Galima priprasti prie triukšmo, bet niekada negalima juo mėgautis. Jis neturi savyje nieko dvasingo; jame nėra jokio “trečiojo“, dvasinio išmatavimo.
Jis “kalba“, neturėdamas ką pasakyti. Todėl visoks iškreiptas menas, visokios kvailos kalbos, bet kuri tuščia knyga – triukšmas.
Šis triukšmas atsiranda iš dvasinės tuštybės ir tarpsta dvasinėje tuštybėje. Jis išvilioja žmogų iš jo dvasinės buveinės, iš jo sąmoningos būsenos, ištraukia jį iš ten, dirgina, supančioja taip, kad jis jau pradeda gyventi ne dvasiniu, o išskirtinai išoriniu gyvenimu.
Kalbant šiuolaikinės psichologijos kalba, jis įskiepija žmogui “ekstravertinę nuostatą“ ir nieko nesiūlo mainais. Maždaug taip: “Sveikas, žmogau!.. Paklausyk! Palauk!. Bendrai, aš neturiu ką tau pasakyti!.“
Ir vėl.. Ir vėl.. Ir vargšas žmogus yra nuolat puolamas ir net negali pasipriešinti puolančiam: “Jei neturi ką pasakyti man, tuomet palik mane ramybėje..“ Ir kuo daugiau žmogus veikiamas triukšmu, tuo įprastesnis jam pasidaro dėmesys išskirtinai jį supančiai išorei. Jis ir atsiduoda išorei..
Triukšmo dėka išorė tampa reikšminga. Ji apkurtina ir įtraukia žmogų. Žmogus tampa materialistu: nes materialistas yra būtent tas, kas fokusuojasi į išorinę materiją ir skaito ją vienintele realybe.
Galima sakyti, kad triukšmas “apakina“ žmogaus ausis, jo klausą, jo sąmonę; žmogus tampa dvasiškai “neprigirdintis“ ir “kurčias“.
Triukšmas užslopina viską: išorėje – pasaulio balsą, ryšį su gamta, įkvėpimą nuo kosminės didybės. Viduje – žodžio ar melodijos užgimimą, dvasinę palaimą, proto ramybę ir tylų Kūrėjo balsą žmoguje.
Todėl kad iš tiesų, ten, kur nėra tylos, ten nėra ir ramybės; kur šaukia menkybė, ten nutyla Amžinybė; kur šurmuliuoja velnias, ten neišgirsi angelų dainos.
Kūrėjo sodas žydi tyloje.
Pagal I.A.Iljino pamąstymus, vertė ruvi.lt
Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !
ruvi 