Laikas, kuomet aš visai nieko negaliu, arba galiu labai mažai, nėra prarastas…
Jis palieka mane akis į akį su mano bejėgiškumu, su mano išsekimu, su mano naujais jausmais, ir aš netampu dėl to bloga.
Peršlapę mano vakarykščio įsitikinimo sparnai apie tai, kad aš niekada nepavargsiu, staiga suteikia galimybę suprasti, kad aš tiesiog bijojau parodyti, jog pavargstu.
Ir kad tai, iš tiesų, nebaisu, tai natūralu.
Vertinga patirtis.
Sportinis požiūris į gyvenimą, kuriame garbinga niekinti savo silpnumą, o dar garbingiau – laužyti save dėl vienadienės pergalės, yra toks pat žiaurus, kaip ir pats sportas, išspjaunantis iš savo ugninio kraterio kiekvieną, netekusį jėgų, kuomet jam prieš akis dar didžioji gyvenimo pusė… ir toli gražu ne kiekvienam paskui pavyksta toje pusėje pritapti…
Toks požiūris nesaugo nei sielos, nei kūno.
Ir kuomet mes paverčiame sportu mūsų dienas, mėnesius, metus, ir tuo pačiu pradedame galvoti, kad gauti už negailestingumą sau pačiam medaliai pateisina bet kokias aukas, mes dažnai klystame.
Pasikartosiu. Mes netampame blogi, jei kažko nespėjame, kažko neįveikiame, arba kažko nepasiekiame.
Mes tampame tapatūs su realybe, kuriai visiškai nerūpi mūsų asmeninės olimpinės žaidynės su likimu, ir mes kuriame tą gyvenimo drobę, kurią atitinkame, o ne tą, kuri vaizduoja tai, ko nėra…
Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt
ruvi 
Ačiū Rūta! Aš esu susitapatinusi savo gyvenimu ir mintimis su Jūsų straipsniais. Jie tiesiog atitinka mano gyvenimo ritma ir atsako i visus tuo momentu iškilusius klausimus. Smagu, kad esate!
PatinkaPatinka
Labas, miela Diana 🙂 !
Kaip smagu, kad čia užsuka tokie nuoširdūs ir geranoriški žmonės! Dabar labai daug žmonių, kurie pavargo nuo sunkių išorinių aplinkybių, ir jiems, o ir mums visiems dabar labai reikia šilumos, ramybės, palaikymo, padrąsinimo.. Visais laikais ir bet kokiose aplinkybėse gelbėja ir suteikia viltį žmoniškumas. Ačiū Jums, kad parašote, tuo palaikote ir mane, nes man, kaip mums visiems, būna sunku, bet atsakomybė už tai, ką pradėjau šiame tinklapyje, suteikia jėgų ir neleidžia palūžti.. Ačiū, Diana, už Jūsų širdies šilumą 🙂 ! Būkime drauge, laikykimės, įkvėpkime vieni kitus 🙂 !
PatinkaPatinka
Ne visada sekasi. Mintyse atleidau sau ir pripažinau savo silpnumą, bet kitą dieną aš jaučiausi žymiai stipresnis. Ir svarbu turėti ne vienadienį tikslą.
PatinkaPatinka
Labas, Pauliau!
Pritariu jums: žmogus negali būti visą laiką kaip uola, mes kartais pavargstame, nusiviliame, sutrinkame, netenkame jėgų… Ir teisingai jūs rašote – reikia tai pripažinti, leisti sau atsigauti, ir jėgos, ir pasitikėjimas savimi sugrįžta. Ir apie tikslą labai svarbus pastebėjimas – nuo to priklauso apskritai motyvacija gyventi.
PatinkaPatinka