Šis kondoras buvo paleistas į laisvę iš zoologijos sodo, kur keletą metų gyveno narve. Laisvė jam nepažįstama: tai nauji pojūčiai, nauja aplinka. Jis dar nežino savo gebėjimų, nežino, kaip skristi.
Todėl kondoras išskleidžia sparnus ir tiesiog stovi. Bando šoktelėti ir atitrūkti nuo žemės, bet jam baisu, nes jis niekada taip nedarė. Anksčiau sparnai jam tik trukdė, bet dabar viskas stojasi į savo vietas, ir jis pradeda suprasti, kam jam reikalingi sparnai.
Visa jo realybė pasikeitė iš pagrindų, staiga viskas įgavo prasmę, o metai, praleisti narve, neužgožė jo tikrosios prigimties, ir jis pasiryžo skrydžiui 🙂 !
Taip ir žmogus, kuris pabunda iš sąmonės snaudulio: pradžioje bijo atsivėrusios realybės, nesupranta savo dvasinės prigimties, baiminasi išbandyti savo prigimtines galimybes… Bet galiausiai pasiryžta! Ir tai toks nenusakomas vidinės laisvės ir pilnatvės pojūtis, kai viskas įgauną prasmę ir esmę, kai pagaliau esi savimi 🙂 …
Pažiūrim:
ruvi 
Bukime savimi ir tegul jokie narvai musu nevarzo!
PatinkaPatinka
Iš tiesų, Jone, kai turime vidinės laisvės ir orumo pojūtį, jokie narvai mūsų negali suvaržyti…
PatinkaPatinka