Yra dalykai, kuriuos reikia išgyventi.
Ir svarbu tai išgyventi taip, kad išliktum Žmogumi.
Nesubyrėti į šukes, kaip sudužęs stiklas, nenuleisti savo rankų ir neatstumti kitų pagalbos rankų.
Net išplaukti prieš srovę – pavyksta. Tiems, kas neatsižada.
Tiems, kas myli. Tiems, kuriuos myli.
Vardan tų, kuriuos mes mylime…
Vardan mūsų visų ateities…
Pagal nežinomo autoriaus miniatiūrą, vertė ruvi.lt
Taikos, meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !
Vienoje šeimoje gimė labai ypatinga mergaitė. Kai jos artimieji aiškinosi santykius, nors ir stengėsi tai daryti tyliai ir nepastebimai, mergaitė viską jautė ir – pradėdavo verkti. Ir, atvirkščiai, kai jos artimieji taikėsi ir atleisdavo vienas kitam, ji, gulėdama savo lopšelyje, plačiai šypsojosi savo miela bedante burnyte ir laiminga kažką savaip čiauškėjo. Tėvai pavadino savo mielą dukrelę nuostabiu vardu – Taika. Ir nuo to laiko ši stebuklinga mergaitė turėjo vienintelį mėgiamą užsiėmimą – įkvėpti aplinkinius gyventi taikiai ir laimingai.
Kai Taikai buvo devyneri, jos susirašinėjimo draugė sunkiai susirgo. Gydytojai niekaip negalėjo nustatyti tikslios diagnozės, ir nors gydė ją įvairiais būdais, tačiau mergaitė tiesiog nyko akyse. Niekas negalėjo jai padėti.
Nedaug svarsčiusi, Taika nusprendė ją aplankyti, ir atvažiavo į gimtąjį draugės miestą. Įėjusi į draugės kambarį, ji pamatė ją išsekusią, bejėgę, gulinčią lovoje ir su liūdesiu žvelgiančią į kažkokį keistą augalą ant palangės. Tai buvo tėvų dovana mergaitei, dovana jos gimtadieniui. Jie paaiškino, kad tai draugiškos šeimos gėlė, ir vieną dieną ji sužydės stebuklingu, labai neįprastu žiedu.
Kol mergaitės kalbėjosi, sugrįžo draugės tėvai iš darbo. Jie labai garsiai barėsi, tai buvo girdima net tolimame jų dukters kambaryje. Draugei buvo nesmagu, kad Taika tapo jų šeimos nesantarvės liudininke, bet prisipažino, kad tėvai pradėjo vis dažniau bartis, ir ji dėl to jaučiasi kalta, nes, galbūt, tai dėl jos jie pasidarė tokie suirzę. Todėl ji su tokiu liūdesiu žiūri į tą šeimos laimės gėlę, tarsi lauktų iš jos stebuklo, tarsi ji galėtų sugrąžinti šeimai ramybę ir laimę.
Taika išklausė ir atsakė: “Štai kame reikalas! O kodėl tu anksčiau man apie tai nieko neparašei? Žinai, o aš dabar pabandysiu su jais pasikalbėti…“
Ji priėjo ir tiesiai paklausė draugės tėvų: “Sakykite, o kam jums reikalingi tie barniai?“ Šis klausimas nesutrikdė, bet jautriai palietė jų širdis, ir kiekvienas iš jų pradėjo svarstyti: “O iš tikrųjų, kodėl aš taip elgiuosi?“
Mama prisipažino pirmoji: “Aš nenoriu pyktis, tiesiog nerimauju dėl dukters sveikatos ir man labai, labai baisu“. O tėtis pasakė štai ką: “Aš jaučiuosi toks bejėgis, nes nežinau, ką dar galiu padaryti, kad mūsų dukra būtų vėl sveika ir laiminga“.
Taika jiems taip ir pasakė: “Reiškia, jūs abu norite to paties – kad mano draugė pasveiktų. Tuomet dėl ko jūs pykstatės?“ Tėvai pritardami linktelėjo. Taika jiems pasakė: “Na, o dabar taikysimės? Paduokite vienas kitam ranką“.
Tėvai taip ir padarė. Draugės mama pasakė: “Atleisk man, mielasis, kai man baisu, aš nevaldau savęs ir pradedu kabinėtis dėl smulkmenų. Tu reikalingas man, aš taip myliu mūsų šeimą, mūsų draugišką šeimą…“ Tėtis švelniai apkabino ją ir pasakė: “Atleisk ir tu man, mieloji, aš labai noriu mums visiems padėti. Aš būsiu šalia, ir viskas bus gerai…“
O Taika šūktelėjo: “Jūs tik pažvelkite!“
Tėvai pamatė ryškią kibirkštį, kuri užsiplieskė iš karto po jų susitaikymo. Taika paaiškino:“Kiekvieną kartą, kai kažkas renkasi taiką vietoje konflikto, įsižiebia ši laimės kibirkštis. Pažiūrėsime, kokiu stebuklu ji šį kartą pavirs. Eikime paskui ją, tik tyliai.“
Kibirkštis lėtai judėjo link mergaitės kambario, šmurkštelėjo pro pusiau atviras duris ir sustojo virš to pačio keisto augalo ant palangės. Ji ilgai sukosi virš jo, lyg ieškotų kur nutūpti, o paskui išnyko. Ir – stebuklas! Mylima mergaitės gėlė pražydo. Ji išskleidė septynis gražiausių spalvų žiedus!
Mergaitė pamatė šį stebuklą ir…laimingai nusišypsojo. Liga kaipmat pasitraukė, tarsi ir nebuvo jos niekada. Tėvai priėjo prie savo dukrelės, apkabino, pabučiavo, jie labai džiaugėsi tokiu stebuklingu pasveikimu. Mama paklausė Taikos: “Bet kodėl gėlė taip neįprastai pražydo? Kodėl tiek daug žiedų iš karto?“
Taika tik patraukė pečiais. O tėtis iš karto suprato: “Tai juk šeimos gėlė. Šeimos – todėl iš karto tiek daug nuostabių žiedų…“ Mama droviai pridūrė: “Ir tai ne vienintelis stebuklas šiandien. Mūsų šeimoje greitai bus mažylis – broliukas arba sesutė mūsų mergaitei.“
Visus labai nudžiugino ši gera žinia. Ir su tokia puikia nuotaika visi nuėjo gerti stebuklingos arbatos su skanėstais.
O mergaitė Taika papasakojo apie tai, kad kiekvieną kartą, kai žmonės renkasi santarvę ir gerovę vietoje barnių ir nuoskaudų – tuomet tuoj pat įsižiebia laimės kibirkštis, kuri sukuria stebuklą Žemėje: kažkieno šeimoje gimsta ilgai lauktas kūdikis; kažkam ateina šviesi, reikalinga pasauliui kūrybinė idėja; kažkas pamaitina alkaną; kažkas paskambina tėvams; kažkas atsiprašys arba atleis kitam; kažkas nuoširdžiai padėkos; kažkas padarys gerą darbą; kažkas apkabins artimą žmogų, o kažkas tiesiog nusišypsos šiam pasauliui. Ir taikos pasaulyje bus vis daugiau….
Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt
Taikos, santarvės ir vienybės mums visiems 🙂 !
*Krizės laikotarpis – tai kuomet sena realybė yra sugriauta negrįžtamai arba griūna tiesiog dabar mūsų akivaizdoje, o nauja ateitis dar nežinoma, todėl neramu – ar bus ji apskritai. Kažkas bus. O kaip bus – priklauso nuo mūsų visų.
*Tai apsivalymo laikas nuo susikaupusių per gyvenimą apnašų. Ir po jomis atsiveria tai, koks iš tiesų yra kiekvienas žmogus. Nesvarbu, kokio mastelio yra krizė – ji nuplėšia visas apnašas.
*Pamatę kitus žmones visai ne tokius, kokie jie mums atrodė, kai žvelgėme į juos per socialinę prizmę, dauguma iš mūsų nustemba ir net sutrinka: tai štai koks tu, pasirodo, iš tiesų esi…
*Tai prablaivėjimo laikas tiems, kas žiūrėjo į pasaulį per rožinius akinius. Tai iššūkių laikas kiekvienam iš mūsų. Tai laikas, kai sužinome, ką mes iš tiesų sugebame. Visomis prasmėmis.
*Tai laikas, kai kiekvienas iš mūsų turi pasirinkimo galimybę, vadovaujantis amžinomis vertybėmis. Tačiau ne kiekvienas jomis vadovaujasi. Daug kas pasirenka trumpalaikę naudą.
*Bet tamsūs laikai anksčiau ar vėliau baigiasi, ir tuomet pasaulis įvertina tai, kas įvyko: kas kokį vaidmenį atliko, ir kas ko vertas dabar, kai viskas jau praeityje.
*Svarbu atminti – pasaulio įvykiuose vienaip ar kitaip dalyvauja kiekvienas žmogus, ir kiekvieno žmogaus pasirinkimas keičia ateities trajektoriją.
*Išgyventi sunkius laikus padeda trys amžinos vertybės: Tikėjimas – kad viską įveiksime, Viltis – kad kritinėse aplinkybėse geriausios dvasinės žmonių savybės bus pažadintos ir išsklaidys tamsą, ir kad Meilė – artimiesiems, žmonijai ir gamtai visus sutelks ir suvienys bendros gerovės kūrybai.
************
Pats tamsiausias laikas prieš aušrą. Būna dienos, kai atrodo, jog visos jėgos išsekusios, visi keliai išbandyti, viskas, kas tik įmanoma, jau padaryta, ir neaišku, kur toliau judėti ir ką daryti, kad išsivaduoti iš sunkios situacijos ar aklavietės.
Tai dangaus valios išraiškos metas, kai reikia pasitikėti ir klausytis Visatos alsavimo, gyvenant toliau ir besirūpinant savimi ir artimaisiais. Tai laikas kuo plačiau atverti savo širdį meilei ir skleisti ją.
Jūsų širdies šviesa pasklis planetoje kaip radijo banga, ir atsilieps atgarsiu kitų žmonių širdyse. Ir bendras meilės ketinimas pastūmės erdvę ir laiką į naujas aukštumas.
************
Padėka autorei! Pagal Ninos Rubštein citatas ir esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !
Ne, neužsivers mūsų širdys! Nepraras gebėjimo mylėti, tikėti, turėti viltį.
Negalima prarasti vilties! Be jos žmogus tarsi tuščiaviduris, neturi nei jėgų, nei troškimų, nei siekių, nei svajonių.
Ir kaip stipriai belenktų mus kartais gyvenimas, neišduokime savo svajonės, nenuleiskime rankų iš baimės ar nevilties.
Juk kai žmogus turi viltį, kad bus gerai, kol tiki, kad viskas pasaulyje dėsninga ir galiausiai baigiasi laimingai, kol myli visa širdimi arba labai trokšta įsileisti į ją meilę – jis gyvas.
Net pačioje gūdžiausioje tamsoje atraskime nors mažytį vilties spindulėlį. Su ja galima viską išspręsti, viską įveikti.
Dum spiro, spero. Kol kvėpuoju, tol vilties nenustoju.
Padėka autorei! Pagal Alinos Jermolajevos miniatiūrą, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !
O toliau – bus kažkas kitko.
Mes nestovėsime amžinai kryžkelėje, laukdami nurodymų, kur link žengti kitą savo žingsnį.
Atsakymas ateis. Galbūt, ne iš karto.
Bet jei girdėsime ir stebėsime – savo aplinką ir savo vidų – aiškumas ateis.
Aiškumas ateina, kuomet tarp šurmulio ir triukšmo vis ryškiau prabyla sąžiningumas – prieš save patį. Ir ištikimybė – pačiam sau.
Padėka autorei! Pagal Olios Majer miniatiūrą, vertė ruvi.lt
Vienybės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !
Pasilikti su savimi… Išlikti savimi…
Tam dabar iš tiesų reikia drąsos…
Išlikti savimi savo asmeniniame gyvenime, remtis savo pasirinkimais, savo mintimis, savo asmeniniu skoniu…
Todėl kad būtent dabar mes visi papuolėme į klampią nelaisvės juostą, kuri iš visų pusių tiesia į mus savo čiuptuvus…
Pakanka pasklaidyti internetą, ir jūs tuoj pat susidursite su agresyviu jūsų asmeninių ribų pažeidimu, kuris pateikiamas užmaskuotu vertingų patarimų pavidalu…
Pavyzdžiui, jūs sužinosite, kad jūsų drabužiai jau seniai niekam tikę (“Penki daiktai iš jūsų spintos, kuriuos reikia skubiai išmesti“, “Tuoj pat tai nusiimkite!“, “Kaip apsirengti, kad netaptumei pajuokos objektu?“)…
Ir kad jūsų remontas – tai vakarykštė diena, jūsų baldai siaubingi, jūsų užuolaidas galima nebent sudeginti, ir kad viskas, kuo jūs save apsupote – tai gūdus kaimas…
Neseniai patyriau šoką, kai, atrodytų, taikioje interjero dizaino grupėje visi aplojo (kito žodžio negaliu pritaikyti) moterį, kuri naiviai pasidalino informacija, kad ji (o siaube!) turi virtuvinį skudurėlį…
Ir jei jūs nespėjate iš pat ryto nufotografuoti besijuokiančius vaikus-vunderkindus, save įmantrioje jogos pozoje, šviežiai išplaktą smuzi sterilioje “skandinaviškoje virtuvėje“, ir jei neatliekate visko su nesibaigiančia pozityvia nuotaika – tuomet jūs siaubingi tėvai, beviltiški tinginiai, o jūsų gyvenimas – skurdi tuštybė…
Ir taip visur ir viskame…
Skamba baisiai, bet dar baisesnis yra faktas, kad priklausomų nuo štai šitų internetinių tironų, aptarnaujančių vartotojišką visuomenę, kuriems labai nenaudinga, kai žmogus du sezonus nešioja tas pačias kelnes (net jei jos jam labai patinka), arba yra patenkintas savo virtuve ir nepuola po metų jos keisti, susigėdęs “neaktualios spalvų gamos“ – tokių priklausomų žmonių nesuskaičiuojama galybė…
Mums pasidarė labai gėda remtis tuo, kas patinka asmeniškai mums…
Mums pasidarė labai gėda nesekti įkyriai propaguojamomis “marketingo vertybėmis“…
Mus nepastebimai pradėjo valdyti apsėdimas atrodyti, o ne būti…
O tai jau stiprios neurozės platforma, mielieji… Ir susiduriu aš su ja, deja, taip pat masiškai…
Psichologinė sveikata visada remiasi tuo, kaip žmogus kuria savo asmeninį gyvenimą, remdamasis objektyviais gyvenimo poreikiais, o ne aptarnaudamas svetimus lūkesčius, svetimus vertinimus, svetimus stereotipus ir šablonus…
Neįmanoma įgauti nors kažkokį stabilumą, jei auginame savyje priklausomybę ir prarandame individualumo pojūtį, kasdien bandydami nulipdyti iš savęs kažką, kuo iš tiesų nesame…
Neįmanoma būti laimingu, jei pasineri į ištiražuotų laimės atributų vartojimą, bet nejauti dėl to jokio džiaugsmo…
Neįmanoma pasilikti su savimi, jei lioveisi būti savimi…
Pabandykime pasijusti laisvesni… nors truputį…
Pažvelkime su ironija į vartojimo pasiutpolkę, kuri neleidžia mums sustoti, kad suprastume – jog vienodai girdime meilės žodžius ir iš pirmo, ir iš paskutinio aifono… ir tavo lūpas galima bučiuoti net tada, kai jų formą sukūrė gamta, o ne hialurono rūgšties injekcijos…
O tavo pavargusioms kojoms patogiau tegul ir “močiutės“, bet tinkamoje būtent tau avalynėje… Ir tavo virtuvė su neaktualiais atspalviais gali būti pati laimingiausia vieta pasaulyje tau, tavo artimiesiems ir tavo draugams… O ir tavo senu automobiliu vis dar galima puikiai nuvažiuoti ten, kur tu nori…
Esmė juk net ne daiktuose, ir ne siekyje juos turėti – tai visai normalu, bet jei tik tu pats netampi nenormaliu, įpuldamas į neurotinę priklausomybę nuo įvaizdžio, ir apleisdamas savo vidinį sodą, kuriame tyliai ir skaudžiai nyksta viskas, kas buvo pasodinta būtent tau…
Savų kelių visiems…
Tik savų…
Ir – laisvės!
Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir tyro būties džiaugsmo mums visiems 🙂 !
Universalios gyvenimo prasmės tiesiog nėra.
O kas gi tuomet yra?..
Nemanau, kad kažkoks specialistas galėtų atsakyti į šį klausimą apibendrinančiu teiginiu, būtent todėl, kad gyvenimo prasmė – skirtinga vieno ir kito žmogaus, vienos ir kitos dienos, galiausiai – net vienos valandos ir kitos valandos.
Todėl turėtume kalbėti ne apie gyvenimo prasmę apskritai, o apie specifinę gyvenimo prasmę – tam tikro žmogaus tam tikrame jo gyvenimo periode.
Bandyti apibendrinti šį klausimą – tai tas pats, jei paklaustume šachmatų pasaulio čempiono: “Sakykite, koks šachmatų ėjimas yra pats geriausias pasaulyje?“
Nėra tokio dalyko, kaip geriausias ar tiesiog geras ėjimas, kuris būtų atskirtas nuo konkrečios žaidimo šachmatais situacijos ir priešininko asmenybės.
Taip pat yra ir žmogaus gyvenime.
Neverta ieškoti abstrakčios gyvenimo prasmės. Kiekvienas žmogus turi savo unikalų pašaukimą arba misiją, konkrečią paskirtį tam tikrame gyvenimo periode, ir tik jis gali tai įgyvendinti. Ir niekas kitas už jį to padaryti negali, niekas kitas negali pragyventi jo gyvenimo.
Tai reiškia, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo užduotys yra unikalios, kaip ir jo specifinės galimybės jas įgyvendinti.
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Mes visada Kelyje.
Kelyje iš namų arba kelyje į namus. Ilgas tai kelias ar trumpas, pasakiškas ar kasdieniškas, bet jis prasideda vos mums gimus ir tęsiasi visą gyvenimą.
O kas yra svarbiausia kelyje? Jūs galite pagalvoti, kad tai šiltos kojinės ir įdėtas į kelionę sumuštinis?
Gal ir taip, tai taip pat svarbu, bet dar svarbesni kelyje – geri pakeleiviai. Ir nuo jų didele dalimi priklauso, kokia bus mūsų kelionė!
Būtent nuo jų priklauso, ar bus su kuo pasidalinti sumuštiniu, ar bus ko paprašyti šiltų kojinių. Nutiks kelyje nuostabi stebuklinga istorija, tiesiog linksmas nuotykis ar (neduok Dieve!) – liūdnas gyvenimo epizodas.
Todėl padėkokime visiems mūsų gyvenimo pakeleiviams už bendrą kelionę, o naujai sutiktiems padovanokime savo širdies šilumą! Nusišypsokime jiems, būkime geranoriški, nes – ir mes kažkam taip pat esame pakeleiviai!..
Ir tegul mūsų visų Kelias bus šviesus ir laimingas 🙂 !
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !
Vienam žmogui labai patiko kalbėti apie gėrį, apie gerumą. Jis skaitė save geru žmogumi.
Daryti kažką gero jis pats dėl tų savo kalbų nespėdavo, todėl laikė savo pareiga kuo daugiau apie tai kalbėti. Jis galvojo, kad ilgos kalbos apie gėrį jau savaime padaro jį daug geresniu…
Kartais žmonės atkreipdavo jo dėmesį į tai, kad tos kalbos neturi nieko bendro su gėriu, greičiau net atvirkščiai. Tuomet šis žmogus sukaupdavo visas savo jėgas kad ne tik įrodytų savo nuomonę, bet ir apkaltintų piktais kėslais abejojančius jo gražiomis kalbomis.
Jis manė, kad kiekvienas, kas tik padaro pastabas apie jo apgaulingą ir parodomąjį gerumą, yra tiesiog piktavalis.
Štai toks geras buvo žmogus.
Padėka autoriui! Pagal D. Paklino tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
Kažkada vaikystėje girdėjau, kaip mama pasakė: “O laimė… ji juk būna įvairi.“
Aš tada pagalvojau: “Na, kas per kvailystės? Laimė – ji ir yra laimė. Tai kuomet viskas idealu, kai viskas gerai. Absoliučiai viskas.“
Ir tik dabar, po daugelio metų, aš pradedu suprasti mamos žodžius. Laimė nėra absoliuti. Ji turi daug išraiškų.
Laimė – tai kuomet neskauda.
Laimė – kai vaikai sveiki.
Laimė – kai yra kam papasakoti savo sapnus.
Laimė – kai yra apie ką pagalvoti vienatvėje.
Laimė – kai yra kam pagalvoti apie tave.
Laimė – kai yra namai, į kuriuos norisi sugrįžti.
Laimė – kai sieloje ramu.
Laimė – kai tavo vaikai užaugo gerais žmonėmis.
Laimė – kai tau skambina tiesiog pasikalbėti.
Laimė – tai kuomet nėra nelaimės.
Laimė… iš tiesų kiek daug jos išraiškų… O mes vis laukiame ir laukiame jos.
Nesusimąstydami, kad ji tiesiog būna labai įvairi…
Padėka autorei! Pagal O. Zet esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir šviesių laimės suvokimo akimirkų mums visiems 🙂 !
ruvi 