Sveika nuovoka ir žmoniškumas..

Į sudėtingas, netikėtas, o tuo labiau – globalias negatyvias situacijas gyvenime pakliūname retai. Todėl natūralu, kad žmonės pasijunta bejėgiai ir nesaugūs: jie išsigąsta, sutrinka, pasimeta, panikuoja..

Globalios kritinės situacijos, kokioje mes dabar visi ir atsidūrėme, iš pradžių atrodo kažkokios nerealios dėl savo netikėtumo, todėl daugeliui žmonių pasikeitęs gyvenimas atrodo tarsi filmas, į kurį nesinori žiūrėti, nes jis labai jau skiriasi nuo ankstesnio įprasto gyvenimo.

Taip, žmonės sutrinka, nes reikia greitai prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių, reikia išmokti gyventi kitaip. O jei tai epidemija, bauginančios ligos pavojus – žinoma, žmones apima panika.

Ir nereikia kaltinti žmonių dėl keisto elgesio ar vadinti jų kvailais – juk būtent netikėtumo efektas ir užplūdusios emocijos skatina juos elgtis neadekvačiai. Įsijungia elementari baimė už savo gyvybę – tai savisaugos instinktas, kuris gena mus visais būdais saugotis ir vengti pavojaus.

Todėl vieni saugosi visą dieną dėvėdami kaukes ir pirštines, kiti viską nuolat dezinfekuoja ir plauna kas pusvalandį rankas, treti nusiperka kalnus maisto ir vaistų atsargai, kiti paniškai vengia kitų žmonių, užsibarikaduoja namuose ir seka visas naujienas, tuoj pat persiųsdami jas savo draugams ir pažįstamiems..

Tai normalu, tai mūsų reakcijos į nestandartines ir netikėtas aplinkybes. Tačiau kaip elgtis, kad tos reakcijos nevirstų panika, arba dar blogiau – masine psichoze? Nes iš tiesų labai nelengva išsaugoti sveiką nuovoką, kai aplink toks globalinis nerimo ir baimės fonas.. Kodėl tai svarbu? Todėl, kad stresas ir bet kokia ilgalaikė psichikos įtampa sekina žmogaus imuninę sistemą.

Pirmiausiai – apsipraskime su mintimi, kad karantinas dėl epidemijos jau vyksta, kad tai tikrai ne filmas. Ir – kad tai nevyks amžinai. Atminkime, kad panika, baimė ir negatyvios emocijos niekada nepadeda, o tik dar labiau sekina mūsų psichiką ir apsunkina situaciją.

Imkimės būtinų, elementarių saugumo priemonių, veikime pagal situaciją – be fanatizmo ir kraštutinumų. Stenkimės išsaugoti sveiką nuovoką, o visą išorinę informaciją vertinkime kritiškai – neįsitraukime į begalines naujienų paieškas, neskaitykime šokiruojančių prognozių, nežiūrėkime niūrių analitinių televizijos laidų.

Mus gąsdina tai, ko mes nesuprantame arba nežinome, todėl stenkimės kiek įmanoma plačiau išsinagrinėti vykstančius reiškinius ir ieškokime tik patvirtintos, patikimos informacijos. Tai suteiks pasitikėjimo ir padės išsaugoti vidinę stiprybę, kurios sunkiu metu tikrai prireiks.

Stenkimės kaip įmanoma greičiau įveikti tą blaškymosi ir emocingų reakcijų periodą. Prisimenate – visais laikais kritinėse situacijose panikuojantys ir paniką keliantys žmonės buvo laikomi pavojingais kenkėjais, nes jie dar labiau apsunkina ir taip jau sunkią situaciją. Tik sveika nuovoka ir vidinė ramybė leidžia mums atrasti geriausius sprendimus.

Ir apie žmoniškumą.. Visi globalūs įvykiai mums labai ryškiai parodo, kaip esame visi susieti, kad nėra “mano“ ar “ne mano“ problemų – yra tik visų mūsų gyvenimas ir esame “MES“. Žmonija.. Ir viskas, kas vyksta pasaulyje, liečia mus visus.

Visos kritinės situacijos išryškina mūsų tikrąsias savybes, tai savotiškas lakmusas, kuris parodo, kokie mes esame iš tikrųjų. Ir nesvarbu, kas tai – pavieniai žmonės ar valdžios atstovai, tautos ar valstybės.. Bendros bėdos nuplėšia kaukes ir parodo tikruosius visų veidus.

Taigi, kokie mes esame bėdoje?.. O juk bet kokias negandas galime įveikti susitelkę, susivieniję, veikdami bendrai gerovei.. Ir mūsų vienybė, tarpusavio pagalba ir palaikymas sustiprina mus ir įkvepia tikėti mūsų visų gera ateitimi..

Todėl – apsižvalgykime: gal šalia yra išsigandusių, kenčiančių, vienišų žmonių? Padėkime kam galime ir kuo galime, padrąsinkime sutrikusius, palaikykime vieni kitus! Visais laikais ir bet kokiose negandose žmoniją visada gelbėjo žmoniškumas..

Mylėkime ir saugokime vieni kitus 🙂 ! Mes tikrai viską įveiksime. Būtinai! Sveikatos ir dvasinės stiprybės mums visiems!

Rūta

Atsvara visoms negandoms

Šaltis nebaisus, kai žvelgi pro šiltų namų langą…

Kitų pyktis nežeidžia, jei tu apsaugotas artimųjų gerumu…

Išgyventi byrančias iš skausmo dienas gaunasi tuomet, kai sielos saugykloje yra kitokios dienos… laimingos…

Mes gyvename tokiame pasaulyje, mielieji, kur labai svarbu turėti atsvarą daugybei negandų…

Kur negalime išvengti neišvengiamų dalykų, bet galime pažvelgti į juos skirtingai…

Arba palūžti kartą ir visiems laikams… Arba net nulinkus iki pat žemės, vėl ir vėl pakilti, kaip beržai po vasario vėjų…

Kur pats vertingiausias “diplomas“, mano manymu, yra visai ne mokslinis laipsnis, o psichologinis atsparumas, dėka kurio mes atlaikome net pačius didžiausius sukrėtimus…

Ir, todėl – stiprinkite savąsias atsvaras…

Puoselėkite savyje gerumą, rūpestį, meilę, santarvę, kūrybingumą. Apsivalykite asmeninę erdvę nuo visko, kas jau atgyveno…

Ir palaikykite patys save kiekvieną kartą, kai gali pasirodyti, kad jėgų jau visai nebeliko…

Bet jos yra…

Jos tikrai yra…

Tiesiog leiskite joms pasireikšti, ryžtingai atsisakę pasiduoti… Kas benutiktų…

Tikiu kiekvienu iš jūsų.. kaip visada…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Šviesios ir ramios savaitės mums visiems 🙂 !

Tokia beribė gyvenimo išraiška…

Gana ilgai aš gyvenau su slapta viltimi, kad vieną kartą aš sugebėsiu pasiekti kažką, kas bus galutinai išbaigta: santykiai, veikla, pasaulėžiūra…

Pasieksiu kažką absoliutaus, kas man tikrai tinka ir ko jau negalima bus nei pakeisti, nei sugriauti… Buvau tikra, kad tai įmanoma.

Nenorėjau skirtis su savo vaikišku tikėjimu stebuklais, kurių niekas negali atimti. Galbūt, todėl, kad dažnai prarasdavau tai, ką mylėjau, ir po gabalėlį rinkau tai, ką norėjau sukurti.

Ir šis tikėjimas buvo tarsi žemėlapyje įsegta vėliavėlė, liudijanti, kad yra galutinis tikslas, vieta, kur galima apsistoti, atsikvėpti, nusimesti sunkią kelioninę kuprinę.

Bet dabar supratau, kad yra kitaip. Todėl nesiekiu išbaigtumo, greičiau, net vengiu jo. Nesiekiu galutinių tikslų, būsenų, santykių ar vietų.

Tiesiog atsirado kažkoks ypatingas tyras džiaugsmas dėl to, kad laike ir erdvėje nėra manęs išbaigtos, ir kol aš gyvenu, viskas nuolat keičiasi…

O tai reiškia, kad daug kas įmanoma, kol aš tęsiu savo kelionę. Net tai, apie ką aš anksčiau net nesvajojau 🙂 .

Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems  🙂 !

Paskirtis

Žmogus, atskirtas nuo pačio savęs, nuo kitų jį supančių žmonių ir nuo Aukščiausios Dvasinės Jėgos, kuri yra paties Kūrėjo dalelė žmoguje – yra nuolatiniame savo gyvenimo būdo ir savo atsiradimo šiame pasaulyje pateisinimo režime.

Nes jam reikia žinoti, kad viskas vyksta ne šiaip sau. Reikia įrodyti sau, žmonėms ir pasauliui savo asmeninį reikšmingumą ir svarbumą.

O dvasiškai vientisas, suprantantis savo vidinę prigimtį ir atsisakęs amžinų išorinių misijų ir vaidmenų paieškų žmogus – nusiramina. Jis pradeda jausti savo vidinę energiją, jis perkelia žvilgsnį nuo išorės Į save ir pradeda IŠ savo vidaus žiūrėti į išorinį pasaulį.

Tokioje būsenoje energija palaipsniui pradeda reikštis žmogaus veiksmuose, ir ne todėl, kad yra kažkoks didingas tikslas, kurį reikia pasiekti, o todėl, kad energija natūraliai nukreipia jo veiksmus, kurie savaime atveda į tikslą.

Tai reiškia, kad pakanka vien tik savo dėmesio ir savęs matymo fokuso perkėlimo – ir tai jau pilnai keičia žmogaus požiūrį į tai, ką ir kodėl jis privalo daryti, o ko – ne, ir ar teisingai jis supranta sąvokos “Paskirtis“ esmę.

Daugeliui sunku priimti tą faktą, kad žmogaus gyvenimo misijos mastelis gali pasirodyti ne toks didingas, kaip žmogus tikėjosi. Bet iš tiesų nėra ir niekada nebuvo didingos ar menkos misijos, svarbių ar mažiau svarbių veiksmų. Didingumas sureikšminamas, jei žiūrime tik iš sociumo pozicijos.

Bet tam, kad išsaugotume balansą pasaulyje, svarbus kiekvienas veiksmas, kuris nukreipiamas į to balanso išsaugojimą. Tame ir yra pati giliausia frazės “Jei nori išgelbėti pasaulį – pradėk nuo savęs “ esmė. Jei kiekvienas žmogus pradės nuo savęs – šis pasaulis pasikeis.

Bet jei žmogus laukia, kol kažkoks jo pasiekimas suteiks ateityje jo gyvenimui reikšmingumo – deja, bet gyvenimas taip ir praeis laukime. Nes svarbi kiekviena sąmoninga minutė ir mintis, kiekvienas sąmoningas žodis ir veiksmas. Ir reikšminga yra tai, ar jūs žiūrite į pasaulį iš savo širdies pozicijos, ar iš išorinio pasaulio įtakos jums pozicijos.

Paskirtis –  tai ir yra kiekvieno sąmoningo žmogaus gyvos, veržlios vidinės energijos išraiškos kelias, o ne galutinis šio kelio tikslas. Todėl žmonės taip dažnai jaučia tuštumą, kai pasiekia savo tikslų.

Nes šiose iliuzinėse lenktynėse dėl savo reikšmingumo žmonės net nepastebi, kad pakeliui iššvaisto didžiausią vertybę savyje – gyvenimą kuriančią energiją, ir atitolsta dar labiau nuo savęs tikrojo, nei buvo savo kelio pradžioje.

Pagal A. Hoffmann esė, vertė ruvi.lt

Meilės, gerumo ir pavasariškai šiltos savaitės mums visiems 🙂 !

Mus išmokė laužyti save

Aš aptikau spąstus, į kuriuos papuola visi žmonės, kurie nusprendžia keisti save. Tie spąstai guli pačiame paviršiuje, bet taip gudriai užmaskuoti, kad pro juos niekas iš mūsų nepraeis – būtinai įkliūsime ir susipainiosime.

Pati idėja “pakeisti save“ arba “pakeisti savo gyvenimą“ veda mus tiesiu taikymu į tuos spąstus. Nes praleidžiama labai svarbi grandis, be kurios visos pastangos nueis vėjais, o mes galime atsidurti dar blogesnėje situacijoje, nei buvome. Todėl kad norėdami pakeisti save arba gyvenimą, mes pamirštame pagalvoti apie tai, kaip mes sąveikaujame su savimi arba su pasauliu. O nuo to, kaip mes tai darome, ir priklauso, kas gi bus toliau.

Esmė tame, kad daugumai iš mūsų pagrindinis sąveikos su savimi būdas – prievarta. Nuo pat vaikystės mus mokė, kad reikia save laužyti, kad pasiektume pageidaujamą rezultatą. Valia, griežta disciplina, ir jokių nuolaidžiavimų! Ir ką mes tokiam žmogui bepasiūlytume saviugdai, jis visuomet taikys prievartą.

Joga? Aš taip išsekinsiu save joga, ignoruodamas organizmo signalus, kad paskui savaitę negalėsiu atgauti jėgų.

Reikia išsikelti tikslus ir jų siekti? Nusivarysiu iki ligų, kovodamas vienu metu už penkių tikslų realizaciją.

Vaikus reikia auklėti gerumu? Rodysiu savo meilumą iki isterijų ir tuo pat metu išliesiu savo asmeninius lūkesčius ir susierzinimą ant vaikų.

Prievarta kaip sąveikos būdas – tai nuolatinė kova su savimi ir su kitais. Mes tampame panašūs į žmogų, kuris mokosi daugybės dalykų, mokėdamas tik viena: kalti vinis. Jis ir plaktuku gali kalti, ir mikroskopu, ir knyga, ir keptuve. Todėl kad nieko, išskyrus vinių kalimą, jis nežino. O jei kažkas nesigaus, jis pradės kalti “vinis“ į save…

Yra ir paklusnumas – dar vienas iš prievartos ties savimi būdų. Paklusnumo esmė tame, jog svarbiausia gyvenime – uolus instrukcijų vykdymas. Tai paveldėtas iš vaikystės paklusnumas, tik vietoje tėvų dabar – viršininkai, guru, psichologai, politikai, žurnalistai…

Tarkim, psichologo žodžiai apie tai, kaip svarbu bendravime išreikšti savo jausmus, paklusniojo bus priimti kaip įsakymas vykdyti – ne “svarbu išreikšti“, o “visada išreikšti“. Ir, ignoruodamas savo vidinius prieštaravimus, jis uoliai puola su visais aiškintis santykius.

Bet paklusnumas nesuteikia vidinės stiprybės, todėl žmogus pasineria į depresiją, negailestingai griaudamas ir save, ir savo santykius. Jis kaltina ir baudžia save už nesėkmes: “Man juk pasakė, kaip reikia teisingai, o aš nesugebėjau!..“

Ir kaip retai mumyse pasireiškia kitoks sąveikos su savimi būdas – dėmesingumas. Kai tu atidžiai stebi save, aptinki savo stipriąsias ir silpnąsias puses ir mokaisi su jomis apsieiti. Mokaisi save palaikyti, o ne “nuvaryti“. Rūpestingai, neskubėdamas ir gaudydamas save už rankos, jei tik įprasti seni būdai – prievarta ar paklusnumas – staiga iššoka į paviršių.

Ir, beje: kai tampi dėmesingas, neretai išnyksta ir noras save keisti…

Pagal Iljos Latypovo tekstą, vertė ruvi.lt

Tinklapiui – 11

Šių metų kovo mėnesį jau 11 metų, kai susitinkame šioje interneto erdvėje. Keičiasi skaitytojai, plečiasi temos, kurias čia kartu nagrinėjame.. Svarbiausia, kad mes susitinkame čia, kad bendraujame – dažniau laiškuose, mažiau komentaruose – bet labai geranoriškai 🙂 .

Šiandien tinklapis pasipildė 1720 įrašu, parašyta virš 6100 komentarų, yra 18 kategorijų (temų). Daugiausia įrašų  (548) – kategorijoje “Mintys“, kur pasakose, novelėse, esė, alegoriniuose pasakojimuose, istorijose iš gyvenimo, citatose daug kalbama ir apie dvasines vertybes, ir apie mūsų dienų problemas.

“Minčių“ skyrelyje – dažniausiai verstiniai kitų autorių tekstai. Manęs laiškuose skaitytojai klausė, kodėl parašau įrašo gale, kad verčiu “pagal“ autoriaus tekstą. Taip yra todėl, kad ne visada gaunasi išversti tekstą pažodžiui, o juk svarbiausia yra perteikti esmę. Tekstus “aptinku“ internete, jei yra autorius – būtinai paminiu autorystę, ir esu labai dėkinga visiems tokių nuostabių tekstų kūrėjams 🙂 !

Yra kategorijų, kurios rečiau pildomos arba pildytos jau senokai, pvz., – “Blaivybė“. Taip yra todėl, kad, mano manymu, tose kategorijose jau surinkau viską, ką galėjau, taigi, ir papildau jas tuomet, kai sužinau kažką tikrai naudingo ir įdomaus.

Pastaraisiais metais mane labai sudomino “Minimalizmo“ tema. Man tai ne tik įdomi gyvenimo filosofija, padedanti atgauti adekvatų požiūrį į tikruosius žmogaus poreikius ir į daiktus, bet ir praktiškai pritaikomi patarimai, kurie realiai palengvina gyvenimą. Pritariu, kad tai ypatinga gyvenimo estetika, “išlaisvinanti“ sąmonę ir namus nuo nereikalingo balasto 🙂 ..

Kategorijoje “Praregėjimai“ – pastebėjimai, įžvalgos ir išvados iš gyvenimo patirties. Manau, bus taip pat ateityje pildoma, kai tik susikaups daugiau tokios patirties, kai bus kuo pasidalinti..

Bus pildomos ir kategorijos “Vaikai“, “Vyras ir moteris“, “Mokymai“, “Pamąstymai“, “Saviugda“, “Sveikata“, ir kategorijos su video – “Muzika“ ir “Visokybės“. Kategorijų daug todėl, kad taip lengviau susirasti reikiamą įrašą, tam tikslui atverta ir nauja kategorija “Dalinamės patirtimi“, kur tiesiog dalinamės įvairiais naudingais patarimais 🙂 .

Už tinklapį sumokėjome dar už metus, taigi iki kitų metų kovo tikrai bendrausime 🙂 . Įrašai bus skelbiami kaip jau įprasta – pirmadienį, trečiadienį, penktadienį ir muzikinis kūrinys – šeštadienį. Kartais darysime trumpas pertraukas – jos reikalingos technikos, tinklapio, o kartais ir minčių profilaktikai 🙂 . Apie tai įspėsiu iš anksto.

Tinklapį, kaip ir anksčiau, pildau aš viena, bet prireikus pagalbos (jei genda technika ar jei nesusigaudau programose..), padeda mano šeima – vyras ir sūnūs, kuriems aš labai dėkinga už supratingumą ir palaikymą 🙂 !

Koks šio tinklapio tikslas? Tiesiog būti kartu, keistis patirtimi, pabūti su bendraminčiais ir toliau kurti geranoriškumo ir vienybės erdvę 🙂 .. Labai noriu, kad ir toliau ši erdvė gyvuotų be ginčų, priešiškumo, kad mes įkvėptume ir palaikytume vieni kitus..

Ir pabaigoje – šilčiausi padėkos žodžiai visiems skaitytojams 🙂 ! Dėkoju Jums, kad užsukate čia, kad dalinatės savo kūryba ir patirtimi, dėkoju už gerus žodžius ir už Jūsų širdies šilumą 🙂 !  Dėkoju Jūsų už paramą tinklapiui ! Nuoširdus ačiū už Jūsų laiškus 🙂 !

Ačiū, kad esate 🙂 ! Būkime ir toliau kartu 🙂 !

Rūta

Stiprybės!..

Aš noriu palinkėti kiekvienam šios Žemės gyventojui stiprybės.

Stiprybės atsisveikinti su tais, kas bent kartą skaudžiai išdavė.

Stiprybės niekuomet nesižvalgyti atgal ir sąžiningai pripažinti, kad kai kurios viltys, net ir labai didžiulės – dūžta.

Stiprybės nesirausti savo prisiminimuose, kurie kaskart skaudina ir žeidžia, atiduodant savo energiją tam, kas kažkada sugniuždė ir sutrypė tavo sielą.

Stiprybės padaryti teisingą pasirinkimą, neslepiant baugščiai, lyg strutis, galvos į smėlį, ir ignoruojant tau Visatos siunčiamus ženklus.

Stiprybės pažvelgti labiausiai bauginančiai tiesai į akis, o paskui nesigailėti savęs, bet džiaugtis, kad pavyko laiku atpažinti tai, kas griauna tave.

Stiprybės mylėti visa širdimi tuos, kas myli tave, ir neužverti savo širdies, kad neįsileistum abejingumo ar neapykantos.

Stiprybės pakilti suklupus, keltis po kiekvieno nuopolio ir išlaukti, kada vėl ataugs išrauti arba nulaužti sparnai už tavo nugaros.

Stiprybės šypsotis šiame gyvenime pro ašaras ir būti pasiryžus vėl ir vėl kurti laimę net sudaužytoje į šipulius širdyje.

Stiprybės mylėti vis labiau, kaskart išreiškiant vis daugiau švelnumo.

Stiprybės gyventi.

Pagal Alinos Jermolaevos esė, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir gražaus artėjančio pavasario mums visiems 🙂 !

Gerumas

Šiandien mes esame turtingi – turime daug visokių reikalingų ir nelabai reikalingų daiktų, o dar labiau tikimės visko turėti rytoj.

Tai, žinoma, džiugu.

Tik nelabai linksma, kad mes, užhipnotizuoti šito turėjimo, neretai pamirštame, jog kiekvienas įsigytas daiktas užima tam tikrą vietą ne tik ant žemės ar parketo, bet ir žmogaus širdyje.

Patogiai įsikūręs, jis sugeba išstumti iš tos nedidelės širdies daug ką: meilę teisybei, sąžiningumą, dorumą, gailestingumą, užuojautą, kilnumą, dosnumą, mandagumą, orumą, grožio troškimą, svajonę…

Trumpai tariant, daiktas grasina išstumti GERUMĄ – ne sofistinį gerumą, bet tą didelį ir platų jausmą, kurį mūsų tėvai ir protėviai dėjo kertiniu akmeniu tarpusavio santykiams.

Kaip tik toks žmogaus gerumas, tegul ir keistokas, bet natūralus ir be reklamos, mane domina jau seniai.

Ir imponuoja tie žmonės, kurie jo nesidrovi kaip kokios senienos ar silpnumo apraiškos.

O juk būti geram kartais reikia kur kas daugiau drąsos negu būti blogam…

Mintys iš rašytojo Jono Mikelinsko kūrybos

Būkime geri vieni kitiems 🙂 ..

Saulėto ir pavasariškai šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Kartais reikia sulaukti…

Kartais reikia tiesiog sulaukti.

Išsiuntus laišką, sulaukti atsakymo.

Paleidus svarbią praeitį, sulaukti, kol nustos skaudėti. O kai jau neskaudės, pradėti pamažu eiti į priekį, nors nebus nei norų, nei jausmų, nei prasmės, ir atrodys, kad taip bus visada.

Nors naujos prasmės reikia tiesiog sulaukti.

Reikia sulaukti, kol tavyje atsilaisvins vieta kitokiam Tau ir kitokiems Kitiems. Kai nutils senosios melodijos, kad pamiltum naujas. Kai prisiminimai taps filmu, kurį stebi, bet kuriame jau nedalyvauji.

Reikia sulaukti.

Nesistengti nenuleisti rankų. Galų gale kartais palūžti – tai taip žmogiška.

Pasiduoti, sunegaluoti, išnykti iš radarų. Nesikelti iš lovos, neiti pasivaikščioti, su niekuo nesimatyti. Tylėti.

Gyventi pagal jėgas, suvokiant, kad dabar jėgų mažiau, nei norėtųsi. Ir kad tai praeis.

Reikia tiesiog sulaukti…

Pagal Olios Majer novelę, vertė ruvi.lt