Autorius: Ruvi

Draugystės stebuklas

Draugystė… tai kažkas labai ypatingo.

Kai absoliučiai nesvarbu, kiek kilometrų jus skiria. Jūs galite nesimatyti mėnesių mėnesius, galite retai skambinti vienas kitam, bet jūsų susitikimai visada labai ryškūs.

Jūs galite juokauti, kalbėtis valandų valandas apie viską ir žinoti, kad viskas, ką jūs pasakysite, liks tik tarp jūsų, ir jūsų nepažemins, bet būtinai palaikys. Ir tikės jumis net labiau, nei jūs patys.

Draugystė palaipsniui auga iš smulkmenų, kai jūs prisimenate, kiek šaukštelių cukraus draugas deda į arbatą ir kokį šokoladą labiausiai mėgsta. Ir jūs iš karto suprantate, kokia šiandien jūsų draugo nuotaika ir sugebate prisitaikyti prie jo.

Sako, draugą bėdoje atpažinsi, ir tai tikra tiesa, bet dar yra sakoma, kad draugą vis dėl to galima atpažinti ir džiaugsme. Todėl jei jūsų gyvenime yra bent vienas žmogus, kuris visada šalia ir bėdoje, ir džiaugsme – branginkite ir saugokite jį!

Draugystė – tai kuomet jūs lyg ir visiškai skirtingi, bet tuo pačiu ir visiškai panašūs. Jūs galite nesutarti kažkokiais klausimais, bet vis dėl to priimate savo draugo požiūrį.

Jūs priimate žmogų su visais jo pliusais ir minusais, charakterio ypatumais, ir jus tiesiog žavi jo šypsena.

Mielas mano drauge, aš myliu tave, ar girdi 🙂 ?

Pagal Olios Syčevos esė, vertė ruvi.lt

Gražaus ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

“Savo žmogaus“ pojūtis

Neseniai manęs paklausė, kaip atpažinti savo žmogų. Ir pirma mintis, kuri atėjo į galvą – džiaugsmas. Ne ta euforija, kurią santykių pradžioje patiria įsimylėję žmonės, nes džiaugsmas sutikus savo žmogų visai kitoks – tai džiaugsmas dėl to, kad šis žmogus yra Žemėje.

Ir jis toks, koks yra, su visomis savo savybėmis, gebėjimais ir charakteriu. Tai džiaugsmas ne tik dėl savęs: “Kaip man gerai su juo“, tai džiaugsmas dėl to, kad jis apskritai yra.

Su savo žmogumi, žinoma, norisi kuo daugiau bendrauti, bet tu nesi prie jo liguistai prisirišęs. Tau gerai tuomet, kai jam gerai. Net jei neįmanoma ar nesigauna būti drauge, tu laimingas, kad jis tiesiog gyvena ir kad jis gali būti laimingas.

Su savo žmogumi tu jauti tokį savitarpio supratimą, kurio, ko gero, niekuomet gyvenime nebuvai patyręs. Tave priima bet kokioje būsenoje, nesvarbu, esi piktas, tave ištiko isterija, esi nelabai gražus, nusišneki, droviesi, esi egoistiškas.. žodžiu, esi gyvas ir netobulas. Tačiau savas žmogus, kaip niekas kitas, nuoširdžiai ir giliai mylėdamas, gali tau pasakyti, kur tu klysti ar skaudini.

Su savo žmogumi tu nuolat augi dvasiškai. Ir tas augimas vyksta visomis kryptimis. Su savo žmogumi drąsiau atveri savo gabumus, išryškini savo tikslus ir planus, išplėti interesų ir pomėgių sferą, o jūs abu pilnai išreiškiate moteriškumą ir vyriškumą. Su savo žmogumi jauti pilnavertiškumą, pilnatvę, pasitikėjimą.

Su savo žmogumi ramu. Tai nereiškia, kad negali kilti nesutarimų ar nesusipratimų, bet tai reiškia, kad yra gilus ramybės pojūtis, tarsi tavo siela būtų atradusi namus. Juk nesutarimai artimų žmonių neišskiria, bet pamoko atrasti vis daugiau sąlyčio taškų.

Su savo žmogumi nėra tradicinių vyro-moters žaidimų net suartėjimo etape. Simpatija, geranoriškumas – taip, yra, bet nėra jokių manipuliacijų ar savanaudiškumo. Bendravimas vyksta su giliu tarpusavio pagarbos ir lygiavertiškumo pojūčiu.

Su savo žmogumi auga sąmoningumas. Subtiliau jauti ir aiškiau suvoki gyvenimą. Geriau supranti save, atveri tai, kas skausminga ir nesuvokta, supratingai žvelgi į jo ir savo traumas. Iš esmės, žmonės tokiuose santykiuose psichologiškai palaiko ir gydo vienas kitą.

Sutikti savo žmogų – didelė laimė ir nemažas išbandymas. Kad viską, kas aprašyta, gautume iš kito žmogaus – turime išmokti visa tai jam duoti. Priešingu atveju, net jei labai norėsime sutikti savo žmogų, mes nebūsime tokiam susitikimui pasirengę.

Susitikimas su savo žmogumi ardo įprastas schemas ir modelius, skatina mus keistis, augti ir plėsti savo pasaulėžiūrą. Bet laimė, kurią suteikia bendravimas su savo žmogumi – su niekuo nepalyginama, todėl verta visų mūsų dvasinių pastangų.

Mylėkime ir būkime mylimi.

Padėka autorei! Pagal Lilijos Achremčik esė, vertė ruvi.lt

Meilės, gerumo ir bendravimo džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Spontaniškumas

Tai, kas nuostabiausia mūsų gyvenime, visada vyksta spontaniškai.

Geriausi dailininkų paveikslai sukuriami tuomet, kai netikėtai, lyg iš niekur, ateina įkvėpimas.. Ir dailininkas tapo savo kūrinius jau ne tik spalvomis, bet ir jausmais, todėl paveikslai gaunasi gyvi ir šviesūs.

Geriausios nuotraukos gaunasi tuomet, kai niekas nepozuoja.. Kai nelauki, kol dangų nuspalvins saulėlydžio spalvos, bet spėji pagauti mylimo žmogaus džiaugsmo išraišką, jo mielą betarpišką šypseną. Arba nufotografuoji momentą, kai vieversys pakyla nuo alyvos šakelės, ir nuotraukoje matomas sujudintų lapų šešėlis.

Geriausi rašytojų kūriniai gimsta taip pat spontaniškai.. Kai autorius nesikankina dėl būsimo kūrinio temos ir formos, kai tekstas rašomas lengvai, tarsi savaime, iš visos širdies.. Tokie kūriniai visada įdomūs, nes paliečia ir kitų žmonių širdis.

Geriausi žmonės ateina į mūsų gyvenimą tuomet, kai mes nesistengiame jų surasti. Ir tai taip pat įvyksta taip natūraliai ir betarpiškai, tarsi pats gyvenimas sujungia giminingas sielas, kad būtų pilnatvė.

Tai, kas nuostabiausia mūsų gyvenime, visada vyksta spontaniškai..

Reikia tik gebėti sulaukti 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Saulėtos pavasariškos nuotaikos mums visiems 🙂 !

Tiesiog būkime vieningi

Pasirodo, tarpusavio santykiuose mums dabar sudėtingiausia leisti vienas kitam išgyventi tai, kas vyksta, būtent taip, kaip kiekvienas iš mūsų supranta ir sugeba.

O ypač, jei mūsų artimieji pergyvena tai kardinaliai kitaip, nei mes patys.

Bet juk žmonės pasitiki savimi lygiai tiek, kiek gali, ir patiria tiek abejonių, kiek jiems asmeniškai sukelia sudėtingos aplinkybės. Jie savaip išgyvena ir jaučia realybę, savaip bando gintis nuo negandų.

Taip, kartais į kito žmogaus elgesį ar emocijas mes reaguojame skausmingai. Ir taip norisi kažką patarti, pataisyti, paaiškinti… Ir kartais tai gaunasi.

Bet kartais nesigauna, ir tuomet tenka pagarbiai atsitraukti. Ir mes dėl to galime pasijusti nesuprasti, nereikalingi, vieniši…

O dar šiuo metu pats laikas kreiptis į artimuosius pagalbos – nesidrovint, aiškiai ir tiesiai. Net jei atrodo, kad mes jiems nerūpime, kad jiems dabar ne iki mūsų…

Bet juk mus su artimaisiais sieja šilti jausmai, kurie tikrai nepraeina staiga, vos užpuolus negandoms. Tačiau kartais žmonės būna taip sutrikę ir pasimetę, kad tiesiog nepastebi tų, kas yra šalia…

Todėl branginkime vieni kitus, džiaukimės, kad turime artimus žmones! Būkime dėmesingi ir geranoriški, nežiūrint į nieką – tai sutelkia ir padeda mums išgyventi bet kokias situacijas.

Neįsileiskime priešiškumo, niekam neleiskime griauti mūsų santykių. Juk sunkumai vieną dieną pasibaigs, o kokie mes iš jų išeisime – priklauso tik nuo mūsų…

Tiesiog – būkime vieningi.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gyvenimo spalvos

Šį kartą – vėl istorijos iš gyvenimo, kuriomis dalinasi žmonės internete. Įkvėpkime, palaikykime vieni kitus savo gerumu ir nuoširdumu – dabar mums visiems to labai reikia 🙂 ..

************

Seneliui su močiute dabar virš 70 metų. Kalbėjomės kartą mes su seneliu apie jo jaunystę, ir staiga užėjo močiutė į kambarį. Senelis nusišypsojo ir ištarė: “ O, štai ir mano saulutė!“ Jis visada suranda jai gražių žodžių, ir nesvarbu, tuo metu jie tik dviese, ar yra kažkas dar šalia.

Visada stebėjausi tokiais nuoširdžiais ir šiltais senelių jausmais, ir kartą paklausiau močiutės, kaip jie sugeba išsaugoti tokią meilę. Močiutė su šypsena atsakė: “Tai labai paprasta: svarbu išlaikyti pusiausvyrą..“

“Kaip tai?“ susidomėjau aš. Močiutė atsakė: “Žiūrėk, kartais aš jaučiu, kad galiu prisidėti prie dienos darbų tik 10 procentų, tokiu atveju senelis atlieka kitus 90, ir, atvirkščiai – būna, kad mano darbų 80, o senelio – 20 procentų, o kartais ir po lygiai.. Bet visada tai 100 procentų meilės, todėl nėra priežasčių jokiems nesutarimams 🙂 !“

************

Būna merginos – stiprios, pasitikinčios savimi, žinančios, ko nori ir ryžtingai siekiančios užsibrėžtų tikslų.

O būna, eina mergina pieno į parduotuvę, o pakeliui pamato drugelį, nuseka paskui jį, užsisvajoja.., po to pastebi mažą šuniuką prie vaikų žaidimų aikštelės, paglosto jį, pasišnekučiuoja su vaikais.., paskui atsisėda ant suolelio po gluosniu, pasiklauso paukščių balsų, po to išsiima knygą, skaito..

Ir grįžta namo laiminga, su lauko gėlių puokštele.. Ir be pieno 🙂 ..

************

Yra toks testas vaikams ikimokyklinukams: vaikui parodomas paveiksliukas iš dviejų dalių. Abiejuose pavaizduotas berniukas ir suolas, bet pirmame paveikslėlyje berniukas bėga, o antrame – užkliūna už suolo ir pargriūna.

Vaiko klausia: kas kaltas? Trejų metų vaikai dažniausiai atsako, kad kaltas suolas. Penkerių metų vaikai jau atsako, kad berniukas nežiūrėjo, kur bėga, todėl pats ir kaltas, kad pargriuvo.

Atsakymai skiriasi todėl, kad trejų metų vaikams dar neišsivystė kritinis mąstymas, o štai penkerių metų vaikas jau sugeba kritiškai įvertinti savo elgesį ir situaciją.

Bet.. yra ir suaugę žmonės, kurie iki šiol kaltina suolą 😉 ..

************

Kartą stebėjau įdomų vaizdą gatvėje.

Šuo rengėsi pereiti gatvę per pėsčiųjų perėją, bet mašinų buvo daug, todėl jam nepavyko. Stovėjo kantriai minutę, kitą, laukė… Ir.. staiga apsisuko, ir pradėjo ieškoti sau pakeleivio! Ir surado – prisišliejo prie vienos moters, ir vizgindamas uodegą, kartu su ja pasiekė kitą gatvės pusę..

Koks šaunuolis 🙂 !

************

Dabar gauname tiek daug įvairiausių elektroninių laiškų, žinučių, pranešimų.. Ir atstumas neturi reikšmės – viskas greitai, akimirksniu, ir tai jau nieko nestebina.

Ir štai vieną rytą netikėtai pašto dėžutėje aptinku paprastą popierinį voką! Tikrų tikriausią laišką man, kurį parašė draugė iš užsienio. Prisipažinsiu, kad tai nutinka dabar taip retai, kad net šiurpuliai kūnu perbėgo iš netikėtumo..

Parėjęs namo džiaugiausi kaip vaikas, skaitydamas tą mielą laišką, rašytą ranka.. Taip, šiuolaikinės technologijos, žinoma, yra puiku, bet kaip malonu kartais patirti tą nenusakomą šilumą, tą nuoširdų atgarsį iš praeities 🙂 !

************

Kartais pagalvoju – kaip gerai būtų sukurti viešbučių tinklą “Močiutė“!..

Su kilimais ant sienų, lovomis su gausybe megztų pagalvėlių, siuvinėtomis staltiesėlėmis, jaukia švara ir spengiančia tyla: ša, anūkėlis miega!..

Nuvyksti ten savaitgaliui, ryte vos pramerki akis, o tau tuoj šnibžda: “miegok, miegok, dar nė 10 valandos nėra..“ Ir kojinės šalia ant radiatoriaus padėtos – kad šiltos būtų, kai anūkėlis prabus.. Ir antklodę apkamšo, kad nesušaltum.

O kai tik pabundi, močiutė tyliai prisėda ant lovos krašto, paglosto galvą: “Visai nuvargino tave tie darbai, vaikeli, sublogęs, suvargęs.. Gal dar pagulėk? Jau kelsies? Gerai, tada tuoj pusryčius paruošiu..“

Keliuosi, einu į virtuvę. Mmm.. kvepia varškėčiais. Skanumėlis! Su vyšnių uogiene. Ir arbata, kokią tik močiutė moka užvirti.

Šnekučiuojamės, geriame arbatą.. Už lango lietus arba sniegas, o krosnyje jaukiai traška malkos, ir namuose šilta, kvepia močiutės pyragais 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Gyvenimo banga

Sudėtinga sugriauti kažkieno smėlio pilis anksčiau, nei jas turi nuplauti paties gyvenimo banga.

Juk kiekviena iliuzija gyvuoja tam tikrą laiko tarpą, ji turi savotišką “galiojimo terminą“. Kiekviena iliuzija, ir visos mūsų iliuzijos.

Ir net jei tu turi panašią patirtį, kaip ir žmogus, kuris dabar gyvena iliuzijomis, ir gali padėti jam išvengti klaidų, bet.. kartais tam žmogui reikalingas ne tu, o būtent ta gyvenimo banga.

Ir labai sunku tokiu atveju ramiai viską stebėti, ypač jei tavo siekis padėti, palaikyti ir suprasti kitus yra tau toks pat natūralus, kaip kvėpavimas.

Todėl jei padarei viską, ką gali, bet jauti, kad tavęs nemato ir negirdi – pasitrauk.

Tai padės žmogui pačiam praeiti savo kelią ir imtis atsakomybės už kiekvieną savo žodį, veiksmą ir pasirinkimą.

Ir, galbūt, tik po to jis prisimins, kad tiesa jam jau buvo atverta, ir buvo čia pat, ant su meile ištiestų jam delnų..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gerumo ir meilės mums visiems 🙂 !

Keiskimės.. švieskime!

Kaip lengvai mes pasineriame į negatyvumą, kaip lengvai juo dalinamės su kitais.. Mes net nepastebime, kaip palaipsniui pradedame matyti visur išskirtinai negatyvumą, todėl pradedame nepastebėti savo gyvenime gražių akimirkų ir gėrio.

Tampame įvairiausių neigiamybių ekspertais, pranašais ir žinovais – uoliai renkame tuos informacinius juodulius iš visų kampų ir pakampių. O juk visas šis sunkus bagažas palengva kaupiasi ir galiausiai perpildo mus..

Negatyvumas nuodija mūsų sielą, nes yra priešingas mūsų dvasinei prigimčiai. Ir mūsų siela kenčia, nes nėra pritaikyta kaupti tą slegiantį balastą. Todėl savo negatyvia būsena mes intuityviai stengiamės atsikratyti, perduodami kitiems tai, ką sukaupėme savyje..

Ir ką gi mes atiduodame kitiems? Ogi “dalinamės“ tuo, kuo esame perpildyti: aptarinėjame įvairias negatyvias naujienas ir gandus, vertiname ir smerkiame kitų poelgius ir gyvenimus, piešiame niūrias ateities perspektyvas, skundžiamės ir apkalbinėjame, ir, apskritai – bet kokioje situacijoje ar žmoguje tuoj pat įžvelgiame negatyvumą.

Sustokime. Taip, pasaulyje daug negatyvumo ir neteisybės, bet.. “ugnis ugnimi negesinama“. Pažvelkime sąžiningai į savo vidinę būseną ir apsivalykime – liaukimės dauginti negatyvumą.

Tai nereiškia, kad nematysime blogio – tai reiškia, kad keisime savo požiūrį: vietoje begalinių niūrių kalbų mes ieškosime galimybių pozityviai išspręsti iškylančias problemas. Ir, žinoma, išmoksime matyti gyvenime gėrį ir džiaugtis juo.

Ir aišku, kad pradžioje bus nelengva. Taip, veiks senoji inercija, provokuojanti elgtis negatyviai. Traukte trauks paniurgzti, pasiskųsti, paskaitinėti bauginančias antraštes ar pažiūrėti kokią televizijos ginčų šou.. O ir aplinkiniai ne iš karto priims tokius mūsų pasikeitimus.

Bet.. juk pasaulis keičiasi, kai pradeda keistis žmonės. Todėl – keiskimės. Tapkime patys tuo pokyčiu, tapkime kitiems įkvepiančiu pavyzdžiu: dovanokime pasauliui tyrą meilę ir gerumą. Išmokime džiaugtis paprastais kasdieniais dalykais: bendravimu, gamta, kūryba.

Džiaukimės pačiu gyvenimu, kaip tai daro maži vaikai. Pradėkime matyti gėrį – žmonėse, aplinkybėse, pasaulyje. Spinduliuokime savo širdies šilumą..

Švieskime! Tapkime tyros dvasinės šviesos šaltiniais.. Dauginkime ir puoselėkime Gėrį – tuomet negatyvumui tiesiog nebeliks vietos mūsų gyvenime 🙂 ..

Pagal Evos Raj esė, vertė ruvi.lt

Prisiminkite Save..

Vaikas gimsta tyras. Jo sąmonė šviesi ir skaidri tarsi krištolas, ji niekuo neužteršta.

Ko jis nori? Gyventi.

Kas jam yra gyvenimas? Tai džiaugsmas ir pažinimas. Tai visos kitos dorybės, kurių dažnai jau neturi suaugusieji.

Pasaulis sukurtas kaip mūsų šviesių ir tyrų sielų buveinė. Kur galime gyventi, kurti, džiaugtis ir mylėti vieni kitus.

Ir kai galvojame, kodėl mes gimstame, mūsų pasąmonė vadovaujasi tik vienu klausimu: “Kur aš praradau tą gyvenimo prasmę, kuri man buvo dovanota nuo pirmutinės mano gimimo akimirkos?“

Aš manau, kad mūsų gyvenimas – tai begalinės šios būsenos paieškos. Juk tuomet, kai mes atsijungiame nuo minčių srauto ir jaučiamės laimingi čia ir dabar, – klausimas “Kodėl mes čia gimstame?“ praranda savo aktualumą.

Kodėl kiekvienas žmogus turi suprasti savo gyvenimo prasmę? Kodėl mes dažnai girdime frazes “Reikia atrasti save“, arba “Jis dar nerado savęs“?

Kodėl mes kankinamės, kol nepasiekiame to, kas mums skirta? Todėl, kad papuolę į sociumo įtaką, kuriame mes turime būti, mes pamirštame savo tyrą švarią prigimtį.

Mes pamirštame patys save. Mes pamirštame, su kokia misija ateina tas vaikas, kuris gyvena mumyse.

Pažvelkite į vaikus, kurie viską stebi su nuostaba, ir kaip jie nuolat kuria savo pasaulį, kupiną šypsenų ir spindinčių akių. Kaip jie pažįsta šį pasaulį per save. Ir kaip pasaulis keičia savo struktūrą per juos.

Pažvelkite į žmogų, kuris atrado save, savo pašaukimą, savo kelią. Koks laimingas jis pabunda kiekvieną rytą ir su kokiu įkvėpimu kuria tai, ką jam kužda širdis. Jis neturi pykčio savyje, jis vadovaujasi tomis dorybėmis, kurios būdingos vaikui. Jis atviras, dėkingas, geraširdiškas.

Ar skiriasi jo ir to tyro vaiko pasauliai, jei žvelgsime į juos per jų sielų prizmę? Ne. Jie identiški.

Prisiminkite save tikrąjį. Tai vienintelė gyvenimo prasmė, nes atradę save – jūs atrasite savyje visą pasaulį.

Pagal A. Hofman esė, vertė ruvi.lt

Gyvenimą kurianti jėga

*Žmogaus kūrybinės energijos šaltinis – jo vidinis dvasinis potencialas. Ir tai ne mistika, ne kažkas atskirai egzistuojančio nuo žmogaus kūno. Tai mūsų vidinė gyvenimą kurianti jėga, apie kurią retai susimąstome. O juk iš tiesų viduje mes esame žymiai didesni ir galingesni, nei manome..

*Kai mūsų dėmesys nukreiptas išskirtinai į išorinius veiksmus ir įspūdžius, mes laikome save atskirais, nepriklausančiais jokiai visumai individais. Tačiau lygiai taip pat, kaip ir mūsų organizmo ląstelės, mes esame Vieningo Kosminio Visatos Organizmo “ląstelės“.

*Žemėje nėra “gerų“ ar “blogų“ žmonių – yra tik dvasingi, sąmoningi ir – miegančios, nebrandžios dvasios žmonės. Ir kaip drugelio lėliukė virsta drugeliu, kaip vaikas auga ir tampa suaugusiu žmogumi – taip ir žmogaus dvasinė esybė palaipsniui bręsta, atsiveria ir skleidžiasi tarsi gėlės žiedas..

*Yra primityvus, egoistiškas Išgyvenimo būdas – kai rūpi tik maistas, kūno poreikiai, pastogė. Platesnis interesų ratas atsiranda, kai pradedama ginti teritorija ir paklustama hierarchijai – tai Prisitaikymas. Sąmoningumas užgimsta, kai atsiranda Saviraiškos poreikis – noras kurti. Dar aukštesnė sąmonės išraiška – Bendradarbiavimas: tai poreikis vienytis, tobulėti ir kurti bendrai gerovei.

*Ir yra aukščiausios sąmonės išraiška – tai Besąlygiškos Meilės būsena. Būtent šioje aukščiausios sąmonės būsenoje žmogus tampa Bendrakūrėju, nes yra visiškoje harmonijoje su Visatos kūrybine energija ir evoliucijos dėsniais, kitaip tariant – yra palaikomas “iš aukščiau“.. Jis ne tik sąmoningai sąveikauja su aplinka, bet ir tampa galinga kuriančia bei harmonizuojančia jėga šiame pasaulyje.

*Mūsų patirtys Žemėje žadina, transformuoja ir brandina žmogaus dvasią, todėl negalima tų patirčių sumenkinti ar nuvertinti, nes būtent dabar, mūsų laikais, jų dėka mes visi pasiekėme ribą, kai galime plėsti sąmoningumą ir sutvirtinti ryšį su savo vidine dvasine jėga – Besąlygiškos Meilės šaltiniu.

*Būtent iš tokių dvasinių aukštumų mes galime pamatyti platesnį asmeninio ir visos žmonijos išsivystymo vaizdą – atidžiai įvertinti nuklydimus, nuopolius ir prioritetus, pripažinti tikrąsias bendražmogiškas dvasines vertybes ir būtinai nubrėžti žmoniją vienijančius tikslus visų gerovei.

*Dabar vis daugiau žmonių pradeda jausti poreikį gyventi taikiai, sąžiningai, vieningai – tai ir yra vis augančios ir sąmoningai žmonių skleidžiamos dvasinės energijos poveikis, kuri jau keičia pasaulį.. Štai taip dvasinė žmonių jėga, susijungusi su Visatos kuriančiąja energija, gali atverti žmonijos potencialą taip plačiai ir giliai, kad gali keisti visos planetos gyvenimą ir sustabdyti bet kokias destruktyvias jėgas.

*Nieko šioje Visatoje nevyksta savaime ar atsitiktinai – visi procesai turi ištakas ir vykdytojus, visi procesai – tai energijų lygmenys ir jų sąveika, viskas paklūsta Visatos dėsniams ir ciklams. Ir kadangi visi procesai Visatoje – tai tik tobulėjimas ir vystymasis, todėl anksčiau ar vėliau, bet visos žemo lygmens energijos yra transformuojamos į aukštesnes, o destrukcija ar degradacija ištaisoma iki pirmapradžio tyrumo.

*Ir būtent vis augantis žmonių sąmoningumas ir yra ženklas, kad baigiamas vienas ciklas ir pradedamas kitas. Ciklų kaitai būdingas chaoso periodas, kai senoji realybė byra, nes netenka pagrindo – žmonių palaikymo, o naujoji tik užgimsta, todėl dar nėra ryškiai išreikšta. Tačiau bundančių žmonių sąmoningumas ir jų dvasinės jėgos ryšys su Visatos energija ir yra naujos užgimstančios realybės pagrindas ir garantas.

*Įsivaizduokite, kaip atsikvėps planeta ir visa gyvybė joje, kaip išsiskleis visu grožiu, kai viskas, kas destruktyvu ir iškreipta pagaliau išnyks nuo jos paviršiaus visiems laikams!.. Ir žmonija suklestės, skleisdama meilę ir gėrį, tobulėdama ir kurdama visos planetos ir gyvybės labui..

*Atverkime savo širdis, savo vidinę dvasinę šviesą.. Imkimės atsakomybės už mūsų visų gyvenimą, kurkime harmoniją.. Nes daugiau nėra kam tai įgyvendinti – tik per mus, žmones, mūsų kūrybinį dvasinį potencialą vyksta visi pokyčiai Žemėje. Juk esame vienu metu ir Kūrėjai, ir Kūriniai.. Todėl – kurkime 🙂 !

Parengė ruvi.lt

Šviesios ir šiltos savaitės mums visiems 🙂 !

 

Palaikymas

Priimti palaikymą – nereiškia visu svoriu atsiremti į tegul ir pasiryžusias tave paremti rankas…

Tai reiškia atsiremti lygiai tiek, kad išsilaikytum pats…

Ir nepargriauti to, kuris yra šalia…

Artimumas – tai balansas, mielieji…

Mes esame vienas su kitu tam, kad išsaugotume bendrą pusiausvyrą, o ne tam, kad kažkurį paskirtume nuolatine atrama, permesdami ant jo visus savo svyravimus…

Palaikymas – tai taip pat tarpusavio sąveika…

Ir ji yra ten, kur nėra pargriuvusių…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !