Rate, ratu..

Reklama

Empatiškas žmogus

Empatija, arba atjauta – tai gebėjimas pajusti kitą žmogų: pažiūrėti į pasaulį jo akimis, suprasti jo jausmus, “pabūti“ jo vietoje. Mano manymu, tai ryškiausias žmoniškumo bruožas, nes empatija – abejingumo, žiaurumo priešingybė.

Kiekvienas žmogus gimsta su gebėjimu išvystyti šią savybę, tačiau vaikui augant dėl įvairių priežasčių (šeimyninių, socialinių ir pan.) empatija neretai yra užslopinama.

Kaip atpažinti empatišką žmogų? Juk jie dažnai ramūs, tylūs, kuklūs, taikūs.. Ir – giliai dvasingi žmonės, nes būtent empatija leidžia pajusti visos būties vienybę.

Pažvelkime – kokie ryškiausi empatiškų žmonių bruožai.

* Jie jaučia kitų emocijas lyg savo, pajunta menkiausius aplinkinių žmonių nuotaikų pokyčius, o artimų žmonių emocijas jaučia net per atstumą.

* Aiškumas. Jie viską supranta (jaučia) be žodžių. Tai daugiau, nei intuicija ar instinktyvūs jausmai – jie tiesiog žino. Iš kur ir kaip – dažniausiai negali paaiškinti.

* Būdami didelio žmonių susibūrimo vietose empatiški žmonės jaučiasi prastai. Tai paaiškinti paprasta: jie itin jautrūs, todėl “nuskaito“ (pajunta) daugybę prieštaringų žmonių emocijų.

* Empatiški žmonės negali žiūrėti prievartos, žiaurumo, tragedijų ar kančios vaizdų per televizorių. Dėl šios priežasties jie dažnai apskritai atsisako televizoriaus žiūrėjimo ar žinių skaitymo, nes tai juos liūdina, o ne informuoja.

* Jie negali ramiai žiūrėti į kitų žmonių skausmą, todėl labai dažnai jaučia artimų žmonių ligos simptomus. Visada užjaučia kenčiančius.

* Jiems dažnai išsipasakoja ir atvirauja aplinkiniai, kartais net nepažįstami žmonės.

* Jie jaučia, kuomet žmogus nesąžiningas, meluoja – juos sunku apgauti, nes tuoj pat pajunta neatitikimą tarp žodžių ir realybės. Melas jiems atgrasus.

* Tai kūrybingi žmonės, turintys lakią vaizduotę ir originalią saviraišką.

* Jie myli gamtą ir gyvūnus. Būti gamtoje jiems gyvybiškai svarbu – čia jie atsigauna, pasisemia energijos. Beveik visada turi gyvūnų, o jei neturi galimybės jų laikyti – augina namuose daug gėlių.

* Vienatvės poreikis. Kartais jie turi pabūti vieni, kad atsijungtų nuo aplinkinių emocijų ir atgautų dvasines jėgas.

* Mokslas, darbas ir bet kokia veikla tokiems žmonėms turi būti įdomi, priešingu atveju jie jos vengs, o verčiami kažką daryti jausis nelaimingi. Jie negali daryti to, kas jiems neįdomu, o aplinkiniai dažnai tai vertina kaip tinginystę.

* Tiesos poreikis. Jie nesustos tol, kol neįsitikins, neras atsakymų, neišbandys, nesuras ištakų, pradinio taško, prasmės, esmės, priežasties. Jie žingeidūs, smalsūs, todėl dažnai “persisotina“ informacija.

* Ypatingas laisvės poreikis. Jie ypač sunkiai priima apribojimus, taisykles, kontrolę, prievoles.

* Mėgsta svajoti – gali kelias valandas žiūrėti į erdvę, klaidžioti savo minčių ir vaizdinių pasaulyje.

* Nemėgsta betvarkės – tai juos slegia, blokuoja gyvenimišką energiją.

* Empatiški žmonės puikūs klausytojai – jie nuoširdžiai susidomi, nori pagelbėti, todėl klausosi atidžiai. Apie save kalba mažai ir tik su žmonėmis, kuriais pasitiki.

* Jie visada labai nuoširdūs: jei liūdi – nevaidins geros nuotaikos ir dirbtinai nesišypsos, jei džiaugiasi – tai iš širdies.

* Ir nors jie labai pakantūs kitiems žmonėms, tačiau neperneša egoizmo, narcisizmo ir veidmainystės. Jei įmanoma, atsiriboja nuo tokių žmonių.

* Jie nemėgsta senų namų, senų daiktų, nes jaučia buvusių šeimininkų energiją.

* Empatiški žmonės mąsto plačiai, jaučia vienybę su visu pasauliu, todėl visada pasiryžę jį gerinti ir harmonizuoti.

Jei atpažinote savo pažįstamų žmonių bruožus – turite gyvenime gyvą žmoniškumo pavyzdį, į kurį verta lygiuotis.. O jei esate empatiškas žmogus – išlikite tokiu nežiūrint į nieką.. tik tokių žmonių dėka didinamas Gėris pasaulyje 🙂 .

Gyvenimas kovoje

Kiek laiko egzistuoja mūsų žydrojoje planetoje šviesa ir tamsa, tiek laiko joje gyvuoja ir šviesos bei tamsos jėgos.

Kadaise, labai seniai, vienoje Žemės pusėje apsigyveno Angelas, o kitoje – Nelabasis.

Angelas labai norėjo, kad visi žmonės Žemėje mylėtų vieni kitus. Jis pasodino savo sode obelis ir užaugino rojaus obuoliukus.

Paragavus obuoliukų iš Angelo sodo, žmogų užliedavo didingi jausmai. Jis tapdavo geranoriškas, draugiškas, rūpestingas, atjaučiantis ir dosnus.

Ir šviesiojoje Žemės pusėje vis daugėjo žmonių su tokiomis nuostabiomis dvasinėmis savybėmis. Jie gyveno santarvėje, meilėje ir rūpinosi vieni kitais.

O kitoje Žemės pusėje savo tamsos karalystėje gyveno Nelabasis ir svajojo visus žmones paveikti savo tamsiomis velniškomis jėgomis.

Jis taip pat pasodino savo sode obelis. Bet jų obuoliai buvo visai kitokie, nei iš Angelų sodo.

Paragavęs obuolių iš Nelabojo sodo, žmogus tapdavo piktas, pavydus, žiaurus, godus, beširdiškas ir dviveidiškas. Jis pradėdavo kautis su kitais žmonėmis, siekdamas jėga įrodyti savo pranašumą.

Ir palengva tamsiojoje Žemės pusėje vis daugiau ir daugiau žmonių užsikrėsdavo velniškomis savybėmis.

Bėgo laikas. Lygiai taip pat, kaip susimaišo smėlio smiltelės, susimaišė, persipynė ir visi žmonės Žemėje.

Taip pradėjo šalia gyventi geri žmonės ir pikti, dosnūs ir godūs, apgavikai ir sąžiningi, dviveidžiai ir tiesos skleidėjai, linksmi žmonės ir niūrūs bambekliai.

Sunku jiems kartu gyventi. Labai dažnai jie neranda bendros kalbos, todėl ginčijasi, barasi ir net kariauja.

O motina Žemė viską mato ir supranta. Ji nori savo vaikams ramaus, džiaugsmingo ir laimingo gyvenimo. Ji gaubiasi nuostabiais miškais, pievomis, gėlėmis, alsuoja paukščių giesmėmis ir Angeliška muzika.

Bet Nelabasis šito nenori. Jis griauna natūralų Žemės grožį, siekdamas valdžios ir galios prieš ją.

Bet Žemė pakankamai stipri, kad ištrūktų pagaliau iš Nelabojo nelaisvės. Ji vis atsinaujina, pražysta ir neleidžia Nelabajam laimėti.

Ir padeda jai Angelas-Sargas, Dieviška Meilė ir Geri Žmonės 🙂 .

Autorė – T. Domarenok-Kudriavceva, vertimas – R. V., ruvi.lt

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio 🙂 !

Taika

Taika – būtina ir svarbiausia sąlyga normaliam gyvenimui. Visi tai žino, tačiau karai vyksta iki šiol. Pasaulyje karta keičia kartą, ir reta nėra patyrusi supriešinimo, agresijos, konfliktų ar karų. Ar susimąstėte – kodėl?

Atrodytų – žinome istorinius faktus, turime karčią patirtį, girdėjome apie garsius karus ir jo kurstytojus smerkiančius teisminius procesus, tačiau.. karai tebevyksta.

Maža to – nuolat skleidžiama demagogija, kad karai yra neišvengiamas dalykas. Bet ar jie kažką išsprendžia? Akivaizdu, kad ne, jei jie vyksta iki šiol. Ir skaudžiausia, kad juose žūsta niekuo dėti taikūs žmonės.

Karas – ne kažkoks savaiminis netikėtumas, kaip, tarkime, gamtos stichijos. Tai – organizuotas veiksmas, todėl visada yra jo sumanytojai ir organizatoriai, tam darbuojasi ir visa karinė pramonė. Todėl ir atsirado ciniškas posakis, kad kare laimi tas, kas jį finansuoja..

Apie tai yra alegorinis pasakojimas, kuris puikiai atskleidžia karų iniciatorių klastą:

“Vienas karalius labai užsimanė derlingų savo kaimynų žemių, tačiau pats kariauti nenorėjo.. Kiek pasvarstęs, nukeliavo į vieną iš kaimų ir įkalbėjo gyventojus rytais mušti būgnus – kad derlius būtų geras.

Žinoma, ir būgnų jiems parduoti atvežė. Ir dar perspėjo, kad jų kaimynai iš kito kaimo kitoje upės pusėje labai agresyvūs ir pikti, kad gali juos užpulti, todėl dar ir ginklų jiems pardavė..

Paskui nuvažiavo į kitą kaimą ir papasakojo gyventojams, kad jų kaimynai labai karingi ir žiaurūs, kad ruošiasi juos pulti. Ir kad kai tik išgirs juos mušant būgnus – nieko nelaukdami pultų šaudyti į juos. Žinoma, dar ir ginklų jiems pardavė..

Sugrįžo namo karalius ir ėmė laukti. Vieną rytą būgnai nuaidėjo, kitą, trečią.. O paskui nutilo. Ir nušvietė piktdžiuga karalių: Pavyko!.. Koks jis gudrus: ir pasipelnė iš prekybos, ir žemes naujas gavo, ir dalyvauti mūšyje nereikėjo..“

Štai toks pasakojimas, kuris puikiai nušviečia konfliktų strategų motyvus ir veikimo būdus: informacinis abiejų pusių “demonizavimas“, melas, supriešinimas, kurstymas, apginklavimas, “geradario“ vaidmuo ir pan.

Mes turime daugybę įstatymų ir kodeksų, kurie nuolat papildomi, taisomi ir kuriais reguliuojamas žmonių gyvenimas. Turime ir tarptautines organizacijas, kurios atsakingos už taikų bet kokių ginčytinų klausimų sprendimą. Religijos teigia, kad žudyti yra nuodėmė, įstatymai taip pat tvirtina, kad žmogaus nužudymas yra nusikaltimas, už kurį griežtai baudžiama.

Todėl – būkime sąmoningi, būkime taikūs, nesileiskime įtraukiami į jokius konfliktus, kokiais “kilniais“ tikslais jie bebūtų pridengiami. Jei žmogaus nužudymas yra nusikaltimas, tai masinis žmonių žudymas yra nusikaltimas prieš žmoniją – turime aiškiai tai įvardinti.

Mokykimės mąstyti ir gyventi taikiai – vardan mūsų vaikų, mūsų visų ateities. Vaikų likimai visiškai priklauso nuo suaugusiųjų sprendimų. Mes turime garantuoti jiems Taiką – būtiną sąlygą normaliam gyvenimui.

Didysis Planas

Kartą mokinys paklausė Išminčiaus:

– O ar apskritai įmanoma suprasti Didįjį Kūrėjo Planą?

– Taip. Bet pirmiausia tau reikės suvokti, kas tu esi, savo tikslą ir vietą gyvenime. Todėl turėsi giliai pažinti Meilę ir neapykantą, Ištikimybę ir išdavystę, Viltį ir nusivylimą, Tikėjimą ir neigimą, Dosnumą ir savanaudiškumą, Gerumą ir pyktį.

– Ir tuomet jau suprasiu? – paklausė mokinys.

– Būk kantrus, – nusišypsojo Išminčius, – turėsi dar žiūrėti ir mokytis matyti Didžiąją Gyvenimo Harmoniją kiekviename akmenyje, daigelyje, kiekvienoje snaigėje ir vandens lašelyje, kiekvienoje šypsenoje ir ašaroje. Mokytis klausyti ir išgirsti tą Harmoniją vėjo gūsyje ir paukščio čiulbėjime, šaltinio čiurlenime ir lapų šnarėjime.

– Ir jau bus aišku?

– Dar ne. Po to tau reikės mokytis jausti: pajusti Didžiąją Paslaptį kiekvienoje Būties akimirkoje, jausti visos Gyvybės Meilę ir Vienybę, kiekvienos gyvos būtybės Džiaugsmą ir skausmą.. Pajusti savyje nuostabų Visatos muzikos sferų atgarsį.. Jausti gyvybę kiekviename atome ir tolimiausioje žvaigždėje, praeivio žvilgsnyje ir tolimo nepažįstamojo gyvenime.

– Ir?..

– Kantrybės.. Kai visa tai pamatysi, išgirsi, pajusi ir suvoksi, tuomet mokysies veikti: dovanoti Meilę visai gyvybei, besąlygiškai padėti artimam savo – tiesiog todėl, kad jam reikalinga pagalba.. Išmoksi tesėti savo pažadus – juk kažkam tai gali būti didžioji viltis ir svajonė.. Mokysies tenkintis mažu, nesikabinti už praeities, taisyti savo klaidas, gyventi dabartimi su džiaugsmu ir žiūrėti į ateitį su tikėjimu ir viltimi..

– Nejaugi dar kažko reikės mokytis?..

– Jau nedaug.. Išmoksi gyventi laisvas ir neribosi kitų laisvės, nesigėdinsi atjautos ir džiaugsmo ašarų. Į kiekvieną žvilgsnį atsakysi Šypsena, į įžūlumą – Geranoriškumu, į neapykantą – Meile.. O Meilę dalinsi taip, kaip Saulė šviečia: neskirstydamas, visiems vienodai.. Štai tuomet tau nekils tokie klausimai, ir pats atlaidžiai šypsosies, kai tau juos užduos – nes prisiminsi, kaip pats kankinaisi ir ieškojai atsakymų..

– Kodėl nekils?

– Todėl, kad pats tapsi Kūrėju!

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio! 🙂