Vieną vėlų vakarą kažkas pasibeldė į namus kaimo pakraštyje. Ten gyveno vieniša senolė.
Ji atidarė duris ir pamatė pavargusį ir sušalusį žmogų. Senolei jo pagailo, ir ji įsileido jį į namus.
– Jei leisite, aš tik pernakvosiu, sušilsiu, o anksti ryte ir vėl keliausiu toliau, – paprašė žmogus.
Tačiau ryte jis neatsikėlė. Jis susirgo ir stipriai karščiavo. Senolė slaugė ir rūpinosi juo, kol jis pasveiko ir sustiprėjo.
– Ačiū jums už viską, – padėkojo žmogus senolei, kai atsigavo. – Jaučiuosi, lyg pas mamą namuose pabuvęs. Gaila, kad neturiu kuo atsidėkoti už jūsų rūpestį. Kažkada aš išėjau iš namų, ieškodamas gero uždarbio. Norėjau statytis namą ir kurti šeimą, tačiau su darbais nesisekė, o sunkiai uždirbtus pinigus ištraukė vagys. Na, suprantate, nesiseka man, o namo sugrįžti gėda.
– Argi aš prašau atsidėkoti? – nusišypsojo senolė. – Žinai, mano sūnus taip pat iškeliavo gero uždarbio ieškoti, ir aš jau senokai jo nemačiau. Galbūt, ir jam nesiseka, galbūt kažkieno motina jį taip pat priglaus, ir jis prisimins, kad turi motiną ir namus, kur jo visada laukia…
Senolė parinko žmogui savo sūnaus šiltus drabužius, o jis netikėtai suskubo keliauti toliau.
– Pasilik, tau dar reikia sustiprėti ir atgauti jėgas, – pasiūlė ji.
– Ne, negaliu, man reikia skubėti pas savo motiną, – atsakė žmogus. – Dėkoju jums, kad priminėte apie namus, kur manęs visada laukia…
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Taip, Jos laukia savo vaikų – visada ir nežiūrint į nieką… Rūpestingos ir švelnios Mamos, išmintingos ir mielos Močiutės ir Prosenelės. Jos dovanoja gyvybę, o Jų besąlygiška meilė ir gerumas paguodžia, įkvepia ir apsaugo Jų vaikus.
Ir tegul Joms su kaupu sugrįžta vaikų, anūkų ir proanūkų meilė, tegul Jas švelniai apgaubia jų širdžių šiluma 🙂 !
ruvi 