Sakoma, kad tuomet, kai mylime – mes užsidedame rausvus akinius ir matome žmogų ne tokį, koks jis yra.
Tai, žinoma, tiesa. Bet ne visa. Kai mylime, įvyksta dar kai kas.
Žmogus jaučia mūsų meilę ir bet kokiu atveju kažkaip į ją atsiliepia. Ir paprastai tas atsakas į meilę pažadina jame viską, kas yra geriausia, tai, koks jis galėtų būti be savo baimių, nusivylimo, traumų…
Ir būtent tokį mes jį matome. Ir jis iš tiesų tą akimirką toks ir yra.
Vėliau, žinoma, viskas sugrįžta ir atsistoja į įprastas vėžes.
Bet tai nereiškia, kad tai, ką mes matėme meilės akimis – netiesa.
Tiesiog šios tiesos kitaip neįmanoma pamatyti.
Padėka autoriui! Pagal K. Gringuto esė, vertė ruvi.lt
Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !
ruvi 
Meilė yra iliuzija, viskas daroma tik dėl išskaičiavimo. Įsimylėjusio žmogaus akių vyzdžiai išsiplečia kaip narkomano, nes gauna natūralaus narkotiko dopamino dozę.
Nors tikėti tuo norisi, nes prisimeni savo vaikystę, ir žemiškas svajones, kurios yra gražios savo paprastumu. Bet jos vistiek yra iliuzijos, kurios trukdo pamatyti realybę. O realybė yra ta, kad išgyvena stipriausi.
PatinkaPatinka
Sveiki, Pauliau!
Teisingai rašote – kai viskas daroma tik dėl išskaičiavimo, tuomet ir meilė tėra iliuzija… Kai žmogus viską matuoja pinigais ar nauda, tuomet kai tik pajunta naudą sau arba galimus malonumus sau, tuomet ir jo veiksmus įtakoja hormonai ir aistra, kurie veikia labai trumpą laiką… iki sekančio blykstelėjimo. Štai toks uždaras iliuzijų ratas.
Ir, žinoma, sudėtinga kalbėti apie tyrą, besąlygišką meilę, jei žmonės nėra jos savyje atvėrę. Nes besąlygiška meilė – tai mūsų prigimtinė būsena (o ne aistros blykstelėjimai), kai žmogus jaučia vienybę su visa gyvybe, yra geranoriškas, ir neskirsto savo meilės – kitiems, sau ar kokiam reiškiniui, jis tiesiog pats yra meilė, tai jo būsena, todėl kiekvienas, kas atsiduria šalia – taip pat bent trumpam pajunta ne tik jo skleidžiamą meilės energiją, bet ir pats pajunta savyje tos meilės šviesą ir gerumą.
Nes gebėjimas besąlygiškai mylėti – mūsų prigimtinis gebėjimas, kurį, kaip jūs rašote, prisimename bent jau iš vaikystės, kai patys bęsąlygiškai visus mylėjome ir mylėjo mus.., tačiau laikui bėgant vartotojiškas gyvenimas ir egoizmas, kuris visaip skatinamas, galiausiai užgožia šį mūsų gebėjimą. O be meilės viskas netenka prasmės, belieka išskaičiavimas, savanaudiškumas, cinizmas. Be meilės negali būti nei laimės, nei žmogaus gražiausių dvasinių savybių išraiškos, todėl yra sakoma: “Atverkime savyje gebėjimą mylėti, ir mums daugiau nieko nereikės mokytis, nes kur yra meilė – viskas stojasi į savo vietas, visos iliuzijos savaime atkrenta kaip beprasmiškos ir nereikalingos..“
Todėl – neužbraukime šio savo nuostabaus gebėjimo. Mylėkime 🙂 .
PatinkaPatinka