Kategorija: Minimalizmas

Technokratija (tęsinys)

Tai, kad technokratiškas gyvenimo būdas tampa pavojingas, supranta vis daugiau žmonių. Iš vienos pusės – žmonės sau palengvina gyvenimą, iš kitos – tampa priklausomi nuo tų palengvinimų, ir technika jau ne tik pradeda diktuoti gyvenimo būdą, bet ir kelia pavojų. Tai ir atominės elektrinės ir atominiai ginklai, cheminės pramonės atliekos, miestų tarša, šiukšlės.. Ir vartojimas, besaikis, tiesiog parazitinis – apie vaizdžiai papasakojo savo filmuke “Daiktų istorija“ A. Leonard.

Ar pastebėjote, kuo ypatinga technokratija? Paklausiu kitaip: ar jūs žinote šiuolaikinių valstybių tikslus ar idealogiją? Pavyzdžiui, ko mes, kaip valstybė, siekiame? Juk žmogus, kad gyventų prasmingai, turi turėti tikslą. Tas pats liečia ir valstybę – ji turi turėti vystymosi kryptį, kitaip ką mes visi veikiame valstybėje? Mūsų civilizacija technokratine pavadinta todėl, kad grįsta ne bendražmogiška idealogija, o moksliniais-techniniais pasiekimais, neatsižvelgiant į atliekamų techninių procesų pasekmes.

Tokia civilizacijos kryptis ir veikla yra antihumaniška, nes ardo biosferą (gyvybės paplitimo Žemėje sritis), be kurios žmogus negali gyventi. Mes ardome vadinamas gyvybės grandines-sistemas, teršiame Žemės paviršių ir orą, ir esame veikiami visų šitų pokyčių. Mus veikia ir daugybė sukurtų techninių ryšių ir technikos poveikių, todėl technokratijos sąvoka šiandien įgijo dar vieną prasmę ir aiškinama kaip technikos valdžia žmogui.

Be abejo, tokia kryptis veikia ir žmonių santykius, nes gaminant vis daugiau daiktų ir juos be galo modifikuojant, mes esame skatinami juos pirkti, mes tampame materialistais vartotojais. Mūsų vertė visuomenėje matuojama daiktais ir pinigais, mes patys pradedame vertinti žmones taip pat pagal tai, ką jie turi. Galiausiai viską pradedame matuoti pinigais, tiksliau, jų kiekiu: dideli pinigai – didelė vertybė, maži – nieko vertas.

Todėl žmonės suinteresuoti ne konkrečia veikla ir jos rezultatais, bet pelnu bet kuria kaina. Dėl to tiek išskaičiavimo, racionalumo ir abejingumo tokiose srityse, kurios turėtų būti grįstos paprasčiausiu žmoniškumu. Prarastas dvasinis pamatas, o kai nėra dorovinio žmoniškumo pagrindo, pasaulis tampa nestabilus – juk technika ir santykiai iš išskaičiavimo yra bedvasiai. Ar dar prisimename sakralinę žodžių “sąžinė“ ar “gėda“ prasmę?..

Technokratija nėra nuleista iš dangaus, tai žmonių sukurta ir vis dar palaikoma ydinga sistema. Bet kokia sistema yra palaikoma žmonių veiksmais, šiuo atveju – ydinga sistema-ydingais veiksmais. Ar yra alternatyva? Žinoma, yra – tai prioritetų pakeitimas, kai technika tarnauja žmogui, o ne žmogus technikai, kai žmogus netampa technologijų įkaitu, kai vystomos alternatyvios energetikos kryptys, kurios nekenkia gamtai.

Lengviausias ir greičiausias būdas išeiti iš technokratinio gyvenimo būdo – atsisakyti parazitinio vartotojiškumo. Tai puikiai parodoma A. Leonard “Daiktų istorijoje“. Galite pasakyti: “Na, ką aš vienas galiu?“ Nustebsite, bet labai daug! Prisimenate – 500 kg šiukšlių į metus žmogui, kurių didžioji dalis – net 99 %, kurias išmetame jau po 6 mėnesių.. Ir tai tik maža dalis, to, nuo ko galime pradėti.

Peržiūrėkime savo gyvenimo prioritetus ir gyvenimo būdą. Pradėkime mąstyti plačiau, junkime savo sąmoningumą ir kūrybingumą, išmintingai mažinkime savo įkalbėtus ir išpūstus poreikius. Galbūt, kažko galime atsisakyti – pvz., vienkartinių daiktų, kažką apriboti, kažką suremontuoti, kažką patys pagaminti ar užsiauginti, galiausiai mums nereikalingą, bet gerą daiktą atiduokime tam, kam jo reikia – kam išmesti? Tai nėra savęs ribojimas, tai sąmoningas savo tikrųjų poreikių suvokimas.

Svarbiausia – būkime sąmoningi, prisiminkime, kad harmonija pasiekiama dvasingumu, kad viskas, ką sukuria žmogus, turi jam tarnauti, o ne paversti jį priklausomu vergu. Dažnas, susidūręs su globaliomis problemomis, pagalvoja, kad jis prieš jas bejėgis, tačiau turime suprasti, kad daugelį tų problemų tebekuriame iš inercijos. Pradėsime keisti savo elgesį – pradės keistis ir pasaulis aplink. Daug ką galime padaryti jau šiandien. Tik tuomet, kai nieko nedarome, ir esame bejėgiai..

Pritariu A. Leonard: “Jei galvojate, kad nerealu kažką pakeisti, tai pasakysiu, kad nerealu tai, kad galime ir toliau taip gyventi. Ši sistema nenukrito iš dangaus, ją sukūrė žmonės. Mes esame žmonės, todėl imkime ir sukurkime kažką naujo“.

Technokratija

Šiuolaikinė žmonija vadinama technokratine. Kas tai yra? Žodyne technokratija (gr.techne – amatas, mokslas + kratos – valdžia) apibrėžiama kaip buržuazinė visuomeninės minties kryptis, teigianti, kad kapitalistinei visuomenei reguliuoti visiškai pakanka mokslinių technologijų racionalumo principų, kurių reiškėjai yra inžinieriai ir mokslininkai (technokratai).

Šios krypties pradinė idėja buvo gerą žadanti: tikėtasi, kad technologijos išlaisvins žmones nuo sunkių darbų, palengvins gyvenimą ir komunikavimą. Tačiau šiandien vis garsiau prabylama apie žlugdantį technokratijos poveikį žmogaus gyvenimui ir planetai. Maža to, kad industrinė revoliucija atėmė iš žmogaus nepriklausomybę, t.y., padarė jį priklausomą nuo monopolinių energetinių išteklių ir pakeitė žmogaus gyvenimą, bet ir kai kurios technologijos tapo tiesiogiai pavojingos žmogui. Todėl visuomet yra technogeninių avarijų pavojus, o kur dar ginkluočių įvairovė..

Humanistai ir ekologai technokratiją atvirai vadina dvasine degradacija, nes žmonės, paminę dvasinius principus, gyvena iliuzijose, kad veikdami materiją gali pakeisti pasaulį. Be to, vystantis technologijoms, sukurtas vartotojiškas gyvenimo būdas, kuris yra parazitinis, kenkiantis ir žmogui, ir gamtai. Žmogus tapo vienintelė gyva esybė Žemėje, gaminanti šiukšles! Vis didesniais kalnais.. Šiurkščiai pažeisti harmoningos sąveikos principai, pagal kuriuos turime imti tik tiek, kiek tikrai reikia, ir atiduoti, kad vyktų nuolatinis atsinaujinimas.

Tai paveikė ir mūsų gyvenimo būdą, bendravimą bei pasaulėžiūrą. Ryškiausi bruožai – svetimėjimas, šaltumas, abejingumas. Technologijos nesutrumpino darbo laiko, atvirkščiai, dirbame vis daugiau, taigi, laiko bendravimui turime vis mažiau. Paradoksalu, bet ir ryšio priemonės, kurios buvo sukurtos suartinti ir vienyti, mus vis labiau skiria: pvz., kam lankyti tėvus ar draugus, jei galima paskambinti?..

Žmonės vis daugiau bendrauja virtualiai, atsisakydami kartu praleisti laiką. Jie atsisako realaus bendravimo dėl įsivaizduojamo (virtualaus). Įspūdžiai tampa dirbtiniai, vietoje vaizduotės lavinimo – paruoštos asociacijos ir vaizdai, modeliuojantys mąstymą ir nuspėjamą elgesį. Kam gilintis ir stengtis, jei prieš akis mirga paruoštos gyvenimo iliustracijos? Kam žaisti su vaiku, jei galima įjungti jam televizorių ar kompiuterį? Ko jis ten išmoks, patikrinti tuo labiau nėra kada: juk bėgte bėgame per gyvenimą..

Kur? Naujų įspūdžių, naujų pojūčių, nes sukurto dirbtino pasaulio įspūdžiai – trumpalaikiai. Minties laisvumas gesinamas, vystosi mechaniškumo sindromas, darantis iš žmogaus kažkieno sugalvotų stereotipų vartotoją. Atsiradusią apatiją dėl dvasinio sąstingio bandoma blaškyti įvairiais būdais, dažniausiai per emocinius blykstelėjimus, kuriuos lengva dirbtinai kilstelėti alkoholiu, valgiu, flirtu, kūno malonumais..

Kadangi tikslai technokratinėje visuomenėje – materialūs, o gaminamų daiktų modifikacijų vis daugėja, tai dirbti reikia vis daugiau. Todėl žmonės net atsisako kurti šeimą ir gimdyti bei auginti vaikus, teisindamiesi materialiais sunkumais ir noru realizuoti save karjeroje. Dėl pinigų aukojama beveik viskas, šiuo metu žmoniški santykiai pakeisti plėšrūnų dėsniais: “žmogus žmogui vilkas“, atviros spekuliacijos: “neapgausi – neparduosi“, bendravimo dėl naudos: “tu – man, aš – tau“. Tai nuopolis, regresas dvasine prasme.

Priklausomybę nuo technologijų ryškiausiai iliustruoja elektros išjungimas – net jei trumpam, tai sukelia žmonėms didžiulę įtampą. O dauguma žmonių pradeda tikrąja ta žodžio prasme kentėti, jei sugenda televizorius ar kompiuteris. Jie išgyvena būseną, analogišką abstinencijai, kurią išgyvena alkoholikai ar narkomanai. Ar galima tokius rezultatus vadinti progresu ar gyvenimo palengvinimu?..

Atskira plati sritis – gyvenimo chemizavimas. Naudojame buityje ir asmeninei higienai daugybę priemonių, kurios pagamintos iš kenksmingų cheminių medžiagų. Jų yra ir mūsų rūbuose, mūsų gyvenamų patalpų apdailos medžiagose. Cheminiai priedai maiste – jau įprastas dalykas, o kur dar vaistai, kuriuos jau pradedame vartoti lyg maistą kasdieninį? Galime juokauti, kad daromės lyg biorobotai, bet kažkodėl nejuokinga.. Tačiau nėra viskas taip blogai, visada yra kitas pasirinkimas. Plačiau apie tai – šią savaitę.

O ką jūs apie tai manote?

Reklama..

Reklama tiek įaugusi į mūsų kasdienybę, kad jau daugelis ją priimame kaip savaime suprantamą dalyką.. Na, kas čia tokio, atrodytų – reklama nurodo mums naujas geras prekes, ir tiek. Mes juk sąmoningi, nekvaili – nepulsime juk bėgti pirkti visko, ką reklamuoja.. Ar manote, kad tikrai taip ir yra? Vis garsiau prabylama apie tai, kad reklama ne tik nurodo mums naujas prekes, bet ir.. iškraipo mūsų sąmonę bei realybės suvokimą.

Pažvelkime į skaičius: kiekvienais metais pasaulyje reklamai yra išleidžiama apie kelis šimtus milijardų dolerių, šiuolaikinis žmogus nuo gimimo iki pilnametystės pamato vidutiniškai kelis šimtus tūkstančių reklamų. Manote, tai niekaip neveikia žmogaus pasaulėžiūros? Psichologai teigia, kad kiekvienas žmogus intuityviai priešinasi naujai, nepažįstamai informacijai, bet.. jei ta informacija kartojama dažnai ir nuolat – ji tampa žmogui savaime suprantamu dalyku, net jo pasaulėžiūros dalimi.

Būtent dėl šios priežasties reklama vis kartojama. Ypač stiprų poveikį ji daro vaikams – jų sąmonė tarsi švarus popieriaus lapas ir galima teigti, kad dažnai žiūrintis reklamas vaikas susidarys nuomonę apie pasaulį būtent iš jų. Žmonės nenori pripažinti, kad reklama jiems daro poveikį, jiems atrodo, kad prekes jie pasirenka patys, kad seniai jų norėjo. O ir reklama pabrėžia, kad ji tik siūlo, o renkasi pats vartotojas.

Tačiau seniai įrodyta, kad reklama turi stiprų psichologinį poveikį ir neabejotinai daro įtaką žmogui. Reklamos kūrėjai ne tik informuoja, bet ir stengiasi įtikinti žmones pirkti reklamuojamą prekę. Gera reklama skaitoma ta, kuri įtikina žmones, kad jie pasirenka patys ir kad šis pasirinkimas yra vienintelis teisingas. Dėmesys patraukiamas tuo, kas miela ir gražu, kas patinka, kas sukelia tam tikras emocijas: gražūs vaizdai, gražūs žmonės, jumoras, muzika, lengvai įsimenantys tekstai.

Reklama susiejama ir su mėgiama sporto šaka, įvairiais renginiais ar žymiais visuomenėje žmonėmis. Beveik visų mintyse yra įsirėžę kažkokie populiarūs produktai, kurie asocijuojasi su mėgstamais renginiais ar žymiais žmonėmis. Tuo pasiekiama, kad priimdami sprendimus, žmonės vis dažniau remiasi stereotipais. Žmogus skatinamas būti kaip dauguma, pritapti, neatsilikti. Pirkdami tam tikrą reklamuojamą prekę, žmonės tarsi siekia kartu įsigyti ir visas emocijas bei būsenas, kurias rodo reklama: grožį ir populiarumą tam tikrų daiktų pagalba, sveikatą, jaunystę, linksmą gyvenimą..

Visos šios veiklos rezultatas – imlus naujovėms ir šablonams vartotojas. Sukuriamas sudėtingas sintetinis bedvasis pasaulis, kuris kupinas daugybės išorinių daiktų, kurių vertė vis kinta ir daugumos kurių tiesiog neįmanoma įsigyti. Taip žmonės įpranta atiduoti savo energiją ir individualumą, laukti pritarimo ir pripažinimo, siekti panašumo į siūlomus šablonus.

Ar žinote, kad šio sintetinio pasaulio galime lengvai atsisakyti, tiesiog išjungę televizorių, arba bent jau sąmoningai vengdami reklaminių pauzių? Ar esate matę, kad reklama siūlytų kažką dvasingo ir nematerialaus? Ji įtraukia mus į daiktų pasaulį, tuo pačiu atitraukdama mus nuo mūsų pačių vidinės jėgos ir individualumo. Gyvenimas be dvasinių procesų tampa tuščias ir beprasmis.

Viename dokumentiniame filme, kuriame nagrinėjamas reklamos poveikis vaikams, buvo parodytas kelių minučių reklamų vaizdai, kuriuos peržiūrėjus norisi šaukti: pabuskime! Gyvenimas iš tiesų yra nuostabus ir gražus, jei atmesime viską, kas netikra. Tikras gyvenimas yra paprastas, juk visi žinome, kad paprastumas – raktas į vidinę taiką ir ramybę. Būkime atidūs informacijai, kurią girdime, skaitome ir stebime.

Pabaigai ištraukos iš F.Beigbederio knygos “99 frankai“, pagal kurį pastatytas to paties pavadinimo filmas. Jis apie žmones, kurie kuria reklamą. Kaip ir dažnoje knygoje, daug kas išdidinta ir paryškinta, bet tiesos tame yra, pažiūrėkime:

“.. Viskas perkama: meilė, menas, žemė, jūs, aš.. Žmogus – produktas, kaip ir kiti produktai su.. ribotu naudojimo terminu. Reklamininkai priverčia jus svajoti apie tai, ko jūs niekada negalėsite turėti: pas mus dangus visada mėlynas, merginos visada gražios, ir tobula, paretušuota “fotošopu“ laimė.. Galvojate, aš padarau pasaulį gražesnį? Ne, aš jį bjauroju.

…Tai aš sprendžiu, ko jūs norėsite rytoj, pasodindamas jus ant priklausomybės “naujas“. Tai aš, kuomet jūs susitaupote pinigų “savo“ svajonių automobiliui, po pusmečio jį paverčiu niekuo, siūlydamas naują modelį. Tai mano pastangomis jūs nuolat nusiviliate, tai aš jums įperšu vis naujus norus, kurie yra ne jūsų, o mano. Jūs norite to, kas naudinga man..

…Ar žinote, kad kiekvienais matais pasaulio reklamos biudžetas yra apie 500 milijardų dolerių. SNO tyrimai parodė, kad 10 procentų šios sumos pakaktų, kad per pusę sumažintume badą Žemėje..“

Tokia mūsų realybė šiandien. Ką apie tai manote jūs, kaip galėtume tai pakeisti?

Ekologija: mada ar būtinybė?

Priklausomai iš kokio taško pažiūrėsime.. Labiausiai paplitęs požiūris – kiek tai naudinga-kenksminga atskiram individui, sukelia-nesukelia alergiją, ar turi nepageidautinų pasekmių jo kūnui ar gyvenimui. Nusiprausėme, nusiplovėme rankas, nuleidome vandenį tualete, palaikome švarą namuose, sveikai (ekologiškai) maitinamės, naudojame ekologiškas higienos priemones, rengiamės natūralaus pluošto rūbais – štai į ką dažniausiai susiveda šiuolaikinis “ekologiškumas“.

Su tokiu suvokimu tai ir atrodo tarsi mada ar egzotiška naujovė: vieni ja seka, norėdami būti madingais, kiti atmeta kaip praeisiantį dalyką. Tačiau ar dažnas susimąstome, kad tai jau tapo gyvenimo būtinybe, ir kad vartotojiškas šio reiškinio suvokimas gali būti pražūtingas? Klaida manyti, kad Žemė yra tarsi savaime suprantamas dalykas ir sukurta tik tam, kad tarnautų žmonijai, o žmonės gali išdarinėti su ja ką tik sumanę, ir tai niekaip nepakenks nei Žemei, nei žmonijai.

Ar susimąstome, kad Žemė yra mūsų visų vieninteliai namai? Ir kad žmonija visapusiškai nuo jos priklauso – kaip kūdikis nuo savo motinos? Tai nėra bedvasis uolos luitas, tai planetų sistemos dalis su tvirtai susieta ekosistema ir atmosferos balansu. Mūsų technologijų amžius – pats griaunamiausias visoje istorijoje visomis prasmėmis: nuo dvasinės iki ekologinės.

Dėl vienadienio patogumo, vis besikeičiančio komforto suvokimo ir pelno iškertami miškai ir niokojami gamtos resursai. Savo veikla žmonės verčia Žemę gyvuoti ekstremaliomis, žudančiomis sąlygomis, ir ji, tiesą sakant, ginasi, valosi ir kovoja už savo būvį.. Tai pasireiškia nenuspėjamomis audromis, uraganais, vulkanų išsiveržimais, potvyniais ir klimato pokyčiais: to jau negalime nepastebėti.

Mūsų laikų pramonė, o ypač chemijos pramonė, nepataisomai teršia gamtą. Su naftos ekspluatacijos plitimu grandioziniais kiekiais ir vis didėjančiais tempais yra deginamas kuras – ir visa tai kaupiasi atmosferoje, nes Žemė tiesiog nespėja atstatyti balanso. Atmosferos sluoksnis užterštas, plonėja, ir tai kenkia Žemės paviršiui ir žmonėms. Atmosfera neatlieka apsauginių funkcijų, ardomi ir elementai, kurie sudaro filtrą kosminei radiacijai..

Ar susimąstome apie tai, be didelės reikmės užvesdami automobilį ar naudodami vienkartines priemones? Pakuotės, plastikiniai buteliai ir maišeliai – ar įsivaizduojate milijoninio miesto vienos dienos šiukšlių kalną? O metų?. Juk jis nedingsta taip greitai, kaip buvo padarytas, ir kasdien vis papildomas. O cheminės atliekos – buityje naudojami cheminiai skalbimo milteliai, muilai, geliai, šampūnai – visa tai suteka galiausiai į vandenynus.. Nekalbant jau apie tai, kad ir pačio žmogaus kūno procesų šalutiniai produktai dėl chemizuoto maisto ir besaikio vaistų vartojimo tampa nuodingi.

Kiekvienas turime pradėti mąstyti plačiau ir suprasti, kad ekologiniai judėjimai – ne užėjusi mada, o gyvenimo būtinybė. Mažai kas skelbia ekologinių judėjimų veiklos rezultatus, bet jie tikrai įkvėpiantys.. Mes galime numoti ranka ir sakyti, kad tai nuo mūsų nepriklauso, kad kalta valdymo sistema, kad tai kaina už technologijų progresą ir gyvenimo realybė.

Bet pabandykime pagalvoti kitaip: kas tuos kalnus šiukšlių sukrauna, kas važinėja automobiliais, naudojasi cheminėmis priemonėmis, vienkartinėmis pakuotėmis, servetėlėmis, indais? Mes. Valdymo sistema kalta, o ką ji valdo? Mus. Kodėl tuomet leidžiamės įtikinami, kad parazitiškas gyvenimo būdas yra normalus? Kodėl patikime, kad toks gyvenimo būdas neturi jokių pasekmių?

Bet kokia visuma visada priklauso nuo jos sudedamųjų dalių – tai neginčijamas dėsnis. Vis daugiau žmonių supranta Vienybės svarbą. Žmogaus sąmonė ir mąstymo būdas tampriai susietas su jo veikla. Tam, kad pakeistume situaciją ekologijoje, turime keisti savo mąstymą ir gyvenimo būdą. Turime būti ne tik vieningi tarpusavyje, bet ir pajusti vienybę su mūsų visų vieninteliais namais – Žeme.

Tiesiog turime tai pradėti realiai daryti, kitaip sunku nuspėti pasekmes.. Tai, dėl ko perspėjo mokslininkai jau senokai, ir kuo mažai kas tikėjome, vyksta jau šiandien, pakanka apsižvalgyti aplink: oro permainos, nesugebėjimas jų nuspėti, saulės aktyvumas, žemės erozijos.. Nenumokime į tai ranka kaip į neišvengiamą dalyką, kiekvienas susimąstykime ir padarykime asmeninį tvirtą sprendimą keisti savo įpročius.

Pažiūrėkime tiesai į akis ir supraskime, kad mūsų ir Žemės likimas yra mūsų visų rankose – todėl negalima jų nuleisti. Pradėkime nuo mažų dalykų, peržiūrėkime savo gyvenimo būdą, atsisakykime kenkiančių aplinkai įpročių, mokykime ekologiškai gyventi savo vaikus. Pradėkime žiūrėti į Žemę kaip į Motiną, ir ji tikrai atlieps, ji turi (kaip ir mes) visus savireguliacinius įrankius, tik nereikia jai kenkti ir trukdyti.. Mes ne Žemės užkariautojai, mes turime būti harmonijos bendrakūrėjai ir palaikytojai.

Ką jūs apie tai manote?

Gyvenimo ekologija

Žodį “ekologija“ dažniausiai naudojame, kai kalbame apie aplinkos apsaugą. Žodynas aiškina, kad tai yra mokslas, tiriantis organizmo santykius su gyvenamąja aplinka, gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką. Taigi, pilnai tinka įvardinti tai, apie ką noriu pasvarstyti – apie žmogaus gyvenimą, jo santykį su savimi ir aplinka, gyvenimo būdą. Ar esame harmoningi ir nuo ko tai priklauso?

Pirmiausia – mūsų fizinis kūnas. Mityba – tiek dabar apie tai diskutuojama.. Cheminiai priedai maiste, saikingumas. Jau pats kūno pavadinimas – organizmas – reiškia jo organinę kilmę. Organizmas pats negamina daugelio medžiagų, reikalingų jo funkcionavimui, todėl visą laiką reikia papildyti jų atsargas. Mums reikalingas ir naudingas tik organinės kilmės maistas ir švarus vanduo..

Net ir valgydami organinės klimės maistą nesaikingai, galime sau pakenkti. O kalbos apie neorganinių cheminių medžiagų nekenksmingumą yra suinteresuotų asmenų propaganda. Naudojami net ir mažais kiekiais, bet pastoviai, jie tikrai sukelia organizmo sutrikimus. Žmogus ne kanalizacinis vamzdis – viskas, kas pakliūna į organizmą, yra apdorojama, įsisavinama, pagal galimybes nukenksminama. Taiklus pastebėjimas viename filme apie mitybą: mes juk sąmoningai nepilsime nuodų ant savo ar savo artimųjų maisto, bet kai tų nuodų įdeda maisto gamintojai, kažkodėl aklai tikime, kad tai yra normalu ir nekenksminga..

Mūsų laikais labai plačiai naudojama kosmetika, kūno priežiūros priemonės. Kaip ir nieko blogo, bet.. tų priemonių aiškiai naudojam nesaikingai ir per daug. Nesusimąstydami, kad ir juose gausu konservantų, neorganinės chemijos junginių – kremai, muilai, pieneliai, dezodorantai, dušo želė.. Per odą jose esančios medžiagos pasisavinamos taip pat puikiai, kaip ir per virškinimo sistemą, o juk jie naudojami nuolat.. Ar susimątėme, kad taip ardome natūralų kūno apsauginį sluoksnį ir odos mikroflorą? Manau, verta sugrįžti prie kuo natūralesnių kosmetinių priemonių..

Taip pat ir mūsų aplinka, mūsų rūbai.. Gal ir neblogai, jei audinyje yra dalis sintetikos – pagerėja jo savybės, pailgėja devėjimo laikas. Bet, tur būt, jau daugelis padarėme išvadą, kad rūbas iš grynos sintetikos yra nemalonus devėti ir “nejaukus“.. Rūbo sudėtyje esačios cheminės medžiagos taip pat veikia mūsų kūną. Arčiau kūno turėtų būti tik natūralaus audinio rūbai..

Tas pat liečia ir mūsų namus, aplinką. Daugeliui natūralios apdailos medžiagos ar baldai yra mielesni ne tik dėl jų natūralumo ar tvirtumo. Visi žinome, kad sintetinės medžiagos, naudojamos baldų gamyboje, gali būti net nuodingos.. Ir begalė buitinių cheminių valymo priemonių, kurios gal ir greičiau išvalo, ir pagelbėja, bet nesaikingai naudojamos – garuodamos ar per odą taip pat gali pakenkti..

O mūsų gyvenimo būdas.. Pasidarėm tokie motorizuoti, uždaryti patalpose ir nuolat sėdintys.. Visi technikos pasiekimai yra mums didžiulis pagelbėjimas, bet.. jau pradėjo valdyti mūsų gyvenimą. O juk mums gyvybiškai svarbu kasdieną pabūti gamtoje, gryname ore. Kiekvienam iš mūsų reikalingas ir optimalus fizinis krūvis. Taip mes įgauname energijos, atgauname pusiausvyrą – juk esame gamtos vaikai ir jokia technika mums tos natūralios energijos nesuteiks..

Ir.. pagrindų pagrindas – mūsų mąstymas – ar jis ekologiškas, ar kūrybiškas ir įkvepiantis? Vienoje L.Hey knygoje perskaičiau tokį įdomų palyginimą: jei kažkas mums sakytų, kad esame žalsvas paršelis, tokį žmogų palaikytume trenktoku.. Bet juk mūsų mintys apie save būna kartais dar absurdiškesnės.. o juk jos ir formuoja mūsų orumą, pasitikėjimą savimi, bendravimą, santykį su aplinka..

Taigi – kiek ekologiški esame? Galbūt, kai suprasime savo gyvenimą įtakojančius ypatumus, išmoksime ir visų mūsų bendriems namams – Žemei – būti atidesni? 🙂 Juk kas naudinga mums, naudinga ir jai, o kas kenkia mums, neišvengiamai kenkia ir Žemei.. ir viskas priklauso tik nuo mūsų pačių.. 🙂