Praregėjimai (65)

Kažkaip nepastebimai mes prarandame paprastumą, natūralumą ir nuoširdumą.. Viskas darosi taip sudėtinga, dirbtina, netikra: mūsų aplinka, mūsų santykiai, mūsų vertybės, net mūsų išvaizda ir saviraiška.

Noras atrodyti, o ne būti, siekis atitikti diktuojamus šablonus ir vaidinti kažką, kuo nesame toks didelis, kad mes nesusimąstydami dėl to aukojame savo unikalumą, savo nepakartojamus gebėjimus ir talentus.

O bendravimas – ar daug mūsų aplinkoje žmonių, su kuriais sieja paprasti, nuoširdūs santykiai, tikra draugystė? Net šeimose trūksta atvirumo, pasitikėjimo ir tyros besąlygiškos meilės..

Vaidyba, šablonai, savanaudiškumas, pretenzijos, manipuliacijos, susireikšminimas, egoizmas, intrigos – gyvenimas tikrai darosi panašus į teatrą. Tarsi ne gyvename, bet vaidiname vaidmenis ir vis keičiame kaukes.

O juk paprastumas – tai mūsų esmių esmė, gyvenimo tiesa ir tyrumas. Ne veltui sakoma, kad paprastume slypi tiesa, todėl ją jaučiame širdimi. Ir širdį visada sušildo ir džiugina nuoširdumas, natūralumas, paprastumas.. nes tai yra tikra.

************

Propaguojamas jaunystės kultas sujaukia žmonių sveiką nuovoką: jauniems žmonėms atrodo, kad jie bus amžinai jauni ir kad jie yra gyvenimo šeimininkai, o visi kiti tiesiog nuvertinami: esą, vaikai dar nieko nesupranta, o vyresni žmonės jau nieko nesupranta..

Jaunimas pamiršta, kad patys dar visai neseniai buvo vaikai, ir – kad neišvengiamai juda link vyresniųjų.. Ir nėra jokių būdų, jokių piliulių ar plastinės chirurgijos stebuklų, kurie galėtų apgauti gamtos dėsnius.

Todėl – gerbkime patį gyvenimą, kiekvieną jo tarpsnį ir kiekvieną žmogų šiame gyvenime.. Visi mes esame svarbūs ir kiekvienas žmogus, nesvarbu – tai vaikas, jaunuolis ar brandus žmogus – žino kažką, ko nežinome mes ir gali mus kažko išmokyti.

Pajuskime vienybę su visais. Vienybėje gimsta sveika sąveika tarp žmonių: pagarba, meilė, draugystė, savitarpio pagalba, bendra kūryba, vienijantys tikslai visų gerovei.. Gimsta harmonija.

************

Dvasinis brandumas – ne žmogaus amžiaus klausimas. Dvasiškai brandūs gali būti ir jauni, ir vyresni žmonės. Jų išskirtinės savybės – sąmoningumas, atsakingumas ir sąžiningumas.

Jie labai gerai supranta realybę – sistemą, kurioje gyvename, iliuzijų pinkles, manipuliacijas žmonių sąmone. O taip pat žino visatos dėsnius, harmoningo gyvenimo principus, aukščiausias dvasines vertybes ir vadovaujasi tuo savo kasdieniniame gyvenime.

Dvasiškai brandūs žmonės visada turi aukštus, kilnius tikslus bendrai gerovei ir – jokio savanaudiškumo, materialaus vartotojiškumo ar tuščių pramogų. Jie vertina gyvenimo laiką ir skiria jį asmeninių savybių tobulinimui, pagalbai kitiems žmonėms, savišvietai, kūrybai.

Dvasiškai brandūs žmonės – išmintingi, mylintys, kuklūs. Savo gyvenimu jie tyliai harmonizuoja šį pasaulį.

***********

Saviraiška – tai chroniško nepasitenkinimo savo gyvenimu nebuvimas, o ne isteriškas bėgimas paskui “sėkmingumo“ atributus, kuriuos propaguoja įvairūs sėkmingo gyvenimo “treneriai“.

Jie tvirtina, kad per kelias dienas ar mėnesius jų organizuojamų kursų įmanoma pasiekti tobulumo aukštumas, tereikia: pakelti savo … nuo sofos, pamedituoti, parašyti kelis puslapius tikslų, surašyti savo pretenzijas tėvams, giliai pakvėpuoti, vizualizuoti brangiausius rūbus, automobilius, namus.., ir – laimingas ir sotus gyvenimas garantuotas!

Ir žmonės patiki tokiais pažadais, nes saldžios kalbos sukelia iliuzinę euforiją, kuri labai greitai baigiasi, pasibaigus kursams. O ir “treneriai“ už savo veiklą atsakomybės nesiima: jei kažkas nesiseka pagal jų “teoriją“, reiškia, žmogus pats kaltas – mažai stengėsi..

Todėl po tokių “treningų“ dauguma žmonių puola į dar didesnę neviltį, gimsta dar didesnis nepasitikėjimas savimi ir gilūs vidiniai prieštaravimai. Nes tai galima palyginti su bandymu ištraukti žuvį iš vandens ir mokyti ją laipioti medžiais..

Negali būti sugalvotų greitos laimės trafaretų, kurie tinka visiems. Yra bendražmogiškos dvasinės vertybės – tiesa, dorovė, meilė, laisvė, vienybė, kurias žmonės jaučia širdimi, nes tai yra mūsų prigimtis.

O jei gyvename pagal savo prigimtį – jaučiamės laimingi ir galime išreikšti savo unikalius talentus ir gebėjimus. O tai ir yra aukščiausia saviraiška..

************

Parengė ruvi.lt

Reklama

2 mintys apie „Praregėjimai (65)“

  1. Sveika sugrįžus, Rūta, taip, pastaruoju metu vis daugiau pastebiu, koks skirtingas gyvenimas realybėje ir ten už jos, turiu omenyje tv, žurnaluose. Ar įmanoma apgauti mus? Įmanoma. Ir gyvename apgaulėje (ne visi) visą jaunystę ir dar ilgiau, ir ačiū Dievui, kad yra tokių, kurių niekam nepavyksta apgauti – jie mato viską realiai, taip kaip yra tikrame gyvenime. Bet yra ir tokių, kurie jauni bėga, tačiau gyvenimas juos sustabdo, pavyzdžiui, kai gimsta vaikas, pasensta tėvai ar pan. tik tuomet bėgėjai sustoja, susimąsto giliau, ir keičiasi jų supratimas apie gyvenimą, tikrąjį gyvenimą. O turėtų būti atsargumas visada, mąstymas, suvokimas žymiai anksčiau turėtų atsirasti, na bet ne visiems taip skirta gal. Mane jaudina tai, kad yra tv laidų rodančių tą tikrąjį gyvenimą, bet jo rodymas peržengia visas žmogiškumo ribas. Rodomas negražumas (sakome “taip neturi būti“), tačiau nepasakoma kaip reikia pasiekti gražumą – kalamas tas kaltasis, kalamas prie sienos, bet priežasčių kodėl jis toks pasidarė, rodytojai nesugeba išžvelgti. O priežastys nėra taip paprastai padėtos ant lėkštutės, kad būtų greitai pamatytos, jos žymiai gilesnės ir ilgiau, kantriai reikia ieškoti, analizuoti. Deja, to nedaroma. Tada žiūriu, ir skaudu už tą kalamą žmogų, nes priežasčių taip ir neiškoma ar nenorima ieškoti, o gal taip pat neduota jiems pamatyti, tuomet kokiu tikslu rodomas tas negražumas – juk norima jį pakeisti gražumu? Kol kas taip yra, bet akį rėžia. Ačiū ir visiems gero tikro gyvenimo.

    Patinka

  2. Labas, Rūta 🙂 !

    Taip, žmonės pasiduoda įtakai, ypač daugumos įtakai (net jei tai bloga įtaka), bet žmogui ramiau, kai “kaip visi“. Tačiau kiekvienas iš mūsų turi prigimtinį tiesos pojūtį ir sąžinės balsą, kurie anksčiau ar vėliau atveria mums akis į realybę. Tame žmogaus prigimtinė dvasinė stiprybė, vidinė jėga ir galimybė keisti šią realybę, harmonizuoti ją.

    O televizija.. Senokai sąmoningai jos atsisakėme, nes informacija iš masinio informavimo priemonių ir yra tos primetamos mentalinės programos ir elgesio šablonai, kuriais esame valdomi. Paradoksas, bet dauguma žmonių turi ne savo, bet informavimo priemonių įdiegtą nuomonę, kurią laiko sava. Mums sąmoningai rodo visokias blogybes, kad turėtume negatyvų mąstymą, nuolat kažko bijotume ir turėtume beviltiškai negatyvų pasaulio vaizdą. Todėl televizijos atsisakymas – puikus būdas išsivalyti savo sąmonę 😉 ..

    Pasaulyje yra labai daug gerų žmonių, tik apie juos niekas nepasakoja.. Ir kiekvienas iš mūsų gali kurti šviesią realybę savo artimiausioje aplinkoje, savo šeimoje – savo asmeniniu pavyzdžiu 🙂 .

    Ir aš, miela Rūta, visiems linkiu gero ir tikro gyvenimo 🙂 !

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s