Pasaka “Ramus protas“

Kartą vienas ūkininkas pastebėjo, kad pametė savo laikrodį daržinėje, kur krovė šieną. Ir nors laikrodis nebuvo kažkoks vertingas, tačiau buvo svarbus ūkininkui kaip atsiminimas, kaip labai artimo žmogaus dovana.

Ūkininkas kelis kartus apėjo visą daržinę skersai ir išilgai, bet viskas buvo veltui. Jis nusiminė, nuleido rankas… Tačiau netrukus pastebėjo netoliese žaidžiančius vaikus ir nusprendė pasikviesti juos į pagalbą. Prieš tai, žinoma, pažadėjo vaikams atsilyginti saldumynais už tai, kad jie padės.

Vaikai mielai sutiko ir visu triukšmingu būriu pasileido link daržinės. Jie išnarstė visą daržinę nuo viršaus iki apačios, bet laikrodžio niekas taip ir nerado. Ir tuo metu, kai ūkininkas jau susitaikė su mintimi, kad laikrodžio surasti nepavyks, prie jo priėjo mažas berniukas ir paprašė leisti jam pabandyti paieškoti.

Ūkininkas žvilgtelėjo į vaiką ir pagalvojo: kodėl gi ne, o gal ir pavyks? Juo labiau, kad vaikas taip nuoširdžiai paprašė… Ir jiedu nuėjo į daržinę. Berniukas pasakė, kad ieškos vienas ir uždarė daržinės duris.

Ir koks gi buvo ūkininko nustebimas, kai po kurio laiko vaikas išėjo iš daržinės su laikrodžiu rankose! Ūkininkas labai apsidžiaugė ir paklausė, kaip jam tai pavyko, juk prieš tai visiems atrodė, kad ieško laikrodžio, kaip tos adatos šiene, nes niekam nesisekė jo surasti..

Berniukas tik patraukė pečiais ir atsakė: “Aš nieko ypatingo nedariau. Tiesiog sėdėjau ant grindų ir įdėmiai klausiausi… Ir visiškoje tyloje aš išgirdau laikrodžio tiksėjimą, nuėjau į to garso pusę ir radau jį!“

Taigi – ramus, nesudrumstas protas gali daug daugiau, nei neramus, įaudrintas protas. Todėl skirkite sau kelias tylos ir ramybės minutes per dieną, ir jūs pastebėsite, kaip greitai jūsų mąstymas įgaus aiškumą ir gilumą…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Ramios, gražios savaitės mums visiems 🙂 !

Dabarties pilnatvė

Na ir sugeba kai kurie žmonės būti laimingi! Dėl pačių paprasčiausių smulkmenų.

Žiūri į naktines žvaigždes arba klausosi cikadų garsų – ir išgyvena absoliučią, tyrą, niekuo nesudrumstą laimę.

Ir juk kiek apie tai bekalbėtumei su žmonėmis, niekaip nepavyksta jiems išaiškinti, kad būtent taip ir verta gyventi. Džiaugtis kiekviena akimirka, kiekviena smulkmena…

Pabudai ryte, paruošei skanius pusryčius, pažvelgei pro langą – o ten pasaulis, kažkoks metų laikas, ir kiekvienas savotiškai gražus.

Kuo gražus? Savo nepakartojamu savitumu!

Žiema puiki savo sniegu, gaiviu šaltuku ir naujametiniais spalvotais žiburėliais.

Pavasaris – sprogstančiais lapų pumpurais ir sugrįžusių iš šiltųjų kraštų paukščių čiulbėjimu.

Vasara – sodria žaluma, šiluma ir jaukumu, sklindančiu iš kiekvieno išsiskleidusio žiedo.

Ruduo – ryškiomis medžių lapų spalvomis ir melodingu lietaus barbenimu…

Na, argi tai ne laimė – stebėti visa tai, tiesiog būti tame, tiesiog gyventi? Mylėti savo artimuosius, gyventi gerąja viltimi ir laukti dar didesnio gėrio.

Bet visų svarbiausia – patirti dabarties pilnatvę.

Padėka autorei! Pagal Anos Ostrovskajos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tikroji laisvės išraiška

Yra vienintelė laisvės išraiška, kurios taip siekia žmogus.

Jis galvoja, kad ieško kažkokios nepriklausomybės pasaulyje, bet iš tiesų – išsilaisvinimo ir lengvumo būsenos siekia jo siela. Išskristi iš apribojimų narvo, pajusti savo sparnų užmojo jėgą – tai reiškia suteikti savo sielai teisę maksimaliai išreikšti jos galimybes ir talentus čia, šioje žemėje.

Tai reiškia leisti sau gyventi savo gyvenimą taip, kad išskleistum visas savo gebėjimų puses.

Atsiminti viską, kas užgniaužta, užslopinta, įvaryta į kampą, suveržta į mazgą.

Atsiminti tai, kam buvo pakirpti sparnai, savo ar kitų rankomis.

Tai, ką buvo baisu pripažinti, atskleisti, parodyti pasauliui.

Tai, kas taip skyrėsi nuo kitų, bet buvo unikalu ir individualu.

Tai, kas veržėsi į laisvę, bet buvo užslopinama, vos apie tai pagalvojus ar prabilus.

Tai, kas buvo iš meilės ir gerumo, bet aptemo dėl nesantarvės.

Tai, kas priminė laimės paukštę, bet virto pelenais.

Kiekviename iš mūsų yra sava gaisravietė, kurioje verkia siela, prislėgta ne savo personažo vaidybos.

Būk savimi. Viso labo du žodžiai. Ir šie du žodžiai kartais tampa pačia sunkiausia misija ir pašaukimu. Vienintele laisvės išraiška. Ir vieninteliu šansu išskleisti vidinius jūsų sielos sparnus.

Padėka autorei! Pagal Anželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt