę ir Vienybę 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems Meilės, Taikos ir Vienybės!

Vienas jaunas žmogus pamatė gatvėje šalia parduotuvės žilą senolį, kuris nešė nemažą pirkinių krepšį.

Jaunuolis nusprendė padėti seneliui ir priėjęs pasiūlė jam savo pagalbą.

Senelis padėkojo ir padavė jaunuoliui savo nešulį. Beeidami jie pradėjo kalbėtis, ir senolis parodė jam namą netoliese, kuriame jis gyveno.

– Seneli, jūs, turbūt, jau daug metų pragyvenote? Ir, nežiūrint į amžių, pats savimi pasirūpinate, nueinate į parduotuvę. Bet ar jums nesunku? – paklausė jaunas žmogus.

Senolis nusijuokė ir atsakė:

– Oi ne, juk šiemet man tik ketveri metai sukako!..

Jaunuolis apstulbo iš netikėtumo..

– Seneli, jūs, turbūt, juokaujate? Nesupykite, bet juk aš matau, kad esate pagyvenęs žmogus – jūs pražilęs, barzdotas.. Na, negali būti, kad jums tik ketveri metai! Jūs juokaujate..

Senolį pralinksmino tokia jauno žmogaus reakcija, jis nusišypsojo ir paaiškino:

– Man iš tiesų tik ketveri metai.. Tikrai, tikrai! Suprantate, jaunuoli, aš tiek daug metų gyvenau neteisingai ir nesąžiningai, galvodamas tik apie savo naudą..  Aš nieko nemylėjau, manyje buvo tiek pykčio ir įtampos..

Jaunuolis susidomėjęs sukluso, o senolis tęsė:

– O štai prieš ketverius metus mano sąmonė netikėtai nušvito ir aš supratau, kad taip gyventi negalima.. Aš tarsi užgimiau iš naujo: atsikračiau godumo, savanaudiškumo, puikybės ir pradėjau gyventi dorai – taip, kaip liepia sąžinė. Aš pamilau žmones, pamilau gamtą, pradėjau daryti gerus darbus, o mano gyvenimas įgavo prasmę.. Aš atgavau vidinę ramybę, aš pajutau tikrą gyvenimo džiaugsmą!

Jaunuolis linktelėjo ir taip pat pradėjo juoktis..

– O jūs klausiate – kiek man metų.., – juokėsi senolis, – juk normalų, prasmingą gyvenimą aš gyvenu viso labo ketverius metus, reiškia – man tik ketveri 🙂 !..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

*Paklauskite žmogaus: “Kas yra laimė?“, ir jūs sužinosite, ko jam labiausiai trūksta gyvenime..

*Jei vieną marškinių sagą užsegsime neteisingai, tuomet ir visos kitos sagos bus užsegtos neteisingai. Taip ir gyvenime: yra klaidų, kurios pačios savaime nėra klaidos, o tik “neteisingai užsegtos sagos“ pasekmė.

*Kartais aklavietė gyvenime – taip pat Kelias, bet Kelias – į save..

*Kiekvienoje sudėtingoje situacijoje stabdykime vidinį dialogą! Tik ramybėje ateina aiškios mintys ir teisingi sprendimai.

*Mūsų gyvenimas visada juda pačios stipriausios minties kryptimi.. Jei “pasiklydome“ – tiesiog atlikime savo minčių “inventorizaciją“.

*Sąmonės prašviesėjimo būsenoje “ego“ neegzistuoja.

*Kol žmogus jaučia skausmą – jis gyvas. Kol žmogus jaučia svetimą skausmą – jis Žmogus.

*Kartais tam, kad išgelbėtume žmogų, pakanka jį apkabinti..

*Būkime geranoriški su vaikais, supratingi su jaunimu, rūpestingi su vyresniaisiais, atlaidūs su klystančiais ir kilnūs su silpnesniais! Nes savo gyvenime mes kažkada buvome arba būsime vienu iš jų..

*Ar pastebėjote – mes galime keisti pasaulį: kai liūdime – ir pasaulis niūrus, kai džiaugiamės – ir pasaulis nušvinta..

*Besivejant laimę kartais reikia tiesiog sustoti ir.. BŪTI Laimingu!

*Ramybė širdyje priklauso nuo mūsų minčių galvoje.

*Nelaikykime to, kas išeina, neatstumkime to, kas ateina.. Ir tuomet Laimė pati mus suras..

*Apatija ir depresija – tai “signalinė sistema“ , kuri perspėja, kad gyvename ne savo gyvenimą.

*Kai atsisakome frazės “Neturiu laiko“, mes labai greitai pradedame suprasti, kad atrandame ir turime laiko viskam, kas iš tiesų svarbu mūsų gyvenime..

*“Kai tik viskas atsistos į savo vietas, aš pajusiu taiką ir ramybę“ – pasakė Ego. “Atrask savyje taiką ir ramybę, tuomet viskas atsistos į savo vietas“ – pasakė Širdis.

*Mylintys vienas kitą žmonės konfliktinės situacijos metu turi suprasti, kad jų santykiai – ne kova. Juk kažkieno iš dviejų “pergalė“ konflikte – tai mylimo žmogaus pralaimėjimas, o kartu – ir jausmų bei santarvės griovimas..

*Silpni keršija. Stiprūs atleidžia. Laimingi pamiršta..

*Mesdami poelgių bumerangą, iš anksto pagalvokime – kaip gaudysime pasekmių bumerangą..

*Kuo dažniau žmonės susiduria su melu, tuo stipriau pakrinka jų vidinis tiesos suvokimas.

*Neišvysime grožio išorėje, jei jo nėra viduje: grožis visada žiūrinčiojo akyse.

*Žmonių silpnybė – susiskaldyme, susvetimėjime, priešiškume. Žmonių stiprybė – vienybėje, meilėje, santarvėje.

*Viltis – tai mūsų tikėjimas geriausiu bet kokios situacijos sprendimu. Viltis gali vesti per gūdžiausias gyvenimo aplinkybes.. Ir kartais pakanka mažo Vilties grūdelio, kad užsėtume didžiulį Laimės lauką.. Todėl niekada, jokiose aplinkybėse nepraraskime Vilties!

*Kartais mes taip įsitraukiame į “kažko didingo“ fantazijas, kad pradedame nepastebėti mažų, mielų kasdieninių smulkmenų, kurios padaro mūsų gyvenimą stebuklingu..

*Jei norite vieną gražią dieną padaryti kažką nuostabaus – neatidėliokite.. Tegul ta graži diena bus šiandien 🙂 !

Parengė ruvi.lt

Kartą Kalėdų išvakarėse viena moteris per savo namų langą pamatė pro šalį einančius tris senolius.

Moteris išėjo į gatvę, pasisveikino ir pakvietė senolius į savo namus šventinei vakarienei su jos šeima.

Bet senoliai atsakė:

– Dėkojame, geroji šeimininke! Susipažinkime: žmonės mus vadina Gausa, Sėkme ir Meile. Bet esmė tame, kad visi trys mes paprastai į namus neužeiname.. Todėl pasitarkite su šeima, kurį iš mūsų jūs norėtumėte pasikviesti.

Moteris sugrįžo į namus ir papasakojo vyrui ir sūnui apie sutiktus senolius ir jų keistą pasiūlymą.

Vyras kiek pasvarstė ir pasirinko Gausą. Žmonos dėmesį patraukė senolis, kurį vadino Sėkme, o jų mažylis sūnus paprašė tėvų, kad pakviestų į namus Meilę.

Tėvai nusprendė švenčių proga padaryti vaikui dovaną ir pakvietė senolį, kurį vadino Meile.

Tačiau.. kai tik jis užėjo pro duris – iš paskos atėjo ir kiti du..

Visi draugiškai susėdo prie šventinio stalo.

– Mes labai džiaugiamės, kad atėjote pas mus visi trys, – pasakė moteris, – bet juk jūs sakėte, kad vaikštote pas žmones tik po vieną?..

– Taip, – atsakė vienas iš senolių, – bet yra viena maža paslaptis: tai Gausa ir Sėkmė vaikšto po vieną, bet jei tik kažkas pakviečia Meilę – tuoj pat iš paskos ateina ir Gausa su Sėkme 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems šviesaus, jaukaus ir smagaus šventinio savaitgalio 🙂 !

Kartą viename nedideliame kaimelyje gyveno toks nuolat paniuręs ir nusiminęs senelis..

Jam atrodė, kad jis pats nelaimingiausias žmogus pasaulyje, ir apie savo bėdas jis pasakojo kiekvienam sutiktam kaimelio gyventojui.

Visas kaimelis nuo jo pasakojimų labai pavargo: jis visada kažkuo skundėsi, buvo blogos nuotaikos, visada buvo susiraukęs. Todėl žmonės jo privengė.

Ir dar bėda buvo tame, kad su amžiumi jis darėsi vis labiau prislėgtas, nuliūdęs ir surūgęs, o jo žodžiai kaipmat nuspalvindavo giedriausią dieną ar kokį gerą įvykį kaime pačiomis tamsiausiomis spalvomis.

Senelis pyko, kai matydavo laimingus žmones, jis sumenkindavo ir išjuokdavo kiekvieną, kas džiaugėsi gyvenimu.

Senelio niūri būsena tarsi užkrėsdavo aplinkinius, nes šalia jo visi pasijusdavo nelaimingi arba kalti dėl jo visų nelaimių..

Tačiau vieną gražią dieną, kai senelis sulaukė garbaus jubiliejaus, atsitiko tikras stebuklas – toks, kad nei vienas kaimelio gyventojas negalėjo iš karto tuo patikėti..

Tą dieną kaimelį akimirksniu aplėkė žinia: “Senelis šiandien laimingas, niekuo nesiskundžia, šypsosi, juokauja ir džiaugiasi gyvenimu!..“

Viso kaimelio gyventojai sugužėjo pas senelį – ne tik jo pasveikinti, bet ir įsitikinti, ar tikrai įvyko tokie keisti pasikeitimai. Ir tikrai: net veidas senelio pasikeitė – jis spinduliuote spinduliavo laimę..

– Seneli, kas gi atsitiko? – paklausė nustebę žmonės.

– Nieko, – šypsojosi laimingas senelis. – Aš supratau, kad visą savo gyvenimą labai stengiausi būti laimingas, todėl nuolat ieškojau laimės. Ir tos paieškos mane labai išvargino.. O šiandien aš nusprendžiau nutraukti savo paieškas ir.. tiesiog BŪTI laimingu 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Gyveno kartą žmogus su šalta širdimi, bet buvo toks savimyla, kad neskaitė to savo trūkumu. Atvirkščiai: jis gyrėsi, kad nejaučia jokio gailesčio niekam, kad nieko nemyli ir dėl nieko nepergyvena. Žodžiu – nejaučia nieko..

Vieną žiemos vakarą šis žmogus išėjo į miestą pasivaikščioti. Artėjo Naujieji Metai, oras buvo žvarbus, snigo. Žmogus buvo šiltai apsirengęs, todėl nusprendė užsukti prie naujametinės eglės, kuri buvo papuošta miesto aikštėje.

Pakeliui žmogus sutiko berniuką palaikais rūbeliais, kuris taip pat skubėjo link aikštės. Žmogus šaltai dėbtelėjo į berniuką, aplenkė jį ir paskubino žingsnį.

Prie naujametinės eglutės jiedu vėl susitiko. Žmogus norėjo prieiti arčiau apžiūrėti papuošimus, todėl besibraudamas stumtelėjo berniuką. Jis suklupo ir nustebęs pažiūrėjo į žmogų, kuris taip veržėsi prie eglės.

Tačiau jis net neatsisuko. Berniukas nubraukė nuo rūbų sniegą ir priėjo prie eglės – juk jis atėjo su tikslu: jis norėjo tyliai pasakyti savo naujametinį norą.. Berniukas tikėjo, kad Angelai jį tikrai išgirs..

Jis pažvelgė į puošnią eglę, pakėlė į akis į dangų ir tyliai ištarė:

– Mieli Angelai, kai aš ėjau čia, aš norėjau jūsų paprašyti, kad gaučiau dovanų šiltų rūbų, nes manieji visai susinešiojo, ir todėl man su jais labai šalta. Bet pakeliui aš pamačiau žmogų, kuris daug nelaimingesnis už mane, nes šąla jau seniai, ir, ko gero, gali pavirsti ledu.. Padovanokite jam karštą mylinčią širdį, kitaip jis niekada nebus laimingas.. Aš nežinau, kaip dar galėčiau jam padėti..

Berniukas dar ilgai stovėjo prie eglės, žiūrėdamas į žvilgančius žaisliukus. Staiga pajuto, kad kažkas palietė jo petį. Berniukas atsisuko ir pamatė tą patį žmogų – jis nusišypsojo ir padavė jam maišelį su šiltais drabužiais.

Berniukui tai buvo taip netikėta!. Jis labai apsidžiaugė, padėkojo žmogui, ir dar labiau džiaugėsi, matydamas šypseną jo veide.. “Dėkoju, mielieji Angelai už viską dėkoju! Jo ledinė širdis atitirpo, tai tikras šventinis stebuklas!“ – pagalvojo berniukas 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Valstietis ima dvi skirtingas sėklas ir sodina į tą pačią dirvą. Viena sėkla – cukrinio runkelio, kita – karčiojo pelyno.

Abi sėklos auga toje pačioje dirvoje, gauna tiek pat saulės ir vandens, tiek pat augimui reikalingų medžiagų.

Laikui bėgant, sudygsta du daigeliai, o vėliau užauga du vešlūs, bet labai skirtingi augalai: saldus cukrinis runkelis ir kartus pelynas.

Kodėl jie tokie skirtingi? Ar gamta buvo labai atšiauri pelynui, kad jo lapai tokie kartūs, ir, atvirkščiai – gamta buvo itin palanki saldžiajam runkeliui?

Ne, gamta buvo vienodai palanki abiems augalams – juk ji veikia pagal nekintamus dėsnius. Gamta tik padeda išryškinti skirtingų sėklų savybes.

Cukrinio runkelio sėkla turi jai būdingą savybę – saldumą, todėl augalas neturės jokių kitų savybių, išskyrus saldumą.

O pelyno sėkloje glūdi jai būdinga savybė – kartumas, todėl augalas neturės jokių kitų savybių, o tik kartumą.

Kokia sėkla – toks bus ir augalas..

O dabar įsivaizduokite, kad valstietis ateina prie pelyno krūmo, paragauja lapų ir.. labai supyksta, kad jie tokie kartūs!.

Dar daugiau: jis tikisi, kad pelyno lapai laikui bėgant pasidarys saldūs, todėl kasdien ateina prie pelyno krūmo, skina lapus ir vėl ragauja. Ir vėl supyksta, kad jie tokie kartūs..

Žinoma, valstietis taip nesielgs, juk jis žino, kad iš pelyno sėklos tikrai užaugs kartusis pelynas, ir jei jis nori saldaus augalo – jis pasodins saldaus augalo sėklą.

Valstietis žino: kokia sėkla – toks bus ir augalas.

Bet mūsų gyvenime taip nutinka: kartais mes esame neatidūs, o todėl nesusiejame savo veiksmų priežasčių ir jų pasekmių..

Mes sėjame neapykantą, bet labai norime meilės..

Sėjame pyktį, bet labai norime taikos ir ramybės..

Tačiau.. prisimenate: kokia sėkla – toks bus ir vaisius.

Arba: kokia priežastis – toks ir rezultatas, koks veiksmas – toks ir atoveiksmis.

Atminkime šį paprastą dėsnį.. Sėkime Gėrį savo gyvenime 🙂 !.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Kartą Mokytojas pasakojo mokiniams apie žodžių jėgą.

Vienas iš mokinių nesutiko:

– Aš nesuteikčiau žodžiams tokios galios. Argi žmogus taps nušvitusiuoju tik todėl, kad nuolat kartos žodį “Nušvitimas“? Kaip ir netapsi nusidėjėliu tik todėl, kad visą laiką kartosi žodį “Nuodėmė..“

– Tu esi neišmanėlis! – netikėtai atkirto Mokytojas.

Mokinys amo neteko nuo tokių Mokytojo žodžių.. Paskui atsipeikėjo ir pradėjo piktai prieštarauti. Prireikė nemažai laiko, kol jis nusiramino.

– Prašau, atleisk man, aš pasikarščiavau, – vėl netikėtai pakreipė pokalbį į kitą pusę Mokytojas.

Mokinys kaipmat aprimo.

– Štai tau ir atsakymas apie žodžių jėgą, – paaiškino Mokytojas, – vieni žodžiai sukėlė tavyje pyktį, o nuo kitų žodžių tu nusiraminai..

***********

Vienoje pamokoje Mokytojas kalbėjo apie konkurencijos žalą.

– O argi konkurencija nėra tinkamiausia priemonė išryškinti geriausius? – paklausė vienas mokinys.

– O taip, ji išryškina, bet išryškina blogiausia, kas yra žmonėse, – atsakė Mokytojas.

– O kas tai yra? – paklausė kitas mokinys.

– Pirmiausia – tai neapykanta, kuri skatina paminti kitus, būti savanaudišku ir elgtis nesąžiningai, – atsakė Mokytojas.

– Bet juk be konkurencijos nebus jokio tobulėjimo, ir progresas tiesiog sustos, – nesutiko mokiniai.

– Yra vienintelis progresas – meilės progresas, yra vienintelis tikras tobulėjimas – dvasinis augimas, ir žmonijos gerovė priklauso tik nuo jų, – atsakė Mokytojas.

***********

– Ir vis dėl to, Mokytojau, kaip jūs galėtumėte trumpai apibrėžti nušvitimą? – paklausė kartą vienas mokinys.

– Tai gebėjimas matyti neiškreiptą realybę, – atsakė Mokytojas.

– O argi mes nematome realybės tokios, kokia ji yra? – nustebo mokiniai.

– O, ne! Dauguma mato, deja, ne realybę, o savo nuomonę apie ją..

– O koks tame skirtumas? – neatlyžo mokiniai.

– Skirtumas toks: vienas reikalas manyti, kad skęsti audringoje jūroje, ir visai kitas – žinoti, kad nenuskęsi, nes aplink nėra jokio vandens, – nusišypsojęs tarė Mokytojas 🙂 ..

***********

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !