Kategorija: Mintys

************

Aš pabandžiau pragyventi dieną be nei vienos negatyvios minties.

Tai buvo panašu į tai, lyg būčiau bandęs apsiginti nuo uodų spiečiaus.

Ir jei neleidi padaryti nei vieno įkandimo, tuomet vietoje uodų atsiranda drugeliai.

Tai kažkoks stebuklas tavo viduje.

Autorius – R. Markes

************

Aš sužinojau…

…kad kai myli – tai yra matoma.

…kad Meilė, o ne laikas gydo visas žaizdas.

…kad būti geru žymiai svarbiau, nei būti teisiu.

…kad niekas nėra tobulas, kol jūs nepamilsite jo.

…kad būtent šie maži kasdieniniai dalykai padaro gyvenimą tokiu įkvepiančiu.

Autorius – E. Runi

************

Kaip vienas vandens lašas sukelia begalinius ratilus,

Taip ir vienas gerumo arba meilės gestas gali pakeisti begalinį kiekį gyvenimų.

Autorius – R. Fain

************

Mūsų kančių kupinam Pasauliui, mūsų nuostabiai Planetai, mūsų santykiams – viskam reikia gerų pokyčių, balanso ir harmonijos.

Ir mūsų aukščiausia užduotis buvo ir yra tame, kad sugebėtume išlaikyti balansą, ir pirmiausiai – savo šeimose, savo sielose, savo širdyse…

Kas, jei ne mes, Žmonės, išsaugos Ateities Viltį? O be vilties, kaip gi toliau gyventi?

Prašau jūsų, laikykitės.

Autorius – Liumara

************

Parengė ir vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

*****

Knyga – tai amžinai gyva mintis. Ranka, ištiesta per dešimtmečius ir amžius, kai šalia neįmanoma rasti pašnekovo.

*****

Sąžiningą atsakymą galima gauti tik į sąžiningą klausimą. Kitaip gausis beprasmybė. Nei atsakymas be klausimo, nei klausimas be atsakymo neturi prasmės. Ir todėl, kol tu neužduosi klausimo, niekas tau neatsakys.

*****

Pagrinde mes sakome vienas kitam labai nuglaistytas mintis. O iš tiesų mes mąstome daug paprasčiau, griežčiau ir atviriau. Ir štai šitos mūsų paprastos mintys – ir yra mūsų tikros mintys ir mūsų nuoširdumas.

*****

Apsimesdamas, žmogus pamiršta, kad kaukė suauga su oda, o paskui įauga ir į jo vidų. Išimčių nėra, kokia svetima ar laikina beatrodytų kaukė iš pradžių.

Vienas apsimeta silpnu ir tampa silpnu. Kitas apsimeta ciniku ir tampa ciniku.

Niekas nebetonuoja sielos greičiau už melą. Vanduo priima formą to indo, kuriame yra. O jei vanduo sušąla, tuomet indas suskyla – ir štai ji, paruošta forma.

Reikia būti labai atsargiems su tuo, kas laikina. Tai, kas laikina, labai greitai tampa pastoviu. 

*****

Kuo sudėtingiau ir su kuo daugiau žodžių žmogus kažką aiškina pats sau, tuo didesnė tikimybė, kad jis tiesiog teisinasi.

*****

Kad ledas ištirptų, reikia jį ilgai šildyti rankose. Taip ir kiekvieną žmogų reikia nuolat šildyti meile. Dosniai ir nieko nelaukiant mainais. Kai lauki kažko mainais, tavo rankos pasidaro ledinės, ir jau netirpdo ledo, bet pačios bando prie jo sušilti.

*****

Gyvenime niekada nebūna taip gerai, kaip tikiesi, ir taip blogai, kaip bijai.

*****

Tikra laimė yra tame, kad neblaškytų reakcijos į išorines nuotaikas. Nei į gąsdinimus, nei į profesionalias isterijas, nei į neaiškius neaiškių žmonių norus. Išsaugoti vidinę šviesą, kaip išsaugo ją liepsna, stiklu uždengta nuo atšiauraus vėjo.

*****

Mintys iš J. Emets kūrybos, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pati nuostabiausia miško dovana – Tyla.

Apsiniaukęs, beveik rudeniškas oras. Ir tyla jauname beržynėlyje. Švelni, gili tyla, kurioje staiga pradedi girdėti, kaip atitrūksta ir krenta lapai. Tyla, kuri pradeda sūpuoti tave savo lopšyje. O dangus jaukiai apgaubia, tarsi minkštu ir šiltu pledu.

“Tu namuose“ – sako tyla.

“Aš namuose“ – sako kūnas ir plaučiai, ir net skrandis.

“Tu namuose, tu namuose“ – antrina tyla.

“Aš namuose“ – skamba sieloje.

Ir laikas išnyksta. Ir galima taip būti amžinai.

Retkarčiais girdisi, kaip plasnoja paukščiai. O paskui pasigirsta lengvas traškesys, kaip tolima melodija. Tai mažyčiai lietaus lašeliai žaismingai šokinėja tarp lapų ir ant medžių žievės. Lietus tyliai-tyliai dainuoja, miškas kvėpuoja kartoku, beržo lapų deguto kvapu… Ir tu staiga suvoki, kad atėjai.

Viskas, kas aplinkui… Viskas, kas reikalinga, jau čia, šioje Tyloje.

Viskas jau yra.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Aš matau tiek daug grožio visur… Jis prasiskverbia pro odą, įsigeria į venas ir auga aplink širdį pačių švelniausių gėlių sodais.

Jis skamba ankstyvu paukščių čiulbėjimu ir lapų šlamesiu miško tankmėje. Jis švyti užburiančiu paukščiu taku ir ugnimi močiutės židinyje. Jis liečia veidą minkštomis rudo katino letenėlėmis ir kutena kojas beribių pievų žole.

Jis kvepia senų, daugybe kartų skaitytų knygų puslapiais ir švariais patalais. Jis paviršiuje, kaip gelsvai-rausvas saulėlydis, ir giliai, kaip absoliučios harmonijos pojūtis, paslėptas po laikina skausmo ir nevilties našta. Jis persišviečia pro lango užuolaidas, užliedamas visą kambarį saulėlydžio spinduliais, ir slepiasi keturių sienų tyloje vakaro sutemoje.

Jis atsitiktinai pagautose nepažįstamųjų šypsenose ir neatsitiktinai sutiktose mėlynose akyse. Jis kalnuose, į kurių viršūnes nėra žengusi žmogaus koja, ir vandenyse, slepiančiuose savyje ištisą paslaptingų būtybių visatą. Jis kosmoso begalybėje ir neaprėpiamame danguje.

Jis vaikiškose svajonėse, sušildytose tikėjimu stebuklu, ir suaugusiųjų viltyse, sušildytose vaikiškomis svajonėmis. Jis krentančiose žvaigždėse, kurios sudega vardan mūsų norų, ir paukščiuose, kurie savo sparnais apkabina dangų.

Jis – šio pasaulio kvėpavime. Aš taip aiškiai jį matau.

Aš jaučiu grožį kiekviena savo esybės ląstele ir leidžiu savo sielai užsipildyti juo iki pat kraštų…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Kažkur rugpjūtyje, kai vieną nuostabų rytą oras staiga pradeda kvepėti kažkaip kitaip, tu supranti: tai rugsėjis lipa ant kulnų paskutiniam vasaros mėnesiui.

Saulė jau nedegina taip stipriai, o tarsi apkabina tavo pečius. Pilka migla klojasi vakaro vėsa, o ką tik užkaista žolelių arbata pakvimpa saldžia melancholija.  

Ruduo man visada primena katę, kuri neskubėdama atslenka iš kaimyninio kambario. Jos žingsniai tylūs, eisena grakšti, žvilgsnis skvarbus. Ji dar neužėjo, bet tu jau jauti jos buvimą.

O toliau mažmožis belieka: krenta pirmas lapas, ir katė užšoka tau ant rankų. Žiūri į tave, ir tarsi sako: atėjo pats jaukiausias metų laikas…

Padėka autorei! Pagal A. Štamburg esė, vertė ruvi.lt

Jaukaus ir spalvingo artėjančio rudens mums visiems 🙂 !

Norėčiau palinkėti mums visiems gyventi pasaulyje, kur nebus prievartos ir bus daug meilės, kur žmonės nuoširdžiai brangins vienas kitą, o ne išnaudos, kur saugu bus išleisti vaikus į kiemą, kur bet kokia pagalba bus pasiūlyta besąlygiškai ir priimta su dėkingumu, kur norma bus altruizmas, o ne ciniškas egoizmas.

Gal tai atrodo kaip utopija, bet kaip tai geidžiama ir kaip įmanoma, jei kiekvienas prie to prisidės.

Tiesiog labai norisi gerumo.

Atsibodo ta idėja, kad išgyvena stipriausias pasaulyje, kur kiekvienas – tik už save.

Tegul suklesti gėris, užaugintas visuotiniu gerovės siekiu. Dabartiniame agresyviame pasaulyje tai ypač aktualu.

Padėka autorei! Pagal T. Marač esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Iš atviro lango kvepia pieva, kaimu, vaikyste.

Žvilgtelėjau – sukasi auksinių drugelių pulkelis. Ne, tai ne drugeliai – tai lapai krenta. Tai vėsus rugpjūčio vėjas siūbuoja medžius. Kelios akimirkos – ir jis jau pritilo vijoklių tankmėje, pajudino paskutinius raganės žiedų varpelius ir prigulė ant sausos žolės.

Vis dar atrodo, kad dar spėsiu pasidžiaugti vasara, įkvėpti gaivaus pajūrio oro ir kažką sužinoti apie save ir pasaulį. O vasara jau atsineša rudenį – kišenėse ir kuprinėse ant pečių, kelionėse, žmonių žvilgsniuose ir širdyse.

Atpažįstu, atpažįstu jį, kai sulėtinu greitį, kad pasimėgaučiau tikrove, kai vis mažiau norisi sulaikyti, o vis daugiau – apkabinti, kai žodžių reikia vis mažiau, kad nesudrumsčiau tylos.

Rožė ant mano stalo žydi trečią kartą per vasarą, štai jau pilnai išsiskleidė, beveik nužydėjo, bet iš jos sklinda tokia švelni šviesa, kokią galima pamatyti tik mylinčių senolių akyse.

Vakar pamačiau tokias akis. Žilas, nedidelio ūgio žmogus lėtai vaikštinėjo su savo pakeleive, šlubčiodamas ir vis sustodamas pailsėti. Tačiau visas jis – šypsena ir šviesa.

– Aš mažai ką galiu pasiūlyti gyvenimui, tik savo meilę ir dėkingumą už tai, kad vaikštau, kvėpuoju, matau. Dar Spinoza sakė: nori, kad gyvenimas tau šypsotųsi – padovanok jam savo šypseną.

Mūsų žvilgsniai akimirkai susitiko, ir aš nuėjau toliau su ta gyvenimo šypsena, galvodama apie tai, kad pakeliui į rudenį yra ši vasaros diena, tam, kad mes oda ir širdimi pajustume šilumą, priimtume ją kaip dovaną, atsispindėtume kažkieno akyse, pamatytume Dievą kitame žmoguje ir išreikštume savo žmoniškumą.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kiekvienas iš mūsų bet kurią akimirką gali tapti tuo paskutiniu lašu, kuris perpildo taurę.

Tik klausimas – kokią.

Pykčio, neapykantos, melo taurę, ar – meilės, švelnumo, gerumo taurę?

Žinoma, mes negalime numatyti visų gyvenimo aplinkybių.

Tačiau apie tai reikia bent jau prisiminti… Kokią taurę pildome?

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Žmogiškumas. Tai, kas dabar atsiveria ir išryškėja. Gyvenimo vertingumas. Vertingumas būti žmogumi.

Žmogaus kilnumas. Nenusisukti, nevengti. Žiūrėti. Matyti. Jausti. Matyti vienas kitą.

Pajusti. Ištiestos rankos arba šimtų kilometrų atstumu. Jausti tai, kas atsiveria ir sklinda iš širdies į širdį. Meilė. Palaikymas. Dėmesys.

Matyti aiškiai. Per štormus ir chaosą. Tai, kas užgimsta. Gyvybė. Gyvas daigas. Stiprėja, kaupia jėgas.

Deimantas, kuris virsta briliantu. Įgaudamas idealias briaunas. Tyras, kaip ašara.

Didelės jėgos atiduotos už šį virsmą. Už transformaciją. Didžiulės. Didingo žmogaus užgimimas ir pasireiškimas.

Kūrėjas ne “kažkur ten“. Jis ne nuošalyje ir ne “aukščiau visko“. Kūrėjas šalia, tiesiog čia ir dabar.

Šiose akyse. Šioje mylinčioje širdyje. Šioje ištiestoje pagalbos rankoje. Žmogaus žmogui. Tautos tautai.

Per visus iliuzijų ir melo sluoksnius prasiveržia meilė. Pastatydama viską į savo vietas. Įvesdama tvarką. Atverdama melą, apgaulę. Viską, kas buvo nutylima, nuslėpta, iškreipta.

Visa tai išryškėja.

Bangos plūsta ir nuslūgsta, plūsta ir nuslūgsta. Atverdamos ir nuplaudamos visą melą, griaudamos viską, kas netikra.

Sunku… Žinau. Matau, jaučiu, išgyvenu.

Bet mes tai įveiksime. Jau įveikiame.

Viskas pagal jėgas 🙂 .

Padėka autorei! Pagal A. Gusak esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jūs galite pagalvoti, kad jūs visai nesvarbus šiame pasaulyje. Bet kažkas kiekvieną rytą geria kavą iš mėgiamo puodelio, kurį jūs jam padovanojote.

Kažkas išgirdo dainą per radiją, kuri priminė jam jus. Kažkas perskaitė knygą, kurią jūs rekomendavote, ir pilnai pasinėrė į skaitymą.

Kažkas prisiminė jūsų linksmą pasakojimą ir nusišypsojo, grįždamas vakare iš darbo. Kažkas dabar pasitiki savimi truputį daugiau, nes jūs pasakėte jam malonų komplimentą.

Niekada negalvokite, kad jūs nieko neįtakojate. Jūsų pėdsako, kurį jūs paliekate net nedideliais savo gerais darbais, neįmanoma ištrinti.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !