Pasirodo, tarpusavio santykiuose mums dabar sudėtingiausia leisti vienas kitam išgyventi tai, kas vyksta, būtent taip, kaip kiekvienas iš mūsų supranta ir sugeba.
O ypač, jei mūsų artimieji pergyvena tai kardinaliai kitaip, nei mes patys.
Bet juk žmonės pasitiki savimi lygiai tiek, kiek gali, ir patiria tiek abejonių, kiek jiems asmeniškai sukelia sudėtingos aplinkybės. Jie savaip išgyvena ir jaučia realybę, savaip bando gintis nuo negandų.
Taip, kartais į kito žmogaus elgesį ar emocijas mes reaguojame skausmingai. Ir taip norisi kažką patarti, pataisyti, paaiškinti… Ir kartais tai gaunasi.
Bet kartais nesigauna, ir tuomet tenka pagarbiai atsitraukti. Ir mes dėl to galime pasijusti nesuprasti, nereikalingi, vieniši…
O dar šiuo metu pats laikas kreiptis į artimuosius pagalbos – nesidrovint, aiškiai ir tiesiai. Net jei atrodo, kad mes jiems nerūpime, kad jiems dabar ne iki mūsų…
Bet juk mus su artimaisiais sieja šilti jausmai, kurie tikrai nepraeina staiga, vos užpuolus negandoms. Tačiau kartais žmonės būna taip sutrikę ir pasimetę, kad tiesiog nepastebi tų, kas yra šalia…
Todėl branginkime vieni kitus, džiaukimės, kad turime artimus žmones! Būkime dėmesingi ir geranoriški, nežiūrint į nieką – tai sutelkia ir padeda mums išgyventi bet kokias situacijas.
Neįsileiskime priešiškumo, niekam neleiskime griauti mūsų santykių. Juk sunkumai vieną dieną pasibaigs, o kokie mes iš jų išeisime – priklauso tik nuo mūsų…
Tiesiog – būkime vieningi.
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
ruvi 