Vieną nuostabų rytą…

Kažkur rugpjūtyje, kai vieną nuostabų rytą oras staiga pradeda kvepėti kažkaip kitaip, tu supranti: tai rugsėjis lipa ant kulnų paskutiniam vasaros mėnesiui.

Saulė jau nedegina taip stipriai, o tarsi apkabina tavo pečius. Pilka migla klojasi vakaro vėsa, o ką tik užkaista žolelių arbata pakvimpa saldžia melancholija.  

Ruduo man visada primena katę, kuri neskubėdama atslenka iš kaimyninio kambario. Jos žingsniai tylūs, eisena grakšti, žvilgsnis skvarbus. Ji dar neužėjo, bet tu jau jauti jos buvimą.

O toliau mažmožis belieka: krenta pirmas lapas, ir katė užšoka tau ant rankų. Žiūri į tave, ir tarsi sako: atėjo pats jaukiausias metų laikas…

Padėka autorei! Pagal A. Štamburg esė, vertė ruvi.lt

Jaukaus ir spalvingo artėjančio rudens mums visiems 🙂 !

2 mintys apie „Vieną nuostabų rytą…“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: