Vakar manęs paklausė: ką aš pasakyčiau žmogui, kuris išgyvena dvasinę tuštumą?
Aš atsakiau: išgyventi ją pilnai. Kol nepajusi, kad atgauni jėgas, kad gali atsistoti ir žengti mažą žingsnį.
Neversk savęs atrodyti laimingu, kai esi nelaimingas, nebandyk pritaikyti sau begalinius patarimus, tokius kaip: “susiimk ir prisiversk kažką daryti“, “kol tu verki, laimė išeina“, “laikas ne galvoti, o veikti“, ir t.t.
Dar pavojingiau lyginti save su tais, kurie tarsi stipresni, ryžtingesni, sėkmingesni.
Kiekvienas gyvena jam priimtinu gyvenimo tempu.
Bet net atsidūręs dugne prisimink, kad ten, aukštai, šviečia saulė, ir tikėk, kad būtinai išauš rytas, kai pabusi ir suprasi: tau jau lengviau.
Pagal Elčin Safarli esė, vertė ruvi.lt
Ramaus savaitgalio mums visiems 🙂 !
ruvi 
Laba diena,
Dvasinė tuštuma tik pavadinimas, tik žodis, kuris neperteikia nieko… Galbūt tai jausmas, kuriam suteikiamas kančios, nevilties, prieštaravimo ar kitokio vidinio konflikto žodinis apvalkalas. Ir tik pats žmogus renkasi kaip tą jausmą užvadinti ir aprašyti.
Daugeliui tuštuma asocijojasi su skausmingu pergyvenimu, kurio vengiama. Mes taip norim save užpildyti…
Išgyventi tuštumą reikštų prisiliesti prie to, kas neišvengiama, prie savo prigimties. Būtent tuštuma – tai laisvės šaltinis, prieštaravimų ir konflikto pabaiga. Būtent tuštumos taip trūksta mūsų perpildytuose norais gyvenimuose.
Visi mūsų bandymai pabėgti nuo vienatvės, tuštumos ar bandymai užpildyti ją, generuoja tik liūdesį ir nusivilymą.
Todėl žmogus, kuris susidūrė su tuštuma, ne kaip atskirą gąsdinantį artėjantį išorinį objektą, bet kaip neatskiriamą dalis saves, susidūrė su savimi be jokio prieštaravimo ir dvilypumo, neprašo daugiau nieko aiškinti…
PatinkaPatinka
Sveiki, Miroslav!
Matote, kiek pamąstymų gali sukelti šis trumputis esė – tokie kūriniai tuo ir žavūs, kad perteikia esmę trumpai. Na, o mes jau galime interpretuoti, palyginti su savo išgyvenimais ir patirtimi, vystyti mintį toliau. Tai vienas iš mėgiamiausių mano literatūrinių žanrų 🙂 , na, dar pasakėčios, pasakos ir alegoriniai pasakojimai..
Ką galėčiau aš pasakyti? Taip, jūs teisus – kiekvienas savaip supranta ir įvardina dvasinės tuštumos būseną. Mano manymu, tai apsivalymo, susitikimo su savimi tikruoju, gyvenimo vertybių arba paties gyvenimo peržvelgimo būsena: kai žmogus neturi nei motyvacijos veikti, nei prasmės neįžvelgia gyventi taip, kaip anksčiau. Tokiai būsenai gali būti daugybė priežasčių, ir tokius periodus išgyvename mes visi kartas nuo karto, ir autorius teisus – nereikia nuo to bėgti, reikia išgyventi jį sąmoningai ir pilnai. Tai tokia savotiška vidinė “inventorizacija“ 🙂 ..
Tik gal manyčiau, ne tuštuma, o vidinė dvasinė pilnatvė yra žmogaus įkvėpimo, laisvės, kūrybingumo ir vienybės su kitais šaltinis.. Tokia pilnatvė galima tuomet, kai mes pradedame gyventi pagal savo dvasinę prigimtį, be primetamų išorinių šablonų ir prievartos.
Na, bet išsiplėčiau dabar jau aš, apie tai galima tikrai daug svarstyti 🙂 ..
Ačiū, Miroslav, kad dalinatės savo mintimis! Jaukaus vakaro jums ir visiems 🙂 !
PatinkaPatinka