Pasaka apie keistą švyturį

Šio švyturio istorija buvo ne pati šviesiausia: jis nuolat gesdavo.

Ir kiek prižiūrėtojų ir meistrų bandė suderinti jį ar atrasti gedimo priežastį – viskas buvo veltui. Švyturys įsijungdavo kelioms minutėms, o po to – blykstelėjimas, ir nėra šviesos… Taip ir jį paliko: “Beviltiškas reikalas“, “Neverta ir laiko gaišti“ – gūžčiojo pečiais prižiūrėtojai.

Tačiau vos tik miestelį apgaubdavo tamsa, švyturys ir toliau švietė, geso, vėl švietė…

O tuo metu…

…Laive, kurio nepasiekė nei vieno švyturio šviesa… Mieste, kur valdė melas ir tamsa… Namuose, kur kibirkštys skraidydavo tik nuo barnių… Žmoguje, kuris nusprendė, kad naktis niekada nesibaigs, o aušra jam jau nenušvis…

Kažkaip stebuklingai ir nepaaiškinamai, ignoruodama visus priežasties-pasekmės ir logikos dėsnius – įsižiebdavo kiekvieno žmogaus vidinė šviesa…

Ir reakcija į tą šviesą buvo įvairi…

Kažkas tuoj pat puldavo užtraukti langus, kažkas – netekdavo žado. Vieni sutrikdavo, kiti pradėdavo verkti, kiti – džiaugėsi. Tačiau visi aiškiai suprato, kad dabar su ta šviesa teks mokytis gyventi.

Ir tai ne taip jau lengva, nes visi veiksmai, kurie buvo daromi ne iš širdies, akimirksniu virsdavo tamsiomis dėmėmis. Todėl teko mokytis nemeluoti, nekenkti kitiems, nepasiduoti egoizmui ir tuštybei. Ir tokiu būdu mažinti kančią ir tamsą.

Ir, žinoma, mokytis mylėti, draugauti, vienytis ir visiems drauge kurti harmoningą ir jaukų gyvenimą. Gyventi šviesoje ir su šviesa širdyje.

Tokia to keisto švyturio paslaptis – šviesti taip, kad neapakintų savo šviesa, bet švelniai pažadintų kiekvieno vidinę šviesą. Ir dar viena paslaptis: tokie žmonės patys tapdavo švyturiais 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !