Praregėjimai (65)

Kažkaip nepastebimai mes prarandame paprastumą, natūralumą ir nuoširdumą.. Viskas darosi taip sudėtinga, dirbtina, netikra: mūsų aplinka, mūsų santykiai, mūsų vertybės, net mūsų išvaizda ir saviraiška.

Noras atrodyti, o ne būti, siekis atitikti diktuojamus šablonus ir vaidinti kažką, kuo nesame toks didelis, kad mes nesusimąstydami dėl to aukojame savo unikalumą, savo nepakartojamus gebėjimus ir talentus.

O bendravimas – ar daug mūsų aplinkoje žmonių, su kuriais sieja paprasti, nuoširdūs santykiai, tikra draugystė? Net šeimose trūksta atvirumo, pasitikėjimo ir tyros besąlygiškos meilės..

Vaidyba, šablonai, savanaudiškumas, pretenzijos, manipuliacijos, susireikšminimas, egoizmas, intrigos – gyvenimas tikrai darosi panašus į teatrą. Tarsi ne gyvename, bet vaidiname vaidmenis ir vis keičiame kaukes.

O juk paprastumas – tai mūsų esmių esmė, gyvenimo tiesa ir tyrumas. Ne veltui sakoma, kad paprastume slypi tiesa, todėl ją jaučiame širdimi. Ir širdį visada sušildo ir džiugina nuoširdumas, natūralumas, paprastumas.. nes tai yra tikra.

************

Propaguojamas jaunystės kultas sujaukia žmonių sveiką nuovoką: jauniems žmonėms atrodo, kad jie bus amžinai jauni ir kad jie yra gyvenimo šeimininkai, o visi kiti tiesiog nuvertinami: esą, vaikai dar nieko nesupranta, o vyresni žmonės jau nieko nesupranta..

Jaunimas pamiršta, kad patys dar visai neseniai buvo vaikai, ir – kad neišvengiamai juda link vyresniųjų.. Ir nėra jokių būdų, jokių piliulių ar plastinės chirurgijos stebuklų, kurie galėtų apgauti gamtos dėsnius.

Todėl – gerbkime patį gyvenimą, kiekvieną jo tarpsnį ir kiekvieną žmogų šiame gyvenime.. Visi mes esame svarbūs ir kiekvienas žmogus, nesvarbu – tai vaikas, jaunuolis ar brandus žmogus – žino kažką, ko nežinome mes ir gali mus kažko išmokyti.

Pajuskime vienybę su visais. Vienybėje gimsta sveika sąveika tarp žmonių: pagarba, meilė, draugystė, savitarpio pagalba, bendra kūryba, vienijantys tikslai visų gerovei.. Gimsta harmonija.

************

Dvasinis brandumas – ne žmogaus amžiaus klausimas. Dvasiškai brandūs gali būti ir jauni, ir vyresni žmonės. Jų išskirtinės savybės – sąmoningumas, atsakingumas ir sąžiningumas.

Jie labai gerai supranta realybę – sistemą, kurioje gyvename, iliuzijų pinkles, manipuliacijas žmonių sąmone. O taip pat žino visatos dėsnius, harmoningo gyvenimo principus, aukščiausias dvasines vertybes ir vadovaujasi tuo savo kasdieniniame gyvenime.

Dvasiškai brandūs žmonės visada turi aukštus, kilnius tikslus bendrai gerovei ir – jokio savanaudiškumo, materialaus vartotojiškumo ar tuščių pramogų. Jie vertina gyvenimo laiką ir skiria jį asmeninių savybių tobulinimui, pagalbai kitiems žmonėms, savišvietai, kūrybai.

Dvasiškai brandūs žmonės – išmintingi, mylintys, kuklūs. Savo gyvenimu jie tyliai harmonizuoja šį pasaulį.

***********

Saviraiška – tai chroniško nepasitenkinimo savo gyvenimu nebuvimas, o ne isteriškas bėgimas paskui “sėkmingumo“ atributus, kuriuos propaguoja įvairūs sėkmingo gyvenimo “treneriai“.

Jie tvirtina, kad per kelias dienas ar mėnesius jų organizuojamų kursų įmanoma pasiekti tobulumo aukštumas, tereikia: pakelti savo … nuo sofos, pamedituoti, parašyti kelis puslapius tikslų, surašyti savo pretenzijas tėvams, giliai pakvėpuoti, vizualizuoti brangiausius rūbus, automobilius, namus.., ir – laimingas ir sotus gyvenimas garantuotas!

Ir žmonės patiki tokiais pažadais, nes saldžios kalbos sukelia iliuzinę euforiją, kuri labai greitai baigiasi, pasibaigus kursams. O ir “treneriai“ už savo veiklą atsakomybės nesiima: jei kažkas nesiseka pagal jų “teoriją“, reiškia, žmogus pats kaltas – mažai stengėsi..

Todėl po tokių “treningų“ dauguma žmonių puola į dar didesnę neviltį, gimsta dar didesnis nepasitikėjimas savimi ir gilūs vidiniai prieštaravimai. Nes tai galima palyginti su bandymu ištraukti žuvį iš vandens ir mokyti ją laipioti medžiais..

Negali būti sugalvotų greitos laimės trafaretų, kurie tinka visiems. Yra bendražmogiškos dvasinės vertybės – tiesa, dorovė, meilė, laisvė, vienybė, kurias žmonės jaučia širdimi, nes tai yra mūsų prigimtis.

O jei gyvename pagal savo prigimtį – jaučiamės laimingi ir galime išreikšti savo unikalius talentus ir gebėjimus. O tai ir yra aukščiausia saviraiška..

************

Parengė ruvi.lt