Apie vaistažoles

Kaip teisingai rinkti vaistažoles?

Antžemines augalų dalis – lapus, stiebus ir žiedus reikia rinkti sausu oru, kai nėra rasos. Nerinkite smarkiai apdulkėjusių ir nešvarių augalų, o po stipriai veikiančių vaistažolių rinkimo nusiplaukite rankas. O esant drėgnam orui galima iškasti šaknis ir gumbus, nes prieš džiovinant juos reikia nuplauti.

Pumpurus paprastai renkame anksti pavasarį (kovą ir balandį), kai jie subręsta, bet dar nesprogsta. Šiuo metu jie ypač turtingi veikliosiomis medžiagomis. Džiovinami pumpurai vėsioje vėdinamoje patalpoje, nes šilumoje jie gali išsiskleisti.

Žievę nuimame nuo jaunų, 3-4 metų šakų. Tai atliekame pavasarį, kai sustiprėja sulos judėjimas ir žievė lengvai atsiskiria (balandis – gegužė). Nuimame nedideliais gabalėliais ir tik ten, kur ji lengvai atsiskiria.

Lapus skiname sveikus, pilnai išsivysčiusius. Jie renkami visą vasarą, augalų žydėjimo metu.

Žolynus nupjauname žydėjimo metu, ties apatiniais lapais arba 15-20 centimetrų su žydinčia dalimi.

Žiedus renkame žydėjimo pradžioje – tuomet jie nebyra ir išsaugo spalvą džiovinant. Skinami tik žiedai be stiebų.

Vaisius ir uogas renkame sausu oru, ryte, jiems pilnai subrendus ir prisirpus, tačiau kol dar jie nebyra.

Šaknis ir gumbus paprastai iškasame rudenį, tačiau galima ir pavasarį, kol nepradeda augti antžeminė dalis. Rudenį šaknys būna stambesnės ir turi daugiau veikliųjų medžiagų.

Sėklos renkamos sausu oru, tik pilnai subrendusios ir nepakenktos.

Kaip teisingai džiovinti vaistažoles?

Džiovinat iš augalų išgarinamas vanduo. Džiovinti pradedame ne vėliau kaip po dviejų valandų nuo surinkimo. Veikliosios medžiagos išlieka tik teisingai juos išdžiovinus. Vaistažolės teisingai išdžiovintos, jei šaknys, stiebai ir žievė lengvai lūžta, žolė ir žiedai lengvai sutrupinami, vaisiai ir uogos suspaustos nesulimpa, o sėklos lengvai byra tarp pirštų.

Yra du džiovinimo būdai: natūralus (ore, saulėje arba pavėsyje) ir dirbtinis – kai šildome iki tam tikros temperatūros, kol išdžiuva. Džiovinti galime lauke ar patalpoje, o taip pat specialiose džiovyklose.

Saulės spinduliuose džioviname šaknis ir apdžioviname uogas ar vaisius. Juos išdėliojame 2-3 centimetrų sliuoksniu ir kelis kartus per dieną pavartome.

Pavėsyje džioviname lapus, žoleles ir žiedus – kad neprarastų savo veikliųjų medžiagų ir spalvos. Žoleles galima surišti į pundelius ir pakabinti.

Teisingai išdžiovintos vaistažolės gali turėti nuo 8 iki 15%, o vaisiai ar uogos – iki 20% drėgmės.

Kaip teisingai saugoti vaistažoles?

Jei drėgnas oras, vaistažoles išsaugoti sunku, nes jos sugeria drėgmę. Sudrėkusios jos netenka savo gydomųjų savybių. Vaistažolėms kenkia ir tiesioginiai saulės spinduliai. Pakenktos vaistažolės pakeičia spalvą ir kvapą. Jokiu būdu negalima jų saugoti polietileniniuose maišeliuose.

Teisingai saugomos vaistažolės specialiuose medžiaginiuose maišeliuose arba dėžutėse, išklotose standžiu popieriumi.

Kiek laiko galioja vaistažolės?

Net teisingai saugomos vaistažolės ilgainiui praranda savo gydomąsias savybes. Todėl:

lapai, žiedai, žolynai saugomi 1-2 metus;
vaisiai ir uogos – 2-3 metus;
žievė, gumbai ir šaknys – 3-5 metus.

Vaistažolės netinkamos vartoti, jei atsiranda stabilus nemalonus kvapas arba dingsta būdingas tai vaistažolei kvapas; jei atsiranda puvėsis arba pelėsis; jei pakenkia graužikai.

Visiems linkiu sveikatos ir saulėtos artėjančios Žolinės 🙂 !!

Vasaros žolynėliai

Tai laikas, kai galime pasirinkti vaistažolių ir prieskoninių daržovių atsargas žiemai. Pačių surinkti žolynai visuomet mielesni – juk žinome, kur juos renkame ir kaip paruošiame. Įvairūs tyrinėjimai patvirtino, kad vaistažolės ir priekoniai yra ypač maistingi ir netgi vertingesni už daugelį auginamų daržovių. Gamtoje auga daugybė žolynėlių, kurių stiebus, lapus, sėklas, šakniastiebius mūsų protėviai naudojo maistui, organizmui stiprinti ir vaistams.

Dažnai nepelnytai juos pamirštame. Augdami natūraliai, miško ar lauko augalai turi daug apsauginių maisto ir mineralinių medžiagų, vitaminų ir baltymų. Todėl ir pasėtoms darželiuose vaistažolėms patariama suteikti kuo natūralesnes augimo sąlygas: neperlaistyti ir netręšti daug papildomai, tada augalas išauga stiprus ir turi daugiau vertingų savybių, nei perdėtai puoselėjamas.

Fitoterapeutai pataria rinkti tik gerai pažįstamas populiarias vaistažoles ir prieskonius, o mažiau pažįstamas ar stipresnio poveikio įsigyti vaistinėje ir dėl jų vartojimo pasikonsultuoti. Natūralus nebūtinai reiškia silpną ar nekenksmingą, kai kurios vaistažolės turi labai stiprų poveikį, todėl mažiau žinomų geriau apskritai nevartoti. Augalų šaknys paprastai renkamos per jaunatį, o antžeminės augalų dalys – per pilnatį.

Kada renkami žolynai? Paprastai ryte, jie turi būti sausi – jei renkame lapus ar žiedus. Jei šaknis – tai iškastos jos švariai nuplaunamos standžiu šepetėliu. Lapai ar žiedai prieš džiovinimą neplaunami. Negalima augalų džiovinti saulėje. Jei norime, kad žolynėliai neturėtų šieno kvapo, prieš džiovinant juos trumpai (ne ilgiau kaip minutę) pakaitinkime orkaitėje. Labai tinka džiovinimui rėtis, kuris pastatomas taip, kad dugnas vėdintųsi.

Galime ir ant patiesto švaraus popieriaus paskleisti džiovinamas žoleles, jas nuolat apversdami. Jei didesnis kiekis – kai iš vienos pusės apdžiūva, ant viršaus klojame kitą popierių ir apverčiame. Apačioje buvusį popierių nuimame, kad išdžiūtų kita pusė. Paprastai paskleistas žoles pakanka pavartyti, ir per kelias dienas jos išdžiūva. Tuomet visiškai išdžiuvusius žalumynus sutriname rankomis ir supilame į stiklainius arba metalines dėžutes.

Jei norime, kad kvapas būtų stipresnis, galime arbatai skirtas žoleles fermentuoti. Tai atliekama gana paprastai: į švariai išplautą sausą stiklainį standžiai prikemšame sausų (neplautų) vaistažolių. Jis turi būti pilnas, uždarome dangteliu. Prikimštą stiklainį apvyniojame šiltai – geriausia vilnoniu dekiu – ir pastatome į šiltą vietą 3 dienoms. Paskui stiklainį atidarome, iškrečiame ant švaraus popieriaus susifermentavusias vaistažoles ir išdžioviname, išdžiuvusias sudedame į stiklainius.

Augalų šaknys džiovinamos panašiai kaip ir lapai, tik prieš tai kruopščiai nuplaunamos ir susmulkinamos 1-2 centimetrų gabaliukais. Patiesiame švarų popierių arba įdedame į rėtį, dažnai vartome, kad nepradėtų pelyti. Jei ilgai ir sunkiai džiūva, galime pabaigti džiovinti orkaitėje. Išdžiuvusius šaknų gabaliukus galime sumalti ir sudėti į stiklainius ar metalinius indelius.

Neprisirinkime žolynų per daug, juos geriausia sunaudoti iki sekančio sezono, nes ilgai laikomos vaistažolės pamažu netenka savo savybių. Visi vaistiniai augalai arbatai naudojami saikingai, be to, jas reikia nuolat kaitalioti. Rinkime tik mėgiamas vaistažoles, tas, kurių kvapas ir skonis mums patinka – tai ženklas, kad jos mums tinka. Jei nėra kitokių nurodymų, rinkime lapus ir žiedus. Kiekvienuose namuose turėtų būti arbatų nuo peršalimo, uždegimų, kosulio ir imunitetą stiprinančių. Jei jų turėsime, šaltuoju periodu būsime saugesni, o ir cheminių vaistų bei įvairių preparatų su natūraliais priedais reikės mažiau.

Dabar liepų žydėjimo metas, todėl būtinai prisirinkime žiemai liepžiedžių – renkame pažiedes su lapeliais – tai puiki priemonė nuo peršalimo. Tam taip pat tinka ir aviečių lapai bei stiebai – jie sumažina karščiavimą, skatina prakaitavimą. Šios arbatos kvapnios ir skanios, todėl patinka daugeliui. Susirgus stiprina organizmą erškėčių žiedai, juodųjų serbentų lapai, petražolių nuoviras, kmynų sėklų antpilas.

Pasirinkime ir raminančių bei pusiausvyrą atstatančių arbatų: kvapniųjų melisų ir mėtų, jonažolių. Valerijono šaknis veiksminga, tačiau daugelio nemėgiama dėl aitraus kvapo. Turėkime ir priešuždegiminių žolelių – ramunėlių (jos taip pat veikia ir raminančiai) bei medetkų žiedų. Nuo kosulio ir peršalimo pagelbėja čiobrelių arbata. Toksinus ir šlakus iš organizmo galime pavalyti kraujažolėmis, liepų žiedais, jonažolėmis ir medetkomis.

Ir, žinoma, nepamirškime vietinių prieskonių, kurie ne tik pagardina maistą, bet ir padaro jį sveikesniu bei praturtina įvairiomis naudingomis medžiagomis bei vitaminais. Visi prieskoniniai augalai gerina virškinimą (ypač kartaus skonio), daugelis jų turi gydomųjų ir organizmą stiprinančių savybių. Būtinai žiemai sudžiovinkime petražolių, krapų, raudonėlio, mairūno, baziliko, gelsvės lapų – tai bus mūsų pačių paruošti, be jokių cheminių priedų prieskoniai.

Kokius žolynus žiemai džiovinate jūs? Gal pasidalinsite, kaip ruošiate žoleles žiemai, gal darote kokius vaistažolių mišinius ar skanias arbatas iš žolelių? Pasidalinkite, bus ne tik įdomu, bet ir naudinga daugeliui 🙂 .

Origami: pakuotės dovanoms

Visada smagu gauti originaliai supakuotą dovanėlę. Origami, popieriaus lankstymo menas, be daugybės nuostabių lankstinių, siūlo patiems pagaminti dovanai pakuotę. Tai tikrai nesunku, tereikia truputį pasipraktikuoti. Galime išlankstyti iš spalvoto popieriaus štai tokias dėžutes:

Čia lengvesnis ir greitesnis būdas:

Ir dovanų dėžučių pavyzdžiai, tereikia įjungti savo vaizduotę, ir galite pasigaminti įvairiausių:

O čia truputį sudėtingesnis, bet labai įdomus variantas:

Kaip matome, visai nesunku, tiesa? 🙂 Toks pačių pagamintas įpakavimas tikrai suteiks šilumos dovanai ir nudžiugins žmogų, kurį norite pasveikinti 😀 . Pabandykite 😉 ..

Kiekvienas gali piešti. Netikite?

Taip teigė nuostabi kinų tapybos mokytoja viename iš seminarų, kuriame dalyvavau. Pažiūrėjau į tai skeptiškai… kol tapybos pamokėlė neįpusėjo 🙂 .. Atrodė – na kaip čia, juk esame suaugę, jau kaip ir išreiškėme ir žinome visus savo talentus. O piešimui gabių apskritai vienetai.. Pasirodo, būtent toks nusistatymas mus ir riboja. Meną įsivaizduojame kaip nuotraukinį atkartojimą arba kažką abstraktaus, bet “skoningo“ ..

Rytiečių tapybai būdingos tradicinės technikos – mokoma piešti bambuką, įvairias gėles, lapelius, paukščius.. Įvaldę šias tikrai paprastas technikas, pajuntame pasitikėjimą savimi (pasirodo, ir aš galiu!), atsipalaiduojame ir pradedame drąsią saviraišką popieriuje. “Tik nebijokite, drąsiau.. technikos – tik rakteliai saviraiškai“ – vis kartojo kinų tapybos mokytoja.


Ir tikrai – pamokoms pasibaigus, darydavome darbų parodėlę ir stebėdavomės: technika vienoda, o darbai tokie skirtingi.. Ir neįtikėtinas polėkio, saviraiškos laisvės pojūtis – pasijutome lyg talentingi vaikai 🙂 .. Tai lyg savotiška meditacija, nusiraminimas, žvilgsnis į save, kurį vainikuoja kūrybos džiaugsmas. Sunku tai perduoti žodžiais, reikia pabandyti 🙂 .. Žvilgtelėkime į D.Dewberry vadinamo liaudies meno pamokėlę, kurio technika taip pat grįsta senosiomis tradicijomis:

Piešimui būtinai reikia įvairaus storio teptukų, kuriuos pamerkę į kelių spalvų dažus, galime išgauti įvairius atspalvius ir spalvų efektus. Spaudžiant, atleidžiant, užfiksuojant teptukus, galime išgauti įvairias linijas ir kontūrus. Tai tikrai paprasta, tereikia drąsos, o pabandyti pradžiai galime ir su paprastu guašu, pažiūrėkime:


Kaip matome, truputis praktikos, ir piešimo technikos yra lengvai įvaldomos 🙂 . O toliau.. tik leiskime drąsiai pasireikšti savo fantazijai 🙂 .. Siūlau visiems pabandyti – rezultatai tikrai nustebins ir nudžiugins 🙂 ..

Toks priešsavaitgalinis rašinys apie..

Pirtį 🙂 ! Neseniai atradau sau šį malonumą 🙂 .. Anksčiau sudalyvaudavau, bet dažniausiai per šventes ar už kompaniją, tai įspūdį nekokį paliko, kurį galėjau apibrėžti keliais žodžiais: žiauriai karšta.. Turiu kelias drauges, kurioms tai išties neatsiejama gyvenimo dalis, bet man kažkaip neprilipo: nemėgstu karščio .. Bet viskam savo laikas, pamėgau ir aš šitą stebuklingą būdą atgauti jėgas. Pasirodo, tai ne tik prausimosi būdas 🙂 .

Kas gi vyksta su karščio poveikiu organizme? Karščio ir garų veikiamas, organizmas išsivalo, net gydosi. Karščio veikiamas, organizmas patiria naudingą sukrėtimą: kraujo srautas sustiprėja odos paviršiuje ir raumenyse, o smegenyse – susilpnėja. Todėl dingsta įtampa, atsipalaiduojame, pailsime, atsinaujiname.. Čia labai svarbus saikas, nes persikaitinimas gali būti pavojingas. Kaip ir visur, reikia įsiklausyti į savo pojūčius – to, matyt, anksčiau nedariau, todėl pirtis paliko nemalonų įspūdį..

Dabar trumpai, kaip ši procedūra veikia įvairias organizmo sistemas. Plaučiai – po pirties jų ventiliacija padidėja 2,5 karto, o taip pat ir deguonies įsisavinimas. Tai puiki profilaktinė priemonė respiratorinių ligų susirgimams. Reguliariai besimaudantys pirtyje žmonės rečiau serga peršalimo ligomis.

Oda – didžiausias savo apimtimi žmogaus organas. Pirtis geriau už kitas higienines priemones išvalo odos poras, atveria užsikimšusias riebalines ir prakaito liaukas, lengvai pašalina negyvas viršutinio odos sluoksnio ląsteles. Pirties garas sterilizuoja ir sunaikina mikroorganizmus, esančius odos paviršiuje – taigi, po pirties oda atsinaujina.. puiku 🙂 ..

Karščio ir garų veikiami, atsipalaiduojame, aprimstame – palankiai veikiama nervų sistema. Gilus sąnarių ir raumenų sušildymas ir suintensyvėjusi kraujotaka palankiai veikia ir periferinę nervų sistemą, o tai padeda gydyti radikulitą ir kitas ligas.

Mūsų širdelei pirtis – naudinga treniruotė, gerinanti kraujo apytaką. Tik.. saikingai ir atsargiai su kontrastinėmis procedūromis. Inkstams pirtyje – poilsis, nes skysčiai šalinami su prakaitu. Pirtis nesuderinama su alkoholiu, nes galima stipriai sutrikdyti inkstų veiklą..

Sąnariams šiluma – natūralus vaistas. Taip pat raumenims. Pagerėjus kraujotakai, raumenys sušyla, atsipalaiduoja, ypač po perkrovų ar skausmingų įtempimų. Pirties procedūrų metu pieno rūgšties kiekis, sukeliančios raumenų skausmus po krūvio, gali sumažėti iki 3 kartų.

Labai naudinga sušilusius raumenis pamasažuoti. Karštis taip pat labai teigiamai veikia medžiagų apykaitą – suaktyvėja jų veikla. Kai medžiagų apykaita suaktyvėja, mažėja viršsvoris, nes su prakaitu pašalinamos kenksmingos atliekos. Vieni privalumai 🙂 !

Dabar apie vantas. Pasirodo, jos rišamos praktiškai iš visų medžių, krūmų ir augalų. Poveikis kiekvienos savitas. Klasikinė, plačiausiai naudojama – beržinė vanta. Ji padeda atgauti jėgas, puiki priemonė nuo nervų ligų. Ąžuolinė – suteikia ypatingos energijos, gydo odos uždegimus, padeda gydyti hipertoniją, atsikratyti viršsvorio.

Karklo vantos – atpalaiduoja raumenis, padeda gydyti varikozines venas, migreną. Šermukšnio – “moteriška“ vanta – padeda gydyti moteriškas ligas, nevaisingumą, virškinimo sutrikimus, harmonizuoja kūną. Kadagys – išlaisvina nuo negatyvių įtakų ir energijų, gydo reumatą, radikulitą, osteochondrozę. Ir dar daug daug yra medžių vantų: ir klevo, pušies, tuopos, sausmedžio..

Dar, pasirodo, yra ir augalų vantos. Apynio – ramina nervus, gerina apetitą, gydo odos susirgimus. Kraujažolė – minkština odą, lygina randus, gydo reumatą. Ajeras – žvalina, slopina traukulius, gydo nušalimus, malšina skausmus. Melisa – gerina širdies darbą, gydo peršalimus. Dilgelė (!) – gydo reumatą, egzemas, valo kraują, padeda gydyti kepenų ir inkstų ligas. Ir dar daug daug žolelių.. Apie vanojimą dar negaliu rašyti – trūksta praktikos 🙂 ..

Taip pat pirtyje galime pasilepinti aromaterapija. Užpilas ruošiamas taip: keletą maloniai kvepiančio aliejaus lašelių įlašinti į vandens kaušą, palaistyti įkaitusius pirties akmenis. Saikingai.. prieš tai patikrinti, užlašinus ant dilbio, ar nesukelia alerginių reakcijų. Aliejų – gausybė, pagrindinis atsirinkimo kriterijus – malonus kvapas, reiškia, šiuo metu jis mums tinka 🙂 ..

Ir dar.. saugumo instrukcija 🙂 .. apie saikingumą. Iš pirties, kaip ir iš už stalo, reikia išeiti, kai dar norisi pabūti. Nepersikaitinti ir neužsižaisti su kontrastinėm procedūrom, kitaip galima sau pakenkti. Taip pat yra ligos, kuriomis sergant, pirtis draudžiama.

Mano žinios šioje srityje – pradedančio entuziastingo naujoko 🙂 . Dėkinga Donatui ir Sandrai, kad, žinodami mano bruožą – susirinkti visą informaciją apie naują ar nežinomą man rūpintį reiškinį, padovanojo man knygą apie pirtį..

Labai noriu paprašyti, kad atsilieptų turintys didesnę patirtį šioje srityje žmonės. Kreipiuosi į pastovius lankytojus – Vytą, Augį, Noną ir Pušį – žinau, kad jūs turite vertingos patirties ir kviečiu ja pasidalinti – būsiu labai dėkinga 🙂 .

Lengvo garo tiems, ką paveiks mano entuziazmas ir gero visiems savaitgalio 🙂 !

Vaistažolės ir prieskoniai

Žolininkystė, liaudies medicina – labai įdomios, laiko patikrintos sritys. Vaistažolių cheminė sudėtis priimtiniausia, natūraliausia žmogui. Teisingai parinktos ir dozuojamos – be šalutinio poveikio. Sisteminė organizmo korekcija žolių, prieskonių mikrodozėmis stiprina organizmą ir apsaugo nuo ligų. Žolininkai pataria vaistažoles rinkti kuo toliau nuo miesto, augančias natūraliomis sąlygomis, užgrūdintas šalčiu, vėju, karščiu, sausra, tuomet jos turi geriausias gydomąsias savybes. Užaugintos namie ar sodo sąlygomis, gerai prižiūrimos vaistažolės bus daug silpnesnės. Galime naudoti ir vaistinėse parduodamas džiovintas vaistažoles.

Pagal farmakologinį veikimą vaistiniai augalai skirstomi į keletą grupių:

1) Gydantys širdies ir kraujagyslių ligas (pakalnutės stiebai ir lapai, gudobėlės žiedai ir vaisiai, gaisrena, sukatžolė); 
2) Mažinantys kraujo spaudimą (aronijos ir šermukšnio vaisiai, krapų sėklos, valerijono šaknys ir šakniastiebiai); 
3) Raminantys centrinę nervų sistemą (valerijono šaknys ir šakniastiebiai, jonažolė, raudonėlis, vingiorykštė, mėta, aguonų galvutės); 
4) Nuskausminantys ir atpalaiduojantys spazmus (mėtos, drignės lapai, šaltalankio vaisiai, apynių vaisynas);
5) Gydantys kosulį (paprastasis čiobrelis, pelkinis gailis, raudonėlis, pušų pumpurai); 
6) Stabdantys kraujavimą (dilgėlių lapai, kraujažolė, asiūkliai, takažolė).

Iš vaistažolių ruošiami nuovirai arba antpilai. Nuoviras ruošiamas taip: džiovintas žoleles, arba šaknis ar žievę suberiame į emaliuotą indą, užpilame šaltu vandeniu. Palaikome 1-2 valandas, po to lėtai paverdame 10-15 minučių. Paskui indą paliekame atvėsti ir nuovirą perkošiame. Antpilas ruošiamas taip: susmulkintas žoleles užplikome verdančiu vandeniu ir palaikome valandą, kol pritrauks, paskui nukošiame. Tiek nuovirą, tiek antpilą galima vartoti 2 paras. Nepatariama iškart išgerti daug, reikia gurkšnoti po truputį kelis kartus per dieną, prieš ar po valgio – priklausomai nuo vaistažolių.

Universalūs vaistažolių kursai:

1) Vaistažolės geriamos 25 dienas, 5 dienas pertrauka; 
2) Vaistažolės geriamos 2-3 mėnesius, 10-14 dienų pertrauka.

Trumpiausias kursas – savaitė, ilgiausias – metai, pusantrų. Juo ilgesnis kursas, tuo didesnė pertrauka. Vaistažoles reikia keisti, kad nepakenktume, kad organizmas negautų per daug medžiagų ir kad nepriprastų.

Stebėkime, ar vaistažolės nesukelia alerginių reakcijų – tuomet jų reikia atsisakyti. Sudėtinius receptus – iš kelių žolių – geriau gerti paruoštus žolininkų ar farmacininkų, kad sau nepakenktume, ir griežtai pagal nurodymus. Mikrodozėmis, po žiupsnelį, galime eksperimentuoti patys – tikrai nepakenksime. Geriau viena, dvi žolelės. Svarbi sąlyga – kaitalioti, daryti pertraukas.

Nepamirškime ir prieskonių, taip pat prieskoninių žalumynų. Tai labai efektyvūs virškinimo, medžiagų apykaitos stimuliatoriai. Čia, žinoma, vėl svarbus saikas. Tai imbiero šaknis, gvazdikas, kardamonas, kalendra, pipirai, garstyčios, cinamonas, muskato riešutas, kmynai, linų sėmenys, petražolė, pipirnė, rozmarinas, bazilikas, gelsvė, česnakai, svogūnai..  Ajurvedoje sakoma, kad labai nedideli druskos – geriau jūros – kiekiai padeda, kai pučia vidurius, taip pat valo burną, stimuliuoja virškinimo trakto sekreciją ir skatina virškinimą. 

Priminsiu ir 10 vaistažolių, kurias šiuolaikinė medicina vertina kaip skatinančias kepenų veiklą: margalapis margainis, vaistinė dirvuolė, pankolis, kiaulpienė, kraujažolė, rugiagėlė, gencijono šaknis, paprastoji širdažolė, šalavijas ir ajero šaknis. Arbatas su šiomis vaistažolėmis reikia gerti kiekvieną atskirai ir jokiu būdu nemaišyti vienos su kita ar visų kartu.

Raminančios arbatos: iš citrininės melisos ir melisos, ir, aišku, iš jonažolės, kuri jau antikos laikais buvo vadinama “saulės šviesa sielai“ 🙂 .. Valančios organizmą vaistažolės: dilgelė, liepžiedžiai, aviečių lapai, beržų lapai, varnalėšos šaknys.

Pavasarį ar po ligų suaugę žmonės (tik ne vaikai ar paaugliai), kad atgautų jėgas, žvalumą ir sustiprintų organizmą, gali pagerti biostimuliatorių, kuriems priskiriami: ženšenis, eleuterokokas, gintaro rūgštis, žiedadulkės, bičių pienelis, bičių duona ir pikis. Bičių produktai – tik nealergiškiems. Teigiama, kad bičių duona ir žiedadulkės pašalina net nitratus iš organizmo. Geriame kartą per dieną, geriau ryte po valgio. Biostimuliatorius geriame ne mažiau kaip 3 valandas iki miego, kitaip sunkiai užmigsime. Kursas – nuo 2 savaičių iki 20 dienų, porą kartų į metus, kai jaučiamės pavargę ar profilaktiškai. 

Tiek tų mano žinių apie žolininkystę, už kurias esu labai dėkinga liaudies medicinos ir žolininkystės žinovui dėstytojui Romualdui Oginskiui 🙂 . Tikiuosi, ir jums jos bus naudingos 🙂 Būkime sveiki ir nepamirškime, kad geriausias vaistas nuo visų ligų – teisingas gyvenimo būdas 🙂 . Ne kažkoks įmantrus ir ypatingas, o tiesiog teisingas 🙂 .