Praregėjimai (50)

Kaip daug mūsų gyvenime idėjų, kurios jau tapo dogmomis.. Žmonės tiki, kad pinigai suteikia laisvę, kad stiprios sienos apsaugo nuo karo, kad didelė darbo apimtis garantuoja dideles pajamas, kad tik konkurencija garantuoja klestėjimą ir t.t..

Tačiau, pasirodo, kad jokios dogmos negarantuoja šviesaus rytojaus.. Ištisos žmonių kartos priprato prie tam tikrų dogmų, kaip prie nepajudinamų tiesų, ir žmonės jas perduoda savo vaikams, nes šventai tiki, kad tik jos nuves visus teisingu keliu.

Ir nors niekur dogmos nenuvedė, bet jos nuolat teikė žmonėms viltį į stabilumą, o taip pat tapo tvirtu pagrindu masinei hipnozei, kuri teigia: “jei taip daro visi, reiškia, tai teisinga..“

************

Kodėl mums taip trūksta laiko? Šį klausimą šiandien sau užduoda daug žmonių, nes negali suprasti, kodėl anksčiau užtekdavo laiko viskam: darbui ir poilsiui, žaidimams su vaikais, pasivaikščiojimams ir įdomiems pokalbiams, bendravimui su kaimynais, kelionėms pas draugus ir gimines..

O dabar mes vis dažniau girdime: “Sakyk greičiau, aš neturiu laiko!“, “Kiek galima tavęs laukti?..“, “Pasiskubink, mes juk vėluojame!“ Tai kur gi dingo mūsų laikas? Kodėl anksčiau laiko turėjo visi, o šiandien staiga jo neturi niekas? Kur, kokiame gyvenimo viraže mes jį praradome?

Bet, pasirodo, kaime laikas liko toks pats: gaidžiai gieda rytais tuo pačiu laiku, karvutės duoda pieną tam tikromis valandomis, ir visiems, atrodytų, nesibaigiantiems ūkio darbams pakanka laiko.. Viską kaimo žmonės suspėja, niekur jie neskuba, nes jų darbai nemėgsta skubos. Ir pavakaroti turi laiko, aptardami dienos įvykius..

O jei taip yra, reiškia, tai ne laiko, bet žmonių dvasinės būsenos klausimas? Mes įpuolėme, tiesiog sukte įsisukome į nuolatinės skubos ratą ir vis didiname bėgimo gyvenimu greitį, prarasdami normalią orientaciją laike ir erdvėje.

Tačiau “vaistas“ nuo šios skubėjimo “ligos“ vis gi yra – tiesiog reikia susigrąžinti prarastą vidinę ramybę.. Mažinti greitį. Dažniau sustoti ir pažvelgti į save, į savo artimuosius, į savo gyvenimą. Kad neprarastume bėgime to, kas svarbiausia..

************

Ar mes būtinai turime tapti girtuokliais, kad pažintume blaivybę? Ar turime patirti neapykantą, kad sužinotume, kas yra meilė? Ar reikia kariauti, naikinant save ir kitus, kad suprastume, kas yra taika? Kiek kartų reikia tai kartoti, kad visiems laikams išbrauktume destrukciją ir griovimą iš mūsų visų gyvenimo?

Mes tikime, kad evoliucija – tai transformacija iš netobulumo į vis didesnį tobulumą. Tačiau taikome tai tik techniniam progresui: matome, kaip vystoma technika, džiaugiamės ir naudojamės to progreso teikiamais patogumais.

Bet ar yra dvasinis progresas, matomas mums visiems? Ar yra dvasinis augimas, vystymasis, prasidedantis blogiu (netobulumu) ir besivystantis į gėrį (tobulumą)? Ar neužgožia techninis progresas dvasinio augimo, ar neužstrigome savo dvasiniame netobulume, besižavėdami techniniu progresu?

************

Kai kurie žmonės slysta mūsų gyvenimu kaip lietaus lašai stiklu – taip gražu juos stebėti.. Ir pėdsakų nelieka..

Kiti gi – deimantine briauna išpjauna mūsų gyvenime raštus, ir mes tampame visiškai kitokie, nes tie raštai tokie nuostabūs.. Bet tai skausminga..

O kažkas tiesiog praeina kiaurai stiklą ir atsisėda šalia.. Ir jūs tylite.. Jus švelniai apgaubia meilė.. Ir kvepia obuoliais ir lietumi.. O širdyje taip šviesu ir gera 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Reklama

8 mintys apie „Praregėjimai (50)“

    1. Labas, Ramunai 🙂

      Taiklus pastebėjimas, kad nuskubėti galima tik į savo vidinį pragarą.. Kaip trumpai ir aiškiai nusakėte esmę.

      O dėl kvailių – gal jie greičiau sukvailinti ir kvailinami?

      Patinka

  1. …matyt ne šiaip sakoma, jog viskas,-rojus ir pragaras, yra čia, kur esi pats, o dar tiksliau matyt,-viskas yra tavyje pačiame…gal esam vieni ir kvailiai, gal kurie esam sukvailinti ar kvailinami, bet kiekvienas esame su ‘savimi’, esame čia, dabar…
    …pavyksta neskubėti, stabtelėti, apsidairyti, nors tiksliau būtų sakyt, jog ne tai kad pavyksta, bet tiesiog kai esi stiprokai jautria prigimtimi , tai tada tiesiog ‘gaunasi’ taip, jog vis ‘klausai’, vis ‘matai’, vis ‘jauti’, vis ‘generuoji’ savyje visą tą erdvę aplink save, kurioje ir artimieji su savo skausmais, ir kaimynai su savo nesklandumais, ir prekybos centre apsirūpinantys buitimi nepažįstamieji, kurių palikuonys blaškosi liguistose agonijose, ir gatvėje sutinkami, toli gražu ne kiekvienas ‘matosi’ esantis be kokių tai būties skaudulių…sakysit,-na negi nesimato grožio, darnos, džiugesio?…be abejo, būna ir to kasdienėse erdvėse, būna, tik kad kažkaip kukliai, nes dauguma tų dalykų tėra ‘grožinė butaforija’, o savęs, savo pajautimų, tų esminių, juk neapgausi, ypač kai stabteli nuo lėkimo, tada ypač grynėja pajautos ir atsijojimai,-kas yra tikra, o kas tik butaforija…

    Patinka

  2. Sveiki, Algirdai 🙂

    Kvailinimo nebūna be priežasties ir tikslo – kvailintojai tai žino ir tuo manipuliuoja.. Tačiau kvailinti galima iki tol, kol žmonės nesupranta, kad yra kvailinami. Kai tik žmonės pradeda matyti ir suprasti tas kvailinimo schemas – visa kvailinimo sistema pradeda byrėti. Ir kuo daugiau tokių praregėjusių – tuo sparčiau griūna apgaulės tinklas.

    Ir, žinoma, anksčiausiai praregėjusiems yra sunkiausia – jie turi ypatingą jautrumą bet kokiai apgaulei ir melui. Jiems sunku būti tarp žmonių, kuriems melas atrodo natūralus dalykas ir kurie priima tai kaip savaime suprantamą dalyką. O pasiduoda apgaulei žmonės ne todėl, kad yra kvaili, bet todėl, kad žmogiška prigimčiai yra būdingi atvirumas ir pasitikėjimas, todėl žmonės yra patiklūs. Be to, gyvendami mele, jie nežino, kad galima gyventi kitaip ir priima melą kaip vienintelę tiesą.

    Pasaulis keičiasi dėl daugumos žmonių lūkesčių. Dabar jau vis daugiau žmonių mato ir pradeda suprasti, kad yra apgaudinėjami ir trokšta gyventi kitaip – sąžiningai, taikiai, vieningai, laimingai.. Todėl melo sistemos griūtis neišvengiama, nors prieš pabaigą ji dar griebiasi paskutinio siūlelio ir karštligiškai siekia išlikti. Tokiu metu svarbiausia – nepalūžti ir nesuteikti kvailintojų mažumai nenugalimųjų ir vienintelių teisių statuso ir neduoti jiems savo energijos, pasineriant į baimę, neviltį ir liūdesį.

    Mes visi čia gimėme tam, kad pagerintume šį pasaulį. Pasaulis keičiasi ne tik dėl mūsų gerų darbų, kuriuos darome besąlygiškai, bet pirmiausiai – nuo mūsų būsenos, kai nežiūrint į nieką esame žmoniški: dori, sąžiningi, taikūs, mylintys. Teisingai rašote, Algirdai – viskas yra mumyse ir viskas prasideda nuo mūsų 🙂 ..

    Patinka

  3. Koncentruota informacija priverčianti susimąstyti, ačiū už pasidalinimą. Dirbdamas kaip arklys gali tik kuprą ir ligas įgauti o pinigai išgaruos bandant “sutaisyti“ tai ką savyje sugadinome dirbdami, žodžiu užburtas ratas, taip pat laiką prarandame per darbus, kuriuos dirbame iš “poreikio“ juodai duonai o išleidžiame nereikšmingiems daiktams, pats neretai pagaunu save, kad noriu per daug darbų nudirbti, bet pridarau klaidų ir tai primena jog laikas sustot. Vis labiau patinka minimalizmo idėja žaviuosi žmonėmis, kurie kad taptų laisvesni gyvena mažuose būstuose, pas kai kuriuos iš jų vienintelis prietaisas yra išmanusis telefonas, kuris atstoja ir kompiuterį, neretai tokie žmonės nedirba samdomų darbų, turi vos kelis rūbus, bet jų gyvenime nėra skubėjimo ir tai yra prabanga šiais laikais…

    Patinka

    1. Sveiki 🙂

      Iš tiesų – mūsų gyvenimas dabar taip sujauktas, kad sunku jau ir atsekti, kas yra tikrosios vertybės ir kas gi yra pats žmogus ir ką jis veikia šioje Žemėje.. Bet tas chaosas išvargina, todėl žmonės palengva lėtina gyvenimo tempą, bunda, žvalgosi aplinkui, žvelgia į save ir galiausiai atranda atsakymus į visus rūpimus klausimus. Nes chaose nuramina tik tiesa, o visa kita įvelia dar didesnį chaosą.

      Taip, minimalizmas viena iš krypčių, kuri išgrynina mūsų suvokimą apie būtinus ir primestus poreikius. Tai vartotojiško gyvenimo priešingybė, kuriuo jau dauguma persisotino. Taip po truputį sugrįšime prie ištakų, prie esmių, ir pagaliau pradėsime kurti visų labui, o ne griauti 🙂 .

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s