Kategorija: Mintys

Kartą vienas žmogus skrido oro balionu ir.. pasiklydo. Jis pradėjo leistis žemyn ir pamatė apačioje einančią moterį.

Jis dar šiek tiek nusileido ir šūktelėjo jai:

– Atleiskite, ar galėtumėte man padėti?. Prieš valandą aš susitariau susitikti su draugu, bet visiškai nesusigaudau, kur dabar esu..

– Jūs dabar esate oro balione, 30 pėdų aukštyje nuo Žemės paviršiaus, jo koordinatės yra 40-41 laipsnių šiaurės platumos, ir 59-60 laipsnių vakarų ilgumos.

– Jūs, turbūt, esate programuotoja?

– Taip, bet kaip jūs tai sužinojote?

– Jūs atsakėte man labai tiksliai, bet aš visiškai neįsivaizduoju, ką turėčiau daryti su šita informacija, ir iki šiol nesuprantu, kur esu.. Atvirai pasakius, jūs man visiškai niekuo nepadėjote.

– O jūs, turbūt, esate menedžeris?

– Taip, o kaip jūs tai sužinojote?

– Jūs nežinote, kur esate ir kur keliaujate. Pakilote ten oro pagalba. Jūs davėte pažadą, bet net neįsivaizduojate, kaip jį įvykdyti, todėl tikitės, kad žmonės, kurie yra žemiau jūsų, išspręs visas jūsų problemas.. Ir, galiausiai, jūs dabar esate ten pat, kur ir buvote iki mūsų susitikimo, bet kažkodėl dabar jau aš esu dėl to kalta 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Nusipirko kartą vienas žmogelis Tiesą turguje. Sėkmingai nusipirko, galima sakyti, kad už ačiū..

Pasiėmė ją ir patraukė namo. Bet lengva pasakyti – pasiėmė! Ne taip jau paprasta su Tiesa vaikščioti. Didelė ji, sunki.. Kas bandė – žino.

Tempia žmogus savąją Tiesą, kankinasi. O mesti gaila.. Galiausiai šiaip ne taip pasiekė namus.

– Kur tu prapuolei? Ir ką čia atsinešei? – paklausė jo žmona.

Žmogelis viską jai papasakojo, tačiau niekaip negalėjo paaiškinti, kam ta Tiesa reikalinga ir kaip ja naudotis..

Guli Tiesa vidury kelio, pro jokius vartus į kiemą netelpa. O žmogelis su žmona tariasi, kaip ją pritaikyti ūkyje.

Pasuko vienaip, pasuko kitaip, pabandė pastatyti, bandė paridenti, bet nieko nesugalvojo. Na, ką tu darysi – nėra kur Tiesos dėti!

– Eik, – sako žmona, – į turgų ir parduok savo Tiesą. Daug neprašyk, kiek duos, tiek.. Vis vien iš jos jokios naudos!

Sunkiai nunešė žmogelis Tiesą atgal į turgų.. Atsistojo matomiausioje vietoje ir šaukia:

– Tiesa! Tiesa! Kam reikia Tiesos..

Bet niekas net nepriėjo..

– Ei, žmonės, imkit Tiesą, pigiai atiduosiu!

– Ne, – sakė žmonės. – Mums tavo Tiesa nereikalinga. Mes turime savo.

Bet štai prie žmogelio vienas gudrutis sustojo. Pasisukiojo prie Tiesos, apžiūrėjo ją iš visų pusių ir klausia:

– Ar daug prašai?

– Nedaug, visai nedaug, – apsidžiaugė žmogelis, – už ačiū atiduosiu, tik neškis.

– Už ačiū? – pradėjo derėtis gudrutis, – Ne, man tai per brangu.

Bet čia priėjo dar vienas gudrutis ir taip pat pradėjo derėtis. Galų gale nusprendė jie vieną Tiesą dviese nusipirkti.

Taip ir sutarė.. Perskėlė Tiesą į dvi dalis – gavosi dvi pusiau-tiesos: ir lengvesnės, ir patogesnės neštis, nei visa buvo. Suapvalino kraštus, padailino, ir tokios gražios gavosi – akių neatitrauksi..

Eina gudručiai per turgų, ir visi jiems pavydi.. Apspito juos kiti gudručiai ir ėmė prašyti dar susmulkinti tas pusiau-tiesas ir jiems parduoti.

Taip ir padarė: suskaldė jas į dar smulkesnes dalis, padailino ir pardavė, o kiti gudručiai jas dar smulkiau suskaldė, nugludino ir taip pat ėmė kitiems pardavinėti.

Ir ką gi – dabar visiems gudručiams ne tik lengva savo mažytes tiesas su savimi nešiotis, bet ir kalbėtis tarpusavyje lengviau pasidarė..

Kur reikia pasakyti žmogui, kad jis elgiasi nedorai, dabar galima pasakyti: “jūsų sunkokas charakteris“.

Apie melagį galima pasakyti, kad jis savotiškai mąsto, įžūlų žmogų galima pavadinti drąsiu, o vagį – apsukriu..

Štai taip gudručiai iki šiol skaldo Tiesą. Ir taip ją susmulkino ir nugludino, kad nė atpažinti jau neįmanoma.

Todėl ir pamatyti visą Tiesą dabar žmonėms taip nelengva..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Gyveno kadaise vienas valdovas. Ir buvo jis toks savanaudiškas ir piktas, kad visi vadino jį Žiauriuoju.

Šalyje žmonės buvo engiami nepakeliamais mokesčiais, vyravo valdovo primetamos nuomonės diktatas, o gerai gyveno tik valdovo išrinktųjų ratelis, kuris pataikavo jam ir pritarė.

Žmonės jo nemylėjo, labai bijojo ir meldė Kūrėją, kad atsiųstų jiems kitą – gerą ir sąžiningą valdovą.

Bet štai vieną dieną valdovas netikėtai sukvietė visus žmones pas save. Žmonės ėjo ir drebėjo iš baimės, nežinodami, ką dar sugalvojo jų kankintojas..

Kai visi susirinko, valdovas kreipėsi į žmones:

– Aš žinau, kad padariau jums daug blogo, ir todėl jūs manęs nemylite. Bet nuo šiol aš pasižadu pasikeisti ir darbuotis visos šalies žmonių labui. Nuo šiol gyvensime santarvėje ir kursime kartu mūsų šalies gerovę. Leiskite man tai įrodyti savo darbais..

Žmonės nuščiuvo, susižvalgė.. Bet pasitarę nusprendė leisti valdovui pabandyti atgauti jų pasitikėjimą ir pagarbą.

Ir pradėjo valdovas gyventi taip, kaip pažadėjo savo liaudžiai..

Pirmiausiai išsiuntė į visus šalies kampelius savo atstovus, kurie aiškinosi žmonių poreikius ir rūpinosi jų įgyvendinimu. Paskui taisė kelius, statė mokyklas, namus ir gamyklas, tiesė tiltus ir vystė žemdirbystę..

Valdovas įvedė visiems sąžiningą atlygį už atliktą darbą, vienus mokesčius sumažino, kitus – visai panaikino ir skatino kiekvieną žmogų jungtis prie bendros gerovės kūrimo savo idėjomis ir sumanymais.

Gyvenimas ėmė sparčiai keistis ir klestėti.

Žmonės pasijuto tikrais savo šalies šeimininkais, juos vienijo kilnūs bendri tikslai. Ir, nors anksčiau tuo neįmanoma buvo patikėti, bet – žmonės ėmė gerbti ir mylėti savo vadovą..

O kartą vieno bendro susirinkimo metu žmonės jo paklausė:

– Vadove, mus labai džiugina tavo darbas ir visų mūsų pasiekimai šalyje. Šiandien jau sunku patikėti, kad buvo kitaip.. Ar galėtum mums atsakyti – kas paskatino tave taip stipriai pasikeisti?..

– Numaniau, kad vieną dieną jūs šito manęs paklausite, – nusišypsojo valdovas.

Ir, kiek patylėjęs, tęsė:

– Suprantate, kartais nelengva pamatyti save iš šalies, ypač kai apsupi save pataikūnais, nes tuomet jų dėka jautiesi teisus.. Bet vieną dieną aš vaikščiojau vienas mišku ir staiga pamačiau šunį, kuris vijosi lapę..

Pasivijęs jis kandžiojo lapę, ji ištrūkdavo, jis vėl vijosi, kol vargšė lapė šlubuodama pradingo miške – mat, šuo perjungė savo dėmesį į jojantį keliu raitelį.

Šuo puldinėjo žirgą, bet raitelis taip pliaukštelėjo šuniui botagu, kad šuo inkšdamas parkrito. Tada raitelis botagu skaudžiai paragino žirgą, šis pasibaidė, užkliuvo už akmens ant kelio ir parbloškė raitelį į šalikelę. Raitelis krito ir sulaužė koją..

Visa tai įvyko taip greitai, tarsi Kūrėjas man būtų parodęs dėsnį “kiekvienam pagal nuopelnus“.. Man lyg skraistė nuo akių nukrito, ir aš staiga suvokiau, kiek blogo esu padaręs tokiai daugybei žmonių.. ir koks baisus atpildas manęs už tai laukia!.

Padėkojau Kūrėjui už tokį praregėjimą ir tą pačią akimirką ryžtingai nusprendžiau atitaisyti padarytas skriaudas ir pradėti kurti Gėrį visų labui 🙂 ..

Pagal nežinomo autoriaus alegoriją, vertė ruvi.lt

Gero visiems savaitgalio 🙂 !

Ateina laikas, kai tu supranti, kad vaikštai ratu.

Tos pačios situacijos, tie patys susitikimai. Tušti pokalbiai, kaukės, dirbtinos šypsenos, šabloniniai klausimai apie gyvenimą..

Ir staiga tu supranti, kad visą laiką vaikštai aplink kalną, ir dabar jau pribrendai tam, kad kiltum aukštyn, į kalno Viršūnę.

Kai susiruoši į kelionę ir žengi pirmuosius žingsnius į viršų, netikėtai už nugaros pajunti kažkokį slegiantį sunkumą, kuris trukdo kilti.

Nusprendi pailsėti. Atsisegi kuprinę ir pamatai daugybę nereikalingos naštos. Viską apžiūrį ir šį kartą ištrauki Abejones. Meti jas į laužą, o kai jos sudega – patrauki toliau.

Keliauti jau lengviau, tačiau po kiek laiko vėl pajunti tą slegiantį sunkumą už nugaros.. Vėl atveri kuprinę, o ten – Pyktis, Baimė, Godumas, žalingi įpročiai..

Ryžtingai visko atsikratai ir pajunti didelį palengvėjimą, net lengvumą! Bet eidamas toliau, staiga pasijunti labai vienišas.. Juk ten, apačioje – šurmulys, linksmybės, pramogos, draugai..

Trumpam sustoji. Pažvelgi aukštyn ir pamatai Šviesą.. Abejonių jau nėra, todėl – vėl kyli aukštyn!

Ateina aiškus suvokimas, kad tas šurmulys apačioje – iliuzija ir bėgimas ratu, kurį tu jau labai gerai pažinai ir į kurį jau nenori sugrįžti.

Tvirtai nusprendi: viskas, kelio atgal tikrai nėra – tik pirmyn ir aukštyn!

Pažvelgęs žemyn, netikėtai pamatai ne tik horizonto liniją, bet ir naujus gražius peizažus, kurių anksčiau nematei ir net negalėjai įsivaizduoti, būdamas apačioje..

O vieną gražų rytą tu sutinki žmogų, kuris eina ta pačia kryptimi, bet įkopė kiek aukščiau. Jis pasisveikina, nusišypso tau ir ištiesia pagalbos ranką..

Bet.. tu pajunti, kad negali jam ištiesti rankos.. Vėl atsegi kuprinę ir pamatai, kad ten užsiliko Išdidumas. Ištrauki jį ir išmeti į prarają.

Ištiesi ranką bendrakeleiviui – ir tu jau ne vienišas.. Naujasis pažįstamas noriai dalinasi savo patirtimi ir pataria, ką dar nereikalingo galima išmesti ir kokias naudingas savybes vystyti, kad pakiltumėte į Viršūnę.

Dabar jau pakilimas darosi smagus ir įkvepiantis.. Jūs sutinkate vis daugiau pakeleivių, dalinatės patirtimi ir atradimais, kuriate bendrus planus Naujam Gyvenimui..

Ir dabar tu aiškiai supranti: tas vaikščiojimas apačioje ratu buvo reikalingas tam, kad užgimtų nenumaldomas troškimas judėti į priekį, kilti aukštyn, vystytis, kurti, augti ir tobulėti 🙂 ..

Pagal nežinomo autoriaus alegoriją, parengė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Gyveno kartą du broliai. Jie visą savo gyvenimą pragyveno už aukštos miesto sienos ir nei karto nematė nei laukų, nei dirbančių valstiečių.

Todėl vieną gražią dieną broliai nusprendė nukeliauti į kaimą.

Atvyko jiedu į kaimą ir patraukė kaimo keliuku pažiūrėti, kaip čia žmonės gyvena. Netrukus broliai priėjo ariamą lauką, kuriame dirbo valstietis.

Jiedu sustojo ir susidomėję žiūrėjo, kaip jis dirba.

– Ką jis daro?! – stebėjosi broliai. – Kam šis žmogus taip giliai vagoja žemę? Kodėl jis sugadino tokią lygią, švelnia žole sužėlusią pievą?.

Paskui jie pamatė, kad valstietis meta grūdus į vagas.

– Nematytas dalykas! – piktinosi broliai. – Kažkas su šiuo žmogumi netvarkoje: kaip galima imti gerus grūdus ir išmesti į žemę?.

– Nepatinka man kaimas, – pasakė suirzęs vienas brolis, – kažkokie keisti žmonės čia gyvena!

Ir sugrįžo jis atgal į miestą.

O kitam broliui parūpo atidžiau panagrinėti kaimo žmonių gyvenimą, todėl jis pasiliko kaime.

Ir štai vos po kelių savaičių jis pamatė, kad valstiečio užsėtas laukas sužaliavo švelniais želmenimis. Jį taip sužavėjo ši permaina, kad tuoj išsikvietė savo brolį, kad ir jam parodytų tuos pasikeitimus.

Brolis netrukus atvažiavo. Jam taip pat paliko įspūdį sužaliavęs laukas, ir jis nusprendė pabūti su broliu kaime, kad pažiūrėtų – kas bus toliau.

Ėjo laikas, ir žali daigeliai suvešėjo auksinėmis grūdų varpomis. Dabar jau abu broliai suprato, dėl ko plušėjo valstietis.

Jie kasdien gėrėjosi suvešėjusiu lauku ir gyrė darbštų valstietį.

Tačiau vieną dieną, kai grūdai jau visai suderėjo, valstietis atsinešė dalgį ir.. pradėjo juos pjauti!

Čia nekantrusis brolis neištvėrė ir ėmė šaukti:

– Ką jis daro?! Tu tik pažiūrėk, ką jis daro! Jis taip sunkiai dirbo, išaugino nuostabius grūdus, o dabar.. savo rankomis viską nupjauna. Negaliu žiūrėti į šitą beprotybę! Jei nori – pasilik, o aš grįžtu į miestą!

Ir pasipiktinęs išvažiavo. O kantrusis brolis pasiliko – jam buvo smalsu, o kas gi bus toliau..

Jis stebėjo, kaip valstietis suvežė derlių į daržinę, kaip vikriai iškūlė grūdus.. Jis pamatė, kad valstietis užaugino šimtus kartų daugiau grūdų, nei pasėjo..

Dabar jam pasidarė aišku: viskame, ką dirbo valstietis, buvo tikslas ir sveika nuovoka, o jie su broliu darė išvadas, nematydami pilno vaizdo!

Tik dabar jis pamatė pilną vaizdą 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Kartą pas Mokytoją atėjo grupelė mokinių, tarp kurių buvo aklas jaunuolis.

Vienas mokinys kreipėsi į Mokytoją:

– Mokytojau, mes atėjome pas tave pasitarti. Šis aklas jaunuolis netiki, kad yra šviesa ir visiems tai įrodinėja.  Jis labai protingas, bet juk mes visi žinome ir matome, kad šviesa yra.. Bet mes negalime jam šito įrodyti..

– Ir ką aš turėčiau padaryti? – paklausė Mokytojas.

– Suprantate, – tęsė mokinys, – jo argumentai tokie stiprūs, kad jau ir mes pradedame abejoti.. Jis prašo, kad mes duotume jam paliesti šviesą, juk jis pažįsta daiktus per lytėjimą. Arba prašo duoti paragauti šviesą arba pauostyti.. Arba prašo suduoti per šviesą, kad jis išgirstų, kaip ji skamba..  Mes pavargome nuo šito žmogaus, todėl atėjome tavęs paprašyti, kad padėtum mums įrodyti jam, jog šviesa yra.

Mokytojas atsakė:

– Šis aklas jaunuolis teisus. Jam nėra šviesos. Kodėl jis turėtų tikėti, kad ji yra? Tiesa tame, kad jam reikia gydytojo, o ne ginčų.

Ir Mokytojas pakvietė gydytoją, kuris kadaise taip pat buvo jo mokiniu.

Aklas jaunuolis paklausė:

– O kaip gi mūsų ginčas?

– Palauk, – atsakė Mokytojas, – tegul gydytojas apžiūri tavo akis.

Gydytojas apžiūrėjo jį ir pasakė:

– Laimei, nieko rimto nėra. Pakaks pusmečio gydymo, ir jis pasveiks.

Mokytojas paprašė gydytojo, kad šis išgydytų jaunuolį ir po pusmečio atsiųstų pas jį. Gydytojas mielai sutiko pagelbėti.

Po pusmečio jaunuolis atėjo pas Mokytoją.

Jaunuolis buvo labai laimingas, nes praregėjo, todėl puolė dėkoti Mokytojui, kad nusiuntė jį pas tokį gerą gydytoją.

Mokytojas nusišypsojo ir pasakė:

– Džiaugiuosi dėl tavęs. O dabar mes galime pratęsti mūsų pokalbį apie šviesą.. Juk anksčiau mes buvome skirtinguose pasauliuose, todėl pokalbis iš esmės buvo neįmanomas..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Kartą pas išminčių senolį atėjo ateistas ir pradėjo pokalbį apie savo pasaulėžiūrą.

Jis pasakė, kad netiki jokiu “kūrėju“ – nesvarbu, Žemės ar Visatos, kad visa tai – tiesiog atsitiktinai atsiradęs dangaus kūnas ir beribė erdvė.

Senolis tylėdamas klausėsi, bet į diskusiją nesileido. Ateistą nustebino tokia senolio reakcija, todėl jis paskubomis atsisveikino ir išėjo.

Bet po kelių dienų senolis išminčius pats aplankė ateistą. Dovanų jis atnešė nuostabų paveikslą. Ateistas buvo pakerėtas.. Jis dar niekada nematė tokio tobulo paveikslo.

– Nuostabi tapyba! – žavėjosi ateistas. – Sakykite, o kas šio paveikslo autorius?

– Autorius? – šyptelėjo senolis.. – Nėra jokio autoriaus. Gulėjo sau švari drobė, o virš jos – lentyna su spalvotais dažais. Jie atsitiktinai nukrito, išsiliejo, ir – štai jums rezultatas!

– Na, nereikia taip juokauti, – nusijuokė ateistas. – Juk tai neįmanoma: koks puikus darbas, tikslios linijos, meistriškas potėpis ir tobulas spalvų derinys.. Už viso to juntamas gilus užmanymas, todėl be autoriaus čia niekaip neįmanoma apsieiti!

Tuomet senolis linktelėjo ir nusišypsojęs atsakė:

– Jūs negalite patikėti, kad šis nedidelis paveikslas atsirado atsitiktinai, be išankstinio autoriaus užmanymo.. Bet jūs norite, kad aš patikėčiau, kad mūsų nuostabus pasaulis su visais miškais, kalnais, vandenynais, lygumomis, metų laikų kaita, stebuklingais saulėlydžiais, žvaigždėtu dangumi ir visa gyvybės įvairove atsirado.. aklo atsitiktinumo dėka, be Kūrėjo užmanymo 🙂 ?

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Kadaise vienoje nuostabioje šalyje gyveno gražūs, geri ir išmintingi Žmonės.

Ta šalis buvo panaši į rojų: upių, ežerų ir jūrų vanduo buvo toks švarus, kad buvo galima pamatyti gausybę žuvų ir vandens augmeniją, tyras oras švelniai dvelkė gėlių aromatu, medžiai šlamėjo sodria lapų žaluma, o pievos buvo padengtos žolės šilku ir gausybe gėlių..

Žemė buvo labai derlinga ir dovanojo tos pasakiškos šalies gyventojams gausybę skaniausių vaisių, uogų ir daržovių.

Žvėrys ir paukščiai toje šalyje jautėsi saugūs, nes niekas jų nemedžiojo maistui. Jie gyveno santarvėje su žmonėmis ir visiškai jais pasitikėjo.

Čia galima buvo pamatyti vaikus, pievoje žaidžiančius su įvairiausiais gyvūnais, arba šalia namų ramiai besiilsinčią liūtų šeimynėlę.

Toje nuostabioje šalyje viešpatavo Meilė. Tai buvo pagrindinis šalies įstatymas ir bet kokio veiksmo pradžia ir pagrindas.

Ir atrodė, kad tai tęsis amžinai..

Tačiau tokio gražaus gyvenimo labai pavydėjo kaimyninės šalys, kuriose viešpatavo neapykanta, godumas ir priešiškumas. Jos nusprendė sugriauti kaimynų gyvenimo idiliją ir pradėjo leisti į jų pusę nematomas užburtas strėles, kurios buvo užnuodytos pavydu, gobšumu, palaidumu, klastingumu – viskuo, kuo patys gyveno.

Tos strėlės galiausiai pažeidė kiekvieno stebuklingos šalies gyventojo širdį.. Ir jie pastebėjo, kad jų gyvenimas ėmė keistis: žmonės pradėjo pavydėti, nekęsti, skaldytis į priešiškas grupes, dauguma užsikrėtė godumu ir noru valdyti kitus.

Vėliau jie pradėjo medžioti nekaltus gyvūnus, o paskui ėmė žudyti ir vieni kitus, kad galėtų užgrobti svetimus turtus ir žemes.

Praėjo daug laiko, ir atsiminimai apie nuostabią Meilės šalį išliko tik tos šalies liaudies pasakose, kuri jau buvo pilnai panirusi į tankią susipriešinimo miglą.

Vienintelis dalykas, kuris skyrė juos nuo klastingų kaimynų – tai vos rusenanti liepsnelė žmonių širdyse, kuri vis bandė įsižiebti stipriau.. Ir kartais jai tai pavykdavo, ir žmonės busdavo, lyg atsipeikėję iš baisaus sapno, ir su siaubu žvelgė į savo dabartinį gyvenimą..

Bet ir klastingi kaimynai nesnaudė: kaskart, pamatę tokį nubudusį žmogų, jie vėl siųsdavo savo užnuodytų strėlių lietų, norėdami užgesinti įsižiebusią širdies ugnį.

Bet vieną gražią dieną įvyko stebuklas. Pati Žemė nusprendė padėti savo mylimiems vaikams ir pradėjo siųsti savo Šviesos ir Kūrėjo Meilės bangas, kurios ištirpdydavo kiekvieną paleistą užnuodytą strėlę.

Tos nuostabios bangos, tarsi gaivinanti versmė, pasklido po visą Žemę ir palaipsniui įžiebė kiekvieno žmogaus širdyje kadaise prigesintą, vos rusenančią Meilės liepsnelę.

Tai buvo nuostabus reginys: visi pamatė, kaip Meilės šalis, kurią kažkada klastingi žmonės pavertė blogio šalimi, dabar nusimeta ją sukausčiusias grandines ir atgimsta savo pirmapradžiu tyrumu ir grožiu..

Atgimė ne tik Stebuklinga Meilės šalis – visos kaimyninės šalys ir visa Žemė sužėrėjo tarsi gražiausias deimantas beribėje Visatos erdvėje. 

O užburti kadaise Žmonės džiaugėsi, matydami Gražuolę Žemę ir laimingų jos pažadintų vaikų Meilę ir Vienybę 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems Meilės, Taikos ir Vienybės!

Vienas jaunas žmogus pamatė gatvėje šalia parduotuvės žilą senolį, kuris nešė nemažą pirkinių krepšį.

Jaunuolis nusprendė padėti seneliui ir priėjęs pasiūlė jam savo pagalbą.

Senelis padėkojo ir padavė jaunuoliui savo nešulį. Beeidami jie pradėjo kalbėtis, ir senolis parodė jam namą netoliese, kuriame jis gyveno.

– Seneli, jūs, turbūt, jau daug metų pragyvenote? Ir, nežiūrint į amžių, pats savimi pasirūpinate, nueinate į parduotuvę. Bet ar jums nesunku? – paklausė jaunas žmogus.

Senolis nusijuokė ir atsakė:

– Oi ne, juk šiemet man tik ketveri metai sukako!..

Jaunuolis apstulbo iš netikėtumo..

– Seneli, jūs, turbūt, juokaujate? Nesupykite, bet juk aš matau, kad esate pagyvenęs žmogus – jūs pražilęs, barzdotas.. Na, negali būti, kad jums tik ketveri metai! Jūs juokaujate..

Senolį pralinksmino tokia jauno žmogaus reakcija, jis nusišypsojo ir paaiškino:

– Man iš tiesų tik ketveri metai.. Tikrai, tikrai! Suprantate, jaunuoli, aš tiek daug metų gyvenau neteisingai ir nesąžiningai, galvodamas tik apie savo naudą..  Aš nieko nemylėjau, manyje buvo tiek pykčio ir įtampos..

Jaunuolis susidomėjęs sukluso, o senolis tęsė:

– O štai prieš ketverius metus mano sąmonė netikėtai nušvito ir aš supratau, kad taip gyventi negalima.. Aš tarsi užgimiau iš naujo: atsikračiau godumo, savanaudiškumo, puikybės ir pradėjau gyventi dorai – taip, kaip liepia sąžinė. Aš pamilau žmones, pamilau gamtą, pradėjau daryti gerus darbus, o mano gyvenimas įgavo prasmę.. Aš atgavau vidinę ramybę, aš pajutau tikrą gyvenimo džiaugsmą!

Jaunuolis linktelėjo ir taip pat pradėjo juoktis..

– O jūs klausiate – kiek man metų.., – juokėsi senolis, – juk normalų, prasmingą gyvenimą aš gyvenu viso labo ketverius metus, reiškia – man tik ketveri 🙂 !..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

*Paklauskite žmogaus: “Kas yra laimė?“, ir jūs sužinosite, ko jam labiausiai trūksta gyvenime..

*Jei vieną marškinių sagą užsegsime neteisingai, tuomet ir visos kitos sagos bus užsegtos neteisingai. Taip ir gyvenime: yra klaidų, kurios pačios savaime nėra klaidos, o tik “neteisingai užsegtos sagos“ pasekmė.

*Kartais aklavietė gyvenime – taip pat Kelias, bet Kelias – į save..

*Kiekvienoje sudėtingoje situacijoje stabdykime vidinį dialogą! Tik ramybėje ateina aiškios mintys ir teisingi sprendimai.

*Mūsų gyvenimas visada juda pačios stipriausios minties kryptimi.. Jei “pasiklydome“ – tiesiog atlikime savo minčių “inventorizaciją“.

*Sąmonės prašviesėjimo būsenoje “ego“ neegzistuoja.

*Kol žmogus jaučia skausmą – jis gyvas. Kol žmogus jaučia svetimą skausmą – jis Žmogus.

*Kartais tam, kad išgelbėtume žmogų, pakanka jį apkabinti..

*Būkime geranoriški su vaikais, supratingi su jaunimu, rūpestingi su vyresniaisiais, atlaidūs su klystančiais ir kilnūs su silpnesniais! Nes savo gyvenime mes kažkada buvome arba būsime vienu iš jų..

*Ar pastebėjote – mes galime keisti pasaulį: kai liūdime – ir pasaulis niūrus, kai džiaugiamės – ir pasaulis nušvinta..

*Besivejant laimę kartais reikia tiesiog sustoti ir.. BŪTI Laimingu!

*Ramybė širdyje priklauso nuo mūsų minčių galvoje.

*Nelaikykime to, kas išeina, neatstumkime to, kas ateina.. Ir tuomet Laimė pati mus suras..

*Apatija ir depresija – tai “signalinė sistema“ , kuri perspėja, kad gyvename ne savo gyvenimą.

*Kai atsisakome frazės “Neturiu laiko“, mes labai greitai pradedame suprasti, kad atrandame ir turime laiko viskam, kas iš tiesų svarbu mūsų gyvenime..

*“Kai tik viskas atsistos į savo vietas, aš pajusiu taiką ir ramybę“ – pasakė Ego. “Atrask savyje taiką ir ramybę, tuomet viskas atsistos į savo vietas“ – pasakė Širdis.

*Mylintys vienas kitą žmonės konfliktinės situacijos metu turi suprasti, kad jų santykiai – ne kova. Juk kažkieno iš dviejų “pergalė“ konflikte – tai mylimo žmogaus pralaimėjimas, o kartu – ir jausmų bei santarvės griovimas..

*Silpni keršija. Stiprūs atleidžia. Laimingi pamiršta..

*Mesdami poelgių bumerangą, iš anksto pagalvokime – kaip gaudysime pasekmių bumerangą..

*Kuo dažniau žmonės susiduria su melu, tuo stipriau pakrinka jų vidinis tiesos suvokimas.

*Neišvysime grožio išorėje, jei jo nėra viduje: grožis visada žiūrinčiojo akyse.

*Žmonių silpnybė – susiskaldyme, susvetimėjime, priešiškume. Žmonių stiprybė – vienybėje, meilėje, santarvėje.

*Viltis – tai mūsų tikėjimas geriausiu bet kokios situacijos sprendimu. Viltis gali vesti per gūdžiausias gyvenimo aplinkybes.. Ir kartais pakanka mažo Vilties grūdelio, kad užsėtume didžiulį Laimės lauką.. Todėl niekada, jokiose aplinkybėse nepraraskime Vilties!

*Kartais mes taip įsitraukiame į “kažko didingo“ fantazijas, kad pradedame nepastebėti mažų, mielų kasdieninių smulkmenų, kurios padaro mūsų gyvenimą stebuklingu..

*Jei norite vieną gražią dieną padaryti kažką nuostabaus – neatidėliokite.. Tegul ta graži diena bus šiandien 🙂 !

Parengė ruvi.lt