Meilei to pilnai pakanka…

Dažnai girdžiu moterų fantazijas: “Man reikia stipraus vyro, kad šalia jo galėčiau pasijusti silpna ir trapi“.

Atvirai pasakius, aš nelabai suprantu, apie jos kalba… Stiprus – tai koks?

“Pasakė – padarė?“ Na, tai ne jėga, o atsakomybė. “Žino, ko nori?“ Tai juk ne jėga, o kryptingumas. “Pasitikintis savimi?“ Tai tiesiog pasitikėjimas savimi, o ne jėga.

Koks gi tas “stiprus vyras“?

“Kad už jo, kaip už mūro sienos?“ Bet siena gali sugriūti, o griūdama prispausti tuos, kas šalia. Arba, galbūt, stiprus tuomet, kai į jį galima atsiremti? Tai juk ramstis, o ne stiprybė.

O gal kažkam jėga – tai kuomet “kumščiu per stalą“? Kažkokia kvaila jėga, nes toks kumščiu gali trinktelti ne tik per stalą…

O man jėga – tai būties būsena. Kaip kalnas. Kaip vandenynas. Tiesiog yra. Ir leidžia būti tam, kas šalia. Tokios formos ir tokio turinio, koks yra. Gyventi ir būti savimi.

Gali tapti namais. Jei prireiks – taps atrama. Pavargsi – švelniai palaikys ir leis pailsėti.

Ir ši jėga neišsenka. Todėl, kad jos daug. Todėl, kad ji galinga. Todėl, kad energija – iš pačio gyvenimo, o jėga – iš amžinybės.

Rami ir taiki būtis. Kur nieko niekam nereikia įrodinėti, tame tarpe ir sau pačiam.

Aš esu. Tu esi. Visoje pilnatvėje ir įvairovėje. Mes kartu. Ir meilei to pilnai pakanka.

Padėka autorei! Pagal Lilijos Achremčik esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !