Aš matau tiek daug grožio visur… Jis prasiskverbia pro odą, įsigeria į venas ir auga aplink širdį pačių švelniausių gėlių sodais.
Jis skamba ankstyvu paukščių čiulbėjimu ir lapų šlamesiu miško tankmėje. Jis švyti užburiančiu paukščiu taku ir ugnimi močiutės židinyje. Jis liečia veidą minkštomis rudo katino letenėlėmis ir kutena kojas beribių pievų žole.
Jis kvepia senų, daugybe kartų skaitytų knygų puslapiais ir švariais patalais. Jis paviršiuje, kaip gelsvai-rausvas saulėlydis, ir giliai, kaip absoliučios harmonijos pojūtis, paslėptas po laikina skausmo ir nevilties našta. Jis persišviečia pro lango užuolaidas, užliedamas visą kambarį saulėlydžio spinduliais, ir slepiasi keturių sienų tyloje vakaro sutemoje.
Jis atsitiktinai pagautose nepažįstamųjų šypsenose ir neatsitiktinai sutiktose mėlynose akyse. Jis kalnuose, į kurių viršūnes nėra žengusi žmogaus koja, ir vandenyse, slepiančiuose savyje ištisą paslaptingų būtybių visatą. Jis kosmoso begalybėje ir neaprėpiamame danguje.
Jis vaikiškose svajonėse, sušildytose tikėjimu stebuklu, ir suaugusiųjų viltyse, sušildytose vaikiškomis svajonėmis. Jis krentančiose žvaigždėse, kurios sudega vardan mūsų norų, ir paukščiuose, kurie savo sparnais apkabina dangų.
Jis – šio pasaulio kvėpavime. Aš taip aiškiai jį matau.
Aš jaučiu grožį kiekviena savo esybės ląstele ir leidžiu savo sielai užsipildyti juo iki pat kraštų…
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
ruvi 