Vaikas gimsta tyras. Jo sąmonė šviesi ir skaidri tarsi krištolas, ji niekuo neužteršta.
Ko jis nori? Gyventi.
Kas jam yra gyvenimas? Tai džiaugsmas ir pažinimas. Tai visos kitos dorybės, kurių dažnai jau neturi suaugusieji.
Pasaulis sukurtas kaip mūsų šviesių ir tyrų sielų buveinė. Kur galime gyventi, kurti, džiaugtis ir mylėti vieni kitus.
Ir kai galvojame, kodėl mes gimstame, mūsų pasąmonė vadovaujasi tik vienu klausimu: “Kur aš praradau tą gyvenimo prasmę, kuri man buvo dovanota nuo pirmutinės mano gimimo akimirkos?“
Aš manau, kad mūsų gyvenimas – tai begalinės šios būsenos paieškos. Juk tuomet, kai mes atsijungiame nuo minčių srauto ir jaučiamės laimingi čia ir dabar, – klausimas “Kodėl mes čia gimstame?“ praranda savo aktualumą.
Kodėl kiekvienas žmogus turi suprasti savo gyvenimo prasmę? Kodėl mes dažnai girdime frazes “Reikia atrasti save“, arba “Jis dar nerado savęs“?
Kodėl mes kankinamės, kol nepasiekiame to, kas mums skirta? Todėl, kad papuolę į sociumo įtaką, kuriame mes turime būti, mes pamirštame savo tyrą švarią prigimtį.
Mes pamirštame patys save. Mes pamirštame, su kokia misija ateina tas vaikas, kuris gyvena mumyse.
Pažvelkite į vaikus, kurie viską stebi su nuostaba, ir kaip jie nuolat kuria savo pasaulį, kupiną šypsenų ir spindinčių akių. Kaip jie pažįsta šį pasaulį per save. Ir kaip pasaulis keičia savo struktūrą per juos.
Pažvelkite į žmogų, kuris atrado save, savo pašaukimą, savo kelią. Koks laimingas jis pabunda kiekvieną rytą ir su kokiu įkvėpimu kuria tai, ką jam kužda širdis. Jis neturi pykčio savyje, jis vadovaujasi tomis dorybėmis, kurios būdingos vaikui. Jis atviras, dėkingas, geraširdiškas.
Ar skiriasi jo ir to tyro vaiko pasauliai, jei žvelgsime į juos per jų sielų prizmę? Ne. Jie identiški.
Prisiminkite save tikrąjį. Tai vienintelė gyvenimo prasmė, nes atradę save – jūs atrasite savyje visą pasaulį.
Pagal A. Hofman esė, vertė ruvi.lt
ruvi 