Būna sunkūs periodai gyvenime. Kartais ir jėgų nėra. Ir nežinai, kur eiti.
Bet tu vis vien eini. Žingsnis po žingsnio, iš paskutiniųjų jėgų. Eini pirmyn. Ir atsiveria kelias; o paskui jis virsta Kelione. Ir atsiranda jėgos – nors anksčiau jos seko. O kai prasidėjo Kelionė – su kiekvienu žingsniu jos auga. Svarbiausia, nesustoti, eiti kiek jėgos leidžia. Tiesiog eiti pirmyn.
Jums trukdo, o jūs eikite. Jus klaidina – o jūs eikite. Jūs gąsdina, bando stabdyti jūsų Kelionę – vis vien eikite.
Net jei likote visai vienas. Jei nematote tikslo, jei nėra kelrodžių – kelias vis vien yra. Jei yra kelias, prasidės ir Kelionė.
Pačiu sunkiausiu, išsekimo ir nusivylimo metu, vis vien reikia eiti keliu – žingsnis po žingsnio. Tiesiog eiti. Kartais per jėgą. Ryžtingai. Kelias – sakralinė gyvenimo vieta. Juo ėjo šimtai ir tūkstančiai žmonių, praeisite ir jūs.
Kelias – gyvenimo simbolis. Išsilaisvinimo ir permainų simbolis. Energijos šaltinis. Jūs žengėte pirmą žingsnį būdamas vienoks žmogus, bet jūs keičiatės su kiekvienu sekančiu žingsniu. Praeitis lieka už nugaros, tiksliau, tai mes einame į priekį ir tolstame nuo jos. Tolstame nuo bėdų ir liūdesio.
Svarbiausia, eikite užtikrintu ir tvirtu žingsniu. Pajuskite, kaip kelias jus palaiko ir nukreipia. Ištieskite pečius. Kvėpuokite pilna krūtine. Ir eikite savo gyvenimo pasitikti. Savo keliu.
Netrukus jūs pajusite, kad jėgos sugrįžta. Bus lengviau. Mintys įgaus aiškumo.
Kelią įveikia einantis – štai tai jūs ir darote. Jūs einate. Ir jūsų jėgų akumuliatorius pasikrauna su kiekvienu žingsniu. O saugumas stiprėja.
Tai geras dalykas – žingsniuoti keliu. Dabar jūs ne vien kenčiantis ir silpnas žmogus, jūs – keliautojas. o keliautojams padeda visada: ir žmonės, ir angelai. Ir pats kelias – seniausias permainų archetipas. Jis taip pat suteikia mums energijos.
Pabandykite. Tai veikia. Ir įsivaizduokite, kad einate į laimę ir išsivaduojate nuo blogio. Tegul taip ir bus.
Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 
Kaip tik tai, ko man reikia. Ačiū už padrąsinimą!
PatinkaPatinka
Laikomės, miela Virginija 🙂 !
O man vienas mano geras draugas visada sakydavo, kai man buvo sunku: amžinai blogai nebus, vieną dieną visi blogumai išsisklaido, todėl – reikia tik kantrybės sulaukti šviesos.. Man tai padeda…, nors.. kartais naudinga trumpam ir sustoti, kad įvertintume situaciją.. Supratau, kas svarbiausia – išlaikyti savo vidinę dvasinę ašį, ir kad ir po truputį, bet – eiti savo keliu: daryti kasdieninius būtinus darbus ir neprarasti gerosios vilties.
Ir kai atrandu tokius tekstus, kaip šis – suprantu, kad ir kiti žmonės panašiai išgyvena sudėtingus periodus, ir – kas ne mažiau svarbu – atranda panašius sprendimo būdus, ir kaip gerai, kad jais dalinasi! Taip mes pajuntame vienybę, gauname palaikymą ir padrąsinimą, atgauname pasitikėjimą savo jėgomis 🙂 ..
Dėkoju, kad parašote, jaukaus vakaro, Virginija 🙂 !
PatinkaPatinka
Miela Rūta, ačiū už nuoširdžias mintis! Jūsų Asmenyje matau dvasios Sesę, suprantančią ir būnančią kartu, kai to reikia. Su geriausiais linkėjimais. Apkabinu širdimi! (pagal Aleksandros Korbovskajos ese).
PatinkaPatinka
Virginija, dėkoju iš visos širdies už Jūsų širdies šilumą 🙂 ! Tik palaikydami vieni kitus priartiname Aušrą ir Šviesą 🙂 .. Kaip gera žinoti, kad pasaulyje yra bendraminčių ir bendražygių.. AČIŪ!
PatinkaPatinka