Gražūs plaukai be šampūno

Šiandien turime tokią gausybę šampūnų! Skaitydami jų etiketes galime susidaryti įspūdį, kad sveikų plaukų apskritai nebūna, nes: visi šampūnai kažką gydo, kažką suteikia, kažką balansuoja, kažką atstato..

Kyla logiškas klausimas – kodėl, nežiūrint tokios įvairovės plaukų priežiūros priemonių, jie dar vis sausėja, lūžinėja, šakojasi, skilinėja, plonėja, slenka, o galvos oda pleiskanoja?

Ir kaip anksčiau žmonės su tuo tvarkėsi? Juk pirmasis skystas šampūnas pradėtas gaminti beveik prieš šimtmetį (1927 metais), tačiau ir senesnės nuotraukos byloja, kad žmonės turėjo gražius plaukus..

Atsakymas paprastas: natūralų grožį gali pabrėžti ir palaikyti tik natūralios priemonės. Bet jei pažiūrėsime į šiuolaikinių plaukų priežiūros priemonių sudėtį, pamatysime priešingą dalyką.

Todėl ir turime tiek problemų su plaukais: dėl gausybės agresyvių chemikalų ir dažno plovimo plaukai ir galvos oda netenka natūralių riebalų, kurie suteikia ir apsaugą, ir sveiką blizgesį.

Jei norime turėti gražius ir sveikus plaukus, turime ne tik sveikai gyventi bei maitintis, bet ir naudoti natūralias plaukų priežiūros priemones.

Tai nesudėtinga, bet.. neįprasta. Ir tų priemonių ne taip jau mažai – todėl tikrai yra iš ko pasirinkti būtent tą, kuri tiks jums. Tereikia pabandyti.

Tačiau reikia atminti, kad plaukus reikės pripratinti prie naujų priemonių, be to, turės praeiti kažkiek laiko, kol atsistatys galvos odos natūralios funkcijos.

Kokie netikėtumai gali laukti? Pirmiausia – reikia priprasti rečiau plauti galvą (ne dažniau, nei kas 5-6 dienas). Po pirmųjų plovimų plaukai gali atrodyti lyg riebaluoti, sunkiai išsišukuoja.

Tai gali tęstis kelias savaites, bet visada galima surasti išeitį: galima nešioti kepures ar skareles, susirišti ar susegti plaukus. Galima pradėti bandyti įvairias natūralias priemones per atostogas.

Jei esame kantrūs ir nuoseklūs – galvos oda ir plaukai galiausiai atsigauna ir mes pamatome puikius rezultatus: plaukai pasidaro švelnūs, purūs, gyvi, blizgantys.

O dabar apie dažniausiai naudojamas natūralias plaukų plovimo priemones. Priminsiu: reikia atrasti jums tinkamą, bandyti kitas, jei kažkuri netinka.

Soda. Vienam kartui – 1 šaukštas užpilamas stikline šilto vandens, arba galima paimti saują sodos, sudrėkinti ją ir masažuojant ištepti galvos odą ir plaukus. Po to gerai nuplauti ir išskalauti plaukus acto tirpalu (1 šaukštas litrui vandens) arba citrinų sulčių tirpalu (1 litrui vandens 1 citrinos sultys).

Miltai. Du šaukštus ruginių miltų sumaišyti su puse stiklinės karšto vandens ir plakti, kol masė pasidarys balta. Gerai įtrinti plaukus, išskalauti.

Kiaušinio trynys. Du trynius sumaišyti su šaukštu medaus. Plauti du kartus.

Muilas. Skystas muilas iš organinės kosmetikos parduotuvės arba vaistinės. Sumaišyti lygiomis dalimis su vandeniu arba žolelių nuoviru (šviesiems plaukams – ramunėlių, tamsiems – dilgėlė, arbata, šalavijas).

Garstyčios. Tinka storiems, riebiems plaukams, bet nuolat jo naudoti negalima, nes džiovina plaukus. Įtrinami šlapi plaukai, laikoma ant plaukų ne ilgiau kaip 5 minutes, gerai išskalaujama.

Rasulo (gasulo) molis. Maišomas su vandeniu, gerai pašalina riebalų perteklių ir nešvarumus.

Jei plaukai labai sausi – prieš plovimą natūraliomis priemonėmis ištepame juos augaliniu aliejumi (avokadų, alyvuogių, ricinų). Galime aliejumi ištepti plaukus nakčiai.

Tokių priemonių yra ir daugiau, ir jei atkreipėte dėmesį – visos jos labai paprastos. Pasigaminti jas neužims nei daug laiko, nereikės nei didelių išlaidų. Jei būsite kantrūs – rezultatas tikrai nudžiugins 🙂 . Tiesiog pabandykite..

Reklama

Nuotrauka ant medinės lentelės

Labai paprasta pagaminti, tai gali būti ir netikėta dovana, ir originalus būdas “įrėminti“ savo nuotraukas.

Jums reikės:

– popierinės nuotraukos;
– lygios medinės lentelės;
– klijų dekupažui vandens pagrindu (lietuviški klijai vandens pagrindu – “Lipalas“);
– dekupažo lako, tiks ir kitoks, skirtas medienai.

Darbo eiga:

– plačiu teptuku ant lentelės užtepame klijus;
– gerąja puse lygiai uždėti nuotrauką ant lentelės;
– kruopščiai išlyginti raukšleles;
– palikti džiūti nakčiai;
– ryte sudrėkinti popierinį paviršių, ir kai atidrėks, atsargiai nuimti popierių;
– nuimti visus popieriaus likučius;
– nulakuoti.

Ačiū filmuko autorei už puikią idėją! 🙂

Kaip neperkaisti karštą vasaros dieną?

Perkaitimas, arba šiluminis stresas išsivysto tuomet, kai organizmas gauna šilumą sparčiau, nei sugeba išsivaduoti nuo jos pertekliaus. Šiluminis stresas gali sąlygoti įvairias patologines būsenas: šiluminį smūgį, nusilpimą, sąmonės netekimą, bėrimus, traukulius. Kad to nenutiktų, turėtume žinoti – kaip sumažinti neigiamą šilumos poveikį mūsų organizmui.

Nustatyta, kad žmogaus organizmas perkaista dėl šių priežasčių:

– Bloga aklimatizacija. Žmonės iš pietinių kraštų karštį perneša lengviau.
– Bloga fizinė būklė. Sportininkai ir geros fizinės formos žmonės karščius pakelia lengviau.
– Viršsvoris. Riebalinis audinys – blogas organizmo spinduliuojamos šilumos laidininkas, todėl nutukę žmonės mažiau šąla žiemą, tačiau žymiai prasčiau atvėsta vasarą.
– Įvairūs susirgimai: širdies-kraujagyslių sistemos ligos, cukrinis diabetas, chroniški negalavimai. Net lengvas susirgimas karštą dieną pakeliamas sunkiau.
– Chroniškos odos ligos – dermatitai, alerginiai bėrimai, taip pat didesni nudegimų plotai karštą dieną gali sunkinti prakaitavimą.
– Kai kurie vartojami medikamentai gali pabloginti organizmo vėsinimo funkcijas, pvz., ličio preparatai, šlapimą varantys vaistai, tam tikri antidepresantai ir t.t.
– Ilgas buvimas saulės atokaitoje.
– Ypatingai sunkina organizmo vėsinimo funkcijas alkoholio vartojimas, nes skatina skysčių šalinimą iš organizmo ir didina organizmo dehidratacijos galimybę.
– Šiluminio smūgio tikimybė didesnė, jei žmogus jau yra pernešęs šiluminį smūgį, nes tokiu atveju pakantumas karščiui ir organizmo vėsinimo efektyvumas yra sumažėjęs.

Kad organizmas karštą vasaros dieną neperkaistų, turėtume atlikti du veiksmus:

1. Sumažinti šilumos patekimą į organizmą. Šilumos šaltiniai yra du: vidiniai ir išoriniai. Vidiniai – fizinis aktyvumas ir virškinimas, todėl karštomis dienomis rekomenduojamas minimalus fizinis aktyvumas ir lengvas, greitai virškinamas maistas.

Išoriniai šilumos šaltiniai – tiesioginiai saulės spinduliai, įkaitusi dirva ar kiti paviršiai, karštas oras. Tokiu oru geriausia būti pavėsyje arba gerai vėdinamoje patalpoje. Karšto klimato šalyse dėl to susiklostė tradicija (siesta): vidurdienį ilsėtis namuose, ir taip tiesiog išlaukti vėsesnės popietės.

2. Pagerinti organizmo vėsinimą. Normaliomis sąlygomis šilumos perteklių organizmas išspinduliuoja į aplinką arba pašalina su iškvepiamu oru. Tačiau esant dideliam karščiui, šių priemonių nepakanka, ir organizmas pajungia dar dvi funkcijas: padidina kraujo pritekėjimą į odą (taip kraujas atiduoda šilumos perteklių), ir prakaitavimą (taip šiluma išgarinama).

Pagerinti organizmo vėsinimą galime gerdami skysčius ir vėsindamiesi vandeniu, vėdindami patalpas, dėvėdami šviesius ir lengvus natūralaus pluošto drabužius.

Dabar smulkiau apie efektyvias priemones nuo perkaitimo – pradėkime nuo gyvenimo tempo ir režimo. Jei tenka dirbti lauke, darykite pertraukas, pabūkite pavėsyje. Jei darbas fizinis, tuomet didesnį krūvį planuokite vėsesnei dienos daliai. Karščiausiu dienos metu dirbti atokaitoje pavojinga! Karštomis dienomis dirbkite ir judėkite lėčiau, nei įprasta.

Vėsinimas vandeniu. Labai efektyvus odos vėsinimas – purškiant vandenį purškikliu. Jei yra galimybė, padeda vėsus dušas. Jei karšta namuose kambaryje, galima uždėti ant galvos arba ant pečių drėgną rankšluostį arba apsivynioti drėgna paklode (tokiu atveju nebūkite skersvėjyje).

Vėdinimas ir vėsinimas ventiliatoriumi. Vėdinimas mažina oro drėgnumą – esant dideliam drėgnumui blogėja prakaitavimas. O ventiliatorius naudingas iki 35 laipsnių šilumos, nes esant aukštesnei temperatūrai, oro srautas šildys orą, o ne vėsins.

Gėrimai. Kai gausiai prakaituojame, gėrimas tampa pagrindine vėsinimo priemone. Nelaukite, kol ims troškinti – karštą dieną gerkite reguliariai. Tinkamiausias vanduo, vaisių sultys, mineralinis vanduo – kad išsaugotume vandens-druskų balansą. Negalima gerti alkoholio ir kofeino turinčių gėrimų, nes jie skatina skysčių šalinimą.

Maistas. Valgykite dažnai, po nedaug, lengvą maistą – šviežias uogas ir vaisius, daržoves. Venkite sunkaus baltyminio maisto (mėsos), nes jį virškinant organizmo temperatūra pakyla puse laipsnio – karštą dieną tai daug.

Drabužiai. Rinkitės šviesius rūbus – jie gerai atspindi saulės šilumą, o tamsūs – “traukia“, stiprina. Audiniai – linas, medvilnė, šilkas. Karštą dieną denkite galvą.

Aplinka. Venkite tiesioginių saulės spindulių ir buvimo ant (prie) įkaitintų paviršių. Geriau būti pavėsyje arba vėsiose patalpose. Naudokite mažiau elektros prietaisų – keli įjungti prietaisai gali veikti kaip šildytuvas.

Savijautos stebėjimas. Stebėkite savo būseną, kad neperkaistumėte. Pastebėję pakitimus – padažnėjusį pulsą, galvos svaigimą, silpnumą – imkitės vėsinti organizmą, atsigerkite, pailsėkite. Kai karšta – vėsinkitės!

Ir dar – keli naudingi patarimai ištikus šiluminiam stresui:

Šiluminis (saulės) smūgis. Simptomai: karšta sausa oda, drebulys, pulsuojantis galvos skausmas ir svaigimas, aukšta kūno temperatūra, nerišli kalba. Pagalba: perkelti ligonį į vėsią vietą, kviesti medikus, vėsinti ligonį vandeniu, pučiamu oru.

Šiluminis nusilpimas. Simptomai: gausus prakaitavimas, lipni drėgna oda, silpnumas, stiprus nuovargis, galvos svaigimas, pykinimas, paraudęs arba išbalęs veidas, raumenų traukuliai, pakilusi kūno temperatūra, greitas paviršutiniškas kvėpavimas. Pagalba: pereiti į vėsią vėdinamą patalpą, gerti daug vandens, nusiprausti po vėsiu dušu arba apsitrinti sudrėkintu rankšluosčiu.

Šiluminiai traukuliai. Dažniausiai pasitaiko gausiai prakaituojantiems žmonėms. Vandens-druskų balanso pažeidimas sukelia raumenyse skausmingus spazmus. Tokie spazmai gali būti ir šiluminio išsekimo požymis.

Simptomai: skausmingi traukuliai, dažniausiai pasireiškiantys rankų, kojų arba pilvo raumenyse. Pagalba: nejudėti, pasėdėti pavėsyje, atsigerti, kelias valandas po traukulių išnykimo nedirbti fizinių darbų. Jei traukuliai nesiliauja per valandą arba jei jie ištinka širdininką – kreiptis į medikus.

Šiluminis bėrimas. Simptomai: smulkus raudonas išbėrimas – taškeliai arba pūslelės, kurie atsiranda dažniausiai ant krūtinės, po krūtine, alkūnių arba kojų sulenkimuose. Pagalba: pereiti į vėsią vietą, išbertas vietas laikyti sausai, jei reikia – pabarstyti tinkamais milteliais.

Informacija paruošta pagal medicinos mokslų daktaro O. Radiuk straipsnį. Visiems linkiu jaukios, saugios vasaros šilumos ir geros sveikatos! 🙂

Kepame naminę duoną

Visais laikais duona buvo pagrindinis maistas. Tačiau mūsų protėviai valgė kitokią duoną, nei šiuolaikiniai žmonės. Jie valgė vadinamą gyvą duonelę, kuri buvo kepama, naudojant natūralų raugą ir buvo laikomasi visų tešlos auginimo ir duonos gaminimo tradicijų.

Esminiai šiuolaikinės ir mūsų protėvių gaminamos duonos skirtumai – šiuolaikinė gaminama pramoniniu būdu ir į ją dedamos mielės bei cheminiai priedai, kurie palengvina duonos gaminimą ir garantuoja patrauklią jos išvaizdą.

Matyt, mielių naudojimą paskatino būtent pramoninis duonos kepimas. O 1960 metais genetikai išrado karščiui atsparias mieles, kurios nesuyra kaitinant (tai garantuoja reikiamą gaminio “apimtį“). Tačiau pakliuvusios į organizmą, jos sukelia rūgimo procesus bei sudaro patogeninę terpę, kurioje dauginasi virusai, mikrobai ir bakterijos.

Taigi, esminis naminės duonos skirtumas būtent tame, kad ji kepama su natūraliu raugu, be mielių. Tokia duona lengvai įsisavinama, turi visas reikalingas organizmui aminorūgštis, angliavandenius, vitaminus ir ląstelieną.

Bemielė duona teigiamai veikia visus organizmo procesus ir stiprina imuninę sistemą. Jos maistinė ir biologinė vertė didžiulė – štai tokia duona ir buvo pagrindinis mūsų protėvių maistas. Ne veltui sakydavo, kad galima buvo būti gyvu vien duona ir vandeniu.

Naminę duoną kepu jau antrus metus, ji iš tiesų ypatinga, ir tikrai tampa pagrindiniu mėgiamu šeimos maistu. O nuostabų kepamos duonos kvapą sunku nupasakoti.. Todėl nebandžiusiems jos kepti siūlau pabandyti – pagaminti ją labai lengva, užtruksite tik keliolika minučių: tiek laiko reikia užmaišyti tešlą, o visa kita atliks orkaitė 🙂 .

Iš kur paimti duonos raugą? Jo galite paprašyti iš kepančių duoną draugų arba lengvai pasigaminti patys. Duonos raugui reikės: 150 ml vandens, 1 arb.š. cukraus, 4 šaukštų kefyro, 200 g kvietinių miltų. Viską gerai išmaišome, uždengiame ir paliekame parai.

Sekančią dieną įdedame dar 2 šaukštus miltų ir išmaišę bei uždengę paliekame dar parai. Trečią parą pastebėsite, kad pasikeitė raugo konsistencija – reiškia, jis tinkamas duonos tešlai.

Yra dar vienas raugo pagaminimo būdas iš kvietinių miltų ir vandens:

– 100 g miltų išmaišome su 100 g vandens ir pastatome parai į šiltą vietą;
– Į gautą masę pridedame dar 100 g miltų ir 100 g vandens, išmaišome ir pastatome į šiltą vietą 2 paroms;
– Pridedame dar 100 g miltų ir 100 g vandens ir pastatome 3 paroms į šiltą vietą.
– Paruoštas raugas turi būti purus, porėtas, su specifiniu kvapu.

Kuris iš jų geresnis – nežinau, nes pati raugą gavau iš draugų, ir per dvejus metus nė karto raugas nebuvo prarūgęs, ir visada atidėdavau kitam kepimui, todėl jis gyvuoja iki šiol 🙂 . Bandykite tą, kuris jums atrodo paprastesnis ar tinkamesnis.

Kai turime raugą, galime užmaišyti duonelės tešlą. Naminės duonos receptas:

1 stiklinė kviečių sėlenų;
1 stiklinė linų sėmenų;
1 stiklinė avižų dribsnių;
1 stiklinė saulėgrąžų;
1 stiklinė rupių ruginių miltų;
1-2 šaukštai druskos (pagal skonį);
100 g cukraus;
1 kg kvietinių miltų;
maždaug 1,5 litro nevirinto vandens;
duonos raugas.

Priminsiu, kad saulėgrąžos ir linų sėmenys – nebūtini priedai. Bet grūdų sėlenas ir dribsnius mes dedame visada – su jais duona puresnė. Galima nedėti rupių miltų – tuomet duona bus šviesi. Rupių miltų geriau nepadauginti, nes duona nepakils, bus kieta. Mes kartais dedame trijų grūdų arba avižų sėlenas, ir visada sėlėnų dedame porą stiklinių – kad duona būtų puresnė.

Paruošimas: imame didesnį indą, maždaug 5 litrų talpos (kad tešla turėtų vietos kilti) ir supilame visus birius produktus, pamaišome šaukštu. Paskui palengva pilame vandenį ir maišome tešlą – ji turi būti šiek tiek tirštesnė už raugą, maždaug tirštos grietinės konsistencijos. Jei maišote šaukštu, maišysis sunkokai, geriau tai daryti mediniu šaukštu. Galiausiai pridedame raugą ir dar kartelį viską gerai išmaišome.

Tešla paruošta. Pridengiame ją ir statome į šiltesnę vietą (6-12 valandų), kad pakiltų. Jei šilta, pakyla greičiau.

Kai tešla pakyla, atidedame iš jos maždaug 6-8 šaukštus į atskirą indelį – tai bus raugas sekančiam duonos kepimui. Jį statome pridengę į šaldytuvą, bet ne ilgiau kaip 2 savaitėms, nes suges.

Ištepame kepimo formą aliejumi (ji turi būti didelė, nes kepama duonelė dar truputį pakils), galime pabarstyti ją rupiais miltais ir – supilame tešlą. Statome į orkaitę. Kepimo temperatūra 180 laipsnių, kaitinama iš viršaus ir apačios.

Kepimo laikas – 90 minučių, bet mes dar pridedame 20 minučių (visos orkaitės skirtingai kepa). Duona iškepusi, kai viršus gražiai patamsėja (bet nesudega!). Atsargiai išimame dar šiltą ir pridengiame rankšluosčiu.

Draugė paskaičiavo, kad naminės duonos savikaina su kepimu elektrinėje orkaitėje – apie 8 litus (gaunasi didelis kepalas per visą orkaitę). Jei nereikia tokio didelio kepalo – dėkite perpus mažiau ingridientų.

Priedus galite dėti pagal savo skonį, nedėkite, jei kas nors nepatinka, o duonelės viršų prieš kepdami galite pabarstyti kmynais arba sezamo sėklomis. Eksperimentuokite – juk visais laikais kiekvienų namų duonelė buvo kažkuo ypatinga.. Skanaus! 😀

O kepančius savo naminę duoną kviečiu pasidalinti savo receptu, patirtimi ir atradimais – labai lauksiu! 🙂

Apie vaistažoles

Kaip teisingai rinkti vaistažoles?

Antžemines augalų dalis – lapus, stiebus ir žiedus reikia rinkti sausu oru, kai nėra rasos. Nerinkite smarkiai apdulkėjusių ir nešvarių augalų, o po stipriai veikiančių vaistažolių rinkimo nusiplaukite rankas. O esant drėgnam orui galima iškasti šaknis ir gumbus, nes prieš džiovinant juos reikia nuplauti.

Pumpurus paprastai renkame anksti pavasarį (kovą ir balandį), kai jie subręsta, bet dar nesprogsta. Šiuo metu jie ypač turtingi veikliosiomis medžiagomis. Džiovinami pumpurai vėsioje vėdinamoje patalpoje, nes šilumoje jie gali išsiskleisti.

Žievę nuimame nuo jaunų, 3-4 metų šakų. Tai atliekame pavasarį, kai sustiprėja sulos judėjimas ir žievė lengvai atsiskiria (balandis – gegužė). Nuimame nedideliais gabalėliais ir tik ten, kur ji lengvai atsiskiria.

Lapus skiname sveikus, pilnai išsivysčiusius. Jie renkami visą vasarą, augalų žydėjimo metu.

Žolynus nupjauname žydėjimo metu, ties apatiniais lapais arba 15-20 centimetrų su žydinčia dalimi.

Žiedus renkame žydėjimo pradžioje – tuomet jie nebyra ir išsaugo spalvą džiovinant. Skinami tik žiedai be stiebų.

Vaisius ir uogas renkame sausu oru, ryte, jiems pilnai subrendus ir prisirpus, tačiau kol dar jie nebyra.

Šaknis ir gumbus paprastai iškasame rudenį, tačiau galima ir pavasarį, kol nepradeda augti antžeminė dalis. Rudenį šaknys būna stambesnės ir turi daugiau veikliųjų medžiagų.

Sėklos renkamos sausu oru, tik pilnai subrendusios ir nepakenktos.

Kaip teisingai džiovinti vaistažoles?

Džiovinat iš augalų išgarinamas vanduo. Džiovinti pradedame ne vėliau kaip po dviejų valandų nuo surinkimo. Veikliosios medžiagos išlieka tik teisingai juos išdžiovinus. Vaistažolės teisingai išdžiovintos, jei šaknys, stiebai ir žievė lengvai lūžta, žolė ir žiedai lengvai sutrupinami, vaisiai ir uogos suspaustos nesulimpa, o sėklos lengvai byra tarp pirštų.

Yra du džiovinimo būdai: natūralus (ore, saulėje arba pavėsyje) ir dirbtinis – kai šildome iki tam tikros temperatūros, kol išdžiuva. Džiovinti galime lauke ar patalpoje, o taip pat specialiose džiovyklose.

Saulės spinduliuose džioviname šaknis ir apdžioviname uogas ar vaisius. Juos išdėliojame 2-3 centimetrų sliuoksniu ir kelis kartus per dieną pavartome.

Pavėsyje džioviname lapus, žoleles ir žiedus – kad neprarastų savo veikliųjų medžiagų ir spalvos. Žoleles galima surišti į pundelius ir pakabinti.

Teisingai išdžiovintos vaistažolės gali turėti nuo 8 iki 15%, o vaisiai ar uogos – iki 20% drėgmės.

Kaip teisingai saugoti vaistažoles?

Jei drėgnas oras, vaistažoles išsaugoti sunku, nes jos sugeria drėgmę. Sudrėkusios jos netenka savo gydomųjų savybių. Vaistažolėms kenkia ir tiesioginiai saulės spinduliai. Pakenktos vaistažolės pakeičia spalvą ir kvapą. Jokiu būdu negalima jų saugoti polietileniniuose maišeliuose.

Teisingai saugomos vaistažolės specialiuose medžiaginiuose maišeliuose arba dėžutėse, išklotose standžiu popieriumi.

Kiek laiko galioja vaistažolės?

Net teisingai saugomos vaistažolės ilgainiui praranda savo gydomąsias savybes. Todėl:

lapai, žiedai, žolynai saugomi 1-2 metus;
vaisiai ir uogos – 2-3 metus;
žievė, gumbai ir šaknys – 3-5 metus.

Vaistažolės netinkamos vartoti, jei atsiranda stabilus nemalonus kvapas arba dingsta būdingas tai vaistažolei kvapas; jei atsiranda puvėsis arba pelėsis; jei pakenkia graužikai.

Visiems linkiu sveikatos ir saulėtos artėjančios Žolinės 🙂 !!

Vasaros žolynėliai

Tai laikas, kai galime pasirinkti vaistažolių ir prieskoninių daržovių atsargas žiemai. Pačių surinkti žolynai visuomet mielesni – juk žinome, kur juos renkame ir kaip paruošiame. Įvairūs tyrinėjimai patvirtino, kad vaistažolės ir priekoniai yra ypač maistingi ir netgi vertingesni už daugelį auginamų daržovių. Gamtoje auga daugybė žolynėlių, kurių stiebus, lapus, sėklas, šakniastiebius mūsų protėviai naudojo maistui, organizmui stiprinti ir vaistams.

Dažnai nepelnytai juos pamirštame. Augdami natūraliai, miško ar lauko augalai turi daug apsauginių maisto ir mineralinių medžiagų, vitaminų ir baltymų. Todėl ir pasėtoms darželiuose vaistažolėms patariama suteikti kuo natūralesnes augimo sąlygas: neperlaistyti ir netręšti daug papildomai, tada augalas išauga stiprus ir turi daugiau vertingų savybių, nei perdėtai puoselėjamas.

Fitoterapeutai pataria rinkti tik gerai pažįstamas populiarias vaistažoles ir prieskonius, o mažiau pažįstamas ar stipresnio poveikio įsigyti vaistinėje ir dėl jų vartojimo pasikonsultuoti. Natūralus nebūtinai reiškia silpną ar nekenksmingą, kai kurios vaistažolės turi labai stiprų poveikį, todėl mažiau žinomų geriau apskritai nevartoti. Augalų šaknys paprastai renkamos per jaunatį, o antžeminės augalų dalys – per pilnatį.

Kada renkami žolynai? Paprastai ryte, jie turi būti sausi – jei renkame lapus ar žiedus. Jei šaknis – tai iškastos jos švariai nuplaunamos standžiu šepetėliu. Lapai ar žiedai prieš džiovinimą neplaunami. Negalima augalų džiovinti saulėje. Jei norime, kad žolynėliai neturėtų šieno kvapo, prieš džiovinant juos trumpai (ne ilgiau kaip minutę) pakaitinkime orkaitėje. Labai tinka džiovinimui rėtis, kuris pastatomas taip, kad dugnas vėdintųsi.

Galime ir ant patiesto švaraus popieriaus paskleisti džiovinamas žoleles, jas nuolat apversdami. Jei didesnis kiekis – kai iš vienos pusės apdžiūva, ant viršaus klojame kitą popierių ir apverčiame. Apačioje buvusį popierių nuimame, kad išdžiūtų kita pusė. Paprastai paskleistas žoles pakanka pavartyti, ir per kelias dienas jos išdžiūva. Tuomet visiškai išdžiuvusius žalumynus sutriname rankomis ir supilame į stiklainius arba metalines dėžutes.

Jei norime, kad kvapas būtų stipresnis, galime arbatai skirtas žoleles fermentuoti. Tai atliekama gana paprastai: į švariai išplautą sausą stiklainį standžiai prikemšame sausų (neplautų) vaistažolių. Jis turi būti pilnas, uždarome dangteliu. Prikimštą stiklainį apvyniojame šiltai – geriausia vilnoniu dekiu – ir pastatome į šiltą vietą 3 dienoms. Paskui stiklainį atidarome, iškrečiame ant švaraus popieriaus susifermentavusias vaistažoles ir išdžioviname, išdžiuvusias sudedame į stiklainius.

Augalų šaknys džiovinamos panašiai kaip ir lapai, tik prieš tai kruopščiai nuplaunamos ir susmulkinamos 1-2 centimetrų gabaliukais. Patiesiame švarų popierių arba įdedame į rėtį, dažnai vartome, kad nepradėtų pelyti. Jei ilgai ir sunkiai džiūva, galime pabaigti džiovinti orkaitėje. Išdžiuvusius šaknų gabaliukus galime sumalti ir sudėti į stiklainius ar metalinius indelius.

Neprisirinkime žolynų per daug, juos geriausia sunaudoti iki sekančio sezono, nes ilgai laikomos vaistažolės pamažu netenka savo savybių. Visi vaistiniai augalai arbatai naudojami saikingai, be to, jas reikia nuolat kaitalioti. Rinkime tik mėgiamas vaistažoles, tas, kurių kvapas ir skonis mums patinka – tai ženklas, kad jos mums tinka. Jei nėra kitokių nurodymų, rinkime lapus ir žiedus. Kiekvienuose namuose turėtų būti arbatų nuo peršalimo, uždegimų, kosulio ir imunitetą stiprinančių. Jei jų turėsime, šaltuoju periodu būsime saugesni, o ir cheminių vaistų bei įvairių preparatų su natūraliais priedais reikės mažiau.

Dabar liepų žydėjimo metas, todėl būtinai prisirinkime žiemai liepžiedžių – renkame pažiedes su lapeliais – tai puiki priemonė nuo peršalimo. Tam taip pat tinka ir aviečių lapai bei stiebai – jie sumažina karščiavimą, skatina prakaitavimą. Šios arbatos kvapnios ir skanios, todėl patinka daugeliui. Susirgus stiprina organizmą erškėčių žiedai, juodųjų serbentų lapai, petražolių nuoviras, kmynų sėklų antpilas.

Pasirinkime ir raminančių bei pusiausvyrą atstatančių arbatų: kvapniųjų melisų ir mėtų, jonažolių. Valerijono šaknis veiksminga, tačiau daugelio nemėgiama dėl aitraus kvapo. Turėkime ir priešuždegiminių žolelių – ramunėlių (jos taip pat veikia ir raminančiai) bei medetkų žiedų. Nuo kosulio ir peršalimo pagelbėja čiobrelių arbata. Toksinus ir šlakus iš organizmo galime pavalyti kraujažolėmis, liepų žiedais, jonažolėmis ir medetkomis.

Ir, žinoma, nepamirškime vietinių prieskonių, kurie ne tik pagardina maistą, bet ir padaro jį sveikesniu bei praturtina įvairiomis naudingomis medžiagomis bei vitaminais. Visi prieskoniniai augalai gerina virškinimą (ypač kartaus skonio), daugelis jų turi gydomųjų ir organizmą stiprinančių savybių. Būtinai žiemai sudžiovinkime petražolių, krapų, raudonėlio, mairūno, baziliko, gelsvės lapų – tai bus mūsų pačių paruošti, be jokių cheminių priedų prieskoniai.

Kokius žolynus žiemai džiovinate jūs? Gal pasidalinsite, kaip ruošiate žoleles žiemai, gal darote kokius vaistažolių mišinius ar skanias arbatas iš žolelių? Pasidalinkite, bus ne tik įdomu, bet ir naudinga daugeliui 🙂 .

Origami: pakuotės dovanoms

Visada smagu gauti originaliai supakuotą dovanėlę. Origami, popieriaus lankstymo menas, be daugybės nuostabių lankstinių, siūlo patiems pagaminti dovanai pakuotę. Tai tikrai nesunku, tereikia truputį pasipraktikuoti. Galime išlankstyti iš spalvoto popieriaus štai tokias dėžutes:

Čia lengvesnis ir greitesnis būdas:

Ir dovanų dėžučių pavyzdžiai, tereikia įjungti savo vaizduotę, ir galite pasigaminti įvairiausių:

O čia truputį sudėtingesnis, bet labai įdomus variantas:

Kaip matome, visai nesunku, tiesa? 🙂 Toks pačių pagamintas įpakavimas tikrai suteiks šilumos dovanai ir nudžiugins žmogų, kurį norite pasveikinti 😀 . Pabandykite 😉 ..