Autorius: Ruvi

O birželis, jis iš ko…

Iš nušienautos žolės kvapo, iš kregždučių danguje. Iš vanilės spalvos debesų vakare. Iš saldžių braškių su pienu vietoje arbatos…

Iš šermukšnio šakų nėrinių virš galvos, iš liepos žiedų. Iš takelio į pliažą, iš grybų lietaus. Iš baltųjų naktų, iš laimingų saulėtekių…

Birželis iš saldaus tyro džiaugsmo saulės rezginyje dėl to, ko neįmanoma nusakyti, bet neįmanoma atsižiūrėti, o tik pajusti, sąmoningai esant kiekvienoje minutėje, tiesiog žvelgti plačiai atvertomis akimis, tiesiog kvėpuoti pilna krūtine…

Jis iš laimės, kad viskas jau yra ir dar bus, ir dar tiek nuostabaus priešakyje…

Ir nereikia bijoti gyventi ir mylėti, ir rašyti eiles, ir bėgti prie upės, ir į mišką žemuogiauti.

Ir plušėti darže, bet ne per jėgą, ne kaip atidirbant prievolę, o su džiaugsmu. Juk vasara suteikia mums galimybę paliesti žemę, auginti, kurti, puoselėti…

Birželis – tai ne tik galimybė pajusti gyvenimą. Tai laikas pilnai sudalyvauti šiame gyvenime…

Pagal Anos Koriagovos esė, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos, gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

“Tinkami“ žmonės

Visi mes esame girdėję, kaip žmonės, kurie nori sukurti šeimą, sako: “Aš noriu surasti tinkamą man žmogų.“ Tai gali reikšti tik štai ką: kad kažkur gyvena būtent jam idealiai tinkantis žmogus, ir kad tokį žmogų galima surasti.

Tačiau tai labai abejotina idėja. Kodėl? Todėl, kad nėra “tinkamų“ vyrų ar moterų. Ir ką reiškia“tinkami“? Dažniausiai turima omenyje, kad žmogus “turi“ atitikti kažkieno visus lūkesčius ir reikalavimus. Bet tokių nėra.

Taip, mūsų artimas žmogus gali pabandyti prisiderinti prie mūsų lūkesčių, bet jei jis to nedaro ar jam tai nepavyksta, tai nereiškia, kad jis “netinkamas“. O surasti tą, kuris/kuri “tinka“ iš pat pradžių – tai jau iliuzija…

Nors, atrodytų, lyg ir logiška: jei jau ieškai, tai reikia tiksliai žinoti – ko ieškai. Bet kaip dažnai žmonės būtent artimo žmogaus paieškoms “nusipiešia“ tokias jo savybes, kurios ne tik nerealios, bet ir tarpusavyje nesuderinamos.

Pavyzdžiui, merginos ir moterys ieško romantiškų, ramių ir švelnių, bet tuo pačiu – tokių vyrų, už kurių jos jaustųsi kaip “už akmeninės sienos“… O vyrai svajoja apie gražias, rūpestingas ir jaukumą namuose kuriančias moteris, bet kartu – ir ryžtingas, stiprias karjeristes.

Ir retas susimąsto, ar apskritai įmanomas štai toks derinys viename žmoguje, ir… ar pats žmogus bus “tinkamas“ tokiam idealiam nusipieštam “paveikslui“.

Tačiau nežiūrint į tai, vis dėl to dauguma žmonių elgiasi būtent taip: iš pradžių nusipiešia “tinkamo“ žmogaus vaizdą, o paskui jau ieško tokio žmogaus, kurį galima “įsprausti“ į šio vaizdo rėmus.

O toliau jau žmonės mato tai, ką nori matyti – juk santykių pradžioje mes visi linkę idealizuoti… Ir jei tolimesnis bendravimas nesiriša – “Na, ką darysi, juk jam/jai, deja, toli iki mano idealo“, todėl – “Skiriamės, nes netinkame vienas kitam, ieškosiu kito/kitos…“

Taip galima ieškoti labai ilgai, ir – nerasti… Ir ne tik todėl, kad tas sugalvotas idealas pernelyg “idealus“, bet todėl, kad tai egoistiškas požiūris, kuris neskatina kurti ir vystyti santykių su žmonėmis, su kuriais pajuntame artumą.

Juk galima nukreipti savo energiją į begalines idealo paieškas (net būnant santuokoje), arba – į santykių kūrimą ir palaikymą. Tačiau negalima vienu metu suderinti šių dviejų veiksmų.

Ir jei pajutome simpatiją, trauką žmogui – vystykime toliau santykius, kurkime tarpusavio ryšį, mokykimės sutarti ir susitarti. Na, deja, nėra idealių žmonių, tačiau tikrai galima sukurti šiltus, draugiškus, harmoningus tarpusavio santykius, kur kiekvienas žmogus išreiškia savo gražiausias savybes.

Ir tai neturi nieko bendro su egoistiškais lūkesčiais. Nes geri santykiai yra palaikomi nuolat. Palaikomi ir kuriami abiejų žmonių. O “tinkamumas“ ar “netinkamumas“ santykiuose tereiškia, kad žmonės tiesiog nesugeba-nemoka-nenori sutarti: suprasti, išgirsti, susitarti, susiderinti…

O kaip gi meilė? Pasirodo, meilė gyvena tik ten, kur yra santarvė ir vienybė, kur žmones sieja bendri tikslai ir bendros gyvenimo vertybės. Meilė ir yra tas sakralinis tarpusavio ryšys, tas pagrindas, kuris skatina mus išreikšti geriausias savybes santykiuose.

Tai tarpusavio ryšys, kur nėra egoizmo, kur nesutarimai nevirsta konfliktais. Ryšys, kuris susieja žmones visam gyvenimui ir kuris tik tvirtėja metams bėgant, nežiūrint į nieką.

Mylėkime – tyrai ir besąlygiškai – tuomet tikrai būsime tinkami vienas kitam 🙂  …

Parengė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Tikras Gyvenimas

Vienas iš pačių laimingiausių pojūčių, kurio išmokė mane mama – tai laisvė nuo būtinybės dalyvauti masinėse “visuomenės nuomonės varžybose“ apie tai, kokia aš šeimininkė, žmona, motina, duktė…

Aš visokia…

O ir visuotinai pripažinti “tobulumo įrodymai“ manęs visai nežavi…

Nes galima iš kailio nertis, demonstruojant savo iškeptus pyragus, arba vardinti savo vaikų lankomus būrelius, bet tai nieko nepasakys apie tai, ar jauku su tavimi tiems, kas tuos pyragus valgo, ir ar tikrai vaikai nuoširdžiai dėkingi tau už tai, kad taip stengiesi užimti visą jų laiką…

Rašau tai tam, kad pasidalinčiau laisvės pojūčiu su tais, kas pernelyg stipriai priklauso nuo išorinių savo asmeninio gyvenimo vertinimų…

Juk jis taip ir vadinasi, mielieji… ASMENINIS… O tai reiškia, kad galima ką tik nori prigalvoti apie jį iš išorės, bet apie tai, kas vyksta viduje, žino tik ten gyvenantys…

Ir jei pataikausite tiems, kas stebi, laukia sensacijų, pramogauja apkalbomis, vertina iš savo saviveikliškos pozicijos, tuomet galite labai greitai pavirsti blizgia pakuote su visiškai tuščiu vidumi…

Aš tai žinau… profesionaliai…

Matau, pavyzdžiui, paradinius Instagramus, į kuriuos žiūrint, daugelį apima žlugdantis nepilnavertiškumas dėl neatitikimo tai parodomajai laimei, kur nėra nei kadro be akinančios šypsenos, kasdieninių puokščių, tobulų vaikų, išskirtinės vakarienės ir spindinčių bokalų…

Taip pat žinau, kad dažnai apima neviltis ir tuos, kas be perstojo publikuoja šiuos šedevrus, nes be jų, tokių parodomųjų ir paradinių, viduje nėra nieko gyvo…

Būna, žinoma, ir išimčių…

Bet tiesa iš tikrųjų slypi visai kitur… Visuomenės primestoje baimėje… Baimėje, nuo kurios kenčia ir mergaitės, ir merginos, ir moterys, ir vaikinai… o ir vyrai taip pat…

Baimėje, kuri lyg Didysis Brolis, nuolat stebi iš viršaus ir grėsmingai grūmoja pirštu: “Nagi, įrodyk visiems, kad tu laimingas… kad viskas tavo gyvenime ne blogiau, nei pas kitus… kad tu neatsilieki…“

Ir prasideda demonstravimas… sukeliantis neurozes… Mums pasidaro taip svarbu atitikti šį reikalavimą, kad mes apskritai negalvojame apie tai, kad visai neprivalome nieko atitikti…

Taip baisu galvoti apie tai, kas reikalinga laimei būtent mums, kad mes einame kažkieno nurodytu keliu varžydamiesi tik dėl to, kad prisijungtume prie minios tokių pat išgąsdintų žmonių…

Mums taip baisu pripažinti sau, kad mylimi vaikai gali išvesti iš kantrybės per tris minutes… kad kartais pavargstame santuokoje… kad kartais įkyriai ieškome savyje visokiausių trūkumų…  kad užplūsta nuotaika, kai negali pakilti nuo sofos, o bandelių nakčiai norisi labiau, nei žaliojo kokteilio iš saliero iki šeštos vakaro… kad toli gražu ne visada turi jėgų būti aktyviu, stilingu, įvairiapusišku… kad gali pratrūkti dėl smulkmenų… kad ne viską padarai iki galo, ir kad imiesi iš karto daugybės darbų, nors daugybę kartų sau žadėjai to nedaryti…

Baisu… Baisu atsisėsti ir suvokti, kad tikras, gyvas gyvenimas štai toks ir yra…

Įvairus….

Ir kad net šypsodamasis ištisą parą, sukeldamas visuotinį susižavėjimą, gyvendamas nuostabų tobulą gyvenimą ir sulaukdamas aukščiausio visuomenės įvertinimo, tu gali taip ir nepajusti tos paprastos betarpiškos laimės, kai tau visiškai nesvarbu, ką apie tai pagalvos ar pasakys kiti…

Pakaks bijoti… Na, prašau, liaukitės…

Bent jau dėl to, kad tie, kas jus vertina, bijo dar labiau… Paniškai bijo, kad kiti taip pat pamatys jų pačių chronišką nepasitenkinimą savo gyvenimu, kuris ir gena juos prie svetimų langų, kad susirankiotų įrodymus, jog ne pas juos vienus viskas blogai…

Bet ar tikrai blogai, mielieji?…

Laisvės visiems!… išlikite savimi…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Vyriška ranka

Man atrodo, kad vyriška ranka simbolizuoja vaikui supantį išorinį pasaulį, nesvarbu – tai tėvo ar senelio ranka. Vaikui vyriška ranka atrodo tokia didžiulė. Visaapimanti. Visagalė.

Jei ta ranka – kaip dangus arba kaip stogas… Jei ji glosto, apgaubdama jaukia šiluma. Jei vaikas mato atvirą delną, visada ištiestą pagalbos ranką – tai bus vienoks vaikas.

O jei ta ranka kaip rimbas? Jei tai teisėjo ranka, kuri tik nuolat baudžia. Jei vaikas mato priešais kumštį, jei ta ranka grasina – tai bus visiškai kitoks vaikas.

Jei vyriška ranka nors kartą suduos vaikui – prieš vaiką akimirksniu suduš išorinio pasaulio vaizdas. Ir jis pajus tą laukinį siaubą, kokį jaučia ir suaugusieji, kai dūžta jų gyvenimas. Tuomet ir vaikas, lygiai taip pat, kaip ir suaugusieji, susigūžia, pasijunta  nesaugus ir vienišas.

Aš iki šiol prisimenu savo senelio ranką. Tokią didžiulę, stiprią ir sunkią. Bet kai ji liesdavo mano galvą, ji būdavo lengvesnė nei pūkas.

Kai senelio ranka liesdavo mano galvą, man atrodė, jog aš sėdžiu kosminiame laive, o virš mano galvos užsiveria gelbėjimosi liukas. Tokią akimirką aš norėjau tik vieno: visą gyvenimą jausti senelio ranką ant savo galvos…

Pagal O. Batluko esė, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio ir artimųjų širdžių šilumos visiems Tėveliams, Seneliams ir Proseneliams 🙂 !

Tyras vaikystės pasaulis…

Vaikystėje aš galvojau, kad širdis yra mėlynos spalvos. Ji varinėja mėlyną kraują. Todėl venos po oda mėlynos.

Aš buvau įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus turi skirtingą kiekį pirštų ant kojų – kiek kam teko. Ir kad pagyvenę žmonės – tai tiesiog kitokia žmonių rasė.

Ir baisiai bijojau griaustinio, manydama, kad dangus neišlaiko kosmoso ir jis gabalais krenta ant namų.

Mano pirmoji meilė buvo namo kaimynas su skirtingos spalvos akimis. Jis visada nešiojosi astronomijos vadovėlį, be to, jis žinojo viską apie vabalus.

Vasaros kulminacija – prisirpęs avietynas sename sode, kai vienu metu ir dygu, ir saldu, ir skanu. Išeini iš jo suraižytomis rankomis, bet soti ir laiminga.

O vienas įdomiausių žaidimų – “paslapčių“ kasimas į žemę: iškasi duobutę, gražiai įdedi į ją gėlių žiedų, žolelių, akmenėlių ar kitokių “brangenybių“, uždengi stiklo gabalėliu ir užpili žeme.

“Ar žinai, kur mano “paslaptis“? Nori, parodysiu?“ – ir atsargiai pavalai stiklą, rodai… O draugė stebisi: “Kaip gražu! Einam, dabar parodysiu tau savo “paslaptį!“

O vyriausias vaikas kieme sakė: “Jei nori, kad vaikai su tavimi draugautų, išnešk jiems saldainių.“ Ir aš paimdavau saldainius ir suvalgydavau juos pati, viena, sėdėdama ant tvoros. Juk svarbiausia – susidraugauti su pačia savimi.

Tėtis tuomet man atrodė kaip tvirtas aukštas medis, o mama – lyg jauki šilta krosnis. Nuo jų dvelkė patikimu saugumu ir gėlėta ramybe. Nes juk Dievai.

O lietingomis dienomis aš visada piešiau prasmingas tepliones.

O vieną dieną berniukas vaikų darželyje padovanojo man boružės pavidalo sagą. Ji buvo lygi ir blizganti. Tuomet aš pirmą kartą suvokiau, kad berniukai ir mergaitės yra skirtingi: berniukai stebina, o mergaitės – stebisi…

O dabar aš manau, kad žmonės sensta todėl, kad pamažu nustoja džiaugtis paprastais dalykais, nustoja stebėtis ir tikėti stebuklais.

Nuo mano vaikystės laikų mažai kas pasikeitė. Griaustinis ir penki pirštai ant kojų – tai labai gražu. Bet savo “paslaptis“ mes iki šiol slepiame, bet tik ne po stiklu žemėje, o giliai savo širdyje…

Ar žinai, kur mano “paslaptis?“ Nori, parodysiu 🙂 ?

Pagal V. Lesonen esė, vertė ruvi.lt

Mylėkime ir branginkime vaikus 🙂 .. Kurkime mums visiems šviesią, saugią, laimingą realybę ir ateitį!

Tavo vidinė šviesa

Tave brangina už tavo vidinę šviesą.

Patikėk, tai tiesa.

Kai tu kaltini save už skubotus žodžius, sunkiai slepiamą sumaištį, užsiliepsnojusią raudoniu skruostuose; kai pyksti ant savęs už neryžtingumą arba pernelyg didelį atvirumą…  Prašau, sustok. Tu net neįtari, koks iš tiesų esi, juk žvelgi į save per smerkimo prizmę.

O kažkas myli tavo šypseną ir betarpiškumą. Kažkas pastebi tavo nuotaikų permainas. Kažkas maudosi tavo vidinės šviesos spinduliuose.

Kiekviena šypsena, džiaugsmas, ašaros, tylėjimas – tai tavo esybės išraiška.

Neišsižadėk savo nuoširdumo, juk būtent tai paverčia tave sraunia upe, tyliu lietumi, skaisčia saule… Tavo prigimtis, išsiskleidžianti jausmais – tai tikrų tikriausias sodas, skendintis gėlių begalybėje…

Žydėk savo betarpišku savitumu 🙂 !

Pagal Anos Čiulanovos esė, vertė ruvi.lt

Šilto savaitgalio, saulėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

Mažų žingsnių galia

Aš tikiu mažų, nepastebimų, kasdieninių žingsnių jėga.

Misija, motyvacija, didingas tikslas – visos šios magiškos sąvokos iš pirmo žvilgsnio atrodo tokios nuostabios! Bet kai tik turime reikalą su nuobodžia kasdienybe, šie žodžiai kaipmat netenka savo žavesio.

Ir žmogus, kuris buvo pakerėtas tokių žodžių spindesiu, nusivylęs atsitraukia arba laukia sekančios “stebuklo dozės“.

Išorinis pasaulis – greitai besikeičiančių įspūdžių virtinė. Ir mes matome tik baigtinį rezultatą: koncertas, paroda, knyga, paveikslas, daina, namas, mokslinis atradimas – visa tai mes galime pavadinti žmogaus pastangų ir darbų suma, rezultatu. Kad ir tekstas internete – tai autoriaus patirties išvados, kurias jis gali išreikšti keliais svariais sakiniais.

Bet kaip dažnai mes kaip vaikai žavimės būtent to ryškaus išorinio įspūdžio akimirka! Ir todėl tikimės to iš bet kokios savo veiklos – vis laukiame “gyvenimo šventės“, amžino “draivo“, nenutrūkstamo motyvacijos srauto iš išorės.

O jei to nėra, galvojame: “Kažkodėl neturiu tam įkvėpimo“, “Manęs tai nemotyvuoja, matyt, suklydau rinkdamasis tikslą“, “Kame mano didinga misija? Na, jau tikrai ne nuobodžioje kasdienybėje“…

Tai mažas kaprizingas vaikas sėdi mumyse ir reikalauja nuolatinių pramogų. Ir tas vaikas tikrai puikus, jei prabyla laiku ir vietoje – pavyzdžiui, kai mes patys pradedame kažką naujo. Mūsų vidinis vaikas įkvepia mus, todėl mes pamirštame laiką ir kliūtis, mes tiesiog užsidegame ta nauja veikla.

Tačiau tą vaiką sekančiame etape turi pakeisti suaugęs žmogus – ramus ir nuoseklus, kantrus ir išmintingas. Kuris gali išsaugoti tą įžiebtą liepsną ir nešti ją toliau, kad įgyvendintų tai, ką su tokiu įkvėpimu pradėjo.

Ir tai ne visada lengva, o kartais ir nuobodu. Kartais tenka įkalbinėti save tęsti, net “imti save už pakarpos“… Prisiversti padaryti dar žingsnelį. Nepasiduoti abejonėms. Pakelti nuleistas rankas ir vėl nešti tą vidinę įkvėpimo šviesą.

Ir šis etapas dažnai nepastebimas aplinkiniams, todėl jiems gali atrodyti, kad viskas einasi lengvai ir paprastai. Gali būti, kad šalia yra žmonės, kurie palaiko ir padeda, bet gali būti ir tokių, kurie numuša ūpą negailestinga kritika, palyginimais su kitais, neprašytais patarimais, ir priverčia suabejoti savo jėgomis.

Todėl tik suaugęs gali įgyvendinti tai, ką su tokiu įkvėpimu pradėjo mūsų vidinis vaikas. Suaugęs sugeba nesustoti dėl nevykusių tarpinių rezultatų. Jis gali bandyti vėl ir vėl. Kantriai, nuosekliai, darydamas išvadas. Savo mažais kasdieniniais žingsneliais jis visada pasiekia rezultatą.

O paskui, žinoma, ateina ir džiaugsmas…  Vidinės pilnatvės, kūrybinės saviraiškos džiaugsmas, kuris labai jau skiriasi nuo ryškių, bet tokių trumpalaikių išorinių įspūdžių 🙂 .

Pagal L. Ulitinos tekstą, vertė ruvi.lt

Kuo galiu tau padėti?

Dauguma žmonių nemėgsta frazės “Kuo galiu tau padėti?“

Kodėl? Na, įsivaizduokite, jūs su kažkuo dalinatės savo pergyvenimais, savo skausmu… O jums į tai atsako – “Pasakyk, kuo dabar galiu tau padėti?“

Ir toks įspūdis, kad dabar jums vėl reikia kažką sugalvoti pačiam ir bandyti suprasti, kokia pagalba jums dabar bus geriausia, ir apie tai pasakyti kitam žmogui.

O jėgų dabar pas jus ir taip – arti nulio…

Pagalvojate: na, ar jis pats nemato? Negali susiprotėti, ką dabar daryti? Tiesiog išklausyti, nuraminti ir paguosti, neužduodant jokių klausimų?

Daugumai iš mūsų pažįstama tokia situacija, daug kas tai patyrė.

Bet pabandykime pažvelgti į klausimą “Kuo dabar galiu tau padėti?“ iš kitos pusės.

Mano manymu, tai žmogaus sąžiningumas, pagarba ir nuoširdus noras padėti kitam žmogui sunkią akimirką.

Na, jūs gi žinote, kad kartais būna ir kitaip – žmogus tarsi ir daro kažką gero, bet tai, pagrinde, ritualai, kurie padeda jam pačiam sumažinti savo vidinį nerimą: pasirodyti kitiems geru, pasijusti gelbėtoju.

Tai lyg ir pagalba, bet ne ta, kurios reikia kenčiančiam žmogui, nors padedantysis ir tvirtina, kad daro tai dėl jo. Taip, jis padeda, bet pirmiausiai – sau pačiam.

Todėl sunkioje situacijoje klausimas “Kuo galiu tau padėti?“, mano manymu reiškia, kad žmogus sąžiningai pripažįsta, jog nesupranta situacijos taip gerai, kad galėtų pasikliauti savo intuicija.

Galbūt, jis nėra nieko panašaus patyręs. Ir jis neiškelia savęs aukščiau jūsų, nevaidina visažinančio “guru“, nedalina iš aukšto neprašytų patarimų, bet nori sužinoti, kaip realiai jums padėti tokioje situacijoje.

Jis gerbia jūsų jausmus, jaučia jūsų būseną ir supranta, kad reikia padaryti viską, kad situacija būtų išspręsta kuo geriausiu būdu, subtiliai, kad nesužeistų dar labiau jūsų kenčiančios trapios sielos.

Klausdamas žmogus parodo, kad jis iš tikrųjų nori padėti būtent jums. Nevaidinti gelbėtojo ir nekalbėti tuščiai, bet – išgirsti jūsų parašymą ir padėti būtent taip, kad pagalba būtų kuo veiksmingesnė.

Ir jei klausimas “Kuo galiu dabar tau padėti?“ užduodamas nuoširdžiai, ir jei jums žmogus padeda taip, kaip jūs paprašėte (o šito jūs nesužinosite, jei nepaprašysite) – tuomet šiame klausime tikrai labai daug meilės ir geranoriškumo.

Galbūt, kažkam padės šie mano pamąstymai. Taip, gyvenime daug sunkumų, bet – nepamirškime, kad jame taip pat yra labai daug gerų žmonių, meilės ir nuoširdaus bendravimo. Branginkime tai.

Mylėkime ir palaikykime vieni kitus!

Pagal A. Sneg pamąstymus, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !