Autorius: Ruvi

“… Daugelis meilės uždavinį pirmiausia suvokia kaip tapti mylimu, o ne mylinčiu, gebančiu mylėti. Taigi jiems problema yra – kaip būti mylimu, kaip būti mylėtinu. Šio tikslo jie siekia keliais būdais. Vienas – jį dažniausiai renkasi vyrai – tai siekti pasisekimo, valdžios ir turto, kiek tik leidžia socialinė padėtis. Kitas, paprastai naudojamas moterų, tai siekti patrauklumo, rūpinantis savo kūnu, drabužiais ir t.t. Kiti būdai pasidaryti patraukliu naudojami ir vyrų, ir moterų: išmokti malonių manierų, būti įdomiu pašnekovu, būti paslaugiu, kukliu, mandagiu. Dauguma būdų tapti mylimu yra tokie patys, kokius žmonės naudoja siekdami sėkmės, norėdami “įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Iš tikrųjų tai, ką dauguma mūsų kultūros žmonių laiko vertu meilės, iš esmės tėra tik populiarumo ir seksualinio potraukio mišinys.

… Kažin ar atrastume kitą sritį, kitą veiklą, kuri būtų pradedama su tokiomis milžiniškomis viltimis ir lūkesčiais ir kuri taip dažnai žlugtų kaip meilė. Jei tai liestų kurią nors kitą veiklos sritį, žmonėms būtų lengviau suvokti savo nesėkmių priežastis ir išmokti elgtis tinkamiau, – arba jie apskritai atsisakytų tokio užsiėmimo. Kadangi neįmanoma atsisakyti meilės, regis, yra tik vienas kelias įveikti nesėkmes – išanalizuoti jų priežastis ir tęsti toliau meilės reikšmės studijas.

… Pirmasis žingsnis, kurį reiktų žengti, tai įsisąmoninti, kad meilė yra menas; jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį pat ryžtą, kaip ir panorę išmokti bet kurio kito meno, sakysime, muzikos, tapybos, audimo, medicinos ar inžinerijos.

… subrendusi meilė yra ryšys, kurio sąlyga yra asmens orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra aktyvi žmogaus galia; jėga, kuri įveikia sienas, skiriančias žmogų nuo jo artimųjų, kuri riša jį su kitais; meilė priverčia įveikti izoliacijos ir atskirumo jausmą, tuo pat metu leisdama išlikti savimi, išsaugoti savo orumą. Meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėlto išlieka abu.

… Infantiliška meilė grindžiama principu: “Aš myliu, nes esu mylimas“. Subrendusi meilė orientuojasi į kitą principą: “Aš esu mylimas, nes pats myliu“. Nesubrendusi meilė teigia: “Aš myliu tave, nes tu man esi reikalingas“. Brandi meilė sako: “Tu man esi reikalingas, nes aš myliu tave“.

… Vis dėlto dauguma žmonių yra įsitikinę, kad meilėje svarbiausia – objektas, o ne gebėjimas mylėti. Jie net tiki, jog jų meilės stiprumo įrodymas yra tai, kad jie nemyli nieko kito, tik “mylimą“ asmenį. Kadangi asmuo nesuvokia, kad meilė yra aktyvumas, sielos galia, jis tiki, kad svarbiausia yra rasti tinkamą objektą, o po to viskas eis savaime. Tai gali būti palyginta su žmogumi, kuris norėdamas tapyti nesimoko šio meno, o pareiškia ieškąs tinkamo objekto, kai atras jį, tada puikiai tapys.

… Meilė yra galima tik tada, kai du asmenys yra susieti vienas su kitu savo egzistencijos esme, taigi kiekvienas iš jų turi suvokti savo egzistencijos esmę. Tik šiame “esmės“ išgyvenime yra žmogiškas tikrumas, čia slypi žmogaus gyvybingumas, tik tai yra meilės pagrindas.

… Yra tik vienas meilės buvimo įrodymas: santykių gilumas ir abiejų gyvybingumas bei jėga, iš kurių atpažįstama meilė.

… Visuomenė turėtų būti sutvarkyta tokiu būdu, kad visuomeninė, mylinti žmogaus prigimtis nebūtų atskirta nuo jo socialinės būties. Jei meilė iš tiesų yra vienintelis sveikas ir patenkinamas atsakymas į žmogaus egzistencijos problemą, – o aš mėginau tą parodyti, – tada bet kuri visuomenė, kuri slopina gebėjimą mylėti, ilgainiui turi žlugti, nes žlugdo svarbiausias žmogaus prigimties reikmes.

… Kalbos apie meilę nėra “pamokslavimas“ vien dėl tos paprastos priežasties, kad tai kalbos apie svarbiausią žmogiškosios būtybės troškimą. Jei šitas troškimas ignoruojamas, dar nereiškia, kad jo nėra. Gilintis į meilės prigimtį, reiškia suvokti bendrą jos stygių šiandien ir pasmerkti tas socialines sąlygas, kurios atsakingos už šį stygių. Tikėti meilės galimybe kaip visuomeniniu, o ne išskirtiniu individualiu reiškiniu, yra racionalus tikėjimas, pagrįstas giliosios žmogaus prigimties įžvalga.“

Iš E. Fromo knygos “Menas mylėti“.

Nuo mūsų pačių priklauso, kokie yra ir bus mūsų santykiai poroje. Jie gali būti nuoširdūs ir geranoriški, bet gali būti ir įtempti bei sunkūs. Jei mylime, tuomet būtinai siekiame harmonijos, o jei mus valdo ambicijos, tuomet meilę pakeičia nusivylimas. Sekinantys santykiai atima jėgas, gyvenimo džiaugsmą ir sveikatą. Dėl savo ambicijų ir egoizmo galime apskritai su niekuo gyvenime taip ir nesukurti artimų ir nuoširdžių santykių.

Priežastys, dėl kurių nemokame sukurti harmoningų santykių, gali būti kelios. Mes galime tiesiog nemokėti bendrauti – tačiau jei norime, visada galime išmokti. Kita priežastis gali būti asmenybės nebrandumas, nes ambicijomis ir užsispyrimu dažniausiai yra išreiškiamas paaugliškas infantilizmas, kuriame “užstringa“ nemažai suaugusiųjų. Psichologiškai brandus žmogus niekuomet nesiekia žeminti, reikalauti ar valdyti.

Dar viena svarbi priežastis – dar visai neseniai auklėjimas buvo grįstas principu viršininkas-pavaldinys, kas reiškė visišką paklusimą tėvų reikalavimams. Mūsų tėvai taip auklėjo mus todėl, kad juos taip auklėjo. Dėl tokio auklėjimo psichologiškai laisvų žmonių yra nedaug, ir dažnai jie pratęsia savo šeimose tokį bendravimą. Atrodytų, neturėtume tęsti to, kas mus pačius traumavo, bet yra suformuojami tam tikri psichologiniai mechanizmai, kurie veikia mūsų elgesį.

Kokiu būdu? Pavyzdžiui, jei vaikas išmokomas paklusti besąlygiškai, tai žaloja jo psichiką ir slopina jo orumo jausmą. Tai galiausiai paveikia ir jo elgesį – jis gali pradėti žeminti kitus, norėdamas tokiu būdu (nes nemoka kitaip) atgauti savo orumą. Toks žmogus gali tapti tikru tironu, nes kiekvienas nepaklusimas grąžina jį į vaikystę, kai jo orumas buvo trypiamas. Gera žinia yra ta, kad būdami suaugę mes galime suprasti šiuos psichologinius mechanizmus ir savo šeimoje kurti kitokį, harmoningą bendravimą.

Geranoriškai bendrauti nereiškia pataikauti ar nusileisti. Geranoriškame bendravime svarbu ne ką mes sakome, o kaip sakome. Jei esame geranoriški, tai ir pokalbis apie nelabai malonius dalykus ar trūkumus skatins išklausyti, ieškoti sutarimo ir sprendimų, o ne ginčytis, nurodinėti ar bartis. Turime mokytis suprasti ir ramiai išaiškinti savo nuomonę. O pokalbyje nelaukti savo “eilės“ pasisakyti, o mokėti klausytis ir išgirsti. Apskritai, venkime ginčų ir netapkime kvailystės, kuriai nebus galo, bendrininkais. Ir nepamirškime, kokį poveikį ir suaugusiųjų barniai, ir įtampos būsenos daro mūsų vaikams.

Su artimais žmonėmis nereikia rungtyniauti, kuris viršesnis, kitaip gyvenimą galime paversti skausminga kova už valdžią, kuri griauna pačius šviesiausius jausmus. Atpraskime kalbėti įsakmiu tonu – kai į mus taip kreipiasi, juk mes automatiškai pajuntame susierzinimą ir pažeminimą. Tai formalioje aplinkoje gali būti įsakymai, kuriuos privalu vykdyti, o neformalioje aplinkoje, su artimais žmonėmis, bendraujame visiškai kitaip – nuoširdžiai ir geranoriškai.

Artimų žmonių galime kažko mandagiai paprašyti, atsižvelgdami į jų galimybes. Ir.. neįsižeisti, jei gausime atsisakymą. Juk prašymas – tai mūsų ketinimas ir tam, kad jis būtų išpildytas, turime jį motyvuoti, t.y., tas žmogus, kurio mes prašome, turi aiškiai suprasti, kodėl jis turi pildyti mūsų ketinimą. Prašymas turi būti aiškus, be manipuliavimo (o ne aš noriu, man reikia), nuoširdus (be melo), būtinai su suprantamu paaiškinimu (o ne: pasakiau – daryk, vykdyk be žodžių ir pan.), pagrįstas (adekvatus).

Toks bendravimas mums neįprastas, bet jis yra vienintelis harmoningas. Paklausite – o kaip su vaikais, juk juos reikia išmokyti, tarkim, saugumo ar tvarkos, argi įmanoma geruoju? Nustebsite, bet vaikai, auginami geranoriškumo atmosferoje, mokosi greičiau ir be riksmų, bet su vienintele sąlyga – reikia daug kantrybės ir geranoriškumo iš tėvų pusės. Juk “įmuštas“ įgūdis bus vykdomas iš baimės, be noro, o motyvuotai išmoktas liks visam gyvenimui kaip sąmoningai ir savarankiškai įsisavintas naudingas įgūdis. Ir skirtumas mokymosi didžiulis, ir rezultatas.. Juk neįmanoma įtampoje ar bedvasėje aplinkoje išmokyti gerų dalykų.

Iš vaikystės ir visuomenės nešamės įsitikinimą, kad tik spausdami, reikalaudami ir kontroliuodami galime kažko pasiekti iš kitų žmonių. Tačiau.. vos tik kažkas šitaip pradeda elgtis su mumis, tuoj pat maištaujame ir pykstame. Gal vertėtų susimąstyti ir mokytis bendrauti kitaip? Bandykime pradžiai taikyti paprastą ir seną kaip pasaulis taisyklę: kaip nori, kad su tavimi elgtųsi, taip elkis su kitais.. Jei norime, kad mūsų gyvenime būtų geranoriški ir mylintys žmonės – turime patys būti geranoriški ir mylintys..

Pasvarstykime – iš kur mūsų įsitikinimai, kad meilė kančia, kad vyrai nesupranta moterų, vaikai būtinai neklaužados, kad neįmanoma bendrauti be konfliktų, o vedybinis gyvenimas – lyg loterija: kažkam sekasi, o kažkam ne? Juk tai tėra primesti mąstymo ir elgesio šablonai, kuriais kažkodėl patikime, o patikėję ieškome arba kuriame savo gyvenime jiems patvirtinimus. Paskui rypuojame: sakiau, kad taip bus, taip ir žinojau, visi jie tokie..

Tuo tarpu mūsų galioje keisti tuos negatyvius ir atgyvenusius elgesio šablonus – pradėkime nuo savęs, savo šeimos 🙂 .. Būkime visada nusiteikę tik pozityviam rezultatui – tuomet taip ir bus. Mylėkime, kurkime harmoningus santykius – juk jei mylime, tik tokius ir galime kurti 🙂 . Harmonija – tai dvasinis intymumas, tai džiaugsmas ir atvirumas, pasitikėjimas ir laisvės pojūtis, kai galime būti kiekvienas savimi be baimės.

Ką jūs apie tai galvojate?

Ar bandėte atsakyti sau į klausimą – kas yra meilė? Sutikite, klausimas paprastas, bet atsakyti į jį nėra lengva, o ir atsakysime visi skirtingai. Vieni apie meilę galvoja kaip apie romantiką, kiti ją susieja su poezija ar gražia, bet atitrūkusia nuo gyvenimo filosofine mintimi. Kažkam tai religinis jausmas, kažkam – trumpas gyvenimo akimirksnis, kuris “retkarčiais nutinka“, o paskui praeina. O kažkas jos tiesiog laukia visą gyvenimą..

Šiuolaikinio žmogaus meilės suvokimas labai platus ir.. labai skirtingas, bet ar jis tikras? Kai išgirstame tiek daug atsakymų, atrodytų, paprasčiau suprasti, kas nėra meilė, nei kas ji yra iš tiesų.. Nuo pat žmonijos gyvavimo pradžios žmonės nagrinėjo šį klausimą, ir šiandien vis dažniau girdime išvadą, kad meilė – visaapimanti kūrinijos energija. Žmogui tai sveikos sąmonės būsena, suvokimas, kuriame nėra nieko negatyvaus.

Meilė – harmonijos principas, tai būsena, kuri vienija, susieja, suartina ir palaiko. Kai mylime, esame geranoriški, pozityvūs ir skleidžiantys gėrį. Visi mes turime intuityvų žinojimą: kuo daugiau meilės gyvenime, tuo geriau. Gyvenimas meilėje – ne romantiška koncepcija, skirta maloniam laisvalaikiui, o vienintelis būdas padaryti savo ir aplinkinių gyvenimą laimingu.

Meilė ne tik sujungia žmones, bet ir suteikia sugebėjimą matyti pasaulį vientisą – kaip gyvą organizmą, o save kaip visumos dalį. Toks suvokimas neleidžia daryti bloga nei kitam žmogui, nei sau, nei Žemei. Tai leidžia gyventi pilnavertį gyvenimą, jaustis svarbia visumos dalimi ir matyti ateities perspektyvą – tai kūrėjo ir bendrakūrėjo kelias. Kaip visaapimanti energija, meilė turi daug išraiškų: motinos meilė, vaiko meilė, tėvo meilė, sutuoktinių meilė, broliška meilė, draugų, meilė gamtai ir t.t..

Mylėti sugebame visi, tačiau nesėkmes meilėje patiriame dėl klaidingo meilės suvokimo. Santuoką daugelis sukuriame kupini lūkesčių, kad gyvenimas pasikeis į gera, kad sutuoktinis padarys mus laimingu. Mums maža, kad mylimas žmogus šalia, mums dar prireikia, kad jis ištaisytų savo trūkumus (kuriuos “nustatome“ mes), kitaip.. mes jo nemylėsime. Tačiau patys norime, kad mus mylėtų tokius, kokie mes esame, be sąlygų..

Sąlygos laimei, lūkesčiai.. Tuo tarpu psichologijoje yra toks principas: kuo daugiau lūkesčių, tuo didesnė nusivylimų tikimybė. Taip nutinka todėl, kad žmonės nesikeičia tik todėl, kad mes manome, kad taip bus. Todėl dažnai santykiai baigiasi kito žmogaus kaltinimu, kad santykiai nepavyko, o jei yra kaltinimai, reiškia, yra ir pretenzijos, ir neišsipildę lūkesčiai.

Žmonės mūsų laikais žingeidūs, jie ieško informacijos ir stengiasi išspręsti iškilusias bendravimo problemas. Niekas juk nesiskiria po pirmo barnio, visi ieško sprendimų: bando susitarti, tampa dėmesingesni ir atidesni, tariasi su draugais ar specialistais, užsiima saviugda. Poros santykiai – didelė vertybė kiekvienam žmogui, todėl daroma viskas, kad ją išsaugoti. Tačiau sunku būti adekvačiais, kai esame emocijose ar darome kažką iš baimės prarasti.

Juk daugelis žmonių net nesuvokia, kad jų mintys, jausmai, emocijos ir veiksmai veikia artimiausius žmones. Bet koks konfliktas kuria nesveikas negatyvias energijas, kurios verčia kentėti. Kaip spręsti konfliktus? Geriausia išeitis – jų nekurti. Savo nuomonės piršimas, nerealūs lūkesčiai, ginčai, kategoriškumas, kritika, įsakymai – visa tai konfliktų priežastys, o ne būdai jiems spręsti. Jie sėja susierzinimą, pyktį ir įtampą.

Juk meilė yra harmonija, todėl gali ištirpdyti bet kokį negatyvumą geranoriškumu, nuoširdumu ir švelnumu. Gyventi harmonijoje lengva, o be harmonijos – sunku, todėl kurkime harmoniją savo santykiuose. Artimi esame ne todėl, kad gyvename kartu ar daug bendraujame, bet todėl, kad sukuriame artimus ir atvirus, nuoširdžius ir pasitikėjimu grįstus santykius.

Jei meilė yra harmonijos būsena, tuomet turime ją branginti, saugoti ir auginti. Liguista savimeilė visuomet ardo harmoniją santykiuose. Mylėti kitą žmogų be sąlygų galime tuomet, kai esame taikoje su savimi, kai neturime vidinių konfliktų, kuriuos projektuotume į savo mylimą žmogų. Mylėti nereiškia turėti ar valdyti, poroje gyvename ne tam, kad apkartintume ar apsunkintume vienas kitam gyvenimą.

Mes visi galime ir mokame mylėti, tik nepamirškime mylėdami, kad meilė yra harmonija. Bendravimas yra energijų apykaita ir jei dalinamės širdžių šiluma, ji mums būtinai sugrįžta: ką atiduodame, tai ir gauname 🙂 . Apie meilę plačiau – šią savaitę 😀 .. Ar norite apie tai pasvarstyti?