Universalios gyvenimo prasmės tiesiog nėra.
O kas gi tuomet yra?..
Nemanau, kad kažkoks specialistas galėtų atsakyti į šį klausimą apibendrinančiu teiginiu, būtent todėl, kad gyvenimo prasmė – skirtinga vieno ir kito žmogaus, vienos ir kitos dienos, galiausiai – net vienos valandos ir kitos valandos.
Todėl turėtume kalbėti ne apie gyvenimo prasmę apskritai, o apie specifinę gyvenimo prasmę – tam tikro žmogaus tam tikrame jo gyvenimo periode.
Bandyti apibendrinti šį klausimą – tai tas pats, jei paklaustume šachmatų pasaulio čempiono: “Sakykite, koks šachmatų ėjimas yra pats geriausias pasaulyje?“
Nėra tokio dalyko, kaip geriausias ar tiesiog geras ėjimas, kuris būtų atskirtas nuo konkrečios žaidimo šachmatais situacijos ir priešininko asmenybės.
Taip pat yra ir žmogaus gyvenime.
Neverta ieškoti abstrakčios gyvenimo prasmės. Kiekvienas žmogus turi savo unikalų pašaukimą arba misiją, konkrečią paskirtį tam tikrame gyvenimo periode, ir tik jis gali tai įgyvendinti. Ir niekas kitas už jį to padaryti negali, niekas kitas negali pragyventi jo gyvenimo.
Tai reiškia, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo užduotys yra unikalios, kaip ir jo specifinės galimybės jas įgyvendinti.
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 
“Tai reiškia, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo užduotys yra unikalios, kaip ir jo specifinės galimybės jas įgyvendinti.“
Tai jūs norėjote pasakyti, kad kiekvienas žmogus turi unikalius sugebėjimus, kad įgyvendintų savo atitinkamus unikalius tikslus? Jeigu taip, tai būtų viena iš įdomesnių man skaitytų minčių. Aš manau, kad prasmė slypi žmogaus saviraiškoje.
PatinkaPatinka
žodžio “saviraiška“ apibūdinimas: https://www.vle.lt/straipsnis/saviraiska/
PatinkaPatinka
Sveiki, Pauliau!
Ir aš manau, kad prasmė (užduotys, misija, paskirtis, pašaukimas…) mūsų gyvenime keičiasi, kai keičiasi mūsų gyvenimo aplinkybės. Viena prasmė vaiko veiksmuose, kita – kūdikį auginančios motinos gyvenime, dar kita – studento, kažkurios srities specialisto, mokytojo, dailininko, ar šeimos tėvo, ir t.t..
O saviraiška – tai pirmiausiai mūsų dvasinių savybių, mūsų kūrybinio potencialo išraiška įvairiuose gyvenimo aplinkybėse. Ir kiek žmoguje yra to gyvo dvasingumo (jis gali būti užslopintas ar neišvystytas), taip žmogus ir elgiasi gyvenime, nuo to priklauso ir tai, kam jis suteikia prasmę.
O aukščiausia žmonijos gyvenimo prasmė – tai viskas, kas atneša gerovę visų labui ir žmonijos evoliucijai. Man artima mintis, kad žmogus skiriasi nuo kitų gyvų būtybių tuo, kad turi gebėjimą mylėti besąlygiškai ir gebėjimą kurti – o iš to seka visos kitos gražiausios žmogaus dvasinės savybės, suteikiančios galimybę harmoningai žmonėms tarpusavyje bendrauti ir galimybę sveikai sąveikai su visa gyvybe ir gamta 🙂 ..
Ačiū, Pauliau, už komentarą ir nuorodą !
PatinkaPatinka
Laba,
Nebūčiau tikras ar vien tik žmogui būdinga besąlygiškai mylėti. Man regis pati gyvybė ir yra begalinė, nesibaigianti, nemirštanti meilė. Apie prasmę. Sakyčiau, gyvenimo prasmė tiesiog yra nepriklausomai nuo to ką apie tai manome ir ar jos ieškome ar ne. Gyvenimo prasmė-gyventi. Beje, tas neprieštarauja viršuje esančio straipsnelio minčiai.
PatinkaPatinka
Sveiki, Algirdai!
Pritariu jums – pati gyvybė, gamta, tame tarpe ir žmogaus gyvenimas – begalinė meilė, gyvuojanti harmoningos sąveikos principu. Na, o žmogus – viso to dalis, todėl ir jam būdinga tai, kas visumai būdinga. Ir žmogui suteikta galimybė sąmoningai išreikšti besąlygišką meilę, pačiam kurti meilės ir harmoningos sąveikos erdvę, savo ir visų bendrai gerovei. Bet iš kitos pusės – matome, kaip galima žmogų paveikti, “nutraukti“ į išpūstą egoizmą, pakreipti į destruktyvias būsenas, atitraukti nuo dvasinės prigimties ir pradėti beprasmiškas kovas. Svarbu tai suprasti, svarbu nepasiduoti tokiems poveikiams… Ir jūs teisus – gyvenimo prasmė ir yra pats gyvenimas. Ačiū jums 🙂 .
PatinkaPatinka
Kažkur skaičiau, kad mes neatsitiktinai esame čia. Pritariu. Vėliau kažkur skaičiau, kad mes neatsitiktinai esame ten kur esame. Pritariu. Bet man patinka ir tai, kad mes neatsitiktinai esame 🙂 🙂 🙂 Iš to paties šaltinio atsiradusi savita būtybė, tam tikram tikslui, tam tikroje vietoje, savitais gebėjimais, savotiškai mėgina išreikšti save. Tas chaosas, kad jį bala, kartais atrodo toks tvarkingas, net pradedu manyti, kad geriau jau viskas vyktų atsitiktinai 🙂
PatinkaPatinka
Algirdai, visi mes kažką skaitome, visi ieškome atsakymų – kas mes, ką čia veikiame, kodėl, kokia viso to prasmė, ir kaip čia atsidūrėme.. Kaip jūs rašote – kažkam pritariame, nes tai lyg ir patvirtina mūsų patirtį, mūsų suvokimą, kažkam – ne, nes pajuntame atmetimą ar melą. Toks tas paieškų ir tikrovės suvokimo kelias.
Na, chaosas – kūrinijos dėsnių, meilės ir harmonijos principų iškreipimo pasekmė. Harmonija visada siekia atsikurti, atsikratydama to, kas ją iškreipia. Paradoksas, bet ir tie, kas bando ją iškreipti – naudojasi ja, nes patys nieko negali sukurti, todėl viską gadina, iškreipia, sujaukia…, bet galiausiai prieina “liepto galą“. O harmonija vis vien atgimsta – kaip feniksas iš pelenų. Nežiūrint į nieką 🙂 .
O tie, kas nukrypo, pasidavė egoizmui, parsidavė, – tai dažniausiai ne iš piktos valios, o tik iš naivumo, patiklumo ar patirties trūkumo.. Labai jau blizga gražiai tie visi materialūs “veidrodėliai“, kuriuos atvežė kadais geriems naiviems žmonėms “civilizuoti“ geradariai ir keitė į auksą. Taip ir iki šiol – keičia sielas į auksą. Taip geri naivūs žmonės tampa materialių daiktų įkaitais. Bet – viskam savo laikas: melas negali būti gyvenimo pagrindu, todėl viskas iškyla į paviršių, į dienos šviesą, ir visi akivaizdžiai pamato visas smėlio pilis ir kortų namelius, kurie byra, sukeldami chaosą.
O kad neatsitiktinai čia esame – faktas 🙂 . Ypač dabar 🙂 🙂 🙂 . Ir turime, ko gero, svarbiausią pasirinkimą, laisvą valią rinktis – kurti ar griauti (kelti chaosą). Ir visi turime savo mažąją erdvę mūsų tikrovėje – savo artimus žmones, šeimą ir viską, su kuo esame susieti – kur galime kurti iš meilės ir su meile, tuo pačiu palaikydami harmoniją ir būdami harmonijos bendrakūrėjais, atkūrėjais 🙂 . Tai nėra lengva, kai chaosas aplink. Tačiau tame gyvenimo Tiesa (kurią jaučiame širdimi), ir tik tai suteikia stiprybės ir įkvepia bet kokiose aplinkybėse.. ir vieną dieną tos mažos mūsų tikrovės salelės galiausiai suardo tas ant melo sukrautas “pilis ir kortų namelius“, atkurdamos harmoniją 🙂 … Todėl pasijuskime didesni, nei vėtomi, mėtomi ir įtakojami šapeliai, pasijuskime galingesni – juk mūsų širdyje tas Kūrėjo įdėtas šaltinis – Meilė, iš kurios sukurta viskas, tame tarpe ir mes 🙂 . Švieskime 🙂 ! Nežiūrint į nieką..
PatinkaPatinka
Chaosas nėra kažkas negero nes yra sakoma, kad iš jo atsirado žemė ir daug kitų gerų dalykų 🙂 Rašydamas aną žinutę turėjau minty, jog chaosas ir yra darna. Iš čia ir žodžių žaismas neatsitiktinai-atsitiktinai. Kaip bepažiūrėsi tas juk reiškia tą patį 🙂 nes ką čia dar gali pamanyti kai tas chaosas toks be priekaištų atrodo:) Chaosas, mano supratimu, tai kūryba nekenkianti niekam, tačiau teikianti naudą ir grožį. Kaip gražiai surėdyta gamta. Atrodytų, ten visiška betvarkė; augalija, gyvūnija daro ką nori be jokios tvarkos ir niekieno nevadovaujami, ale kaip gražu! Ir vieni kitiems nekenkia bei taikiai sugyvena. Kuo ne darna? Be reikalo žmonės chaosui suteikė neigiamą reikšmę, na bet čia jau jų bėda. Chaosas irgi turi prasmę. Jeigu jis buvo, reiškia buvo reikalingas. Ir dabar jis yra, na kad ir kaip darnos pagrindas, jeigu taip tinka.
PatinkaPatinka
Diskusijos visada vertingos, nes jų metu gimsta įdomios mintys, o kartais ir atsiranda trūkstamas minčių dėlionės elementas, ir staiga daug kas stebuklingai paaiškėja 🙂 . Ne veltui sakoma, kad jei nori geriau suprasti save – įvardink tai, pasikalbėk apie tai su kažkuo arba parašyk. Tai tiesa – kartais atviruose, nuoširdžiuose pokalbiuose ar diskusijose raštu gimsta labai daug vertingų suvokimų ir atradimų 🙂 . Dažniau, nei neįvardintų minčių virtinėje 🙂 .
Algirdai, dėkoju, ir man šį kartą man daug kas “susidėliojo“, paaiškėjo, už ką jums nuoširdus ačiū 🙂 ! Turiu dabar atsisveikinti – jaukaus mums visiems vakaro ir iki 🙂 !
PatinkaPatinka