Autorius: Ruvi

Negalvokite apie laiką..

“Dabar ne tas laikas“, mėgsta sakyti žmonės, kurie jei ir atsidurtų TAME laike, vis vien neišvengiamai paskelbtų jį netinkamu…

Tačiau nebūna netinkamo laiko, mielieji…

Būna netinkamos mintys, visada pritraukiančios negatyvų minusą net į pačias palankiausias situacijas…

Būna netinkama baimė tam tikrose aplinkybėse, kuri paverčia neįmanomu net tai, kas yra pilnai įmanoma…

Būna netinkama garbėtroška, kuri stabdo augimą, tikindama, kad tu ir taip jau viską seniai žinai…

Būna netinkami žmonės, kuriuos mes iš visų jėgų stengiamės pritempti prie tinkamų, iš baimės, kad liksime vieni…

Visa kita yra tinkama!

Ypač noras būti gyvu ir laimingu bet kokiu laiku…

Todėl kad būtent tame slypi psichologinės sveikatos paslaptis – kartą ir visiems laikams atsisakyti kančios kulto, klaidingai manant, kad ji padaro žmogų ypatingu, ir priimti sprendimą būti laimingu, nepriklausomai nuo pasitaikančių problemų…

Siekti santarvės vietoje neurotiško bėgimo paskui visus…

Daryti tai, kas prie širdies, o ne spausti iš savęs sekinantį pakantumą tam, ko negali kentėti…

Pasilikti sau teisę rinktis, o ne klausytis svetimų mūsų gyvenimo vertintojų, kurie patys savo gyvenimo nesusitvarko…

Negalvokite apie laiką, kuriame gyvenate…

Galvokite apie laimę, kurią kuriate…

Patys…

Visada…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio ir saulėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

Moteris vyro akimis

Visos moterys nori būti gražios, visos nori meilės. Tai suprantama. Tik neaišku, kodėl dauguma moterų, svajojančių apie tyrą meilę, pačios pradeda nuo apgaulės.

Aš matau jaunas ir brandžias moteris, ir kiekviena iš jų savotiškai graži. Matau, kaip jos nepriima savo natūralaus patrauklumo ir nori tapti dar gražesnės, suprasdamos tą grožį kažkaip labai jau savaip.

Jos daro įmantrias šukuosenas, dažo veidus, apnuogina kojas, ir tuo pačiu užgožia gamtos dovanotą grožį, tapdamos standartinėmis “barbėmis“, pritraukiančiomis tokius pačius beveidžius “kenus“ šabloninių santykių žaidimams, kad, kaip įprasta, būtų apgautos tų žaidimų pabaigoje.

Nelaukite pasakų princų, jei pačios tik apsimetate princesėmis.

Jei neriatės iš kailio, kad taptumėte manekene – sulauksite tokio pačio narcizo, nutrumpinsite sijoną – užkabinsite mergišių, ieškosite pažinčių naktiniame klube – gausite vienkartinę “pažintį“, vaidinsite jauną mergaitę – įsivaikinsite infantilų berniuką, bandysite manipuliuoti – pakliūsite į tokio pačio manipuliatoriaus rankas.

Ir vėl graudžiai verksite, kad neliko tikrų vyrų..

Negudraukite, ir pasaulis nesiųs jums ironiško atsako.

Galbūt, apgaulė – pernelyg aštrus žodis, galbūt, po juo slepiasi baimė atrodyti negražia? O aš jums pasakysiu štai ką: negražių moterų nėra. Tikrai.

Yra tik moterys, kurios bando mums tai įrodyti: “aš negraži, todėl, pažiūrėk, kaip aš pasidažiau blakstienas ir lūpas, kaip pagilinau iškirptę ir apnuoginau kojas. Dabar mano išvaizda kaip reklama ekrane: ryški, traukia dėmesį..“ Bet.. už to ekrano nieko nėra, tik laidai ir dulkės..

Bet juk vyras myli ne veidą. Jį trikdo ir atgraso nuolat rodomas apnuogintas kūnas.

Moters patrauklumas – giluminis ir labai subtilus. Vyrą traukia moters vidinė šviesa.. Jis įsimyli moters esybę, jos moterišką prigimtį, o tik po to žavisi jos veidu ir figūra.

Poetai, šlovinantys moters grožį, apdainuoja būtent tą vidinę šviesą, kuri atsispindi moters veide ir kūne. Mylintis vyras gali žavėtis ir liekna, ir apvalių formų moterimi, ir gali pats stebėtis, kad ji “neatitinka“ jo kadaise susigalvotų idealų..

Vyrai myli ne akimis.. Tai būtų pernelyg primityvu. Galbūt, jų dėmesį gali trumpam patraukti išorinis blizgesys, bet vertina ir brangina jie tikrai visai ne tai.

Vyrai tiesiog jaučia tą vidinę moters šviesą ir mato ją moters judesiuose, jos eisenoje, jos balse.. Ir tos šviesos neįmanoma standartizuoti, nupiešti grimu ar padirbti.. Nes tai unikali ir nepakartojama šviesa.

Moteriai nereikia stengtis atitikti kažkokius išorinio grožio standartus.. Jai tereikia išreikšti savo moterišką prigimtį – tuomet ji graži, patraukli, harmoninga.

Tuomet jai nereikės vaidinti “princesės“ ir  ieškoti “princo“, nes jos švelni moteriška energija tikrai pritrauks brandžią vyrišką energiją.

Neapgaudinėkite savęs ir kitų. Tiesiog būkite savimi.

Pagal A. Baranovo tekstą, vertė ruvi.lt

Apie tikrą ir dirbtiną grožį

Žmogaus kūnas – jo sąmonės ir dvasinės būsenos atspindys. Jei mes gyvename harmonijoje su savo prigimtimi, jei gyvenime vadovaujamės dvasinėmis vertybėmis ir gyvename sveikoje sąveikoje su gamta ir visa gyvybe – tuomet ir kūnas yra tos vidinės harmonijos išraiška.

Tačiau vartotojiškas gyvenimo būdas, orientacija į išorinį įspūdį ir egocentrizmą gerokai iškreipia ir aptemdo žmonių sąmonę. Ir kuo labiau žmonės pasiduoda tam išoriniam šurmuliui, tuo labiau jie atitolsta nuo savo dvasinės prigimties ir natūralumo.

Šio atitrūkimo pasekmė – vis ryškėjanti tendencija žiūrėti į žmogų kaip į bedvasį mechanizmą, kurį bandoma naudoti, taisyti ir dailinti bet kokiomis dirbtinomis išorinėmis priemonėmis ir būdais, nesigilinant į pasekmes.

Todėl ir klesti dirbtino grožio industrija – kosmetika, kosmetinės procedūros ir operacijos, implantai įvairioms kūno dalims, maisto papildai, tatuiruotės, pirsingas, drabužių ir šukuosenų mada, ir kitos “madingos“ kryptys, be kurių dauguma žmonių nesijaučia “šiuolaikiški“.

Ir žmonės nesusimąstydami seka tais “grožio“ standartais, aiškindami tai būtinybe sekti laiko tendencijomis, saviraiška, noru išsaugoti jaunystę, atkreipti į save dėmesį, nustebinti arba šokiruoti kitus savo išvaizda.

Atrodytų, tai tik paprasti norai, bet būtent tas ryšio praradimas su savo vidine esybe užslopina sveiką nuovoką ir veda žmones į kraštutinumus: mes matome vis daugiau veidų, kurie primena kaukę ar net grimasą, nenatūraliai padidintas implantais įvairias kūno dalis, tatuiruotus kūnus ir veidus, išvarstytus auskarais veidus, neadekvatų elgesį, šokiruojančius rūbus, makiažą ir šukuosenas..

Žmonės net nepajunta, kaip įsitraukia į begalinį išorinį savęs “tobulinimą“, kuris nepastebimai gali virsti savęs darkymu, o galiausiai ir gyvenimu būdu.. Ir žmonės net sau paaiškinti negali, kodėl taip elgiasi. Paradoksas: jų noras išsiskirti iš tikrųjų tėra aklas sekimas primetamais “grožio“ standartais, ir.. siekis pritapti prie daugumos.

Dar viena plačiai skatinama išorinė tendencija, kuri palaiko visas kitas madų tendencijas – tai seksualumas, kai moterims teigiama, kad tik savo kūnu jos gali sudominti vyrus. Ir moterys demonstruoja savo kūną, nesusimąstydamos apie tai, kad būtent dėl to vyrai į jas žiūri tik kaip į fizinio pasitenkinimo objektą.

Psichologai aiškina, kad tokio elgesio priežastys – paprasčiausias mėgdžiojimas to, ką demonstruoja ir transliuoja masinio informavimo priemonės, o motyvacija – baimė (neatitikti, atsilikti) arba savęs neigimas. Tai liguista elgesio motyvacija, todėl žmogus negali logiškai paaiškinti, kam jis tai daro, jis negalvoja apie savo veiksmų pasekmes ir bet kokiomis priemonėmis siekia savo tikslų.

Tai nereiškia, kad mes turime visiškai išbraukti norą pabrėžti savo natūralų grožį. Kartais ir operacijos reikalingos tam, kad pašalintų traumų pasekmes ar įgimtus trūkumus. Tačiau kai žmogus sąmoningas – jo sprendimai adekvatūs ir be neigiamų pasekmių sveikatai, psichikai ar visuomenei.

Suteikdami prioritetus vien tik išorei ir ignoruodami pamatines dvasines vertybes, žmonės tampa palaida bala, kur kiekvienas daro tai, kas jam šauna į galvą ir deklaruoja tai kaip saviraišką, o visi kiti “privalo“ toleruoti bet kokį elgesį. Ypač šokiruojančiu elgesiu ir išvaizda pasižymi pramogų pasaulio atstovai – jie nuolat praveria Overtono langą vis didesniam chaosui žmonių galvose.

Neleiskime taip primityviai kvailinti savęs. Juk dauguma žmonių jaučia, kad be dvasinių vertybių mes netenkame kriterijų, pagal kuriuos galime atskirti tiesą nuo melo, dvasingumą nuo bedvasiškumo, o natūralumą – nuo dirbtinumo.

Kai gyvename tik išoriniais prioritetais, mes tampame paviršutiniškais, ribotos sąmonės žmonėmis, kuriems galima iš išorės įdiegti bet kokius elgesio ir “grožio“ standartus. Ir keičiami tie standartai taip dažnai tik todėl, kad yra dirbtini t.y., nepriimtini mūsų dvasinei prigimčiai, o todėl turi keistis ir šmėžuoti prieš akis, kad mes neatsipeikėtume..

Tuo tarpu mūsų energijos, kūrybinio potencialo ir harmonijos šaltinis yra kiekviename iš mūsų – tai mūsų dvasinė prigimtis: besąlygiška meilė, vienybė, tiesa, sąžinė, kūryba, darna.. Išreikšdami šias dvasines savybes mūsų kasdieniniame gyvenime, mes esame harmoningi, nes kuriame bendrą gerovę.

Tai ir yra natūralaus grožio ir patrauklumo paslaptis: žmogus tiesiog spinduliuoja savo vidinį grožį. Ir tai ne kūno formų ar atitikimo kažkokiems išoriniams standartams klausimas – būdami su tokiu žmogumi, mes jaučiame ir matome vidinę harmoniją jo akyse, judesiuose, kalboje, elgesyje..

Tai mūsų vidinė Šviesa, kuri spinduliuoja mūsų tikrą vidinį grožį 🙂 ..

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Kai išeisi iš ribotos Sąmonės krantų…

Nepilnavertiškumo kompleksas – ne psichologinė problema. Nepilnavertiškumo kompleksas – tai savo nepakankamumo, apribojimo pojūtis.

Lyg ir norėtum ištiesti pečius ir pakelti galvą, tik va neapleidžia tavęs nepasitenkinimas. Tas jausmas, kad viskas ne taip… tarsi taip ir lieki neūžauga. Ir kiek betvirtintum: “Aš turiu teisę!“ arba “Aš galiu“, o dar geriau “Aš vertas!“, lengviau nepasidaro.

Žinoma, galima padirbėti su kai kuriomis savo savybėmis, užslopinti kažkokias baimes, sumažinti kelių ydingų bruožų garsą. Galima uždirbti daugiau, pirkti dažniau. Įgyti naujų draugų. Sukurti asmeninį kanalą Youtube tinkle. Sėkmingai vesti, ištekėti… Bet nepilnavertiškumo kompleksas vis vien niekur nesidės.

Todėl kad nepilnavertiškumas – tai Pilnatvės nebuvimas. Kai jautiesi skylėtas ir išderintas – Kūnas, Siela, Dvasia, Sąmonė – viskas atskirai. Ir tu iš visų jėgų stengiesi visa tai sudėlioti į savo vietas. Pririšti prie stulpo, kad neišsilakstytų, kai pūstels stipresnis vėjas…

Nepilnavertiškumo kompleksas nepagydomas jokiomis pastangomis, nedingsta su psichologų ir sėkmingumo trenerių pagalba.

Žmogaus Pasąmonė ir Siela žino, kad miegančios sąmonės būsenoje mes galime stengtis iki devinto prakaito, darbuodamiesi ties savo įvairiausiomis savybėmis, bet rezultatas visada bus tas pats – tik nežymus skausmo ir kančios apmažėjimas.

Nepilnavertiškumo komplekso negalima atidirbti. Tu nežinai, kuriame iš gyvenimų ieškoti jo pradžios. Nors yra paprasta ir banali išeitis – apkaltinti kažkurį iš savo tėvų. Bet šis kelias niekur nenuves.

Mūsų nepilnavertiškumas prasidėjo tuomet, kai mes palikome Edeno Sodą… Mes praradome Pilnatvę, kai atsižadėjome Kūrėjo.

Nepilnavertiškumo neužgošime afirmacijomis. Nepilnavertiškumas gali tik išsisklaidyti. Ištirpti tavo Begalybėje, kai tu išeisi iš ribotos Sąmonės krantų, staiga pamatysi savyje Kūrėją ir atgausi Pilnatvę.

Tapsi tokiu, koks vieną kartą buvai Sukurtas.

Pagal Aigul Adylbajevos novelę, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Filmukas apie emocijas

Vaizdingas pasakojimas apie tai, kaip mes “užkrečiame“ vieni kitus savo negatyviomis emocijomis.. Prisimenate: “Žmogus – tarsi indas: užkliudžius jį, iš jo pasipila būtent tai, kas jame yra..“

Bet juk mes galime skleisti ir harmoniją 🙂 .. Taigi, pildykimės gėriu, pozityvumu, vidine šviesa ir dosniai dalinkime tai visiems žmonėms 🙂 .. Pažiūrim:

Vidinė krizė: kaip įveikti?

Patiriantis vidinę krizę žmogus dažniausiai kaltina save dėl prislėgtos būsenos, todėl labai svarbu suprasti vidinių krizių atsiradimo priežastis ir, žinoma, atrasti tų varginančių krizių įveikimo būdus.

Vidinė krizė – tai psichikos ilgalaikės įtampos pasekmė: išsekimas, perdegimas. Tačiau dėl ko ji atsiranda? Priežastys gali būti įvairios – ir asmeninės (liga, įtemptas gyvenimo būdas, bedarbystė, avarijos, netektis ir t.t..), ir globalinės (skurdas, nerimas dėl ateities, korupcija, karai ir t.t..).  Bendra yra viena: krizių krečiamo pasaulio problemos neišvengiamai paliečia ir kiekvieno žmogaus gyvenimą.

Kaip iš to vaduotis? Pirmiausia – suprasti savo būsenos priežastį ir, svarbiausia – sudaryti sau sąlygas atsigauti, psichikai sustiprėti, o ateityje išmokti pajusti psichikos pertempimo pradžią ir neleisti pasiekti išsekimo ribą. Todėl labai svarbu įvertinti – kas šiuo metu mus supa, su kokia informacija ir su kokiais žmonėmis susiduriame, ką jaučiame.

Tokiu periodu jokiu būdu nesižvalgykime į visokius “sėkmingumo“ metodų patarėjus ar laimingą gyvenimą demonstruojančius žmones – jų “žvaigždiškumo“ kontrasto fone mūsų būsena atrodys dar beviltiškesnė ir niūresnė. Tai tik dar labiau demotyvuoja, skatina savigraužą ir gniuždo psichiką.

Dar didesnė klaida manyti, kad prislėgtam žmogui gali būti naudingi skatinantys veikti “spyriai“ ar kitokia grubi motyvacija. Arba – veikla, kuri jį išblaškytų, perjungtų jo dėmesį nuo slegiančios nuotaikos į kažką linksmesnio. Ne, tai tikrai akimirksniu “neišspirs“ žmogaus į palaimingą būseną..

Vidinę krizę patiriančiam žmogui reikalingi ne patarimai, ne spyriai ir ne išblaškymas, o laikas atsigauti – kuomet jis galės atsiriboti nuo įtampos šaltinių, pailsėti, palaipsniui sustiprėti ir po truputį atgauti ir vidinę ramybę, ir pasitikėjimą savimi. Tai vienintelis būdas galutinai nepalūžti.

Labai gerai, jei tokiu metu yra artimų žmonių palaikymas, kurie gali sukurti ramybės ir supratimo atmosferą. Bet ir pačiam žmogui tokiu periodu derėtų suprasti, kad jo sustiprėjimas didele dalimi priklauso nuo jo paties, ir adekvačiai derinti būtiną ramybę su prioritetinių veiksmų minimumu.

Tai reiškia, kad reikia mokytis pajusti savo būsenų svyravimus, tų svyravimų priežastis ir laiku įvertinti savo galimybes, kad neeikvotume savo jėgų tam, ko dabar negalime įveikti, ką galbūt lengvai įveiksime vėliau arba suprasime, kad to mums visai nereikia. Svarbiausia – išmokti išmintingai derinti veiklą ir poilsį.

Turėkime omenyje ir tai, kad mes visi esame skirtingi – esame iš skirtingų šeimų, su skirtingomis gyvenimo traumomis, skirtinga pasaulėžiūra ir patirtimi, skirtingu temperamentu ir charakteriu. Todėl naivu galvoti, kad skleidžiami visuomenėje standartai – visiems priimtini ir būtini, visiems vienodai svarbūs ir vienodai lengvai pasiekiami.

Taip pat svarbu suprasti, kad visų žmonių psichika turi tam tikras kritines pakantumo ribas, kurias peržengę, mes negalime ir toliau gyventi strese ir įtampoje, nes pertempta psichika pradeda negatyviai veikti žmogaus organizmą – prasideda psichosomatiniai negalavimai.

Esmė tame, kad žmogus negali ilgai arba nuolat gyventi negatyvume. Ir mūsų psichika, ir mūsų organizmas normaliai funkcionuoja tik ramioje, pozityvioje būsenoje – tuomet žmogus yra adekvatus, geranoriškas, kūrybingas, iniciatyvus.

Todėl psichologai teigia, kad negatyvi būsena – nenormali žmogui. Ir kai patiriame negatyvias emocijas, mums būtinai reikalinga pozityvių emocijų atsvara (vienai negatyviai – penkios pozityvios emocijos!), kad atgautume normalią, ramią, produktyvią psichikos būseną.

Sutikite, kad šiais laikais retas žmogus gali pasidžiaugti stabiliai ramia psichika.. Kaip sakė išradėjas Žakas Fresko – šiuolaikinės visuomenės būseną formuoja aplinka, t.y., sistema, kurioje mes visi gyvename, ir akivaizdu, kad ji yra ne tik neefektyvi, bet ir negatyvi.

Todėl ištikus vidinei krizei, nepulkime į savigraužą ir neviltį, bet ieškokime vidinės krizės priežasčių. Išmokime įvertinti savo galimybes, atskirti tai, kas iš tiesų yra svarbu ir būtina gyvenime, nuo primetamų šablonų – tuomet turėsime vertybes (kriterijus), kurie padės išsaugoti vidinę stiprybę ir nešvaistyti savo gyvenimo energijos.

Atminkime, kad gyvename dramatiškais permainų laikais, o tai nėra lengva.. Būkime dvasingi, mylintys, kūrybingi – tokie ir bus ateities žmonės.. Išsaugokime save ateinantiems geresniems laikams 🙂 ..

Gražios savaitės mums visiems 🙂 ! 

Pasaka apie išgydytus santykius

…Kartą gyveno Moteris, kurios santykiai su aplinkiniais buvo liguisti ir sunkūs, ir tai lietė visus – artimuosius, draugus, kolegas, kaimynus, ir, aišku, ją pačią.

Na, patys pasvarstykite, juk problemos augo kaip ant mielių: santykiuose su vienu žmogumi tvyrojo karštis, aukšta kantrybės virimo temperatūra, ir visa tai baigdavosi barniais; su kitu žmogumi, atvirkščiai, buvo itin šalti santykiai, krėtė drebulys ir ledėjo širdis; su trečiuoju buvo ne ką lengviau – tai buvo nuodingi santykiai, kurie juos abu kankino; su ketvirtuoju apskritai bendravimas neapsieidavo be abipusės pagiežos; su penktuoju buvo ryškus prisirišimas ir asmeninės erdvės pažeidimai; su šeštuoju siejo abipusis manipuliavimo virusas; na, o su septintuoju santykiai buvo perpildyti nuoskaudomis ir abipusiais priekaištais.

Kentėjo mūsų herojė visas šias problemas santykiuose, kentėjo… Bet vieną stebuklingą dieną vis dėl to nusprendė kažką daryti, nes kuo toliau, tuo darėsi vis sunkiau. Tačiau ką daryti? Iš nevilties ji čiupo telefonų knygą, tikėdamasi atrasti kažką, kas galėtų jai padėti, ir staiga…

Staiga ji pamatė naują užrašą: “Greitoji santykių gydymo pagalba“ ir telefono numerį, visai paprastą – 1-2-3. Tai pokštas ar Visatos ženklas? Nesužinosi, jei nepabandysi. Ir štai Moteris drebančiomis iš susijaudinimo rankomis surinko tą numerį, ir..

Jos kambaryje atsirado jis – Santykių Gydytojas: Harmonijus Garantijus. Trumpai prisistatęs, šis malonios išvaizdos galantiškas vyras, apsirengęs gelbėtojo rūbais, iš karto pradėjo savo darbą, užduodamas Moteriai netikėtą klausimą:

– O kur gi pradingsta jūsų pačios harmoningų santykių palaikymo energija? Juk ji kiekvienam duodama, kai tik iškyla situacijos, iš kurių galima kažko išmokti.

– Nnnežinau…, – sutrikusi pralemeno mūsų herojė.

– O mes dabar drauge imkime ir pažvelkime, kur gi dingsta ši vertinga ir nepaprastai naudinga energija. Pirmas variantas: ji nutekėjo į kitų žmonių kaltinimus. Variantas antras: ji subėgo į savigraužą ir begalinį savęs narstymą, o tai atima labai daug jėgų. Variantas trečias: energija panaudota įtarumui, nerimui, nuoskaudoms, polinkiui dramatizuoti ir įtraukti kitus į savo pergyvenimus. Variantas ketvirtas: energija sunaudota pabėgimui nuo problemos sprendimo. Variantas penktas: energija švaistoma lūkesčiams, kad viskas kažkaip išsispręs arba pasikeis kitas žmogus, o taip pat į ilgus pretenzijų sąrašus kitiems žmonėms – kokie “geri“ jie turėtų būti, kad būtų jums patogūs.

Mūsų herojė dar labiau sutriko:

– Bet ką man dabar daryti? Kai viską pakeisti?

Harmonijus Garantijus buvo nepalenkiamai tvirtas:

– Ramybės, prašau ramybės. Pradžiai suvokime svarbiausią dalyką: energiją reikia nukreipti ne į problemą, o į sprendimą. Tokiu atveju mes ne tik neiššvaistysime jos, bet ir padauginsime.

– Bet kaip gi tai padaryti?

– Ogi visai paprastai: kai mes teisingai sprendžiame gyvenimo pamoką, tuomet mumyse pabunda snaudžiantys resursai ir galimybės, o mes tampame stipresni, išmintingesni, laimingesni.

Mūsų herojė visai nuliūdo ir tyliai sušnibždėjo:

– Bet tam pirmiausiai reikia išmokti spręsti gyvenimo pamokas…

– O tam, kad galėtum išmokti spręsti pamoką, reikia pakeisti savo požiūrį į kitus žmones.

– Bet kaip?

– Viskas paprasta, nes atsakymai slypi pačiame žodyje DRAUGAS. Kai bendraujame, mes esame DRAUGE, todėl pirmas žingsnis į harmoningus santykius – pajusti, kad kitas žmogus – DRAUGAS. Viskas prasideda nuo geranoriškumo – juk viskas gerėja, kai mes DRAUGAUJAME. Antras žingsnis: suvokti, kad kitas žmogus – tai tarsi kitas aš. Galbūt, jis turi kažkokių savybių, kurių aš turėčiau pasimokyti būtent iš jo. Galbūt, savo elgesiu jis motyvuoja mane išreikšti kažkokias savybes, ir kaip DRAUGAS įkvepia mane keistis. Ir trečias žingsnis: reikia keisti savo įprastas priešiškas reakcijas, poelgius ir žodžius – į DRAUGIŠKUMĄ. Štai ir visos paslaptys, kurios padės tau išmokti spręsti gyvenimo pamokas ir išgydyti santykius 🙂 …

Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Socialinis eksperimentas

Organizacijos UNICEF socialinis eksperimentas Gruzijoje, kuriame buvo parodyta žmonių reakcija į tą pačią mergaitę – tik vienu atveju ji buvo gražiai apsirengusi, kitu – atrodė panaši į benamę. Žmonių reakcijos skirtumas galiausiai sutrikdė ir pravirkdė pačią mergaitę, todėl eksperimentą teko nutraukti..

Kaip bevertintume žmonių reakcijas, bet labiausiai liūdina tai, kad mūsų visuomenėje apskritai yra skurdžiai gyvenantys žmonės.. Pažiūrim:

Kasdienės istorijos

Vieną sausio vakarą ėjau iš darbo namo. Pakeliui nusprendžiau užsukti į mėgiamą kavinukę atsigerti kavos. Prie kasos susidarė nedidelė eilė – labai skurdžiai apsirengusi senelė, du jaunuoliai, vidutinio amžiaus vyras ir aš. Išgirdau, kaip senelė pasakė padavėjui, kad sušalo ir paprašė įpilti jai karšto vandens puodelį.

Prisipažinsiu, pamaniau, kad padavėjas atsisakys, bet suklydau: jis įpylė senelei arbatos, į lėkštę įdėjo bandelių, supakavo jai duonos kepalėlį, palydėjo iki stalo, padėjo atsisėsti ir pasakė, kad jai tuoj atneš ir karšto sultinio, ir tai jai nieko nekainuos. Senelė negalėjo tuo patikėti: susigraudino, pravirko, dėkojo padavėjui.

Visa tai kiek užtruko, todėl jaunuoliai, stovėję už senelės, pradėjo garsiai reikšti savo nepasitenkinimą – esą, tokioje kavinėje, pačiame miesto centre, turi ne tik neaptarnauti elgetų, bet net neįsileisti visokių menkystų.

Tačiau kai atėjo jaunuolių užsakymo eilė, padavėjas, nekreipdamas į juos dėmesio, pradėjo aptarnauti už jų stovėjusį vyrą. Kai jaunuoliai ėmė dėl to piktintis, padavėjas ramiai atsakė: “mes neaptarnaujame visokių menkystų.“

Žinoma, niekas nesitikėjo tokio atsakymo.. Kilo triukšmas: jaunuoliai garsiai šaukė ir pareikalavo tuoj pat iškviesti administratorių. Bet administratoriaus reakcija buvo dar labiau netikėta: jis ramiai visų išklausė, o paskui tiesiog paprašė jaunuolių išeiti ir šioje kavinėje daugiau nesilankyti.

Situacija buvo nemaloni, todėl kai jaunuoliai išėjo, pajutau palengvėjimą ir labai pasidžiaugiau dėl senelės ir dėl kavinės darbuotojų.. Pasirodo, yra teisingumas! Yra tikri, geri Žmonės..

************

Šiandien ryte pro langą pamačiau tokį vaizdą: vyras pririšo savo šunį šalia vaikų aikštelės ir pradėjo tvarkyti aikštelę po naktinio jaunimo pasisėdėjimo. Pagal jo apsirengimą supratau, kad tai ne kiemsargis.

Tvarkėsi jis gana ilgai ir kruopščiai, surinko ir išmetė visas šiukšles į konteinerį. O po valandos, kai vedžiojau savo šunį, pamačiau, kaip tas pats vyras atvedė savo vaikus į vaikų aikštelę žaisti..

Pagalvojau: kaip gerai, kad yra tokie vyrai – jis nelaukė, kada bus viskas sutvarkyta, bet ėmė ir susitvarkė pats, ir atvedė savo vaikus jau į švarią aikštelę. Jis savo asmeniniu pavyzdžiu patvirtino posakį: “Ne gėda tvarkytis, gėda šiukšlinti..“

************

Turiu nuostabią močiutę, su kuria labai gerai sutariame. Žaviuosi jos vidine ramybe ir išmintimi, jos gebėjimu išklausyti ir suprasti, jos švelnia šypsena ir gerumu. Ir, žinoma, pas ją pirmiausiai bėgu paguodos ir patarimo..

Taip ir tą kartą, kai man atrodė, kad po ilgoko nemalonumų ruožo pasaulis nusidažė niūriausiomis spalvomis.. Atvažiavau pas močiutę, nes apėmė neviltis, viskas krito iš rankų, ir aš nežinojau, kaip toliau elgtis, kaip atgauti ramybę..

Močiutės patarimas buvo labai paprastas: “Kai tau sunku, neleisk sau pasinerti į niūrius apmąstymus. Pradėk kažką veikti, tegul tai bus kad ir nedideli kasdieniniai darbai.. Indus suplauk. Dulkes nuvalyk. Išvirk vakarienę. Tiesiog mažais žingsneliais daryk tai, kas tau įprasta, po to pailsėk, pasidžiauk tuo, ką padarei ir imkis kito darbo.. Taip nepastebimai, po truputį įsijungsi į gyvenimą, ir jėgos sugrįš.. O kai sutvirtėsi, galėsi ramiai pagalvoti ir apie tai, kas nutiko, ir apie ateitį..“

Ir ką gi – aš dar kartą įsitikinau, kad močiutės patarimai veiksmingi! Branginkime ir mylėkime savo senolius – jie ne tik turi vertingą gyvenimo patirtį, bet ir švelniai apgaubia mus besąlygiška meile ir išmintimi.. Ir visada mūsų laukia..

***********

Kai buvau antrokas, turėjau svajonę – surasti šokoladiniame kiaušinyje-siurprize štampuką. Būtent šokoladiniame kiaušinyje. Prieš šventes parašiau apie tai Kalėdų seneliui.

Paskui tėvai man pasakojo, kad jie nežinojo, kaip įgyvendinti mano svajonę.. Jie svarstė įvairiausius būdus, ketino nupirkti štampuką atskirai, paskui sugalvojo, kad gali prapjauti šokoladinį kiaušinį, įdėti štampuką, o paskui tą kiaušinį suklijuoti karštu peiliu.. Bet.. netikėtai štampukai dingo iš prekybos..

Mama nusiminė ir jau nežinojo, ką sugalvoti, todėl nusprendė tiesiog nupirkti šokoladinių kiaušinių rinkinį ir padovanoti man – o gal pasiseks, o gal ten bus tas išsvajotas štampukas?..

Ir štai.. Kalėdų rytą aš randu po eglute tą šokoladinių kiaušinių rinkinį! Mačiau, kad tėvai susirūpinę žiūri, kaip aš ieškau savo išsvajotos dovanėlės.. Ir.. galiausiai išgirsta mano džiaugsmo šūksnį: “Štampukas!! Oho, ir dar vienas štampukas!!..“

Man atrodo, tą akimirką ne tik aš, bet ir mano tėvai patikėjo, kad Kalėdų senelis vis dėl to yra 🙂 ..

************

Mano draugė turi labai smalsią ir kruopščią močiutę. Jei jau ji kažką nori sužinoti – turi ištyrinėti ir išklausinėti viską iki menkiausių smulkmenų. Pavyzdžiui, jei mes su drauge susiruošdavome kažkur eiti, močiutė tuoj pažerdavo šūsnį klausimų:

– O kur jūs einate? Į kiną? O kas dar su jumis eis? Ar toli tas kino teatras? Kokiu autobusu važiuosite? O kokį filmą žiūrėsite? Apie ką? Ar šiltai apsirengėte?..

Ir taip toliau.. Ir atrodė, kad jos klausimams nėra galo..

Bet kartą jos smulkmeniškumas ją išgelbėjo! Vieną rytą jai paskambino telefoninis sukčius – prisistatė policininku ir pranešė, kad, atseit, jos sūnus automobiliu partrenkė žmogų, taigi, dabar reikia skubiai perduoti pinigus, kad sūnaus nepasodintų į kalėjimą.

Sūnų močiutė iš tikrųjų turi, todėl ji patikėjo, bet savo įpratimu pažėrė daugybę klausimų “policininkui“:

– O ką jis partrenkė? Kaip tas žmogus jaučiasi, ar stipriai nukentėjo? Kelintą valandą tai atsitiko? O kur tai atsitiko? Kuriame policijos skyriuje dabar sūnus? Kodėl jis pats man nepaskambino? Ar galite perduoti jam ragelį? O kas važiavo su juo kartu automobilyje? O kokiu automobiliu – savo ar žmonos – jis važiavo?..

Močiutei tebeklausinėjant, sukčius neteko kantrybės ir išjungė savo telefoną.. Pasirodo, ne tokia jau didelė yda tas močiutės smulkmeniškumas 🙂 ..

************

Istorijos iš interneto, parengė ir vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Tiesiog šviesk..

Akimirka, kai tu atsiduri gūdžiausioje tamsoje, gali tapti giliu nušvitimu, kuomet pradedi aiškiai suvokti Šviesos galią.

Matyk tamsą, bet nekovok su ja.. Verčiau tapk toje tamsoje Šviesa – tik taip tu gali išsklaidyti tamsą. Tiesiog pradėk šviesti.

Tapk Šviesos Švyturiu. Nes tavo vidinė Šviesa gali apšviesti ne tik tavo kelią, ji gali žymiai daugiau.. Ji gali tapti ta Šviesa, kuri nušviečia visą pasaulį ir išsklaido pačią niūriausią tamsą.

Ir tegul spinduliuoja tavo Šviesa tarp žmonių, kad kiekvienas, einantis apčiuopomis per tamsą, tarsi kelrodį, pamatytų tavo esybės Šviesą.. Ir kad Šviesoje pagaliau visi jūs pamatytumėte, Kas Jūs Esate iš tikrųjų..

Tavo vidinė Šviesa dovanoja kitiems nuostabiausią ir pačią vertingiausią dovaną: ji kiekvienam dovanoja Save Patį….

Ir tebūnie tai tavo misija, tavo džiaugsmas: dovanoti žmonėms juos pačius. Net tamsiausią jų gyvenimo akimirką. Ypatingai tą sunkiausią akimirką, kai jie pasiklysta tamsoje.

Pasaulis laukia Nešančių Šviesą. Pasaulis laukia tavęs.

Išsklaidyk tamsą savo vidine Šviesa.

Tu tai gali.

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !