Jie yra…

Yra žmonės, ir yra angelai… Ne, jie neturi sparnų ar baltų tunikų. Tiesiog jie žino daugiau, jie jaučia giliau, ir todėl atrodo per daug pažeidžiami, keistai subtilūs, betarpiškai linksmi ir dažnai naivūs…

Yra žmonės, ir yra angelai… Ne, jie nemoka skraidyti, nors, ko gero, galėtų… Tiesiog jie viskame “pernelyg“ – ir džiaugsme, ir skausme… Jiems dažnai paprasčiausi dalykai atrodo nuostabūs, o įprasta rutina juos džiugina…

Yra žmonės, ir yra angelai… Jie tiesiog yra… Ir jų dėka laikosi pasaulis, ir šalia jų sieloje lengviau, visi sunkumai virsta situacijomis ir sprendimais, o ne problemomis… Šalia jų širdyje įsižiebia šviesa, ir meilės pasklinda daugiau…

Ir būti ne angelu – nei blogai, nei gerai, tiesiog reikia išmokti matyti arba girdėti jų sparnų šnaresį ir išmokti saugoti juos… Todėl, kad jei aš išsaugosiu vieną angelą, galbūt, jis padės kažkam ateityje, ir tai taps mano indėliu į vienybės erdvę…

O kaip juos saugoti? Įvairiai… Žodžiu, švelnumu, laiku paruošta šilta arbata ar kvapnia kava… Juk angelai dažnai pamiršta apie save, blaškosi prasmių paieškose, verkia dėl savo pačių jautrumo, bando susilieti su minia, kurią žadina jų vidinė šviesa… liūdi dėl vienatvės, pamiršę, jos viskas yra susieta ir vieninga…

O paskui, vieną gražią dieną, jie prisimena savo prigimtį, prisimena savo vidinę šviesą, įsilieja į meilės tėkmę iš savo širdies, ir kaipmat pasidaro lengviau ir dangui, ir žmonėms…

Ir šviesos daugiau, ir meilės… Bet tai nereiškia, kad jų nereikia saugoti…

Yra žmonės, ir yra angelai…

Ir kaip gerai, kad jie yra..

Padėka autorei! Pagal Darjos Saed esė, vertė ruvi.lt

Mylėkime, saugokime ir palaikykime vieni kitus 🙂 !