Pasilikti su savimi… Išlikti savimi…
Tam dabar iš tiesų reikia drąsos…
Išlikti savimi savo asmeniniame gyvenime, remtis savo pasirinkimais, savo mintimis, savo asmeniniu skoniu…
Todėl kad būtent dabar mes visi papuolėme į klampią nelaisvės juostą, kuri iš visų pusių tiesia į mus savo čiuptuvus…
Pakanka pasklaidyti internetą, ir jūs tuoj pat susidursite su agresyviu jūsų asmeninių ribų pažeidimu, kuris pateikiamas užmaskuotu vertingų patarimų pavidalu…
Pavyzdžiui, jūs sužinosite, kad jūsų drabužiai jau seniai niekam tikę (“Penki daiktai iš jūsų spintos, kuriuos reikia skubiai išmesti“, “Tuoj pat tai nusiimkite!“, “Kaip apsirengti, kad netaptumei pajuokos objektu?“)…
Ir kad jūsų remontas – tai vakarykštė diena, jūsų baldai siaubingi, jūsų užuolaidas galima nebent sudeginti, ir kad viskas, kuo jūs save apsupote – tai gūdus kaimas…
Neseniai patyriau šoką, kai, atrodytų, taikioje interjero dizaino grupėje visi aplojo (kito žodžio negaliu pritaikyti) moterį, kuri naiviai pasidalino informacija, kad ji (o siaube!) turi virtuvinį skudurėlį…
Ir jei jūs nespėjate iš pat ryto nufotografuoti besijuokiančius vaikus-vunderkindus, save įmantrioje jogos pozoje, šviežiai išplaktą smuzi sterilioje “skandinaviškoje virtuvėje“, ir jei neatliekate visko su nesibaigiančia pozityvia nuotaika – tuomet jūs siaubingi tėvai, beviltiški tinginiai, o jūsų gyvenimas – skurdi tuštybė…
Ir taip visur ir viskame…
Skamba baisiai, bet dar baisesnis yra faktas, kad priklausomų nuo štai šitų internetinių tironų, aptarnaujančių vartotojišką visuomenę, kuriems labai nenaudinga, kai žmogus du sezonus nešioja tas pačias kelnes (net jei jos jam labai patinka), arba yra patenkintas savo virtuve ir nepuola po metų jos keisti, susigėdęs “neaktualios spalvų gamos“ – tokių priklausomų žmonių nesuskaičiuojama galybė…
Mums pasidarė labai gėda remtis tuo, kas patinka asmeniškai mums…
Mums pasidarė labai gėda nesekti įkyriai propaguojamomis “marketingo vertybėmis“…
Mus nepastebimai pradėjo valdyti apsėdimas atrodyti, o ne būti…
O tai jau stiprios neurozės platforma, mielieji… Ir susiduriu aš su ja, deja, taip pat masiškai…
Psichologinė sveikata visada remiasi tuo, kaip žmogus kuria savo asmeninį gyvenimą, remdamasis objektyviais gyvenimo poreikiais, o ne aptarnaudamas svetimus lūkesčius, svetimus vertinimus, svetimus stereotipus ir šablonus…
Neįmanoma įgauti nors kažkokį stabilumą, jei auginame savyje priklausomybę ir prarandame individualumo pojūtį, kasdien bandydami nulipdyti iš savęs kažką, kuo iš tiesų nesame…
Neįmanoma būti laimingu, jei pasineri į ištiražuotų laimės atributų vartojimą, bet nejauti dėl to jokio džiaugsmo…
Neįmanoma pasilikti su savimi, jei lioveisi būti savimi…
Pabandykime pasijusti laisvesni… nors truputį…
Pažvelkime su ironija į vartojimo pasiutpolkę, kuri neleidžia mums sustoti, kad suprastume – jog vienodai girdime meilės žodžius ir iš pirmo, ir iš paskutinio aifono… ir tavo lūpas galima bučiuoti net tada, kai jų formą sukūrė gamta, o ne hialurono rūgšties injekcijos…
O tavo pavargusioms kojoms patogiau tegul ir “močiutės“, bet tinkamoje būtent tau avalynėje… Ir tavo virtuvė su neaktualiais atspalviais gali būti pati laimingiausia vieta pasaulyje tau, tavo artimiesiems ir tavo draugams… O ir tavo senu automobiliu vis dar galima puikiai nuvažiuoti ten, kur tu nori…
Esmė juk net ne daiktuose, ir ne siekyje juos turėti – tai visai normalu, bet jei tik tu pats netampi nenormaliu, įpuldamas į neurotinę priklausomybę nuo įvaizdžio, ir apleisdamas savo vidinį sodą, kuriame tyliai ir skaudžiai nyksta viskas, kas buvo pasodinta būtent tau…
Savų kelių visiems…
Tik savų…
Ir – laisvės!
Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir tyro būties džiaugsmo mums visiems 🙂 !
ruvi 
taip, reikia būti savimi. Nesistengti niekam įtikti, nes tai tau duoda netikrą kaukę, kurią tu turėsi nešioti ir ja rūpintis. Paprasčiau gyventi be jos. Būtent problema ir yra tame, kad žmogus bando visiems įtikti, turėti kuo daugiau draugų, kurie, aišku, yra netikri. Bijo turėti savo nuomonę ir ją reikšti, kad nebūtų atstumtas. Šitaip mes turime pasaulį, kuriame pilna nevykėlių apsimetėlių ir korupcijos.
Problema ir tame, kad mus nuo vaikystės daugiau moko būti mandagiais ir mažiau moko kaip būti sąžiningais. Žmonės naudoja mandagumą kai jie tau meluoja, o sąžiningumo negali panaudoti melui. Geriau kai žmogus yra nemandagus, bet sąžiningas- nebijo pasakyti tiesos į akis, yra nepaperkamas, vykdo pareigas, turi savo vertybes ir tvirtą nuomonę. Jo žodžiai sutampa su darbais. Pavyzdžiui, jei toks žmogus nuspręs, kad jo interjeras yra geras, tai pats mandagiausias žmogus su plačiausia šypsena ir saldžiausiais melais neįrodys, kad yra atvirkščiai.
Turime išmokti pasakyti “ne“ be jokių užuolankų ir tiesiai šviesiai. Man paskambina ir sako, kad yra naujas telefonas su didele akcija, o aš sakau, kad aš nenoriu ir numetu ragelį- be jokių užuolankų. Aš labai nemėgtu per daug mandagių žmonių. Aš jų vengiu, nes jie dažniausiai yra apsimetėliai ir melagiai. Per daug sąžiningų žmonių nėra.
PatinkaPatinka
Sveiki, Pauliau!
Pilnai su jumis sutinku, mažai ką galiu tepridurti 🙂 . Jūs teisingai pastebėjote – sąžiningų žmonių, deja, dar vis mažiau, nei apsimetėlių ir manipuliatorių. Ir parodomasis mandagumas, žinoma, labai skiriasi nuo nuoširdumo. Tokia jau egoizmu grįsta gyvenimo sistema – čia visi pešasi ir išnaudoja vienas kitą.
Svarbu nepasiduoti įvairioms manipuliacijoms, o tam, kad nepasiduotume, reikia išmokti jas atpažinti. Žinoma, niekur nepasislėpsime nuo pačios sistemos, visi esame “vienoje valtyje“, bet galime gerokai sumažinti įvairias manipuliacijas mūsų sąmone ir priklausomybes nuo jos. Tokiu būdu ne tik išsaugome savo dvasines prigimtines savybes, bet ir darome gerą poveikį savo artimiausiai aplinkai.
Yra toks posakis: “Dievas neturi kitų rankų, išskyrus mūsų. Velnias taip pat.“ Taigi – laikykimės, viskas mūsų rankose 🙂 .
PatinkaPatinka
Nu taip, pavargau nuo šito žmonių polinkio įsiteikinėti, pavargau nuo korupcijos, nuo šitos covido aferos ir farmacijos kompanijų ir vergvaldžių(šių dienų prekiautojai vaikais ir žmonėmis, milijardieriai) godumo.
PatinkaPatinka
Tai kad jau dauguma žmonių nuo tokio gyvenimo pavargo – neurozės, depresijos, panikos atakos dabar ištinka vis daugiau žmonių.. Žmonės mažiau bendrauja, nes bendravime vis vien paliečia bendras visų mūsų problemas, o nuo jų jau purto fiziškai, o kur dar visos materialinės problemos.. Žmonių psichika neišveža jau dvejus metus besitęsiančios įtampos ir spaudimo.
Ką aš galiu pasakyti – ir aš, kaip ir mes visi, taip pat viską išgyvenu, nors, prisipažinsiu, jėgos senka. Guodžia viena mintis – kaip bebūtų, viskas, net juodžiausi laikai turi pabaigą, todėl mes su kasdiena vis artėjame prie atomazgos. O paskui matysime, darysime išvadas. Gyvensime. Svarbiausia – saugokime savo žmoniškumą, padėkime vieni kitiems, palaikykime vieni kitus, nes sunkūs laikai baigsis, o kokie mes iš jų išeisime? Laikykimės, Pauliau, stiprybės mums visiems!
PatinkaPatinka