*Gebėjimas girdėti, klausytis – tai menas, kurio nelengva išmokti, bet jame slypi didžiulė prasmė. Mes visada klausomės kitų žmonių iš savo asmeninės pozicijos – su savo išankstiniu nusistatymu, su savo požiūrio tašku, su savo nuomone – ir tai tampa nepramušama siena, kurią pradedame tvirtinti ir ginti ginčais, noru nugalėti.
*Kad išmoktume girdėti ir klausytis, turi būti vidinė tyla, ramybė ir dėmesingumas. Turime bendrauti iš meilės, o ne iš kovos pozicijos. Tokia būsena suteikia galimybę išgirsti ne tik tai, kas sakoma žodžiais, bet ir pajusti, kas slypi už žodžių. Tik girdėdami kitus galime vystyti taikų dialogą ir kurti harmoningą bendravimą.
*Jei einame dvasinio augimo keliu, jei ieškome tiesos – turime būti nuolat atviri pažinimui. Kaip dažnai mūsų sąmonė perpildyta įvairia tarpusavyje nesusijusia informacija ir žiniomis, kurios sukuria chaosą mąstyme ir tampa kliūtimi tolimesniam savęs ir pasaulio pažinimui. Todėl reikia išmokti laikytis vidinės tylos – kad galėtume suvokti tai, ką sužinome, kad kiekviena žinia taptų laipteliu į vis aukštesnį ir platesnį suvokimą.
*Dvasinis augimas – tai ne atminties kultivavimas, ne žinių kaupimas, bet gebėjimas aiškiai mąstyti, nenukrypti į iliuzijas ar melą ir matyti realybę ir faktus tokius, kokie jie yra. Vien žinių kaupimas – tai ne augimas. Nėra baigtinių žinių, mes mokomės tik tada, kai nuolat judame į priekį, kai mūsų žinios praktinės, kai kažko išmokstame.
*Žinios ir išmintis – ne tas pats. Išmintis ateina tada, kai įgaunamas brandumas savęs pažinime. Tačiau tai nelengvas procesas, todėl dauguma pasirenka lengvesnį, iliuzinį savęs pažinimo kelią – per įvairiausių autoritetų įtaką, kurie gal ir suteikia laikiną pasitikėjimo savimi ir saugumo pojūtį, bet atitolina nuo svarbiausio – žmogaus vidinių konfliktų sprendimo. Dvasinis augimas galimas tuomet, kai nėra jokio spaudimo per autoritetus ar kitokios prievartos.
*Savęs pažinimas – tai nuolatinis procesas, o ne rezultatas. Geriausiai pažinti save galime per bendravimą su kitais žmonėmis, o ne per izoliaciją nuo kitų ar knygų skaitymą. Mes atveriame save tikrąjį bendravime per mūsų santykius su visuomene, su savo šeima, su gimine, su draugais, su pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis – tik per tai mes galime pamatyti savo nesuvaidintas emocijas ir reakcijas, savo tikras mintis, tikrus jausmus ir pojūčius. Tam reikalingas sąmoningumas ir dėmesingumas.
*Pokyčiai pasaulyje vyksta per pokyčius kiekviename žmoguje, nes žmogus yra neatsiejama viso žmonijos gyvavimo proceso dalis. Kad vyktų pokyčiai žmoguje, jis turi pažinti save: suprasti kas jis toks, koks jis yra, kaip sąveikauja su žmonėmis ir visa gyvybe, kokie jo evoliuciniai tikslai. Be savęs pažinimo gyvenimo patirtis gimdo iliuzijas, nesuprasdami savęs mes negalime pažinti realybės.. Teisingas ir aiškus mąstymas ateina su savęs pažinimu.
*Žmogus ir pasaulis – ne du skirtingi objektai su skirtingomis problemomis. Žmogus ir pasaulis – nedalomas vienetas. Kiekvieno žmogaus problema – tai pasaulinė problema. Kiekvienas žmogus gali tapti kažkokios tendencijos iniciatoriumi ir reikšmingų pokyčių pradininku. Žmonija yra vientisa ir vieninga, nors ir dirbtinai suskirstyta politinėmis, ekonominėmis, religinėmis ar kitokiomis sienomis. Bet intuityviai mes visi jaučiame šią vienybę..
*Pasaulis – tai visi mes, mūsų santykiai ir sąveika, bet dabartiniame pasaulyje, kur yra didžiulės organizacijos, korporacijos, partijos ir masiniai judėjimai, žmonės bijo kažką daryti nedideliu mastu ir dauguma turi “mažo žmogaus“ kompleksą. Dauguma jų galvoja: “Na, ką aš vienas galiu?.. Aš turiu prisijungti prie kažko didelio, masinio, tik tuomet kažką pakeisiu.“
*Toks savęs pažinimo trūkumas verčia galvoti, kad tik kažkoks masinis veiksmas keičia pasaulį.. Mums atrodo, kad jei pasaulinės problemos didelės, tai tik kažkokios didžiulės žmonių organizacijos gali viską pakeisti. Tačiau iš tiesų viskas yra atvirkščiai: visi dideli pokyčiai pasaulyje vyksta kiekvieno žmogaus vidinių dvasinių pokyčių dėka, kur kiekvieno žmogaus indėlis formuoja galingą pokyčių laviną.
*Pasiekęs brandumą savęs pažinime žmogus aiškiai suvokia, kad tyra, besąlygiška meilė – tai trūkstamas faktorius visų mūsų gyvenime. Mes visi kenčiame dėl meilės ir gerumo trūkumo, dėl šilumos bendravime trūkumo, dėl vienybės ir bendradarbiavimo visų labui trūkumo, dėl kūrybinės išraiškos laisvės trūkumo, todėl bėgame į masinius veiksmus arba panyrame į priklausomybes, ir tai gimdo dar daugiau betvarkės ir kančios.
* Meilė vieno žmogaus širdyje gali įžiebti meilę daugybės žmonių širdyse. Kai yra meilė – išnyksta visi susiskaldymai, prieštaravimai, nesutarimai. Kai yra meilė – žmonės natūraliai vienijasi geriems darbams visų gerovei. Kai yra meilė – išnyksta egoizmas ir gimsta vienybė.
Mintys iš D. Krišnamurčio knygos “Gyvenimo knyga“, parengė ir vertė ruvi.lt
Visiems geros savaitės 🙂 !
ruvi 