Vienam žmogui labai patiko kalbėti apie gėrį, apie gerumą. Jis skaitė save geru žmogumi.
Daryti kažką gero jis pats dėl tų savo kalbų nespėdavo, todėl laikė savo pareiga kuo daugiau apie tai kalbėti. Jis galvojo, kad ilgos kalbos apie gėrį jau savaime padaro jį daug geresniu…
Kartais žmonės atkreipdavo jo dėmesį į tai, kad tos kalbos neturi nieko bendro su gėriu, greičiau net atvirkščiai. Tuomet šis žmogus sukaupdavo visas savo jėgas kad ne tik įrodytų savo nuomonę, bet ir apkaltintų piktais kėslais abejojančius jo gražiomis kalbomis.
Jis manė, kad kiekvienas, kas tik padaro pastabas apie jo apgaulingą ir parodomąjį gerumą, yra tiesiog piktavalis.
Štai toks geras buvo žmogus.
Padėka autoriui! Pagal Dmitrijaus Paklino tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
ruvi 