Autorius: Ruvi

Technokratija

Šiuolaikinė žmonija vadinama technokratine. Kas tai yra? Žodyne technokratija (gr.techne – amatas, mokslas + kratos – valdžia) apibrėžiama kaip buržuazinė visuomeninės minties kryptis, teigianti, kad kapitalistinei visuomenei reguliuoti visiškai pakanka mokslinių technologijų racionalumo principų, kurių reiškėjai yra inžinieriai ir mokslininkai (technokratai).

Šios krypties pradinė idėja buvo gerą žadanti: tikėtasi, kad technologijos išlaisvins žmones nuo sunkių darbų, palengvins gyvenimą ir komunikavimą. Tačiau šiandien vis garsiau prabylama apie žlugdantį technokratijos poveikį žmogaus gyvenimui ir planetai. Maža to, kad industrinė revoliucija atėmė iš žmogaus nepriklausomybę, t.y., padarė jį priklausomą nuo monopolinių energetinių išteklių ir pakeitė žmogaus gyvenimą, bet ir kai kurios technologijos tapo tiesiogiai pavojingos žmogui. Todėl visuomet yra technogeninių avarijų pavojus, o kur dar ginkluočių įvairovė..

Humanistai ir ekologai technokratiją atvirai vadina dvasine degradacija, nes žmonės, paminę dvasinius principus, gyvena iliuzijose, kad veikdami materiją gali pakeisti pasaulį. Be to, vystantis technologijoms, sukurtas vartotojiškas gyvenimo būdas, kuris yra parazitinis, kenkiantis ir žmogui, ir gamtai. Žmogus tapo vienintelė gyva esybė Žemėje, gaminanti šiukšles! Vis didesniais kalnais.. Šiurkščiai pažeisti harmoningos sąveikos principai, pagal kuriuos turime imti tik tiek, kiek tikrai reikia, ir atiduoti, kad vyktų nuolatinis atsinaujinimas.

Tai paveikė ir mūsų gyvenimo būdą, bendravimą bei pasaulėžiūrą. Ryškiausi bruožai – svetimėjimas, šaltumas, abejingumas. Technologijos nesutrumpino darbo laiko, atvirkščiai, dirbame vis daugiau, taigi, laiko bendravimui turime vis mažiau. Paradoksalu, bet ir ryšio priemonės, kurios buvo sukurtos suartinti ir vienyti, mus vis labiau skiria: pvz., kam lankyti tėvus ar draugus, jei galima paskambinti?..

Žmonės vis daugiau bendrauja virtualiai, atsisakydami kartu praleisti laiką. Jie atsisako realaus bendravimo dėl įsivaizduojamo (virtualaus). Įspūdžiai tampa dirbtiniai, vietoje vaizduotės lavinimo – paruoštos asociacijos ir vaizdai, modeliuojantys mąstymą ir nuspėjamą elgesį. Kam gilintis ir stengtis, jei prieš akis mirga paruoštos gyvenimo iliustracijos? Kam žaisti su vaiku, jei galima įjungti jam televizorių ar kompiuterį? Ko jis ten išmoks, patikrinti tuo labiau nėra kada: juk bėgte bėgame per gyvenimą..

Kur? Naujų įspūdžių, naujų pojūčių, nes sukurto dirbtino pasaulio įspūdžiai – trumpalaikiai. Minties laisvumas gesinamas, vystosi mechaniškumo sindromas, darantis iš žmogaus kažkieno sugalvotų stereotipų vartotoją. Atsiradusią apatiją dėl dvasinio sąstingio bandoma blaškyti įvairiais būdais, dažniausiai per emocinius blykstelėjimus, kuriuos lengva dirbtinai kilstelėti alkoholiu, valgiu, flirtu, kūno malonumais..

Kadangi tikslai technokratinėje visuomenėje – materialūs, o gaminamų daiktų modifikacijų vis daugėja, tai dirbti reikia vis daugiau. Todėl žmonės net atsisako kurti šeimą ir gimdyti bei auginti vaikus, teisindamiesi materialiais sunkumais ir noru realizuoti save karjeroje. Dėl pinigų aukojama beveik viskas, šiuo metu žmoniški santykiai pakeisti plėšrūnų dėsniais: “žmogus žmogui vilkas“, atviros spekuliacijos: “neapgausi – neparduosi“, bendravimo dėl naudos: “tu – man, aš – tau“. Tai nuopolis, regresas dvasine prasme.

Priklausomybę nuo technologijų ryškiausiai iliustruoja elektros išjungimas – net jei trumpam, tai sukelia žmonėms didžiulę įtampą. O dauguma žmonių pradeda tikrąja ta žodžio prasme kentėti, jei sugenda televizorius ar kompiuteris. Jie išgyvena būseną, analogišką abstinencijai, kurią išgyvena alkoholikai ar narkomanai. Ar galima tokius rezultatus vadinti progresu ar gyvenimo palengvinimu?..

Atskira plati sritis – gyvenimo chemizavimas. Naudojame buityje ir asmeninei higienai daugybę priemonių, kurios pagamintos iš kenksmingų cheminių medžiagų. Jų yra ir mūsų rūbuose, mūsų gyvenamų patalpų apdailos medžiagose. Cheminiai priedai maiste – jau įprastas dalykas, o kur dar vaistai, kuriuos jau pradedame vartoti lyg maistą kasdieninį? Galime juokauti, kad daromės lyg biorobotai, bet kažkodėl nejuokinga.. Tačiau nėra viskas taip blogai, visada yra kitas pasirinkimas. Plačiau apie tai – šią savaitę.

O ką jūs apie tai manote?

Išminties pamokėlė

…“Vertinti save reiškia save mylėti. Kaip tik iš tokios nuostatos ir kyla mūsų meilė kitiems. Vertė tarsi apykaitos vienetas – jei tu pats deramai save vertini, tu turi ir kitiems ką duoti. Jeigu tu savęs nevertini, tu neturėsi iš ko pasiimti. Jeigu jūs žiūrite į save ir klausiate: “Ką turėtų manyje mylėti kitas žmogus?“, tai vienintelis atsakymas turėtų būti: “Mane“. Tik tie žmonės, kurie gali šitaip atsakyti, vertina save, o ne tai, ką daro ar sako kiti.

… Dažnai mes pavydime įvaizdžio asmenims, kuriais visi gėrisi, dažniausiai aktoriams ar modeliams, gyvenantiems iš to, kad jie patrauklūs kitiems. Tikrovėje, ko gero, jie jaučiasi ypač netvirtai dėl to, kad jais taip žavimasi, kadangi jų vertingumas priklauso nuo publikos, kurios jie niekuomet akis į akį nesutinka, užgaidų. Siekti susitapatinti su tokiu įvaizdžiu reiškia stengtis tapti tuo, kuo nesi.

… Dauguma žmonių yra išauklėti siekti ego tikslų, dažniausiai nė nekeldami sau dėl to jokių klausimų. Ego trokšta materialių dalykų, nuspėjamų išvadų, tęstinumo, teisuoliškos privilegijos. Bet jūs galite pasirinkti ir kitą lygmenį – pereiti į dvasios planą, su visiškai skirtingais tikslais: meile, laisve, kūrybinėmis galimybėmis.

… Pritarimo mes laukiame iš kitų. Toks elgesys labiausiai išreiškia vidinį mūsų nepasitikėjimą savimi, mes viliamės, kad koks nors išorinis autoritetas palengvins mūsų sielai šią naštą. Viltis, kad kas nors pasilenks prie mūsų ir dovanos mums meilę, yra kapituliacija, prisipažinimas, jog nesugebame kurti savo pačių gyvenimo.

… Mes visi linkę nagrinėti save dalimis, tačiau nepatraukliais mus padaro kaip tik šis savikritikos aktas, o ne kurios nors atskiros mūsų dalys. Tai, kas jūs esate, nėra kažkokių dalių rinkinys, tai visuma. Išvysti save kaip visumą – pirmas žingsnis į save tikrąjį.

… Visos dvasinės tradicijos bylojo, jog sėkmė gyvenime priklauso nuo to, ar randame Kelią, ar sugebame nepaisyti išorinio pasaulio trukdžių. Tačiau jūsų ego tvirtina, jog jūsų išlikimas priklauso nuo to, ar sugebėsite sutelkti į išorinį pasaulį Visą dėmesį.

… Dvasia nepripažįsta jokių atsitiktinumų, visa, kas vyksta aplink jus, yra dabartinės jūsų dvasinės būklės atspindys. Jeigu jūsų dvasia maištauja, jei jūs nerimaujate, tuomet dharmos (teisingumo, darnos įstatymas) veikimas jūsų gyvenime tegali būti ribotas. Jūs esate nutolęs nuo natūralių įstatymų, kurių veikimui lemta paklusti kiekvienam. Dharma yra jautrus, paslankus vedlys, neapsakomai subtiliai reaguojantis į vieną ar kitą žingsnį, kuris skirtas tik jums ir niekam kitam.

… Realybė nėra kokia nors duotybė, nors mes apie tai nesusimąstome. Kiekvienas gyvename skirtingoje realybėje. Jūsų sąmonė nuolat kuria asmeninę realybės versiją paremdama ją įsitikinimais, lūkesčiais, interpretacijomis. Jūsų protas užtveria kelią laisvam gyvenimo sruvenimui tvirtindamas: “Štai kaip viskas turėtų būti, štai kaip viskas privalo būti“. Išsilaisvinęs iš tokių proto nuostatų pasijusite tarsi ištrūkęs iš kietų gniaužtų, o kai iš jų ištrūksite, jums atsivers nauji realybės pavidalai.

… Kelias susideda iš daugelio mažų žingsnelių. Tačiau tie žingsneliai iš esmės visuomet tokie patys: reakcijas ima keisti sąmoningumas. Reakcija esti savaiminė, ji paremta susiformavusiais įsitikinimais bei lūkesčiais, skausmingais praeities vaizdais ir atmintyje slypinčiu patirtu malonumu, tik ir laukiančiais vesti mus į ateities situacijas. Reakcijai įveikti reikalingas sąmoningumas. Sąmoningumas nesipriešina tam, kas įspausta atmintyje. Jis tik įžengia į atmintį ir klausia, ar dabar jums reikia to, kas įrašyta, o toliau jūs pats nuspręsite, kaip elgtis.

… Realybė nėra gigantiška sustingusi schema, į kurios spąstus patenkate be jokio pasirinkimo. Kiekvieną akimirką galite rinktis ir ištrūkti iš beužsiveriančių spąstų – savaiminių reakcijų, įkyriai atsivijusių jus iš praeities. Kiekvieną sykį, kai jaučiate pagundą pasielgti lygiai taip pat, paklauskite, ar jūs norite ir toliau likti praeities kalinys, ar norite tapti ateities pionieriumi. Praeitis uždara ir ribota, ateitis atvira ir laisva.

… Jūsų sąmonė yra tai, ką jūs priduriate prie realybės. Tai, ką suvokiate kaip realų, tampa realiu.

… Būkite gailestingi sau ir kitiems. Atsigręžkite su meile kiekvieną akimirką, kai tik galite. Kalbėkite apie meilę su kitais. Priminkite vienas kitam savo dvasinį tikslą. Niekuomet nepraraskite vilties. Žinokite, kad esate mylimi. Jeigu praktiškai taikysite šias tiesas, būsite atviras ir galėsite priimti visas pamokas, kurios padeda dvasiškai augti. Pasaulyje tiek baisybių, tai nepaneigiama, mažai kas tegalvojame, kad jos išnyks. Bet jos išnyks, nes meilė yra aukščiausioji realybė, palyginti su ja, visa kita laikina, kintama ir nerealu. “

(Pagal D. Čopros knygą “Kelias į Meilę“)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio !! 😀

Susireikšminimas

Šią savybę dažniausiai pastebime kituose žmonėse ir vertiname kaip neigiamą. Vadiname tokius žmones pasikėlusiais, pasipūtusiais, sužvaigždėjusiais ir tuščiagarbiais. Pastebėti savyje tokią, švelniai tariant, nemalonią savybę yra sunkiau. Kodėl, aišku kiekvienam: galvoti apie save esame linkę truputį geriau, o ir nesinori tikėti, kad galime tokie būti..

Kaip pasireiškia ši savybė? Kaip pasipūtimas, dėmesio troškimas, išbujojęs egoizmas, nuolaidžiavimas savo silpnybėms, kaprizingumas, perdėtas dėmesys ir gailestis sau. Visa tai, kaip bepasirodytų keista iš pirmo žvilgsnio, yra silpnos asmenybės bruožai ir nepasitikėjimo savimi požymiai. Susireikšminimas yra pavojinga saviapgaulė, nes dažnai painiojama su meile sau, pakreipia mus priešinga tobulėjimui kryptimi.

Pasiduodame šiai saviapgaulei, kai įsivaizduojame savo “triumfą“, sėkmę, kuri visus priblokš, nustebins ir iškels mus į neįtikėtinas aukštumas. Galime tai vadinti klaidingu išoriniu motyvu ar liguistomis fantazijomis, bet jei jomis gyvename, tai didelę savo energijos dalį joms ir atiduodame. Tuo pačiu blokuojame galimybę realiai veiklai – saviraiškai, kūrybai ir savo talentų išskleidimui. Nes norime ne “būti“, o “pasirodyti ir atrodyti“, ir už tai laukiame aplinkinių įvertinimo.. aukšto.. kuo aukštesnio.

Dažniausias susireikšminimo rezultatas – pažeminimas. Atrodytų – kodėl, juk norime sėkmės?.. Bet pasvarstykime – kokios? Išsikeliant save virš kitų, susireikšminant. Reiškia, tam, kad išsikeltume, kažkas turi būti pažemintas.. Gaunasi, kad paslėptas motyvas yra pažeminti kitą, o visa tai, ko linkime kitiems, galiausiai rezonanso principu grįžta mums patiems. Todėl ir “žvaigždės“ šiandien vienadienės, nes jų veikla visiškai priklauso nuo kitų žmonių reakcijų..

Todėl stebėkime savo siekius, o ypač jų motyvus. Ir tai nereiškia savo asmenybės slopinimo ar žeminimo, ir niekas neneigia galimo pripažinimo ar materialaus atlygio. Skirtumas tik motyve – ar esame prisirišę prie galutinio rezultato ir ypač jo įvertinimo, ar mūsų veiklos tikslas yra kūrybinė saviraiška. Kai nėra prisirišimo prie rezultato ir įvertinimo, žmogaus negali “pagadinti“ materialus atlygis ar šlovė.

Jei nėra susireikšminimo, žmogaus negalima pažeminti nei žodžiais, nei veiksmais, nes jis yra orus ir labai gerai supranta savo galimybes, kurios nepriklauso nuo kitų vertinimų. Šios savybės nebuvimas išlaisvina daugybę energijos, kurią susireikšminęs sunaudoja perdėtam emocionalumui, dėmesio troškimui ir išsigalvotoms problemoms. Kartas nuo karto tai gali pasireikšti kiekviename žmoguje, ir kad fantazijos apie “didybę“ neatsisuktų prieš mus pačius, turime tai stabdyti.

Todėl mokykimės atpažinti menkiausius susireikšminimo požymius: stebėkime, kaip bendraujame su žmonėmis – ar ne iš aukšto, ar jų nežeminame. Juk ir pastabas galime išsakyti geranoriškai, tuomet ir reakcija į jas bus tokia pati. Nuolat sąžiningai “pasitikrinkime“ ir savo gyvenimo siekius, visada viską vadinkime tikrais vardais, be pagražinimų. Ir jei aptinkame “karališkų užmojų“, pasipūtimo, paniekos kitiems – sustokime, susimąstykime – tai ne “kietumas“, tai susireikšminimas!

O kaip elgtis, jei gyvenime susiduriame štai su tokiais pasipūtėliais? Tuščiagarbius žmones, kurie žemina kitus kad pasijustų svarbūs, K. Kastaneda pavadino “smulkiais tironais“. Jei priešinamės jų veiksmams, tai prilygsta jų žaidimo taisyklių pritarimui. Geriausia tokiu atveju – neleisti primesti situacijos, nesileisti valdyti – ignoruoti. Tuomet šis “smulkus tironas“ atsidurs kvailoje padėtyje ir jo elgesys atrodys kaip nesubrendusio žmogaus išsišokimas.

Kiekvieną kartą, susidūrę su sunkaus būdo žmonėmis, priimkime tai kaip progą tobulėti ir patikrinti save ekstremaliomis sąlygomis. Juk neveltui sakoma, kad tikrosios žmogaus savybės išryškėja būtent sunkiose aplinkybėse. Išmokę atpažinti savo pasipūtimą, mes išmokstame pastebėti susireikšminimą ir kituose žmonėse, todėl galime rinktis nuoširdų bendravimą be manipuliacijų.

Nėra gyvenime svarbių ar nesvarbių, vertų ar nevertų žmonių, kiekvienas žmogus yra unikalus ir nepakartojamas. Kiekvienas galime išreikšti save harmoningoje saviraiškoje, nesistumdant, nelipant per galvas ir nežeminant kitų. Visi esame svarbūs ir reikalingi, kiekvienas esame reikšminga visumos dalis – visada tai prisiminkime.

Išbraukę iš savo gyvenimo susireikšminimą, įgyjame nepaprastą lengvumą, nes nereikia lygiuotis į abejotinas vertybes ir ieškoti savo “žvaigždiškumo“ patvirtinimų. Sąmonė įgauna tyrumą, nes išsivalo nuo negatyvių minčių gromulavimo ir iliuzijų. Veiksmai tampa aiškūs ir efektyvūs, mes pasitikime savimi, nes tampame savimi.

O ką jūs manote apie susireikšminimą?

Apie psichologinę pagalbą

Ar verta kreiptis psichologinės pagalbos? Kad suprastume, kas yra psichologinė pagalba, išsiaiškinkime, kas yra psichika. Psichika (gr. psyche – siela) įgimtų ir įgytų psichinių reiškinių visuma, įtakojanti žmogaus elgesį – tai mąstymas, jutimas, suvokimas, emocijos, atmintis. Siela, arba psichika vienija ir išreiškia mūsų vidinius psichinius procesus, tai mūsų vidinis pasaulis. Sutrikus šiems psichiniams procesams, gali būti teikiama įvairi psichologinė pagalba.

Supaprastintai galime pasakyti, kad psichologija yra sielos pažinimas, psichoterapija – sielos gydymas, o psichoanalizė – sielos analizė. Priklausomai nuo sutrikimo, šių sričių specialistai padeda grąžinti arba pasiekti žmogui gyvenimo vientisumą ir dvasinę pusiausvyrą. Specialistas yra tarpininkas, laikinas padėjėjas, atliekantis savo darbo pusę (atrandantis sutrikimą, jo priežastis ir nurodantis galimus sprendimo būdus), kitą pusę turi atlikti pats žmogus, kitaip rezultatai bus laikini arba jų apskritai nebus.

Kaip atsiranda psichikos sutrikimai? Jie prasideda dėl neharmoningų būsenų, kurios veikia mūsų mąstymą, emocijas, įsitikinimus, elgesį, jausmus, reakcijas ir suvokimą. Tokios neharmoningos būsenos atsiranda dėl gyvenimo būdo: retas šiuolaikinis žmogus gyvena įvairiapusišką gyvenimą, dažniausiai viena ar kelios gyvenimo sferos yra apribotos, o kitos išpūstos ir sureikšmintos. Kai nėra lygsvaros, žmogus pasidaro vienpusiškas ir atsiranda įvairios įtampos būsenos.

Žmogaus gyvenime yra keturios pagrindinės raiškos sferos:
1. Fizinė – kūniškos ir materialios būties;
2. Socialinė – visuomeninių ir viešųjų santykių;
3. Psichologinė – artimų santykių ir vidinio pasaulio erdvės sfera;
4. Dvasinė – pasaulėžiūros, vertybių ir prasmių, transcendentinės (intuicija, aukštesnė sąmonė) realybės sfera.
Dvasinė sfera žmogui pati svarbiausia, tai tobulėjimo potencialas ir aukščiausias gyvenimo tikslas. Per dvasinį augimą teigiamai veikiamos ir visos kitos gyvenimo sferos.

Gydytojas psichoterapeutas A. Alekseičikas savo knygoje “Gydyti gyvenimu“ rašo: “Daugelį bauginančių psichiatrijos diagnozių galima apibūdinti paprastesniais žodžiais: didesnis jautrumas, nepastovumas, jaudrumas, slopinimas, išsekimas, silpnadvasiškumas, pasimetimas, pusiausvyros stoka“. Jei atsidūrėme kritinėje situacijoje ar nesėkmių virtinėje, reiškia, mus pradėjo valdyti štai tokios neharmoningos būsenos.

Specialistas padeda pamatyti mūsų situaciją tarsi iš šalies, o kartais ir iš netikėtos pozicijos, kuri priverčia susimąstyti. Pavyzdžiui, jūs galite jam smulkiai papasakoti apie savo pasiaukojimą namiškiams, apie tai, kaip jie nevertina jūsų pastangų, ir sulaukti netikėtų klausimų: “O kodėl jūs manote, kad tai, ką jūs dėl jų darote, yra jiems tikrai reikalinga? Ką jūs darote dėl savęs? Ir kodėl jūs tikitės, kad jie reaguos taip, kaip jūs norite?.“

Arba po sunkaus pasakojimo apie nelaimingas meiles ir niekam tikusius mylimuosius galite būti paklausti, kas yra meilė, ką reiškia mylėti. Ir kai tik pradėsite vardinti meilės požymius, galite išgirsti: “Jūs norite, kad jus mylėtų taip, kaip norite jūs. Kaip manote, ar gali būti meilė su sąlygomis? Ar yra žmogus, kuris bus laimingas, vykdydamas jūsų iškeltas sąlygas?“

Kalbėdami apie gyvenimo beprasmybę, galite išgirsti klausimą, kuris daugelį išmuša iš vėžių: “O koks jūsų gyvenimo tikslas?“ Jei sutriksite ir atsakysite kažką panašaus: “Nežinau.. velnias žino..“, tai galite išgirsti netikėtą: “O ar suvokiate, kad jūsų atsakymas – “nežinau, velnias žino“ – ir yra jūsų gyvenimo programa šiai minutei? Gal pagalvokite apie tai giliau, ar paliksite šitą gyvenimo programą, dėl kurios ir jaučiate beprasmybę?.“ Ir t.t., ir t.t..

Toks požiūris iš šalies ir tokie netikėti klausimai labai vertingi todėl, kad patys sau jų paprastai neužduodame (na, nebent jau esame pažengę saviugdoje 😉 ).. Žinote, kodėl? Dėl mūsų smegenų veiklos ypatumų, prisimenate Galvojantį ir Įrodinėjantį? Todėl mes linkę pateisinti save, o kritinėse situacijose dar ir emocijos nuveda į lankas – mes pradedame gintis ir kaltinti. Tokia pozicija ydinga, nes mes negalime suprasti savo patirties ir negalime pakeisti savo gyvenimo.

Gyvenimo sunkumai tikrai neveda į augimą, jei mes nedarome išvadų ir nekeičiame savo elgesio. O štai sustojimas augime ar augimo nebuvimas gali atvesti į traumuojančią patirtį. Todėl nuolat pabrėžiama, kad svarbiausias gyvenime yra dvasinis augimas. Siela (psichika) yra mūsų vidinis pasaulis, mūsų vidinės išraiškos būdai ir priemonės. Dvasingumas vienija visas mūsų gyvenimo sferas ir jungia mus su pasauliu. Tai nuolatinis augimas ir kūrybinio potencialo išraiška.

Jei sustojame augime ar užstringame (prasideda nesėkmės), požiūris iš šalies kartais reikalingas. Gali pakakti ir emocinio palaikymo – kai išklausoma, o išsipasakojęs savo sunkumus žmogus jau be emocijų, visai kitaip pamato savo situaciją ir galimus naujus sprendimus. Mes galime ne iš karto suprasti, kodėl sukūrėme sunkią situaciją savo gyvenime ir kodėl ją išgyvename, bet turime aiškiai suvokti, kak tai mūsų “darbas“, kad tai negatyvių minčių ir žemų būsenų rezultatas, ir kad ištaisyti ją – su pagalba ar be – galime tik mes patys.

Jei nusprendėme kreiptis psichologinės pagalbos – atidžiai pasirinkime specialistą, pasidomėkime, kokiu metodu jis dirba. Specialistas gali padėti suprasti klaidas, parodyti galimus sprendimus, bet tolimesnis kelias – mūsų pačių konkretūs žingsniai, nes niekas negali už kitą žmogų nugyventi jo gyvenimo. Svarbiausia – ne kentėti, o veikti, keisti ir spręsti, kitaip vis rezonuosime, auginsime bei didinsime negatyvumą savo gyvenime.

Ar sutinkate?

Mintys apie tėvynę

Kas yra tėvynė? Tai – visa tauta, tam tikroje teritorijoje einanti savo istoriniu keliu. Tai – tautos praeitis, dabartis ir ateitis. Tai – jos savita kultūra, jos kalba, jos charakteris, jos vykdomų revoliucijų, istorinių šuolių, jos istorijos kryžkelių tikslas. (A. Tolstojus)

Žmonės kartu gali padaryti tai, ko nepajėgtų pavieniui; protų ir rankų vienybė, jėgų sutelkimas – beveik visagaliai. (D. Vebsteris)

Didžiausi dorybingumo žygdarbiai atlikti iš meilės tėvynei (Ž. Ž. Ruso)

Asmenybė, susiliedama kolektyviniame darbe, neišnyksta. Atvirkščiai, kolektyve ji pasiekia aukštesnę sąmoningumo ir tobulumo pakopą. (A. Barbiusas)

Patriotizmas – ne vien meilė savo tėvynei. Tai kur kas daugiau… Tai – suvokimas, kad esi jos dalis ir kartu su ja išgyvenai laimingas ir sunkias jos dienas. ( A.Tolstojus)

Atskiro žmogaus ar atskiros tautos gerovė neatsiejama nuo visų gerovės. (A. Barbiusas)

Auklėjamoji patriotizmo reikšmė didžiulė: tai mokykla, kurioje žmogus bręsta žmonijos idėjos suvokimui. ( M. Saltykovas-Ščedrinas)

Tėvynei padaryta nepakankamai, jei padaryta ne viskas ( M. Robespjeras)

Tėvynės meilė – ne abstrakti sąvoka, bet reali dvasinė jėga, reikalaujanti organizuotumo, ugdymo ir kultūros. (A. Tolstojus)

Asmenybė negali būti visapusiška be ryšio su tauta. Tik per tautos dvasią žmogaus sąmonė atsiskleidžianti moksle, mene, moralėje. (Vydūnas)

Patriotizmas įrodomas ne žodžiais, o darbais. (V. Belinskis)

Juodinti savo tėvynę – reiškia ją išduoti (V. Hugo)

Kas svetimas savo tėvynei, tas svetimas ir žmonijai (V. Belinskis)

Jeigu žmogus dirba tik sau, jis galbūt gali tapti žymiu mokslininku, dideliu išminčiumi, puikiu poetu, bet niekada negalės būti tobulas, tikrai didis žmogus. (R.Rolanas)

Svetur tėvynės nesurasi. (J. V. Gėtė)

Tėvynės ilgesys visus veikia vienodai: jis pakeičia atmintyje praeities vaizdus, juos idealizuoja; privalumų daugėja, o trūkumus laikas ir nuotolis sušvelnina, kol galop jie visai išdyla mūsų vaizduotėje. (Ž. Sand)

Žmonės, kurie netiki savo idėjomis, kurie jų neturi, kurie neturi didesnio idealo, yra lyg grumstai, per kuriuos visi važiuoja ir kuriuos visi trypia. (E. Mieželaitis)

Mylint tėvynę galima mylėti visą pasaulį. Šviesdamasi tauta nepakenkia savo kaimynams. Priešingai, kuo valstybės daugiau apsišvietusios, tuo daugiau perteikia viena kitai idėjų ir tuo labiau didėja viso pasaulio proto jėga ir veikla. (K. Helvecijus)

Kojomis žmogus turi įaugti į savo tėvynės žemę, bet jo akys tegul žvalgosi po visą pasaulį. (Dž. Santajana)

Gerbk kiekvieno žmogaus tėvynę, o savąją – mylėk. (G. Keleris)

Kiekvieno žmogaus širdyje yra miniatiūrinis jo tautos portretas. (G. Freitagas)

Gražiausia genealogija – tai nuopelnai tėvynei ir žmonijai. (Ž. Delilis)

Mylėkime savo tėvynę! Gražių visiems švenčių! 🙂

Moterims: nusišypsokime :)

Gražios pavasarinės šventės proga kviečiu moteris pažiūrėti į save per humoro prizmę.. Turime išties tik mums, moterims, būdingų savybių, į kurias miela pažiūrėti su šypsena 🙂 .. Pradėkime nuo logikos, kuri labai jau vyrams užkliūna: žinote, kodėl vyrai nesupranta moteriškos logikos? Todėl, kad moterys mąsto plačiai ir vienu metu gali galvoti apie kelis dalykus. Kadangi logika draudžia kelis teiginius laikyti teisingais, tai moteriškas mąstymas.. nelogiškas. Bet teisingas – nes moterys klauso savo širdies 🙂 ..

Dar Saliamonas sakė, kad protinga moteris kuria namus, o kvaila išardo savo rankomis.. O šiuolaikiniai mąstytojai juokauja, kad šiuolaikinė moteris – valdymo centras, na o vyras (kas jam belieka?) – dirbtinis žmonos palydovas.. Ar žinote, kokia žiauriausia kankinimo priemonė moteriai? Nupirkti jai daugybę madingų rūbų, įvairios kosmetikos ir.. užrakinti kambaryje be veidrodžių 🙂 .. Kad nėra bejėgiškesnės moters, nei moteris su neišdžiuvusiu manikiūru..

Ir kad yra lengvo elgesio moterys, bet.. būna ir sunkaus elgesio – prisiuvusios sagą, jos priekaištauja, kad padovanojo jaunystę, ir apskritai geriau žino, kaip visiems geriau.. Bet tokios jos ne iš piktos valios: jos tiesiog pamiršo, kad turi angeliškus sparnus, todėl pradėjo skraidyti ant šluotos 🙂 . Kad skubinti moterį – tai tas pats, kas stengtis pagreitinti kompiuterio pasikrovimą..

O dar visos mes esame svajoklės ir romantikės.. Ir kažkodėl nuolat pamirštame, kad vyrai mus myli, todėl vėl ir vėl to klausiame 🙂 .. Kartais liūdime, kai prisimename, kad vyrai iki vestuvių nuotaką vadina pelyte ar paukštuku, o su kiekvienais pragyventais santuokoje metais tie gyvūnai darosi vis didesni. Ar žinote, ką moterys dažniausiai svajoja išgirsti iš savo vyrų? Priminsiu:

– Žinoma, kad pasaulio futbolo čempionatai rengiami per dažnai!
– Oo, be kosmetikos ir su suktukais tu man dar gražesnė..
– Tavo mamos nėra vos dešimt minučių, o ta tyla be jos mane jau slegia..
– Kaip?! Tu dar neišleidai pinigų, kuriuos daviau tau vakar?.
– Aš taip mėgstu stebėti, kaip tu ilsiesi!
– Kaip malonu, kad ir eilinę darbo dieną tavo draugės užsisėdi pas mus iki paryčių..
– Žinoma, aš suspėsiu pabaigti remontą, kol tu grįši iš atostogų.
– Kaip šiandien prisimenu tą dieną, kai mes susipažinome..
– Net skalbdamas savo kojines, aš nenustoju galvoti – ką aš be tavęs daryčiau?.
– Noriu su tavimi būti visą gyvenimą..

Linktelėjote galva? Nusišypsojote? 🙂 Ir, aišku, prisiminėte, kad daugumą moteriškų problemų, prieš kurias bejėgiai geriausi psichologai, lengvai per pusvalandį išsprendžia kirpėja.. Ir jei moteris kenčia tylėdama, reiškia, šalia nėra telefono.. Vyrai apskritai yra nekalbūs, todėl taip pat turi sukaupę mums klausimų, kuriuos norėtų užduoti (bet nedrįsta 🙂 ) .. Kokie jie? Ogi:

– Mieloji, kodėl mano kojinės po foteliu – katastrofa, o tavo panaudoti kosmetiniai vatos diskeliai visame bute – interjero elementas?
– Kodėl tu prašai, kad pakviesčiau tave kartu į susitikimą su draugais, o kai ten nuvažiuojame, pradedi zirsti, kad pavargai ir nori namo?
– Kodėl tu įsitikinus, kad visi vyrai (ir aš) nuo gimimo yra elektrikai ir santechnikai?
– Pasakyk, kodėl prieš išeinant tu valandą praleidi prie veidrodžio, o kai prieinu aš, tu pareiški, kad manęs nuolat reikia laukti?
– Mieloji, kodėl, kai aš skambinu iš parduotuvės ir klausiu, ką nupirkti, tu atsakai: nieko. O kai grįžtu namo, tu staiga atsimeni, kad namuose nėra nei duonos, nei bulvių, nei skalbimo miltelių, nei..?
– Kodėl tu pyksti, jei randi mano nukirptą nagą vonioje, o ilgas plaukas tavo virtoje sriuboje – normalus dalykas?
– Kodėl tavo iniciatyva pusę nakties turime aiškintis santykius, o kai ryte paprašau išvirti arbatos, tu vadini mane beširdžiu?..

Kiek daug tų “kodėl“, kiek daug neišsakytų lūkesčių ir slaptų priekaištų.. Žinote ką – o gal mokykimės pasikalbėti, paklausti atvirai, pajusti savo artimą žmogų, pasidalinti savo lūkesčiais, pajuokauti – juk tai taip paprasta, kai mylime 🙂 ..? Daugeliui mūsų šilčiausius jausmus – kaip ir matant vaikučius ar besilaukiančią moterį – sukelia darni žilagalvių pora 🙂 .. Matydami juos mes suprantame, kad savo laimę jie sukūrė ir tebekuria drauge.. Moters vaidmuo šioje kūryboje didžiulis 🙂 ..

Sveikinimai šios gražios šventės proga visoms nuostabiosioms, visoms Moterims – mamoms ir žmonoms, marčioms ir anytoms, suaugusioms dukroms ir draugėms, tetoms ir močiutėms 🙂 !!! Su pavasariu – klestėkite, kurkite, žydėkite ir puoškitės gražiausiomis šypsenomis! 😀

Senieji mokymai apie dorovę

Žmogaus evoliuciją galime įvardinti pirmiausiai kaip jo sąmonės evoliuciją ir kelią nuo fizinio (instinktų) į dvasinį (dorovė, kūryba, vienybė) lygmenį. Tačiau šiuolaikinė realybė Žemėje vis labiau ryškėja kaip kolektyvinė deformuoto “ego“ projekcija. Tokia projekcija dezorientuoja, sėja įtampą ir baimę. Todėl sunku išlikti savimi, sunku išlikti dorovingu, kai skleidžiama tiek melagingų stereotipų. Mūsų civilizacija kartais vadinama apverstų vertybių sistema, nes dėl egoistinių tikslų paminamos ir amžinos vertybės.

Kokia gi pagrindinė amžinoji vertybė, dėka kurios žmogus išlieka žmogumi? Tai dorovė. Doros principai nuo seniausių laikų visose tautose buvo perduodami iš kartos į kartą. Dorovė buvo viena iš svarbiausių lietuvių gyvenimo sampratų. Dora lietuviui buvo daugiau nei moralinė vertybė. Doros laikėsi ne todėl, kad kažkas prisakė, nurodė, o savo labui. Gamtos dėsniai išreiškia būties dėsnius, todėl nuodėmė buvo laikoma ne nusižengimu, o priešprieša gyvybės dėsniams, o tuo pačiu ir kenkimu pačiam sau. Mūsų protėviai suvokė, kad žmogus, turėdamas laisvą valią, gali tą valią panaudoti ir savęs griovimui (A. Patackas, A.Žarskus “Virsmų knyga“).

Aiškus dorovės aprašymas yra ir senojoje Mahabharatoje, stambiausioje indų poemoje-epe. Joje dorovė apibūdinama kaip vienintelis kelias į laimę. Teigiama, kad pradėti ugdyti dorovę reikia nuo mūsų kalbos ir bendravimo, ir kartais geriau nutylėti, nei pasakyti. Yra trys teisingos kalbos panaudojimo taisyklės:
1. Kalbėti tiesą;
2. Jei visa tiesa pasakyta, kalbėti apie pozityvius dalykus;
3. Jei pasakyta tiesa, pakalbėta apie pozityvius dalykus, reikia kalbėti apie praktinį dorovės pritaikymą gyvenime.

Argi tai neaktualu ir mūsų dienomis? Sutikite, kad dabar labai daug tuščio kalbėjimo. Kalba tapo ir kovos įrankiu: mes baramės, ginčijamės, keliame balso intonacijas pykčiui išreikšti. Kalbėdami manipuliuojame, meluojame, darome įtaką. Ir seniai pamiršome posakį: žodis – sidabras, tylėjimas – auksas. Tylėjimas vertingesnis ne dėl paslapčių, o todėl, kad žodžiu neįžeistume, nesužeistume, nepakenktume, nesuklaidintume.

Aprašomi ir dorovingų žmonių darbai, tokie žmonės vadinami visuomenės šviesuomene. Ji atpažįstama pagal šią veiklą:
1. Gerus darbus, kurie atliekami nuoširdžiai ir nesivaikant naudos;
2. Saviugdą, dorovingą elgesį;
3. Tobulėjimą ir mokymąsi;
4. Dorovingas santuokas;
5. Dosnumą, dalijimąsi su tais, kam to reikia.

Pabrėžiamas ir sąžiningumo principas: tai kas blogai tau, nedaryk kitam. Dorovingas elgesys suteikia žmogui didybę, ilgaamžiškumą, pagarbą, jėgą ir žinias. Tuo tarpu nesilaikančius dorovės žmones pradeda valdyti žemos būsenos – pykčio, godumo, liūdesio, pavydo, baimės ir t.t. Šios žemos žmogaus būsenos naikina jėgą, grožį, supratimą ir sveikatą. Gyvenimą trumpina ir plepėjimas, išdidumas, per dideli troškimai ir išdavystė.

Visos žemos žmogaus būsenos veda ir į skurdą – dvasinį ir fizinį. Pagrindinė tokio skurdo priežastis – godumas. Jam niekada negana, todėl jis gesina sąžinę. Kai neturime sąžinės, palengva užgesinama ir dorovė. Be dorovės žmogus tampa instinktų ir iškreipto egoizmo vergas. Jis paskęsta iliuzijose, nes tampa reaguojančiu, bet ne kuriančiu. Toks žmogus atiduoda savo kūrybinę energiją tam, kas jį valdo.

Taip gimsta nesubalansuotos būsenos:
1. Fiziniame lygmenyje pasireiškia kaip skausmas kažkurioje kūno dalyje;
2. Emociniame lygmenyje – kaip sielos skausmas;
3. Minčių (mentaliniame) lygmenyje – kaip nevaldomų minčių ir įsitikinimų negatyvus srautas;
4. Dvasiniame lygmenyje jaučiama kaip sunki energetinė substancija, pasiklydusi dvasia, kuri jau negali atskirti gėrio ir blogio.

Atrodytų, tik viena gyvenimo samprata, bet kai jos nėra, jos ne tik trūksta, bet viskas įgauna kitokią, priešingą kokybę. Todėl keista, kad prakalbus apie dorovę, žmonės gūžčioja pečiais arba svarsto apie ją kaip apie atgyvenusią, varžiusią protėvių gyvenimą abejotiną vertybę. Bet ar įmanomas žmonijos tobulėjimas be dorovės?.. Vargu. Matyt, ne šiaip sau visuose senuose mokymuose dorovė, dora, dorybės buvo aprašomos kaip didžiausios žmonijos vertybės. Tai iš tiesų pagrindas žmogaus tobulėjimui.

Ką jūs apie tai galvojate?

Tai, kas nesikeičia

Kažkas panašaus į Meistrų bibliją, arba vadovas Gelbėtojams

– Kai mokaisi, tu tik atveri sau tai, ką jau seniai žinojai. Kai pradedi veikti, tu parodai, kad naudojiesi žiniomis. Kai mokai kitus – tu primeni, kad jie žino viską taip gerai, kaip ir tu. Mes visi mokomės, veikiame ir mokome.

– Tavo skelbiama Tiesa neapribota nei praeitimi, nei ateitimi. Ji tiesiog yra, ir šito jai pilnai pakanka.

– Vienintelė pareiga tavo gyvenime – būti ištikimu pačiam sau.

– Geriausiai mokai to, ką tau pačiam reikia išmokti.

– Gyvenk taip, kad nereikėtų gėdintis, jei apie tavo darbus ar ištartus žodžius bus paskelbta visam pasauliui, net jei tai, kas bus sakoma, nebus tiesa.

– Per gyvenimą tave veda esanti tavyje žaisminga, kupina žinių troškimo, neapčiuopiama esybė, kuri ir yra tavo tikrasis “aš“.

– Niekuomet nenusigręžk nuo galimos ateities, kol neįsitikinai, kad iš jos nėra ko pasimokyti. Tu visuomet gali laisvai apsispręsti. Gali persigalvoti ir pasirinkti kitokią ateitį arba kitokią praeitį.

– Nėra tokios problemos, kurioje neslypėtų tau skirta dovana. Ir tu kuri sau problemas, nes tau reikia jų teikiamų dovanų.

– Tavo sąžinė yra tavo noro būti savimi nuoširdumo matas. Atidžiai į ją įsiklausyk.

– Paprasčiausi klausimai kartu yra ir esmingiausi. Kur gimei? Kur tavo namai? Kur keliauji? Ką darai? Kartais mąstyk apie tai ir stebėk, kaip keičiasi tavo atsakymai.

– Teigdamas, kad tu kažko negali, atimi iš savęs savo Galią. Įtikink save, kad tavo galimybės ribotos ir tikrai toks tapsi.

– Kiekvienas žmogus žengia į tavo pasaulį, ir visi įvykiai tavo gyvenime vyksta todėl, kad pats juos pritraukei. Ką su jais darysi toliau, renkiesi tu pats.

– Tikroji pirmapradė nuodėmė slypi Absoliuto apribojime. Nedaryk šito.

– Kiekviena mintis siunčiama tau kartu su jėga, kurios reikia jos įgyvendinimui. Tačiau, greičiausiai, tau teks dėl to paplušėti.

– Atsisveikindamas neliūdėk. Išsiskyrimas būtinas, kad vėl galėtum susitikti. Tikri draugai visvien susieis, – nesvarbu, po akimirkos ar po kelių gyvenimų.

– Labai lengva patikrinti, ar tebesitęsia tavo misija Žemėje: jei tu gyvas, ji tęsiasi.

– Tikrieji ryšiai nebūtinai yra kraujo ryšiai; tikri ryšiai susieja pagarba ir džiaugsmu, kuriuos vieni kitiems atveriame gyvenime.

– Tai, ką vikšras vadina Pasaulio pabaiga, Meistras pavadins drugeliu.

(Iš R. Bacho knygos “Iliuzijos, arba nuotykiai Mesijaus, kuris nenorėjo būti Mesijumi“)

Smagaus ir saulėto visiems savaitgalio!! 😀

Apie tai, kaip mes veikiame vieni kitus

Kaip jūs manote, kaip mes dažniausiai bendraujame? Pasirodo, iš egocentrizmo pozicijų, t.y., kai savo nuomonę laikome vienintele teisingiausia, o kito žmogaus nuomonės nemokame arba nesugebame priimti. Iš tokios pozicijos bendrauti sunku, o pasiekti harmonijos tokiame bendravime apskritai neįmanoma. Kodėl? Būtent dėl rezonanso efekto – jei bendravime skleidžiame žemas energijas, tai pritraukiame į savo gyvenimą žmones, kurie turi tokias pačias energijas, arba tokiu savo elgesiu paveikiame jų reakcijas.

Aplinkinius ypač blogai veikia egocentriškas elgesys, nes jis turi savyje visą paletę vadinamų žemų energijų išraiškų. Tai gali būti pyktis, nuolatinė kritika, ambicijos, neapykanta, o kartais ir žeidžiantis abejingumas. Visa tai kelia įtampą ir nepasitikėjimą. Žemų energijų išraiškose žmonės nelinkę susitarti ar padėti. Tokios energijos yra skiriančios, nes verčia kovoti ir gintis.

Įdomu, kad net sukėlę krizę santykiuose, žmonės nenori keisti savo destruktyvaus elgesio. Dažniausias klausimas: o kodėl aš turėčiau keistis, kodėl turėčiau nusileisti? Na, pirmiausiai tam, kad savo elgesiu nustotume kelti neigiamą rezonansą – kitaip konfliktams nebus pabaigos. Be to, kai keičiasi vieno žmogaus elgesys, į tai būtinai kitaip sureaguoja ir kitas žmogus. Todėl ir sakoma, kad keisti situaciją turime pirmiausiai nuo savęs.

Jei įpuolame į konfliktų virtinę, sustokime ir imkimės atsakomybės už savąją situacijos pusę. Tiesiog keiskime ją: jei keliame konfliktą, nustokime tai daryti, o jei esame puolami, pakeiskime savo reakciją. Ir vienu, ir kitu atveju situacija tikrai pasikeis. Tereikia pradėti daryti konkrečius žingsnius ir nuoširdžiai norėti susitarti. Bendrauti konfliktuojant dažnai tėra blogas įprotis, kurį galime pakeisti.

Mokykimės būti geri vieni kitiems, mokykimės nuoširdumo ir atvirumo bendravime. Ramus tonas ir geranoriškumas – harmoningo bendravimo pagrindas. Tam, kad išmoktume harmoningai bendrauti, turime to mokytis. Na, o privalumus labai greitai pajusime dėl savo elgesio rezonanso. Tai gali maloniai nustebinti, nes harmoningas bendravimas turi visą paletę nuostabių energijų išraiškų..

Visų pirma, harmoningų energijų – geranoriškumo, draugiškumo, pozityvumo – išraiškos gerina nuotaiką, savijautą ir bendrą žmonių emocinę būseną, nes žmonės jaučia nuoširdų susidomėjimą ir rūpestį. Iš čia gimsta tarpusavio pasitikėjimas: žmonės atsiveria giliam ir nuoširdžiam bendravimui, o tai yra pagrindas geriems santykiams. Geri santykiai vienija ir suburia bendrai veiklai ir norą veikti kartu bendriems tikslams.

Bendraudami harmoningai mes įkvepiame vieni kitus ir žadiname žmonėse entuziazmą. Skleisdami pozityvias energijas, mes įkvepiame žmones kūrybinei išraiškai ir geriausių unikalių savybių išskleidimui. Mes paskatiname vieni kitus ir tampame įkvėpimo šaltiniu vieni kitiems. Supratingumas ir palaikymas skatina žmogaus pasitikėjimą savimi, todėl visos harmoningos savybės ypač vertingos bendravime su vaikais.

Galiausiai harmoningai bendraudami mes mokomės mylėti ir pastebėti žmonių vidinį grožį, supančios aplinkos grožį. Jei pastebime grožį žmonėse, tuomet jie pradeda jaustis tokiais, kokiais mes juos matome.. Įvyksta nuostabus rezonansas, ir jie taip pat pradeda matyti pasaulį, save ir žmones kitaip – per meilės ir grožio prizmę.. O tai reiškia: daugiau šypsenų, daugiau mylinčių laimingų žmonių 🙂 .

Tiesiog susimąstykime: na, ar nekeista, kad vis dar tebenuodijame vieni kitus savo ambicijomis, pykčiu, pavydu ir kitomis žemomis emocijomis?.. Mes galime gyventi kitaip – skleisdami gražiausias harmoningas energijas ir sulaukdami tokio pačio nuostabaus atsako 🙂 .. Pradėkime nuo savęs – tai bet kokių permainų pirmasis žingsnis.. Pabandom nuo šiandien?.. 😉 😀