Praregėjimai (11)

Pagalvokime, kas vyksta, kai smerkiame arba kaltiname kitus žmones, kai slepiame savo nuoskaudas? Tai, ką jaučiame tuo metu, trukdo mums pajusti meilę – mūsų negatyvūs pojūčiai auga, o mes tampame svetimų klaidų ieškotojais, kad apkaltintume kažką dėl savo nesėkmių.

Atleidimas – tai transformacijos procesas. Jo dėka mes per akimirką galime išsilaisvinti nuo iliuzijų, kurios tvirtina, kad laimės turime ieškoti kažkur išorėje. Laimė – vidinė būsena.. (D. Jampolski)

*******

Bendravime iš tiesų viskas paprasta.. Prieš tai, kai kažką sakome arba darome, paklauskime savęs: “Ar tai suartins mus? Ar sukurs meilės ir vienybės pojūtį?“

Jei taip – tuomet puiku. O jei ne – paklauskite savęs: “Kodėl aš užsiimu griovimu?“

Tuomet daugybės iširusių santykių priežastis taps jums aiški.. Esmė tik tame, ką mes renkamės – meilę ar griovimą. (Ošo)

*******

Deja, bet mūsų dienų sociume įsišaknijo dėsningumas: kuo vyresnis žmogus, tuo mažiau jis gauna žmonių šilumos. Artimų žmonių šilumos. O šilumos stygius ne tik žeidžia širdį, bet ir sėja susvetimėjimą.

Ko nori vieniši pagyvenę žmonės? Kad vaikai jų nepamirštų, kad nuoširdžiai su jais bendrautų.

Tėvai, kaip ir kiti giminaičiai – ne atsitiktiniai žmonės gyvenime. Tai artimas, tai kraujo ryšys.. Norite gero likimo – pasirūpinkite gerais santykiais su giminaičiais. Tai vienas iš gyvenimo egzaminų.

Mes atsakingi už šiuos santykius ir už artimus giminaičius, kokie blogi ar netikę jie mums beatrodytų.. Niekada nesijausite gerai, jei juos ignoruosite, ar dar blogiau – jei su jais kovosite.

Galima išsiskirti su draugais, sutuoktiniais, bet kraujo ryšių niekada nenutrauksite. Ir kalbame ne apie dirbtiną jų palaikymą. Tiesiog būkite su jais nuoširdūs ir rūpestingi.

Tai nesunku: pagyvenusiems tėvams laimė – išgerti arbatos puodelį su atėjusiu pasisvečiuoti “vaiku“ ir ramiai pasišnekučiuoti apie gyvenimą. Tik eikite pas juos su taika ir meile širdyje.. (Dž. Krišnamurtis)

*******

Gyvenimas laužo ne ten, kur trapu. Jis laužo kiečiausius mūsų principus. Laužo tai, ko mes stipriausiai laikomės. Jei praleidžiame šią “pamoką“ – situacijos gyvenime vis kartojasi.

Ir kaskart griežtesnės. Ir niekur nuo jų nepabėgsime.. Kol neįsisavinsime šią gyvenimo pamoką ir neatliksime tai, nuo ko taip ilgai bėgiojome. (Mudži)

*******

Kartais labai naudinga “prasiplauti“ smegenis – išplauti viską, kas bloga ir palikti gera. Jei to nedarome, jos užsikemša visokiu šlamštu, kurio “prisigaudome“ iš išorės.

Galų gale “normalu“ pasidaro viskas, kas tūno tame “sąvartyne“, nes tai tampa mūsų dalimi. Todėl nenuostabu, kad lengvai puolame į savęs griovimą ir degradaciją: kas viduje, tas ir išorėje.

Bet juk mes tvarkome savo butą. Prausiamės kas dieną. Valomės dantis. Ir tame nėra nieko blogo, atvirkščiai – skaitome, kad tai civilizuoto žmogaus požymis.

Tuo tarpu kažkodėl savo mąstymui to netaikome, tik nuolat viską krauname ir krauname į perpildytą galvą.. (Prabhupada)

*******

Yra žmonės, kurie sako, kad gyvenime reikia viską pabandyti. Aš pasiūlyčiau jiems pasninkauti nors kartą per savaitę. Pabandyti nevalgyti mėsos. Negerti alkoholio ir nerūkyti.

Pabandyti nevalgyti kenksmingo maisto ir negerti kenksmingų gėrimų. Sunku?.. Bet juk reikia viską išbandyti!

Pabandyti niekam nepavydėti nors dieną. Nepykti. Nors savaitę nežiūrėti televizoriaus ir neklausyti žinių. Kelias dienas atsisakyti interneto.

Pabandyti patylėti nors parą arba nutilti kaskart, kai nori pasakyti kažką blogo. Pabandyti nors dieną laikytis dešimties Dievo įsakymų. O visą gyvenimą?.

Gyventi kukliai. Pabandyti mylėti ne tik savo artimus bet ir visa, kas gyva. Padaryti nors vieną gerą darbą per dieną.

Pabandyti įveikti savo baimes. Pripažinti savo klaidas. Užjausti pakliuvusį į bėdą žmogų.

Pamatyti savo godumą: kai švaistome pinigus tuštiems vienadieniams įnoriams, bet gailime centų elgetai, nes.. jis juos gali išleisti ne taip, kaip mes norime.

Pabandykite tai. Juk gyvenime reikia išbandyti VISKĄ..

*******

Leisti sau būti savimi – reiškia priimti save tokį, koks esate. Leisti kitam žmogui būti tokiu, koks jis yra – reiškia nuimti nuo jo savo lūkesčių projekcijas. Tokiu būdu situacija, kai vienas nori to, kas kitam nepriimtina, stebuklingu būdu išsisprendžia savaime. (V. Zeland)

*******

Jei norite, kad pasaulyje būtų taika ir harmonija, turite įgauti ramybę ir harmoniją savo širdyse ir protuose. Tokias permainas negalima įgyvendinti pagal įsakymą, jos turi įvykti kiekvieno žmogaus širdyje.

Tie, kas nenori karų, turi ištrinti bet kokią kovą ir priešiškumą iš savo sąmonės. Be taikių žmonių nebus taikos pasaulyje. (Šri Nisargadatta Maharadžas)

*******
Kad sektų savo prigimtimi, bitė turi skraidyti, gyvatė šliaužioti, žuvis plaukti, o žmogus – mylėti. Ir todėl, jei žmogus, vietoje to, kad mylėtų žmones, daro žmonėms pikta – jis elgiasi taip pat keistai, kaip paukštis, kuris pradėjo plaukioti, o žuvis – skraidyti. (L. Tolstojus)

*******

Viskas gyvenime – kūryba. Tai, ką jūs darote. Kaip rengiatės. Kaip mylite ir kaip kalbate. Kaip šypsotės. Kaip išreiškiate save.

Tai, kuo jūs tikite ir apie ką svajojate. Kaip geriate arbatą. Kaip puoselėjate savo namus. Kaip džiaugiatės. Kaip ruošiate maistą. Kaip jaučiatės.

Jūs kuriate kiekvieną akimirką. Gyvenimas – tai kūryba.. (H. Bonem)

*******

Negailėkite gerų žodžių.. Geras žodis – lyg šiltas, jaukus pledas šaltą dieną, lyg stiklinė šalto vandens per karščius, lyg šilto vaiko delniuko prisilietimas, lyg pievos žolynų kvapas ar saulės prošvaistė pro audros debesis..

Juk tai taip paprasta – pasakyti gerą žodį.. Bet KIEK DAUG jis reiškia 🙂 ..

*******

(Parinko ir vertė ruvi.lt)

Senieji Mokymai apie čakras

Išvertus iš sanskrito kalbos, žodis “čakra“ reiškia “ratą“. Tai žmogaus gyvybinės energijos centrai, kurie išsidėstę išilgai stuburo (septynios pagrindinės čakros). Šie energetiniai centrai atsakingi už žmogaus fizinę, protinę ir dvasinę sveikatą.

Kad žmogus būtų sveikas – energija šiais centrais turi tekėti laisvai. Čakros “perduoda“ Visatos ir gamtos energiją žmogui, ir jei gerai veikia – nuolat sukasi, atsiveria, užsiveria ir vibruoja, paskirstydamos energiją žmogaus kūnui, protui ir sielai.

Sveikos čakros darbą galima palyginti su savotišku vožtuvu: reikiamu metu ji atsiveria ir užsiveria. Jei išorinė energija negatyvi – čakra ją filtruoja arba užsiveria, jei pozityvi – atsiveria.

Jei kažkuris centras yra užblokuojamas, įvyksta disbalansas: “vožtuvai“ pradeda strigti, energija negali tekėti laisvai, ir dėl to žmogus pradeda negaluoti ar jausti psichinį diskomfortą, todėl naudinga žinoti – kodėl energijos tėkmė gali sutrikti.

Pažvelkime, ką apie tai pasakoja senieji rytų Mokymai.

Pirmoji, arba bazinė čakra vadinama Muladhara. Ji yra žmogaus tarpvietės srityje. Atitinka žemės stichiją, raudoną spalvą ir mantros garsą “lam“. Atsakinga už fizinę jėgą ir valią, išgyvenimą ir ryšį su Žeme.

Jei čakra veikia gerai – žmogus yra gyvybingas, kupinas jėgų ir pasitikėjimo savimi. Jei užblokuota – žmogus silpnas, nepasitikintis savimi, bailus, lėtas, liguistas.

Šią čakrą blokuoja įvairiausios baimės, todėl svarbu jų neslopinti, bet ramiai išsiaiškinti baimių priežastis ir jų atsikratyti. Stabilizuoti čakrų darbą padeda ir ją atitinkančios mantros garso kartojimas arba to garso dainavimas.

Antrasis žmogaus energetinis centras – Svadhistana, arba seksualinė čakra, yra žemiau liemens linijos. Atitinka vandens stichiją, oranžinę spalvą ir mantros garsą “vam“. Atsakinga už kūrybinę išraišką, emocijas, bendravimą, permainas.

Jei veikia gerai – žmogus pasitiki savimi, kūrybingas, atviras. Jei užblokuota – žmogus uždaras, sunkiai išreiškia save, nevaldo savo emocijų.

Šią čakrą blokuoja įvairios baimės, susijusios su saviraiška ir kaltės jausmas.

Trečiasis žmogaus energetinis centras – Manipura, arba saulės rezginio čakra. Ji yra šiek tiek žemiau diafragmos. Atitinka ugnies stichiją, geltoną spalvą ir mantros garsą “ram“. Atsakinga už vidinę jėgą, ketinimus, asmenybės dvasinio potencialo vystymąsi, veiklumą, logiką.

Jei veikia gerai – žmogus aktyvus, žingeidus, turi savo nuomonę, geba priimti sprendimus. Jei užblokuota – žmogus neranda savo pašaukimo, neryžtingas, nesuvokia dvasinių vertybių, o todėl ieško laimės materialiuose dalykuose.

Čakrą blokuoja nusivylimas, neryžtingumas, perdėtas gėdos jausmas.

Ketvirtasis energetinis centras, arba širdies čakra – Anahata. Yra krūtinės centre, atitinka oro stichiją, žalią spalvą ir mantros garsą “jam“. Atsakinga už meilės išraišką, atjautą, harmoniją, rūpestį kitais, tarnystę visų labui.

Jei veikia gerai – žmogus turi gerą intuiciją, jautrus gėriui ir grožiui, besąlygiškai mylintis žmones ir visą gyvybę, kūrybingas, dvasingas ir išmintingas. Jei ne – žmogus jaučia įtampą, pyktį, nepasitenkinimą gyvenimu, nuovargį, apatiją.

Čakrą blokuoja liūdesys, nerimas, pastangos visada remtis tik protu.

Penktasis energetinis centras – Višudha, arba gerklės čakra. Yra gerklės srityje. Atitinka eterį, žydrą spalvą ir mantros garsą “am“. Atsakinga už bendravimą, saviraišką, atsakomybę, sąveiką.

Jei veikia gerai – žmogus lengvai bendrauja, gerai išreiškia savo mintis, yra kūrybingas, atsakingas, ramus, geba bendradarbiauti, apjungti žemiškus ir dvasinius aspektus.

Jei ne – sunkiai išreiškia savo mintis, sunkiai bendrauja, žemai vertina save, turi sunkumų su kūrybine saviraiška, uždaras.

Blokuoja čakrą melas, saviapgaulė, iškreiptos vertybės.

Šeštasis žmogaus energetinis centras – Adžna, arba trečiosios akies čakra. Yra kaktos centre, truputį aukščiau akių linijos. Atitinka radžio elementą, mėlyną spalvą ir mantros garsus “ham-kšam“. Atsakinga už ryšį su pasąmone, dvasingumą, įkvėpimą, tobulėjimą.

Išvertus iš sanskrito kalbos, “adžna“ reiškia “centrinį valdymą“.

Jei veikia gerai – žmogus suvokia savo dvasinę prigimtį, įgauna vientisumo su Kūrinija pojūtį, harmonizuoja savo gyvenimą ir aplinką, tobulėja.

Jei ne – žmogus jaučiasi atskirtas, vienišas. Jis nejaučia vienybės su žmonėmis ir jį supančiu pasauliu, o todėl su visais kovoja ir blaškosi, siekdamas laimės materialiuose dalykuose.

Čakrą blokuoja atskirumo nuo visumos pojūtis ir iliuzijos.

Septintasis žmogaus energetinis centras, arba karūninė čakra – Sahasrara. Ji yra virš galvos. Balta ir violetinė spalvos, mantros garsas “om“. Tai žmogaus tobulumo, dvasingumo, tyros esmės, begalinio vystymosi centras.

Sanskrito kalboje “sahasrara“ reiškia “tūkstančio žiedlapių lotosas“. Tai begalinės išminties saugykla, vedanti į beribį vystymąsi. Jei čakra veikia (“Samadhi“ būsena) – žmogus yra nušvitęs (įveikęs žemiškas pamokas) ir gavęs prieigą į visą Visatos išmintį, susiliejęs su Absoliutu.

Karūninė čakra vienija mūsų aukštesnįjį “aš“ su žemiška asmenybe, jungia su su dieviška išmintimi, dovanoja įkvėpimą, vienybės pojūtį ir begalinį būties džiaugsmą. Jei nėra ryšio su šia čakra – prarandame įkvėpimą, vienybės pojūtį ir tiesos suvokimą.

Čakrą blokuoja stiprus prisirišimas prie žemiškų materialių gėrybių.

Viskas mūsų rankose – visi mes turime galimybę augti ir tobulėti! Keisti ribotą žemišką suvokimą apie save ir mus supančią aplinką į beribį dvasinės išminties ir harmonijos pasaulį 🙂 ..

Mintys

* Žmonių veiksmai – geriausi jų vidinės būsenos “vertėjai“.

* Komfortas – ne baldas, ne rūbas, ne namas ar vietovė. Komfortas – tai kuomet sieloje ramu..

* Kad padėtume kitam, nebūtina būti stipriu. Pakanka būti geru..

* Beprasmiška ieškoti ramybės išorėje, jei neradome jos savyje.

* Daiktai yra tam, kad jais naudotumės, o žmonės – kad juos mylėtume. Kaip liūdna, kad mes pamirštame apie tai ir.. pradedame mylėti daiktus ir naudotis žmonėmis.

* Jei melas trumpintų gyvenimą, dauguma neišgyventų ir iki rytojaus.

* Mūsų gyvenime nėra nei vieno atsitiktinio žmogaus. Kiekvienas žmogus mūsų gyvenime – Mokytojas! Kažkas moko būti stipriu, kažkas – išmintingu. Kažkas moko atleisti, kažkas – džiaugtis gyvenimu, o kažkas – laužo mus, bandydamas mūsų stiprybę..

* Gerumas, ramybė, rūpestingumas, taikumas ir švelnumas – vidinės stiprybės, o ne silpnumo išraiška.

* Gamta niekada neskuba, bet visada suspėja. Nesiblaškykime, viskam savo laikas..

* Nerimas neišsprendžia šios dienos problemų. Jis atima šios dienos ramybę.

* Kas ima – pripildo delnus. Kas duoda – pripildo širdį..

* Rojus ir Pragaras – vidinės žmogaus būsenos. Gyveni Meilėje – Rojus. Užsiauginai neapykantą – pragaras.

* Dabar visiems sunku: vieniems – meluoti, kitiems – tikėti melu.

* Nė už ką netikėkite, jei jums pasakys, kad grupelė neabejingų žmonių negali pakeisti pasaulio. Nes iki šiol tik jie tai ir darė.

* Kartais mes taip įsitraukiame į “kažko didingo“ fantazijas, kad pradedame nepastebėti tų mažų, nuostabių kasdieninių smulkmenų, kurios padaro mūsų gyvenimą stebuklingu..

* Niekada nesiskųskite, kad tėvai jums kažko nedavė. Galbūt, jie atidavė jums viską, ką turėjo.

* Nėra “aukso vidurio“, kai kalbame apie nuopolį. Neįmanoma saikingai degraduoti.

* Kaip galima kažką priversti pažvelgti už kampo, jei jis iki jo dar nepriėjo?

* Atleisti pirmą kartą žmogui – išmintis. Antrą kartą – didžiadvasiškumas. Trečią kartą – kvailumas.

* Kartais reikia bėgti, kad pamatytum, kas bėgs paskui tave. Kartais reikia kalbėti tyliai, kad pamatytum, kas iš tiesų tave girdi. Kartais reikia žengti žingsnį atgal, kad pamatytum, kas dar stovi tavo pusėje. Ir kartais reikia padaryti ryžtingą sprendimą, kad pamatytum, kas su tavimi, kai viskas aplink griūva.

* Paprastume slypi visa gyvenimo magija. Būtent paprastume paslėpti visi raktai nuo sudėtingų dalykų.

* Kai matai žmogų bėdoje, negalvok, kad gyvenimas išbando tik jį. Tai išbandymas ir tau: kaip toje situacijoje pasielgsi tu? Padėsi jam ar nusigręši?

* Situacija be išeities – kai ieškai kaltų, o ne pačios išeities.

* Atminkime: ką mes bedarytume už kitų žmonių nugarų – mes visada tai darome Dievo akivaizdoje.

* Geriausia dovana – tai apkabinimas: visiems tinka ir niekas neįsižeis, jei šią dovaną sugrąžins 🙂 ..

* Džiaugtis gyvenimu – pats teisingiausias sprendimas, kurį galime priimti kelis kartus per dieną.

* Tiesiog.. būkime geresni nei vakar.. Kasdien 😀 ..

(Parinko ruvi.lt)

Visiems saulėtos nuotaikos 😀 !

Iliuzinis dvasingumas

Dvasingumas, kaip ir dauguma mūsų gyvenimo sričių, dabar labai dažnai įgauna komercinį atspalvį: mainais už tam tikrą atlygį žadama palaima, ekstazė, pozityvios emocijos, sėkmė ir laimė gyvenime.

Ir iš tiesų – kol žmogus yra grupėje, kol dalyvauja paskaitose, meditacijose ar apeigose, jis jaučia įkvėpimą ir yra pakylėtoje nuotaikoje. Kol yra grupėje..

Bet kai žmogus sugrįžta į įprastą gyvenimą – ten nieko nesikeičia ir net gali pablogėti, nes žmogaus būsena taip greitai nepasikeičia vien dėl to, kad yra sumokėti pinigai ar dėl to, kad trumpam buvo paveiktos jo emocijos.

Labai dažnai po tokių išgyvenimų apima nusivylimas, ypač jei vienoje grupėje žmogus išbuvo ilgą laiką arba jei aplankė daugelį dvasinių seminarų.

Taip yra todėl, kad toks dvasingumas tėra iliuzinis – jis tarsi šalia gyvenimo, apsiriboja paskaitų lankymu, įvairiomis praktikomis, ritualais ar knygų skaitymu, o gyvenime niekaip nepasireiškia.

Tuo tarpu dvasingumas – tai meilės, tobulėjimo, žmogaus kūrybinio potencialo, jo geriausių savybių atskleidimo kelias. Dvasingumas turi pasireikšti žmogaus gyvenime kaip harmonija, kaip aukščiausių dorybių išraiška.

Dvasingumas turi būti praktiškas, t.,y., matomas mūsų gyvenime – mūsų darbuose ir poelgiuose, kitaip tai – iliuzija ir saviapgaulė.

Senieji mokymai teigia, kad dvasingumo kelias – tai meilės kelias, o dvasingą žmogų galime atpažinti pagal šiuos du paprastus požymius:

1) Pagal jo meilę Aukščiausiajam pradui;
2) Pagal jo meilę visai gyvybei Žemėje.

Tokio žmogaus dvasingumas aiškiai matomas jo kasdieniniuose darbuose ir poelgiuose, jo dvasingumas nėra “kažkas mistiško ar nežemiško“ šalia visiems įprasto gyvenimo.

Todėl labai paprasta pasitikrinti, ar esame dvasingi – tereikia pažvelgti į savo elgesį: kaip bendraujame su žmonėmis, kokiomis vertybėmis remiamės gyvenime, ar tausojame gamtą, ar gerbiame visą gyvybę Žemėje, ar išreiškiame savo kūrybinį potencialą.

Dvasingas žmogus savo būsena turi viską harmonizuoti, gerinti, tobulinti. Jis negali būti vienoje situacijoje dvasingas, o kitoje – egoistiškas, nesąžiningas ar žiaurus.

Dvasinį augimą ne visuomet lydi vien teigiamos emocijos, nes tenka apsivalyti nuo visų elgesio šablonų ir iliuzijų, nuraminti protą, o tai nelengvas procesas, kurį lydi vidinis pasipriešinimas ir emocinės krizės.

Tai gilus, asmeninis kiekvieno žmogaus vidinis darbas, kurio už jį negali atlikti niekas kitas ir kurio negalima nusipirkti už jokius pinigus.

Todėl visos pastangos nusipirkti dvasines žinias, iniciacijas, kodus, ženklus ar kažkokias priemones, galinčias pakeisti asmeninį dvasinį augimą ar suteikti mistinių galių – dar viena didelė iliuzija.

Išorinė informacija arba kito žmogaus pavyzdys gali įkvėpti, “atrakinti“ vidinį žmogaus žinojimą, paskatinti tobulėti, bet augti dvasiškai, t.y., taikyti žinias praktikoje ir daryti iš to išvadas turi pats žmogus. Kito kelio tiesiog nėra.

Senosios indų Vedos labai aiškiai apibrėžė dvasinių Mokytojų veiklą: Mokytojo lygmenį jis pasiekia tam tikrų vidinių dvasinių savybių dėka, o dvasines žinias jis gali tik besąlygiškai dovanoti.

Todėl visi dvasiniai Mokytojai pragyvenimui užsidirbdavo kitu darbu, o atlygį imti griežtai atsisakydavo – kad nepultų į pagundą iš to pasipelnyti, nenupultų į žemą sąmonės lygmenį (nedegraduotų) ir neverstų degraduoti tų, kurie mano, kad dvasines žinias galima nusipirkti.

Dvasingumas nėra prekė, kurią galima nusipirkti. Visi bandymai “pritemti“ jį prie piniginių mainų ar “energijų apykaitos“ dėsnių tėra apgaulė ir siekis sumenkinti, paversti tai paprasčiausia preke.

O ir mokinių mokymas vykdavo iki tam tikro laiko – kad mokinys išmoktų imtis atsakomybės už save, kad atrastų savo Kelią ir atvertų savo vidinę šviesą, kad nesektų aklai savo Mokytoju.

Dvasinis augimas – labai subtilus procesas, todėl anksčiau žmonės jo metu dažnai ilgam atsiskirdavo nuo visuomenės – eidavo į vienuolynus ar į tolimas atokias vietoves.

Dabar gi tokią galimybę turi retas. Dabartinėje visuomenėje dvasingas žmogus visiškai neatitinka šiuolaikinių “vertybių“, kurios prieštarauja dvasingumui.

Dėl to kiekvienam, pasirinkusiam dvasinį augimą, tenka patirti vidinius prieštaravimus. Tai daugelį atbaido, nes gyventi prieštaravimuose sunku, todėl jie apsiriboja paviršutinišku iliuziniu dvasingumu – pokalbiais apie dvasingumą, knygomis ar paskaitomis.

Ir tai lengva paaiškinti: poreikis dvasiškai augti turi kiekvienas, bet išorinės sąlygos tam daugeliui per sunkios. Nežiūrint į tai, bundančių žmonių vis daugėja – juk gyvename sąmonės virsmo, evoliucinio šuolio laikais.

Kad išvengtume iliuzinio dvasingumo, kuris atitraukia nuo tikrojo dvasinio augimo, turime nuo kalbų pereiti prie darbų: išreikšti kasdieniniame gyvenime aukščiausias dvasines vertybes, kurios galiausiai pakeis visų žmonių gyvenimą.

Ir nors dabartinėmis sąlygomis tai nelengvas išbandymas, bet tai vienintelis užtikrintas kelias į geresnę visų mūsų ateitį, kai visas žemos sąmonės destruktyvias išraiškas pakeis aukštesnės sąmonės įtakota būtis.

Tuomet visas netobulas būsenas, kurios verčia žmones kovoti, meluoti, kariauti, pakeis šviesios, harmoningos žmonių būsenos, kurios visiems atneš taiką, meilę, tobulėjimą ir vienybę 🙂 .