Kartais žmonėms sunku priimti gėrį savyje ir pasaulyje, nes jiems atrodo, kad gėris visada kompensuojamas blogiu. Ir kai tik tavo gyvenime bus kažkas gero, po to kaipmat bus kažkas blogo. Pavyzdžiui, jei daug juoksies, tuomet vėliau teks daug verkti.
Žinoma, būna ir taip. Ypač jei ignoruoji sunkumus, pabėgdamas nuo jų į malonias pramogas. Bet nemalonumai sugrįžta, kai juos ignoruoji.
Tačiau būna ir taip, kad gėris tiesiog yra. Ne todėl, kad jame slypi klasta, bet todėl, kad pasaulis myli tave ir priima. Ir pasirengęs dalintis.
Ir kai tu tai supranti, tuomet pasaulyje iš karto žymiai padaugėja džiaugsmo ir gėrio. Ir meilės. Tiesiog, besąlygiškai. Be priežasties. Nes iš tiesų visas tas gėris buvo nuolat šalia. Tiesiog laukė savo valandos, kada tu pagaliau pradėsi jį pastebėti.
Padėka autorei! Pagal Aglajos Datešidzės esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gėrio mums visiems 🙂 !
⠀
ruvi 
Tikekime Geriu ir leiskime jam uzpildyti jusu gyvenima!
PatinkaPatinka
Labas, Jone 🙂 !
Tas gebėjimas pamatyti Gėrį – labai vertinga savybė, ypač tuomet, kai žmonės visais būdais lenkiami ir traukiami į negatyvumą. Pritariu tau – pildykime gyvenimą Gėriu, kad negatyvumui neliktų nei lopinėlio 🙂 !
PatinkaPatinka
Aš mėgstu sakyti, jog blogis tiesiog turi apsimesti geru nes kitaip jis bus tiesiog blogis be jokios širmos ir lengvai pastebimas, o gėris juk visada geras ir jam nereikia apsimetinėti. Tačiau tai vis tiek yra dualumas-šio laikmečio silpnoji vieta. Sakyčiau, neturėtų būti dualumo, nei gėrio nei blogio, tiesiog buvimas, o tai ir yra meilė. Be jokio dualumo, tiesiog energijos sklidimas, mirties nebuvimas. Mes esame meilė, mes esame energija, o energija nemiršta tik keičia pavidalus, na o meilė nemiršta juo labiau. O kol kas gal dar tegul pabūna gėris ir blogis kol mes patys užaugsime iki aukštesnio suvokimo lygio.
PatinkaPatinka
Labas, Algirdai!
Taip ir yra – blogis turi nuolat apsimetinėti gėriu, kad jį priimtų, o tai jau nuolatinė apgaulė, melo raizgalynė, kuri galiausiai pasmaugia ir patį blogį. Matyt, taip, po truputį ir išmokstame išgirsti savo intuiciją – prigimtinį tiesos pojūtį, kuris neklystamai nurodo blogį. Sakyčiau, dabar blogis jau nusimeta savo geriečio vaidmenis ir atvirai pradeda atvirai reikštis, o tai jau rodo jo bejėgiškumą.. Taigi, būkime atidūs, saugokime savo vidinį tyrumą, nepakliūkime į blogio spąstus. Būkime geri vieni kitiems…
PatinkaPatinka
Dar truputį papildysiu. Taip, kai kam tikrai sunku priimti gėrį savyje, tačiau yra ir tokių kurie siūlo smurtauti tam kad įsigalėtų gėris. Pavyzdžiui, siūlo bausti nusikaltėlius mirtimi, siūlo teisti tuos kurie sukelia kančias daugeliui žmonių ir panašiai. Tokių būtų verta paklausti, o kuo jūs patys tapsite nužudę na kad ir baisų nusikaltėlį? Juk tapsite tokiais pat kaip jis, kitaip tariant, jūs nužudysite patį gėrį savyje.
PatinkaPatinka
Algirdai, apie tai yra alegorinis pasakojimas. Vaikas klausia tėvo: “Tėti, jei mes nužudysime visus blogiečius, būsime geriečiai ir didvyriai?“ Tėvas atsako: “Ne, vaikeli, mes tapsime žudikais.“
Yra dar daugiau tokių alegorinių pasakojimų ir patarlių, bet esmė viena: kovodami su blogiu, mes kovojame su pasekmėmis, ir patys tampame “blogiečiais“. O tereikia nesudaryti sąlygų blogiui, t.y., kurti harmoningą erdvę visų gerovei, tuomet blogis savaime išnyks…
PatinkaPatinka