Autorius: Ruvi

Liūdnos gyvenimiškos istorijos

Alkoholikų gyvenimo istorijos panašios, ir visos jos liūdnos. Pradžia visuomet vienoda: pirma alkoholio taurelė, nors ir atgrasi, bet sukelia keistą euforiją ir naujus pojūčius, kurių pasekmių jaunas žmogus dar negali įvertinti. Tai tarsi priemonė žengimui į suaugusių pasaulį, kai alkoholis suteikia jaunam žmogui savarankiškumo ir vertės iliuziją. Vartodamas alkoholį, jaunuolis pasijunta kaip visi, savas, jis yra priimamas į geriančių kompanijas. Taip vietoje saviraiškos prasideda suvienodėjimas, nes „kaip visi“ saugiau…

Iki tam tikro laiko, kol sveikata leidžia, žmogus nemato alkoholio vartojimo pasekmių, o kai pamato, išbristi iš priklausomybės dažnai būna sunku. Jau įsigalėja stiprus įprotis, kai euforinė laimė ir atsipalaidavimas siejami su alkoholiu. Žmogus susikuria ramstį, be kurio kol kas nemoka būti laimingas, jam atrodo, kad atėmus jo „laimės šaltinį“, gyvenimas neteks kažko svarbaus. Kiek pasiteisinimų ir mitų yra sukuriama pateisinti savo priklausomybę!

„Aš gerai atrodau, aš nepanašus į alkoholiką, jų nosys mėlynos…aš tik retkarčiais geriu…esu per jaunas, kad būčiau alkoholiku… aš išsilavinęs ir turiu gerą darbą…geriu tik per šventes ir tik po darbo…aš geriu tik kokybiškus gėrimus“ ir taip toliau. Tuo tarpu alkoholis neskirsto: visiškai nesvarbi nei žmogaus lytis ar amžius, nei išsilavinimas, nei socialinė padėtis, jei žmogus pradeda vartoti alkoholį, jis visuomet rizikuoja pasiekti paskutinę alkoholizmo stadiją.

Įdomu tai, kad tapę blaivininkais, visi buvę alkoholikai pripažįsta, kad tikėjo viskuo, kas pateisino jų gėrimą ir aršiai neigė tiesą apie alkoholį. Visi pripažįsta ir tai, kad ta „laimė ir šventė“ trunka labai trumpai, štai jaunos moters pasakojimas: „Maloniausias pasiruošimas išgėrimui, alkoholio pirkimas ir…trys-keturios pirmosios taurės, paskui viskas keičiasi, viskas lyg per miglą…paskui kaskart sakai sau: na gerai, gerai, šį kartą padauginau, kitą kartą gersiu mažiau, bet tasai kitas kartas jau niekuomet neateina”.

Turėjusio gerą darbą teisininko pasakojimas taip pat panašus: „Aš ne iš tų, kurie namie prie televizoriaus siurbčioja alų. Kaip teisininkas, aš maniau, kad privalau gerti geresnėse vietose, todėl man patikdavo po darbo išgerti geruose baruose, kuriuose grojo muzika. Mano intencijos visuomet buvo geros, aš ketinau išgerti stikliuką ir eiti namo. Iki poros stikliukų aš dar jausdavau atsakomybę, be po to mano protavimas pasikeisdavo. Dažnai grįždavau trečią ar ketvirtą ryto, dainuodamas bare girdėtas dainas.“

Sekanti diena taip pat panaši, štai kaip ją aprašo jaunoji moteris: „…rytus po išgertuvių šlykštu prisiminti: apšnerkštas butas, neplauti indai…iš skausmo spengia galva, dega gerklė, kaip tarakonai iš kampų puola vakarykščiai prisiminimai. Keliuosi – kojos virpa, rankos dreba, greičiau vandens… Papilkėjęs veidas, pajuodę paakiai. Reikia į darbą…išeisiu anksčiau, kur nors išgersiu kavos su konjaku – ir kvapo nebus, ir sveikata pagerės…baisiai nyku ir liūdna…kol vėl neišgeri.“

Teisininkas pasakoja: „…mano išsipagiriojimas trukdavo kelias dienas. Pirmąją būdavo taip bloga, kad turėjau gerti daug vandens. Nueidavau į darbą, bet greitai grįždavau, nes negalėjau dirbti. Antrąją dieną jausdavausi geriau, ir po šeimyniškos vakarienės jau būdavau beveik sveikas. Man buvo trisdešimt treji ir trečią dieną jausdavausi kupinas jėgų. Tą dieną būdavau kupinas entuziazmo ir nuveikdavau labai daug, o atėjus penktai valandai, pakeliui į namus sustodavau išgerti vieną kitą bokalą alaus atsipalaidavimui. Žinoma, negrįždavau iki išnaktų…“

Laimei, tai istorijos su gera pabaiga – šie žmonės pasveiko nuo alkoholizmo ir pradėjo sveiką ir įdomų, blaivų gyvenimą – taip jie tvirtina. Įdomu tai, kad ir vienas, ir kitas, nors tai nepažįstami žmonės iš skirtingų pasaulio šalių, labai bijojo blaivybės – apsisprendę negerti, jie pirmiausiai norėjo nuraminti savo artimuosius. Tačiau tą pačią akimirką juos tiesiog pritrenkė mintis: „Kaip?! O ką aš veiksiu? Kaip gimtadieniai, šeimos šventės, jubiliejai, pasisėdėjimai kavinėse? Galų gale kaip ir kur galima atsipalaiduoti ir užsimiršti, jei ne su alkoholiu?“

Paskui su blaivybe ateina sąmonės prašviesėjimas ir suvokimas, kad apdujusi sąmonė tikrai veda tik atgal prie butelio. Informacija, tiesa apie alkoholį ir jo vartojimo pasekmes labai stipriai motyvuoja blaivybei: žinantis tiesą žmogus jau tiesiog nebegali gyventi melu. Žmonės pasveiksta kūnu, dvasia ir siela, ir daugelis tik tapę blaivininkais išdrįsta pripažinti, kad alkoholio vartojimas sparčiai blogino ir sunkino gyvenimą. Apsvaigus tai pripažinti sunku.

Alkoholikų istorijos panašios, jos skiriasi tik detalėmis. Jos labai liūdnos, nes liečia ne tik patį alkoholiką, bet ir jų artimus žmones. Todėl nepamirškime: alkoholizmas – progresuojanti ir chroniška liga. Nerizikuokite savo ir savo artimųjų gyvenimais ir nekurkite tokių liūdnų gyvenimo istorijų. Visuomet, kiekvieną akimirką yra kitas pasirinkimas – blaivybė, o su ja ir kitokios gyvenimo istorijos.

(Istorijų ištraukos iš įvairių knygų apie alkoholizmą, parinko ir vertė ruvi.lt)

Patarimai alkoholiko giminaičiams

Artimi giminaičiai – visada didelė palaikanti jėga. Tačiau būna gyvenime situacijų, kai artimo žmogaus girtuoklystės ir elgesys pasidaro nepakeliami, ir žmonės ryžtasi skirtis. Bet ką daryti, jei tai sūnus ar duktė, ar tėvai? Tokių santykių nenutrauksi, o ir kentėti bei stebėti geriančiojo nuosmukį skaudu. Gyvenimas su geriančiu žmogumi yra įtemptas ir neprognozuojamas, todėl jo giminaičiams negalima pamiršti ir savo gyvenimo.

Turite taip pat suprasti, kad jūsų galimybės paveikti geriantį žmogų yra ribotos. Jei jis nenori, jūs jo nepriversite būti blaivininku – gali būti, kad jis niekuomet nenustos gerti. Tačiau tokiu atveju, jei jūs padarysite viską ką galėjote iš savo pusės, jūsų negrauš kaltės jausmas dėl jo likimo. Gelbėdami savo giminaitį, žmonės dažnai apleidžia savo gyvenimą, o juk dažnai jiems taip pat reikalinga pagalba dėl nuolatinio patiriamo streso.

Jokiu būdu negalima geriančiajam leisti griauti jūsų gyvenimą – jei jaučiate, kad reikia pagalbos, būtinai kreipkitės pagalbos į specialistus. Jei neįmanoma pakeisti situacijos, būtinai reikia ieškoti kitų sprendimų: pvz., keisti požiūrį į situaciją, keisti gyvenamąją vietą, užsiimti savo gyvenimu ir panašiai. Taip pat nepamirškite svarbiausios taisyklės: jei tikimės blaivybės iš savo giminaičio, visų pirma turime tapti jam blaivybės pavyzdžiu ir atsisakyti alkoholio.

Pirmiausiai pažvelkime į sunkiausią situaciją: geriantysis nenori nustoti vartoti alkoholį. Tai nelengva, nes gyvenimas su nuolat geriančiu žmogumi tik sunkėja. Jame yra visko: baimės, nusivylimų, melo, atsiprašinėjimų, atleidimo. Kartais nusvyra rankos, bet jei tai labai artimas giminaitis, dažnai jam daugiau nėra kam padėti.

Alkoholikas priešinasi blaivybei todėl, kad neįsivaizduoja savo gyvenimo be alkoholio. Jam alkoholis – gyvenimo prasmė ir tikslas. Ir nors alkoholis jau seniai jam neša vien nesėkmes, jo pasąmonėje stipriai užsifiksavo būsena iš ankstesnių laikų, kai alkoholis atnešdavo jam iliuzinį džiaugsmą.

Net jei alkoholikas pripažįsta, kad turi problemų su alkoholiu, tai vis vien tvirtina, kad gerti yra blogai, o negerti – dar blogiau. Jo manymu, gyvenimas be alkoholio yra kančia. Jis tiesiog neįsivaizduoja blaivybės, ji jam atrodo pilka ir nuobodi.

Taigi, gaunasi, kad giminaičiai nori atimti iš geriančiojo vienintelį likusį džiaugsmą ir malonumą, o jis, žinoma, tam priešinasi. Be to, blaivininkų gyvenimas jam atrodo toks svetimas, kad jis paprasčiausiai jo bijo – jį gąsdina net kalbos apie tai. Jo požiūris iškreiptas, todėl giminaičių užduotis – rasti svarių argumentų.

Veiksmingi ramūs pokalbiai, be spaudimo – kalbėkitės tik ramiu tonu ir tik tuomet, kai giminaitis yra visiškai blaivus. Niekada nesiaiškinkite santykių, jei jis girtas ar pagiringas. Kiekvienas gerai pažįsta savo artimą žmogų ir žino, kokie argumentai jį gali įtikinti.

Svarbu pabrėžti, kad jums jo likimas rūpi ir kad jis prisidėtų prie bendrų pastangų. Galima jį supažindinti su buvusiu alkoholiku, kuris negeria daug metų ir paprašyti pasidalinti savo patirtimi.

Alkoholikai įsitikinę, kad gėrimas – jų asmeninis reikalas, todėl apeliuoti į tai, kad jis jums gadina gyvenimą – beprasmiška. Alkoholikai „pamiršta“, kada ir kiek geria, todėl kartais veiksminga priemone gali tapti savotiškas kalendorius, pakabintas matomoje vietoje, kuriame pažymėsite jo gėrimo dienas. Tai kartais padaro įspūdį geriančiajam.

Jei nepavyksta paveikti vienu būdu, prieš bandydami naują, darykite pauzes, antraip giminaitis pasidarys abejingas spaudimui. Turėkite sąjungininkų – gerai, jei jus palaikys kiti šeimos nariai ar giminaičiai.

Geriantys žmonės ypač jautrūs kritikai, todėl kalbėkite argumentuotai, be priekaištų – antraip jiems atrodo, kad prie jų kabinėjasi, ir jie pradeda elgtis priešingai. Šioje sunkioje situacijoje labai svarbu pajusti, kuomet jau nieko nepadeda ir atsitraukti, kad nesugadintumėte ir savo gyvenimo.

Antra situacija: geriantysis nori atsisakyti alkoholio. Tai teikiantį viltį situacija, kurioje pirmiausiai reikia suteikti giminaičiui visą argumentuotą ir pagrįstą informaciją apie alkoholio žalą ir blaivybės privalumus. Labai svarbu, kad žmogus pats priimtų sprendimą negerti. Jei tam neužtenka valios, galima kreiptis pagalbos pas specialistus. Tokioje situacijoje labai svarbu kuo greičiau pereiti nuo kalbų prie darbų.

Stenkitės vengti progų ir vietų, kur yra geriamas alkoholis, neorganizuokite namuose švenčių su alkoholiniais gėrimais. Pirmieji alkoholio atsisakymo mėnesiai yra nelengvi, nes dar nėra stiprios motyvacijos, ir žmogus gali suklupti. Jei nesuveikia vienas metodas – ieškokite ir bandykite naujus, ir rinkite kuo daugiau argumentuotos informacijos – jos dabar yra daug. Labai svarbus palaikymas ir padrąsinimas.

Trečioji situacija: giminaitis jau blaivininkas. Žinoma, giminaičiai laimingi dėl tokio sprendimo ir jiems atrodo, kad visos problemos jau praeityje. Tačiau turite dar kurį laiką išlikti budrūs, palaikyti artimą žmogų ir padėti jam perorganizuoti savo naują gyvenimą. Prisiminkite senus pomėgius, kuriems nebuvo laiko, padėkite organizuoti įdomų laisvalaikį – kad naujas gyvenimas būtų įdomesnis už girtuoklystes.

Kai žmogaus organizmas išsivalo nuo alkoholio toksinų ir pradeda veikti normaliu režimu, žmogui dažniausiai savaime prapuola noras save nuodyti. Nepamirškite, kad metę gerti žmonės keičiasi, jungiasi į naują, jiems nepažįstamą gyvenimą, pasidaro aktyvesni, gal kiek pasimetę, todėl jiems reikalingas artimųjų palaikymas. Organizuokite namie šventes su įdomiais patiekalais, arbatos gėrimu ir įdomiais pokalbiais – parodykite, kad galimas ir kitoks bendravimas, kitoks laisvalaikis. Tegul jūsų namai taps blaivybės salelė ir pavyzdys kitiems žmonėms.

Turintys mylinčius artimuosius visada lengviau įveikia bet kokius sunkumus. Padėkite tiek, kiek galite, tik neaukokite savo gyvenimo priklausomybei – net jei ji labai artimo, bet nenorinčio su ja atsisveikinti žmogaus. Kiek galite padėti – spręskite patys.

(Pagal narkologo V. Melnikovo knygą „Alkoholizmas“, vertė ruvi.lt)

Alkoholikas šeimoje

Žvilgtelėję į Lietuvoje išgeriamo alkoholio kiekį per metus, galime teigti, kad turime šioje srityje didelę problemą. Jei, pavyzdžiui, vienam gyventojui tenka 11 litrų gryno spirito per metus, tai reikštų, kad keturių asmenų šeimai, tame tarpe ir negeriantiems, tenka apie 220 butelių degtinės. Kiekis sunkiai įsivaizduojamas, bet iš to galime daryti išvadą, kad su alkoholizmu, vienaip ar kitaip, susiduria dažna šeima.

Gyvenimas su alkoholiku yra labai sunki patirtis. Išgėręs alkoholikas yra neprognozuojamas, nes niekada neaišku – dėl kokios priežasties gali pasireikšti agresyvus elgesys ir kuo jis pasibaigs. Alkoholikas nepatikimas, jo būdas permainingas. Klystame, jei manome, kad toks elgesys būdingas blogą charakterį turinčiam ar asocialiam žmogui. Taip elgiasi ir tvarkingi visuomenėje, išoriškai ramūs žmonės, kurie išgėrę pasikeičia kardinaliai ir neatpažįstamai. Kodėl taip atsitinka?

Tik dėl vienos priežasties: alkoholis visus žmones veikia vienodai, o agresyvus elgesys pradeda reikštis jau ankstyvose alkoholizmo stadijose – tokia ligos eiga. Visos narkotinės medžiagos, taip pat ir alkoholis, iškreipia žmogaus sąmonės būseną – po neilgos pradinės euforijos atbunkama, kontrolė išgertam alkoholio kiekiui sumažėja. Geriant toliau, atsiranda dirglumas, gali pradėti reikštis alkoholinės psichozės, kurių geriantysis dažnai neprisimena.

Maža to, jau pirmoje alkoholizmo stadijoje mažėja ir galiausiai dingsta kritinis požiūris į alkoholį ir girtuokliavimą, atsiranda tendencija teisinti kiekvieną alkoholio pavartojimą. Jei geriantis alkoholį žmogus įrodinėja, kad jis gali bet kada sustoti gėręs, bet to niekada nedaro – jis jau pažengęs alkoholikas. Tokie pažadai – tik patogus atsikalbinėjimas, kurio net nebandoma įvykdyti, nes žmogus negali to padaryti dėl išsivysčiusios priklausomybės.

Alkoholikai turi vienintelį stabilų elgesio stereotipą: visas problemas spręsti butelio pagalba. Visame kitame jie yra ypatingai nestabilūs: vakar žadėjo nustoti gerti, šiandien jau persigalvojo. Jie neadekvatūs ir savęs vertinime: nuo didybės manijos iki savęs žeminimo. Juose tarsi dvi asmenybės – apsvaigęs „aš“, užgožiantis blaiviai mąstantį „aš“. Jų elgesys itin egocentriškas – jie nesupranta, kad šalia yra žmonės, šeima, kurie taip pat turi teisę gyventi pilnavertį gyvenimą. Alkoholikas yra patologiškai nepakantus menkiausiam diskomfortui, todėl greitai ir ilgam užsiplieskia.

Štai tipinis alkoholiko agresyvaus elgesio aprašymas: „Žmogus pradėjo gerti vis daugiau ir dažniau… Iš darbo grįždavo vėlai ir girtas, žadindavo visą šeimą ir sukeldavo skandalą. Jam nereikėjo tam priežasčių, jis tiesiog šėldavo rėkdamas, agresija veržte veržėsi iš jo. Jeigu pavykdavo, vaikai ir žmona slėpdavosi ir laukdavo, kol šis užmigs ir aprims. Ryte – slogi tyla arba atsiprašinėjimai, pažadai negerti, o po kelių dienų ir vėl viskas kartojasi…“

Alkoholikas lengvai meluoja, žada, atsiprašinėja, nes greitai viską pamiršta, vos gavęs išgerti. Visi, kas jam trukdo išgerti, jam yra priešai, todėl kiekvienas žodis prieš alkoholį priimamas kaip asmeninis priekaištas ir… priežastis iš sielvarto išgerti. Tokiu elgesiu jis po truputį susipriešina su artimais žmonėmis, nes jam atrodo, kad „jo niekas nesupranta“. Pagrindinė konfliktų šeimoje priežastis yra tame, kad artimi žmonės priešinasi girtavimui ir „gadina“ alkoholikui šventę.

Sunkiausia alkoholizmo stadija – kai alkoholikas neša daiktus iš namų tam, kad nusipirktų alkoholio, kai pradeda gerti surogatus. Jam darosi nesvarbu, kaip jis atrodo ir kokį poveikį jis daro kitiems – jam svarbiausia išgerti. Jis negali dirbti, netenka kvalifikacijos, o atsitiktini uždarbiai tuoj pat iškeičiami į alkoholį. Alkoholikas pradeda gyventi parazitinį gyvenimą, jis neadekvatus savo būsenai, nes jau negali suvokti savo priklausomybės. Dažniausiai ją neigia, bet kartais elgiasi priešingai – teigia, kad yra alkoholikas ir nieko su tuo negali padaryti, ir tokia pozicija jis sau „leidžia“ gerti.

Taip jis „degina“ ne tik savo, bet ir nuodija su juo gyvenančių žmonių gyvenimą. Ar galite įsivaizduoti, ką jaučia alkoholiko artimieji? Juk kelias nuo pradinių iki sunkių alkoholizmo stadijų gali tęstis metų metais… Ir nėra kartais taip lengva, kaip atrodytų, nutraukti ryšius su geriančiu artimu žmogumi – juk gali sieti ir jausmai, ir artimi giminystės ryšiai, ir bendri namai, ir finansiniai įsipareigojimai, ir, galiausiai – viltis, kad žmogus pasveiks…

O ką išgyvena vaikai tokiose sąlygose, sunku net įsivaizduoti: tai ir baimė dėl savęs bei artimųjų, ir siaubas bei neviltis, ir gėda bei atsakomoji agresija. Niekuo nepateisinamas krūvis ir trauma vaikams, suaugusiųjų neatsakingumas, kurių pėdsakai gali lydėti visą gyvenimą. O jei geria abu tėvai?.. Kai vieninteliu tikslu ir prasme gyvenime tampa alkoholis, asmenybė tuo alkoholiu palengva ir sunaikinama, o šalia naikinama taip pat viskas, kas buvo kažkada brangu.

Skaudu stebėti, kaip degraduoja artimas žmogus, juolab, kad niekuo jam padėti neįmanoma: nei ašaros, nei prašymai be pačio alkoholiko noro pasveikti niekuo nepadės. O kelias į blaivybę vienintelis – gyvenimas be alkoholio – pati blaivybė. Kovoti su geriančiuoju beprasmiškas reikalas: reikia žiūrėti į jį kaip į ligonį ir elgtis kaip su sergančiu žmogumi – jei nėra kitos galimybės išspręsti šį klausimą. Juk geria ne tik sutuoktiniai, bet kartais ir suaugę vaikai ar tėvai, todėl ne visada yra galimybė nutraukti ryšius.

Reikia bandyti paveikti nuoširdžiais pokalbiais (ir būtinai teisinga informacija apie alkoholį), kai žmogus yra blaivus, negerti patiems ir neorganizuoti švenčių su alkoholiu. Narkologai net pataria nelaikyti jokių su alkoholiu susijusių atributų – butelių, stikliukų. Būtinai ieškoti pagalbos ir alkoholikui, ir sau: juk gyvenimas su alkoholiku – didžiulė įtampa. Jaunimui – stebėkite, ką renkatės į porą bendram gyvenimui – „saikingai“ geriantys visada yra rizikos grupėje į alkoholizmą.

Geriantis alkoholį žmogus – nelaimė šeimai, ir retas tai užginčys. Riba, skirianti “saikingą“ gėrimą nuo chroniško alkoholizmo yra labai plonytė. Narkologai teigia, kad kelias iš vienos stadijos į kitą yra nepastebimas ir kartais labai greitas, o vienas iš jų taip apibūdino geriančius žmones: „Alkoholis jiems atneša džiaugsmą ir nelaimę. Džiaugsmą iliuzinį, o nelaimę – tikrą.“ Aš pridurčiau: ne tik jiems, bet ir jų šeimoms bei artimiesiems.

Parengė ruvi.lt

Apie žiaurumą ir prievartą

Kas turi nutikti žmogaus galvoje ar širdyje, kad jis galėtų sąmoningai suteikti kitam žmogui skausmą? Tokį psichikos nukrypimą paprastai įtakoja psichologinės traumos (ilgalaikis žiaurus elgesys, išgyvenimai kritinėse situacijose) arba laikinas proto aptemimas (dėl šoko ar psichotropinių medžiagų).

Psichologijoje žiaurumas apibūdinamas kaip moralinė-psichologinė žmogaus savybė, kuri išreiškiama nežmonišku, šiurkščiu, įžeidžiančiu elgesiu ir požiūriu į kitus žmones, suteikiant jiems skausmą ar net kesinantis į jų gyvybę.

Neatsiejami žiaurumo palydovai – smurtas ir prievarta. Tai jau sąmoningi veiksmai kitų žmonių atžvilgiu – fizinės jėgos ar kitokių priemonių panaudojimas, suteikiantis fizinį ar psichologinį pranašumą.

Tai antihumaniški, nežmoniški veiksmai, kurių, deja, dar tiek daug – ir pridengto įmantriomis manipuliacijomis, ir brutalios jėgos panaudojimo – kad pasaulyje minimos net, pavyzdžiui, dienos kovai su jėgos struktūrų žiaurumu.

Pirmą kartą Tarptautinė kovos su policijos žiaurumu diena pažymėta 1997 metais kovo 15 dieną Kanadoje ir Šveicarijoje. O JAV nuo 1995 metų spalio 22 diena žymima kaip Nacionalinė kovos su policijos žiaurumu diena (National Anti Police Brutaly Day).

Ar įmanoma progresuoti naudojant prievartą? Ji progresuoja tik viena linkme – tampa vis įmantresnė. Ir gimdo vis daugiau žiaurumo, iš kurio gimsta smurtas ir prievarta – tai lyg užburtas ratas, nužmogėjimo ir niekšiškumo kalvė.

Apie tai rašė ir visų laikų mąstytojai:

– Tik pyktis ir baimė verčia naudoti prievartą. F. Bekonas

– Žiaurumas visuomet gimsta iš beširdiškumo ir silpnumo. Seneka

– Pats baisiausias iš visų nusikaltimų – beširdiškumas. Konfucijus

– Pats didžiausias bailys tampa žvėrimi, pajutęs už savo nugaros palaikančią jėgą. S. Cveigas.

– Bendrininkų gausumas nusikaltimo nepateisina. T. Fuleris

– Niekšingam žmogui ir gerumas, ir išmintis atrodo niekšinga: purvui tinka tik purvas. V. Šekspyras

– Žmonės dažnai pykčiu užpildo savo proto spragas. V. R. Oldžeras

– Niekšas visuomet žiaurus, didvyris kilniaširdis. I. Dmitrijevas

– Bjauriausias piktadarys stengiasi pateisinti save ir įtikinti, kad jo padarytas nusikaltimas ganėtinai menkas ir sąlygotas būtinybės. G. E. Lesingas

– Kas sėja blogį – pjauna atgailą. Saadis

– Pyktis – žiaurumo šaltinis. Š. De Kosteras

– Yra pasaulyje trys niekšų rūšys: naivūs niekšai, įsitikinę, kad jų niekšybė yra didžiausia dorybė; niekšai, kurie gėdijasi savo niekšybės, bet vis dėlto linkę ją užbaigti, ir pagaliau niekšai, grynakraujai niekšai. F. Dostojevskis

– Bet kokia prievarta liudija ne apie jėgą, bet apie bejėgiškumą. R. V. Emersonas

– Žiaurumas ir baimė spaudžia viena kitai ranką. O. Balzakas

– Žiaurumo labiausiai reikia vengti, nes, pirma – jis peržengia įprastines ribas, antra – žmogiškas ribas. Seneka

– Humaniškumas – ne mokslas, o veiksmas. R. Rolanas

Žiaurumas ir prievarta – žmonijos rykštė, gėda ir atgyvena, kurios turime ryžtingai atsisakyti, jei norime progresuoti ir kurti visų mūsų šviesią ateitį. Jei norime išlikti žmonėmis..

Apie vadovavimą

Kad veikla būtų sėkminga, ji turi būti suderinta tarp visų jos dalyvių. Darniai veiklai reikalinga vienybė, kuri neatsiranda iš niekur – ją reikia organizuoti ir palaikyti. Būtent todėl ir reikalingas vadovas, žinantis, kaip tai padaryti.

Koks turėtų būti geras vadovas? Juk dažniausiai tradiciškai reaguojame ne į žmogų (jo savybes), esantį tam tikrame poste, bet į jo pareigas. Vadovas, savo ruožtu, dažniausiai tradiciškai – savo statuso dėka – siekia visiško pavaldinių paklusnumo.

Vadovas visuomet daro vienokį ar kitokį poveikį pavaldiniams: nuo prašymų ir paskatinimų – iki reikalavimų, intrigų ar psichologinės prievartos. Stipriausias (ir dažniausiai naudojamas) poveikis daromas per baimę, todėl žmonės jai anksčiau ar vėliau pasiduoda – jie bijo nemalonumų, bausmių, kažką prarasti ar netekti.

Nors pripažinta, kad tai atgyvenęs, antihumaniškas valdymo būdas, tačiau jis iki šiol, deja, dar vis tebenaudojamas. Tai ne tik slegia ir žlugdo žmones, nes dėl baimės keliamos įtampos jie negali išreikšti visų savo gebėjimų, bet ir reikalauja didžiulių papildomų kontrolės pajėgų.

Gal todėl mūsų dienomis viena didžiausių žmonių baimių – valdžios veiksmų baimė? Juk ir istorija parodė, kad valdžia nedorų žmonių rankose – baisi poveikio priemonė: tai savivaliavimas, engimas, pasinaudojimas valdžia savo tikslams.

Tačiau toks poveikis buvo veiksmingas tol, kol žmonės neturėjo plačios galimybės lavintis – todėl ir paklusdavo aklai bet kokiam spaudimui. Mūsų dienomis dėl informacinio šuolio sąmoningų, išsilavinusių žmonių vis daugėja, todėl žmonės iš vadovų tikisi kompetentingo vadovavimo.

Be profesinės kvalifikacijos, mūsų dienų vadovas turi mokėti organizuoti vadovaujamos srities veiklą ir motyvuoti žmonės darbui. Išmintingas vadovas suvokia, kad yra tiesiogiai priklausomas nuo savo pavaldinių darbo.

Jis turi suprasti ir numatyti savo poveikių pasekmes ir daryti tokį poveikį, kuris skatintų, motyvuotų, vienytų. Tikrasis vadovas visada yra kūrėjas, bet jokiu būdu – ne griovėjas. Ne išvaizda, ne kalbos, ne turtai įtikina žmones eiti paskui jį, o nuoširdus ketinimas dirbti visų labui.

Ne išsilavinimas ar gražus kabinetas padaro žmogų vadovu, o jo dvasinės savybės ir moralė. Sąžiningumas, atsakomybė, teisingumas – štai kuo pelnomas žmonių pasitikėjimas. Kuo aukštesnis postas, tuo aukštesni moralės kriterijai – tai lyg kelrodis, į kurį galima kiekvienam lygiuotis.

Teisingumas – vadovo veiklos pagrindas, jis turi rūpintis, kad bet kokia neteisybė būtų įvardinta ir kuo greičiau ištaisyta. Vadovas rūpinasi visko, kas geriausia, išsaugojimu ir vystymu – tame bet kokio kolektyvo stiprybė.

Būtina atsakomybė ir drąsa kritinėse situacijose – juk vadovas tarsi ant kalno, nuo kurio nėra nusileidimo, o tik kelias pirmyn ir aukštyn. Argi galima pasitikėti ir gerbti vadovą, kuris neišsprendė nei vieno svarbaus klausimo?..

Keičiasi epochos, keičiasi ir reikalavimai vadovams bei vadovavimui. Baigiasi tuščių kalbų, manipuliacijų, ambicijų ir melo laikas. Atėjo laikas vienytis ir dirbti bendram labui, todėl vienintelis vadovo poveikis bus skatinti bendradarbiavimą, nukreipiant visų pastangas bendrai veiklai.

Bendradarbiavimas sudaro geriausias sąlygas laisvai keistis informacija, kurti vieningą poziciją ir išreikšti kiekvieno geriausias savybes. Kai visi vienodai dalyvauja formuojant tikslą ir ieškant geriausių jo įgyvendinimo būdų, tuomet ir dirbama su įkvėpimu ir didžiausiu kūrybingumu.

O vadovavimo efektyvumą visuomenė labai greitai pajunta savo kasdieniniame gyvenime. Gero vadovavimo dėl gero gyvenimo žmonės nepastebi, čia kaip sveikata: jei ji gera, mes negalvojame – kodėl mes sveiki 🙂 ..

Ką gali statinė su keliais milijardais ląstelių?

Taigi – ką ji gali? Ar ji gali šokti, dainuoti, vaikščioti, kalbėti? O galvoti, jausti, filosofuoti? Ar ji gali piešti, rašyti romanus, kurti operas?

Gali ji ruošti maistą, plauti grindis, puoselėti namus? O daryti mokslinius atradimus, vadovauti grupei ar visuomenei?..

Ir koks gi skirtumas tarp žmogaus ir statinės su visais šiais milijardais ląstelių?

Skirtumas tarp žmogaus ir pilnos statinės ląstelių – VIENYBĖJE. Žmogaus kūne ląsteles sujungia ir organizuoja sąmonė.

Bendradarbiaudama su visomis ląstelėmis, mylinti sąmonė rūpinasi jomis ir patenkina visus poreikius: jos gauna maistą, deguonį, apsaugančius antikūnius, hormonus; visų bendro darbo dėka laiku pašalinamos atliekos.

Kiekviena ląstelė gyvena harmonijoje su kitomis ląstelėmis – bendram visų labui. Štai kodėl žmogus gali padaryti tai, ko negali statinė su tokiu pačiu kiekiu ląstelių.

Žmogaus esybė vieninga – kai yra tokia meilė ir vienybė, įmanoma viskas, net stebuklai!

O kas, jei dalis ląstelių nusprendžia atsiskirti ir negyventi bendram labui? Jos tampa vėžinėmis.

Ir tuomet jos pražūtingos ne tik visam kūnui, bet galiausiai ir sau – kai kūnas žūsta, baigiasi ir jų gyvenimas. Deja, šito jos nesupranta…

Šis pavyzdys tiksliai atspindi skirtumą tarp šiuolaikinės visuomenės ir tokios visuomenės, kokia mes galėtume tapti, jei būtume vieningi.

Mūsų visuomenė šiandien primena statinę su milijardais atskirų ląstelių.

Jas sieja tik statinė, kurioje kiekviena gyvena sau. Meilės ir bendradarbiavimo čia labai nedaug: dominuoja egoizmas, nepasitikėjimas, susipriešinimas, konkuravimas.

Štai kodėl mūsų visuomenė negali sukurti sąlygų, kurios būtinos kiekvienai ląstelei – kad jos gyventų kūrybingą ir prasmingą gyvenimą.

O jei nelaimingos ląstelės – nelaimingas, nesveikas ir visas kūnas… Taip užsukamas ydingas ratas, kuriame ir visuomenė, ir atskiras asmuo kenčia, nes pilnai savęs neišreiškia.

Žmonija serga, nes ignoruoja harmoningo gyvenimo dėsnius: vieni viską traukia į save, kai tuo tarpu kiti badauja ir kenčia. Toks elgesys galiausiai gimdo betvarkę, prievartą ir chaosą, kuriame kenčia visi.

Šios klaidos kartojimą galime pamatyti visoje mūsų istorijoje. Tačiau atėjo laikas iš jos pasimokyti ir padaryti išvadas. Mokytis tapti sveiku ir harmoningu organizmu, o ne statine su milijardais ląstelių.

Atėjo laikas mokytis gyventi santarvėje. Vienytis. Nustoti galvoti tik apie save ir susimąstyti: ką mes galime padaryti, kad mūsų visuomenėje būtų kuo daugiau meilės, harmonijos ir bendradarbiavimo.

Pradėkime tarnauti Visumai, kad ši Visuma atsakydama galėtų rūpintis kiekvienu iš mūsų. Maisto, rūbų ir būsto pakaks visiems. Visiems užteks ir meilės bei laimės.

Resursų – dvasinių ir materialių – yra pakankamai. Tačiau yra nesąžiningas jų paskirstymas ir neprotingas panaudojimas.

Mes galime tai pakeisti. Pažvelkime – ką jau šiandien, jau dabar mes galime padaryti bendram labui ir vienybei.

Pagalvokite: jei būtumėte ląstelė, kur norėtumėte gyventi – statinėje su milijardais nesusietų ir priešiškai nusiteikusių ląstelių, ar sveikame ir harmoningame kūne?..

(pagal R.E. Nadžemi pasakojimą)

Šviesaus ir saulėto visiems savaitgalio! 🙂

Kepame naminę duoną

Visais laikais duona buvo pagrindinis maistas. Tačiau mūsų protėviai valgė kitokią duoną, nei šiuolaikiniai žmonės. Jie valgė vadinamą gyvą duonelę, kuri buvo kepama, naudojant natūralų raugą ir buvo laikomasi visų tešlos auginimo ir duonos gaminimo tradicijų.

Esminiai šiuolaikinės ir mūsų protėvių gaminamos duonos skirtumai – šiuolaikinė gaminama pramoniniu būdu ir į ją dedamos mielės bei cheminiai priedai, kurie palengvina duonos gaminimą ir garantuoja patrauklią jos išvaizdą.

Matyt, mielių naudojimą paskatino būtent pramoninis duonos kepimas. O 1960 metais genetikai išrado karščiui atsparias mieles, kurios nesuyra kaitinant (tai garantuoja reikiamą gaminio “apimtį“). Tačiau pakliuvusios į organizmą, jos sukelia rūgimo procesus bei sudaro patogeninę terpę, kurioje dauginasi virusai, mikrobai ir bakterijos.

Taigi, esminis naminės duonos skirtumas būtent tame, kad ji kepama su natūraliu raugu, be mielių. Tokia duona lengvai įsisavinama, turi visas reikalingas organizmui aminorūgštis, angliavandenius, vitaminus ir ląstelieną.

Bemielė duona teigiamai veikia visus organizmo procesus ir stiprina imuninę sistemą. Jos maistinė ir biologinė vertė didžiulė – štai tokia duona ir buvo pagrindinis mūsų protėvių maistas. Ne veltui sakydavo, kad galima buvo būti gyvu vien duona ir vandeniu.

Naminę duoną kepu jau antrus metus, ji iš tiesų ypatinga, ir tikrai tampa pagrindiniu mėgiamu šeimos maistu. O nuostabų kepamos duonos kvapą sunku nupasakoti.. Todėl nebandžiusiems jos kepti siūlau pabandyti – pagaminti ją labai lengva, užtruksite tik keliolika minučių: tiek laiko reikia užmaišyti tešlą, o visa kita atliks orkaitė 🙂 .

Iš kur paimti duonos raugą? Jo galite paprašyti iš kepančių duoną draugų arba lengvai pasigaminti patys. Duonos raugui reikės: 150 ml vandens, 1 arb.š. cukraus, 4 šaukštų kefyro, 200 g kvietinių miltų. Viską gerai išmaišome, uždengiame ir paliekame parai.

Sekančią dieną įdedame dar 2 šaukštus miltų ir išmaišę bei uždengę paliekame dar parai. Trečią parą pastebėsite, kad pasikeitė raugo konsistencija – reiškia, jis tinkamas duonos tešlai.

Yra dar vienas raugo pagaminimo būdas iš kvietinių miltų ir vandens:

– 100 g miltų išmaišome su 100 g vandens ir pastatome parai į šiltą vietą;
– Į gautą masę pridedame dar 100 g miltų ir 100 g vandens, išmaišome ir pastatome į šiltą vietą 2 paroms;
– Pridedame dar 100 g miltų ir 100 g vandens ir pastatome 3 paroms į šiltą vietą.
– Paruoštas raugas turi būti purus, porėtas, su specifiniu kvapu.

Kuris iš jų geresnis – nežinau, nes pati raugą gavau iš draugų, ir per dvejus metus nė karto raugas nebuvo prarūgęs, ir visada atidėdavau kitam kepimui, todėl jis gyvuoja iki šiol 🙂 . Bandykite tą, kuris jums atrodo paprastesnis ar tinkamesnis.

Kai turime raugą, galime užmaišyti duonelės tešlą. Naminės duonos receptas:

1 stiklinė kviečių sėlenų;
1 stiklinė linų sėmenų;
1 stiklinė avižų dribsnių;
1 stiklinė saulėgrąžų;
1 stiklinė rupių ruginių miltų;
1-2 šaukštai druskos (pagal skonį);
100 g cukraus;
1 kg kvietinių miltų;
maždaug 1,5 litro nevirinto vandens;
duonos raugas.

Priminsiu, kad saulėgrąžos ir linų sėmenys – nebūtini priedai. Bet grūdų sėlenas ir dribsnius mes dedame visada – su jais duona puresnė. Galima nedėti rupių miltų – tuomet duona bus šviesi. Rupių miltų geriau nepadauginti, nes duona nepakils, bus kieta. Mes kartais dedame trijų grūdų arba avižų sėlenas, ir visada sėlėnų dedame porą stiklinių – kad duona būtų puresnė.

Paruošimas: imame didesnį indą, maždaug 5 litrų talpos (kad tešla turėtų vietos kilti) ir supilame visus birius produktus, pamaišome šaukštu. Paskui palengva pilame vandenį ir maišome tešlą – ji turi būti šiek tiek tirštesnė už raugą, maždaug tirštos grietinės konsistencijos. Jei maišote šaukštu, maišysis sunkokai, geriau tai daryti mediniu šaukštu. Galiausiai pridedame raugą ir dar kartelį viską gerai išmaišome.

Tešla paruošta. Pridengiame ją ir statome į šiltesnę vietą (6-12 valandų), kad pakiltų. Jei šilta, pakyla greičiau.

Kai tešla pakyla, atidedame iš jos maždaug 6-8 šaukštus į atskirą indelį – tai bus raugas sekančiam duonos kepimui. Jį statome pridengę į šaldytuvą, bet ne ilgiau kaip 2 savaitėms, nes suges.

Ištepame kepimo formą aliejumi (ji turi būti didelė, nes kepama duonelė dar truputį pakils), galime pabarstyti ją rupiais miltais ir – supilame tešlą. Statome į orkaitę. Kepimo temperatūra 180 laipsnių, kaitinama iš viršaus ir apačios.

Kepimo laikas – 90 minučių, bet mes dar pridedame 20 minučių (visos orkaitės skirtingai kepa). Duona iškepusi, kai viršus gražiai patamsėja (bet nesudega!). Atsargiai išimame dar šiltą ir pridengiame rankšluosčiu.

Draugė paskaičiavo, kad naminės duonos savikaina su kepimu elektrinėje orkaitėje – apie 8 litus (gaunasi didelis kepalas per visą orkaitę). Jei nereikia tokio didelio kepalo – dėkite perpus mažiau ingridientų.

Priedus galite dėti pagal savo skonį, nedėkite, jei kas nors nepatinka, o duonelės viršų prieš kepdami galite pabarstyti kmynais arba sezamo sėklomis. Eksperimentuokite – juk visais laikais kiekvienų namų duonelė buvo kažkuo ypatinga.. Skanaus! 😀

O kepančius savo naminę duoną kviečiu pasidalinti savo receptu, patirtimi ir atradimais – labai lauksiu! 🙂

Ajurveda apie kvapus

Žmogaus uoslė atlieka labai svarbią funkciją – tai pirmiausiai natūralus būdas įvertinti: tinka mums kažkoks maisto produktas ar ne. Tačiau šiuolaikinis žmogus dažniausiai iš pradžių ragauja, o tik paskui uodžia – ką jis valgo. Jei pažiūrėsime į gyvūnus, pamatysime: nei vienas iš jų neragauja maisto, prieš tai jo nepauostęs.

Ar pastebėjote, kad maži vaikai taip pat dažnai uosto maistą, tačiau suaugę pamiršta šios svarbios savybės prasmę. Be to, mūsų aplinkoje daug nenatūralių, cheminių kvapų (kurių apstu ir maiste) dėl kurių visai prarandame šį natūralų gebėjimą pasirinkti tai, kas mums tinka.

Tačiau būtent iš kvapo galime nustatyti – ar tinka mums maistas, prieskoniai ir vaistažolės. Geriausia, jei produktai uostomi sausi arba švieži, neapdoroti. Pavyzdžiui, jei maistas genda – jo kvapas sukels šleikštulį, ir mes tikrai jo neragausime. Šleikštulys ir bus rodiklis, kad maistas netinkamas.

Dabar peržvelkime pagrindines kvapų charakteristikas:

1. Malonus kvapas. Jei kvapas patinka, malonus – produktas mums tinka. Tai reiškia, kad žmogaus gyvenimiška energija harmonijoje su šiuo produktu ir jis pagerins visas organizmo funkcijas.

2. Gaivus kvapas. Nurodo, kad produktas atitinka organizmo fiziologines funkcijas ir bus lengvai įsisavinamas. Kartais iš atrodančio šviežiai maisto galime užuosti nemalonų kvapą, kurio kiti neužuodžia. Tai parodo, kad vienas produktas ne visiems gali būti tinkamas. Jei užuodžiate negaivų kvapą – asmeniškai jums jis netinka.

3. Vėsinantis kvapas. Jei užuodžiame tokį kvapą, reiškia, jis artimas mūsų gyvybinei energijai (pranai). Toks produktas suteiks žvalumo, teigiamai veiks nervų sistemą. Pavyzdžiui, taip kvepia mėta – ja gydomi nervų sistemos tonuso pažeidimai.

4. Lengvas arba sunkus kvapas. Lengvas kvapas vos juntamas, nežymus. Sunkus kvapas – sukeliantis neigiamas emocijas: dulkių, žemės, drėgmės.

5. Neutralus kvapas. Yra produktai, kurie neturi ryškaus kvapo arba turi labai lengvą kvapą. Pavyzdžiui, kruopos – jos teikia žmogui energijos ir jėgų. Tačiau jei pajutote dulkėtą ir sunkų kruopų kvapą – gali būti, kad kruopos sugedo arba jums netinka.

6. Stiprus, aštrus kvapas. Tokius užuodžiame per atstumą, pvz., vanilės, acto, pipirų, česnakų ir pan. Kuo stipresnis kvapas, tuo didesnis produkto poveikis organizmui, todėl tai dažniausiai prieskoniai, kuriuos vartojame nedideliais kiekiais.

Jei per 20-30 cm atstumą aštrus kvapas nesukelia nemalonių pojūčių ir užuodžiamas kaip malonus, gaivus ar vėsinantis – jis jums tinka. O jei tokio produkto kvapas net per atstumą nemalonus – jis jums netinka.

Priminsiu, kad šios charakteristikos tinka natūraliems kvapams, nes visi nenatūralūs kvapai mus klaidina – jie neturi savybių, kurios būdingos tam kvapui.

O kad lengviau nustatytume produkto tinkamumą, tiesiog atkreipkime dėmesį į šiuos aspektus:

– Produktas netinka, jeigu: kvapas nemalonus, nepatinka; pakenčiamas, bet turi stiprų saldų, stiprų aštrų ar stiprų rūgštų, šiltą (negaivų) kvapą. Toks produktas nedera organizmui ir gali sukelti sveikatos problemų, ypač ilgalaikis jo vartojimas.

– Tinka dalinai, jeigu: kvepia maloniai, bet turi įvairių aštrių, rūgščių, karčių ar sunkių kvapų atspalvių, kurie jums nelabai malonūs. Tokių produktų nereikėtų daug vartoti.

– Tinka idealiai, jeigu: kvapas malonus, lengvas, gaivus, vėsus. Arba neutralus – jei uodžiate iš labai arti ir užuodžiate gaivumą. Gali būti ir stiprus kvapas, bet jis jums gaivus ir malonus.

Beje, pagal kvapą nustatomas ne tik maisto, prieskonių ar vaistažolių tinkamumas. Tai tinka viskam, su kuo mes susiduriame ir kas turi kvapą. Dabar atgimsta gamta – ar jaučiate, kaip kvepia pavasaris?.. 🙂

(Informacija iš gydytojo ir psichologo O. Torsunovo paskaitos)

Ar prisimeni save mažą? :)

Jei turėčiau galimybę iš naujo auklėti savo vaiką (D. Lumans)

Jei vėl galėčiau iš naujo auklėti savo vaiką:
Aš daugiau pieščiau pirštu ir mažiau juo nurodinėčiau;
Aš mažiau pamokslaučiau ir stipriau užmegzčiau ryšį;
Aš žiūrėčiau ne į laikrodį, o į savo vaiką;
Aš dažniau eičiau su juo pasivaikščioti ir paleisčiau daugiau aitvarų;
Aš nustočiau vaidinti rimtumą ir rimtai užsiimčiau žaidimais;
Aš daugiau bėgiočiau su vaiku pievomis ir dažniau žiūrėčiau į žvaigždes;
Aš dažniau jį apkabinčiau ir rečiau nusišalinčiau;
Aš pirmiausiai atstatyčiau savo orumą, o tik paskui statyčiau namą;
Aš nemokyčiau pasikliauti jėga, o mokyčiau pasitikėti Meilės jėga.

Mama, tiesiog pasakyk man “TAIP“! (T. Pogudina)

Mama, tiesiog pasakyk man “TAIP“!
Pasakyk TAIP tam, kas man patinka;
Pasakyk TAIP tam, kas man brangu;
Pasakyk TAIP tam, kuo aš tikiu;
Pasakyk TAIP tam, kas man svarbu;
Pasakyk TAIP mano draugams;
Pasakyk TAIP mano pomėgiams;
Pasakyk TAIP mano muzikai;
Pasakyk TAIP mano svajonėms;
Pasakyk TAIP knygoms, kurias skaitau;
Pasakyk TAIP mano jausmams;
Pasakyk TAIP mano ašaroms;
Pasakyk TAIP mano pokštams;
Pasakyk TAIP mano vilčiai.
Mama, tiesiog pasakyk man “TAIP“! Man šito labai reikia.

Ir tuomet aš pasakysiu “NE“ savo baimėms.
Tuomet aš pasakysiu NE nusiminimui ir vienatvei;
Tuomet aš pasakysiu NE skausmui ir kančiai;
Tuomet aš pasakysiu NE nevilčiai;
Tuomet aš pasakysiu NE narkotikams;
Tuomet aš pasakysiu NE alkoholiui;
Tuomet aš pasakysiu NE rūkymui;
Tuomet aš pasakysiu NE viskam, kas gadina ir žlugdo mano gyvenimą.

Mama! Tiesiog pasakyk man “TAIP“!
Ir tuomet sužinosi, koks geras aš galiu būti ir kaip stipriai aš tave myliu!

Mama! Tiesiog pasakyk man “TAIP“!
Ir Tuomet aš pasakysiu “TAIP!“ TAU. SAU. PASAULIUI. GYVENIMUI. MEILEI. SĖKMEI. LAIMEI.
Mama! Tiesiog pasakyk man “TAIP“!

Ar prisimeni save mažą?.. 🙂

Ar prisimeni, kokia LAIMĖ:
– lakstyti per balas lyjant lietui;
– glostyti visus šunis ir kates;
– rinkti vabaliukus į stiklainį ir stebėti jų gyvenimą;
– ragauti varveklius ir dalyvauti sniego mūšyje;
– daryti “paslaptis“ iš spalvotų stikliukų ir gėlių bei rodyti jas tik geriausiems draugams;
– mėtyti akmenukus į vandenį: taip, kad jie kuo daugiau kartų pašoktų;
– rinkti saldainių popierėlius ir keistis jais;
– kepti bulves lauže ir valgyti jas, išsitepliojant rankas ir veidą;
– pūsti spalvotus muilo burbulus;
– mėtytis rudeniniais lapais;
– suptis ant didelių sūpynių: kai užima kvapą ir pakyli iki debesų;
– piešti ant aprasojusio lango;
– lipdyti sniego senius ir važinėtis rogutėmis nuo kalno.., kol žandai parausta nuo šalčio;
– verti uogas ant smilgos;
– atidžiai stebėti, kaip meistrauja tėtis;
– su mama lipdyti įvairių formų sausainius;
– sėdėti tėčiui ant pečių;
– dovanoti mamai paties skintų pavasarinių žibučių;
– matyti debesyse įvairių veidelių ir gyvūnų formas;
– gulėti išsitiesus pievoje, žiūrėti į dangų ir aiškiai suprasti: TU ESI ŠIAM PASAULIUI IR VISAS PASAULIS YRA TAVO!.. 🙂

Su artėjančia Motinos Diena! :)Šilčiausi sveikinimai! 🙂

Apie svarbiausią šeimos tikslą

* Mūsų dienomis laimingos šeimos – retenybė. Kaip manote, kodėl? Todėl, kad mes pamiršome tikrąsias šeimos vertybes ir tikslą. O kadangi “šventa vieta tuščia nebūna“, tai jos vietoje suformuoti iškreipti pakaitalai – sandėriai, egoistų kovos, aistrų bujojimas.

* Šiandien į santuoką dažniausiai žiūrima kaip į galimybę kažką gauti: statusą, karjerą, sutuoktinio turtus ir t.t.. Tai vartotojiškas požiūris – sandėriai, kur kiekvienas rūpinasi išskirtinai savo gerove ir siekia naudos sau.

* Egoistas negali sukurti tvirtos šeimos visam gyvenimui, bet kokie santykiai su juo yra pasmerkti. Labai dažnai šeimos išyra dėl vieno ar abiejų sutuoktinių egoizmo.

* Būtent šiuolaikinės visuomenės tipas griauna šeimos vertybes: turime daug su vyrais konkuruojančių moterų, siekiančių konkuruoti bei vadovauti ir šeimoje. Kai moteris imasi vyriškų vaidmenų, ji įgauna vyriškų savybių. Vyrai, savo ruožtu, užleisdami savo pozicijas moterims, nesijaučia tikrais vyrais ir įgauna moteriškų savybių.

* Žmonės apgaudinėja save ir tuomet, kai tvirtina, kad gerai ir be santuokos, kad galima gyventi “susimetus“. Tačiau taip nėra: psichologijoje yra terminas “neužbaigtas veiksmas“, kuris geriausiai apibūdina gyvenimą be santuokos. Tokiuose santykiuose būtent dėl neužbaigtumo auga įtampa ir netikrumo jausmas.

* Galima siekti dviejų dalykų: chaoso arba tvarkos. Tvarka visuomet pasiekiama tikslingumu, kryptingumu, eiliškumu. Na, o jei elgiamės chaotiškai – nieko gero nepasieksime.

* Norėti būti kartu ir galėti būti kartu – skirtingi dalykai. Jei šeima kuriama vieninteliu tikslu – būti kartu – nesusipratimai (geriausiu atveju) garantuoti. Kad sukurtume tvirtą šeimą, turime žinoti – kaip ją kurti. Tai būtinos žinios.

* Moters prigimtis – gerumas, švelnumas, rūpestingumas, palaikymas; vyro – tvirtumas, kryptingumas, atsakingumas, ramybė. Vyras – priešakyje, moteris palaiko “užnugarį“. Tokia abiejų prigimtis – jos nepaisymas daro žmonės nelaimingais ir griauna santykius. Prasideda barniai, neištikimybė, priklausomybės, smurtas, vaikų psichologinės traumos.. Joks techninis progresas nepakeičia prigimtinių ir moralinių dėsnių.

* Šeimyninis gyvenimas tarsi kelionė: argi galima į ją leistis, neturint aiškaus tikslo? Tas tikslas turi būti abiems svarbus – kad turėtume motyvą siekti jo visą gyvenimą. Kitaip.. chaotiška kelionė “kažkur, į niekur“ anksčiau ar vėliau pasibaigs.

* Aukščiausias šeimos tikslas – tobula, besąlygiška Meilė. Šeima – meilės mokykla. Tikroje šeimoje meilė nuolat auga ir skleidžiasi gražiausiomis formomis: sutuoktinių meilė, tėvų meilė, vaikų meilė ir t.t.. Juk mylėti ir būti mylimam – pagrindinis žmogaus poreikis, ir lengviausia jį realizuoti šeimoje.

* Būtent meilė visas šeimos funkcijas padaro prasmingomis ir dvasingomis – bendravimą, vaikų gimimą ir ugdymą, emocinį palaikymą, savirealizaciją, materialinius poreikius.., viską!

* Jei visų žodžių, poelgių, veiksmų šeimoje matas yra meilė, tuomet išmokstame aiškiai pamatyti: ar su meile elgiamės; ar mūsų žodis, poelgis, veiksmas – augina ar gesina meilę?

* Šeima – vieninga sistema. Tai visų pirma “mes“, tačiau dvi skirtingos asmenybės, du kūrybingi žmonės, papildantys vienas kitą ir susivieniję vardan vieno tikslo.

* Tikrą jausmą galima išugdyti, išpuoselėti, saugoti. Tačiau pirmiausiai reikia atsisakyti egoizmo, nes pagrindinė meilės savybė – dalintis. Tik besąlygiškai dovanojama ji auga..

* Meilę stiprina sugebėjimas išreikšti savo jausmus – tai tarsi liudijimas, kad artimas žmogus yra brangus ir svarbus. Turime mokytis pasakyti ir tai, kas nuliūdino: nutylėti, neišreikšti jausmai kaupiasi ir kuria įtampą. Jei išreiškiame savo jausmus su meile, artimas žmogus tai visada jaučia.

* Vyras ir moteris šeimoje lyg du susisiekiantys indai – jie veikia vienas kitą.. Tikri jausmai suteikia tikrą džiaugsmą! Tvirta, gera, mylinti šeima dovanoja jos nariams svarbiausią dalyką – laimę :).