Metai: 2013

Tėvai ir vaikai

* Vaikai turi daug nusivylimų dėl to, kad nežino – kaip teisingai gyventi. Kartais suaugusieji ramiai paaiškina, bet dažniau pyksta. O juk nemalonu, kai pyksta: suprasti sunku, paklausti negalima. Ir į galvą pradeda lįsti visokios prieštaringos mintys.

* Vaikai mėgsta klausytis suaugusiųjų pokalbių, nes labai nori viską sužinoti. Jie nori žinoti gyvenimo taisykles. Kai suaugęs žmogus turi nemalonumų ir žino jų priežastis – jam ne taip skaudu. O maži vaikai to nežino.

* Aš įsitikinau, kad gerumo gyvenime dešimtis kartų daugiau, nei pykčio, todėl galima ramiai palaukti, kol pyktis praeis. Ne tik žmogus, bet ir kiekviena gyva esybė linkusi taikiai sutarti, o tai reiškia, kad negalima kaltinti vaikų polinkiu į agresyvumą. Juk visada galima gyventi draugiškai – ir tai iš tikrųjų priklauso nuo mūsų pačių.

* Vaikui gerai, jei šeimoje yra močiutė ir senelis: jei šiandien mama pavargusi, galbūt, močiutė turės daugiau laiko ir atidžiau vaiko išklausys. Ir, apskritai, pagyvenę žmonės taip įdomiai pasakoja: močiutė prisimena mamą, kai ji buvo maža mergaitė, o tėtį – kai jis buvo jaunuolis!

* Vaikai nežino, kad yra brangūs daiktai, kurie perkami ilgam laikui. O tėvai pyksta, kai vaikas šokinėja ant sofos, subraižo stalą, spaudinėja jungiklį ar žaidžia su kamuoliu kambaryje. Ir reikia pripažinti – tėvai teisūs.

* Kai į mano kambarį ateina vaikai, aš visada statau lempą ir žadintuvą į saugią vietą. Nenoriu, kad vaikai patirtų nemalonumų, o aš – nuostolių. Ir visiems suaugusiems patarčiau taip elgtis: geriau laiku patraukti į šoną rašalinę, nei pykti, kad išliejo rašalą.

* Reikia pripažinti, kad vieni tėvai pernelyg daug leidžia, o kiti, priešingai – per daug draudžia, todėl vaikai nuolat girdi: “Nedrįsk; negalima; neliesk; nelįsk; ne taip; paskui“. Arba komanduoja: “Nueik; paimk; pažaisk; valgyk; miegok“.

* Žinoma, būna ir kitaip: ne tik taika ir ramybė, bet ir draugystė, ir pasakos, ir pasivaikščiojimai, ir dovanos, ir vaišės. Ir visa tai su džiaugsmu, iš širdies.

* Aš norėčiau surašyti visas įmanomas taisykles ir perspėjimus, kad vaikai būtų visiškai saugūs, bet ar galima viską numatyti?..

* Žmogus ne tik prisimena, bet ir pamiršta, ne tik klysta, bet ir taiso savo klaidas, ne tik netenka, bet ir atranda. Galima išmokti ir išmokyti vaikus atsiminti tai, kas yra gerai ir naudinga.

* Suaugusiems atrodo, kad vaikai negali pasirūpinti savo sveikata: jei jų neprižiūrėtų, jie visi iškristų pro langus, palįstų po mašinomis, susirgtų plaučių uždegimu ir visomis įmanomomis ligomis. Ne. Vaikai, kaip ir suaugę, nori būti sveiki ir stiprūs, tik nežino – kaip tai padaryti. Reikia jiems paaiškinti – ir jie saugosis. Tik nereikia pernelyg gąsdinti ir drausti, nes smalsumo vedini jie gali slaptai padaryti tai, kas griežtai draudžiama.

* Vaikai ir ilsisi kitaip, nei suaugusieji: suaugęs ilsisi valandą, pusvalandį; vaikas gi visas suplukęs ir sušilęs pasėdi tris minutes ir tuoj lekia toliau – jam tiek pakanka, jis jau pailsėjo.

* Negalima per daug reikalauti iš vaikų, nes tai atmuša bet kokį pasiryžimą. Reikia išmokti surasti bendrą kalbą. Mokėti atleisti, suprasti, susitaikyti. O kartais pakanka tiesiog išlaukti. Man atrodo, kad suaugusieji neturi pykti ant vaikų, nes pyktis nieko neištaiso, bet tik sugadina.

* Netiesa, kad vaikai lengvai supyksta (suaugusieji pyksta dažniau). Esu daugybę kartų girdėjęs vaikų bandymus sutarti: “Na, gerai, pasakyk , kaip tu nori?“,arba: “Mes žaisime taip, jei nepatinka – galite nežaisti“. Jei ir susipyksta, vaikai greitai ir lengvai taikosi.

* Vaikų bendravimas: vienas moka daryti tai, ko reikia kitam; vaikai kartu stato ir kuria; jie keičiasi, dovanoja, susitaria; kažkuris turi būtent tai, ko dabar reikia kitam.. Net neaišku – draugystė tai, savitarpio pagalba ar šefavimas? Jie gali net nelabai mėgti vienas kitą, bet labai gerai supranta, kad pavieniui sunku kažką nuveikti.

* Aš dažnai pagalvoju – ką reiškia “būti geru“? Man atrodo, kad geras yra toks žmogus, kuris moka pajusti ir suprasti – ką jaučia kitas žmogus. Toks žmogus geranoriškas visiems – mažiems ir dideliems, jis myli ir gerbia, jis nelinki ir nedaro blogo kitiems.

Mintys iš J. Korčako knygos “Gyvenimo taisyklės“

Mitai apie pinigus

Pinigai – energija, žmogaus vidinės dvasinės energijos ekvivalentas

Jei tai būtų tiesa, tektų pripažinti, kad narkotikų prekeiviai, aferistai, finansiniai nusikaltėliai – patys “dvasingiausi“ žmonės.. Pinigai tėra popieriniai ženklai, mainų priemonė, kuriems suteiktos nebūtos savybės.

Pinigai suteikia laisvę

Vienas keisčiausių mitų apie pinigus. Juk jei laisvė priklauso nuo pinigų kiekio, jei ją reikia nusipirkti – tai absoliuti vergystė.

Kiekvienas žmogus gimsta laisvas – tai prigimtinė visų mūsų savybė, kurios niekas negali apriboti ar suteikti ir kuri nenuperkama už jokius pinigus.

Kad būtų daug pinigų, jie turi neužsigulėti, nuolat judėti

Jei tai būtų tiesa, tuomet būtent neturtingi žmonės turėtų būti turtingiausi – juk pinigai pas juos niekada neužsiguli..

Be to, šalia skleidžiamas ir kardinaliai prieštaraujantis šiam mitas – kad pinigus reikia kaupti, tuomet “pinigas pinigą traukia“.

Daug pinigų turi tik tie, kurie žino pinigų “paslaptį“

Tai pinigų “paslapčių“ pardavėjų skleidžiamas mitas, kurias už tam tikrą atlygį (pinigų sumą) jie siūlo “atverti“. Paprastai išleidžiama ne tik suma už knygą (paskaitą), bet ir už įvairius pinigus “pritraukiančius“ priedus.

Rezultatas – sugaištas laikas, papildomos išlaidos, nusivylimas, pilnos lentynos įvairiausių egzotiškų figūrėlių ir menkaverčių “paslapčių“ knygų.

Daug pinigų turėsite tik tada, kai daug ir sunkiai dirbsite

Daugiausiai ir sunkiai dirba būtent tie, kuriems trūksta pinigų pragyvenimui. Tai ne darbo valandų klausimas, bet ekonominės sistemos sudarytos darbo ir atlygio už jį sąlygos. Mūsų dienų paradoksas – sąžiningai dirbantis ir negalintis už atlyginimą išgyventi žmogus.

Pinigai “nekvepia“, jei užmoka, reiškia – tai darbas

Iš tiesų reikėjo gerokai “padirbėti“, kad taip iškreipti žmonių suvokimą.. Yra daugybė sričių (prekyba ginklais, prekyba svaigalais (narkotikais), spekuliacijos valiuta, sutenerystė ir pan.), kurių darbu jokiais būdais negalima pavadinti, nes tai prieštarauja žmoniškumui ir moralės principams.

Išsilavinimas garantuoja finansinę sėkmę

Išsilavinimas, saviugda, tobulėjimas labai naudingi gyvenime, tačiau negarantuoja aukšto uždarbio – pakanka pasižiūrėti į gydytojų, mokytojų ar kitų specialistų atlyginimus. Užsukę į darbo biržą, taip pat pamatysite įvairiausių specialybių atstovus, ieškančius darbo.

O ir tarp turtuolių nemažai žmonių, neturinčių aukštojo išsilavinimo.. Tai vėl gi priklauso ne tik nuo asmeninių žmogaus gabumų ir išsilavinimo, bet ir nuo ekonominės sistemos sudarytų sąlygų.

Jei dirbsite mėgiamą darbą – visada daug uždirbsite

Būtų idealu, jei taip būtų, bet.. toli gražu. Dažniausiai žmogus turi daryti tai, iš ko realiai gali uždirbti pinigus, o tai, kas jam asmeniškai patinka – yra jo gyvenime kaip hobis, mėgiama laisvalaikio veikla.

Būna gyvenime puikių sutapimų, kai pomėgis yra ir darbas, tačiau tai nėra absoliuti taisyklė visiems.

Jei norite “pritraukti“ pinigus – elkitės ir renkitės kaip turtuolis

Jokia išorinė vaidyba savaime pinigų nesuneš. Maža to – taip besielgiant galima visiškai nuskursti..

Kad sutaupytume ir turėtume daug pinigų, reikia viską pirkti išpardavimuose

Tai tiesiog reklaminis triukas.. Kad tuščiai neišlaidautumėte, pirmiausiai turite aiškiai suprasti savo tikruosius poreikius.

Sugrįžti į Gamtą..

Nuo mažens mums yra aiškinama, kad gamta – žiauri kovos arena, kur visi kaunasi už savo išlikimą. Kovoja visa, kas gyva, visais būdais stengdamiesi atimti iš savo kaimynų teritoriją, maistą, orą, šviesą, vandenį – kad galėtų visus nugalėję ir užgožę bujoti.. kol užteks jėgų kovoms ir kol bus kitų nugalėti.

Na, o kadangi esame gamtos dalis, mums diegiama mintis, kad ir žmonių gyvenimas visuomenėje yra amžina kova už būvį. O ir savo aistras ir blogybes žmonės taip pat “nurašo“ gamtai, lygindamiesi su gyvūnais: kur jau tokią laukinę prigimtį besuvaldysi.. belieka paklusti.

Bet ar iš tiesų gamtoje viskas taip žiauru ir primityvu? Ir kodėl mes susidarėme būtent tokią nuomonę? Gal todėl, kad tiesiog patikime tuo, ką teigia įvairių teorijų kūrėjai, kurių išvados galėjo būti tarpinės pakopos į platesnį suvokimą, arba net sąmoningas (arba nesąmoningas) klaidinimas?

Pasirodo, kad gamtoje niekas nekovoja, o atvirkščiai – visi sąveikauja pagal principą “vienas visiems ir visi vienam“. Tik mūsų ribotas ir šabloninis suvokimas trukdo tai pamatyti: matome ir pritaikome tik tai, kas mums įdiegta.

Šiuolaikiniai tyrėjai išsiaiškino, kad gamta gyvena labai sudėtingą, bet itin suderintą gyvenimą. Juk jei gamtoje būtų amžina kova – seniai visi būtų susinaikinę! Gamta vadovaujasi visapusiško palaikymo dėsniu, kitaip palaikyti gyvybę būtų tiesiog neįmanoma.

Pavyzdžiui, augalai miške turi savotišką ryšio sistemą, kurios pagalba vyksta pasikeitimas informacija apie gresiantį pavojų, apie kenkėjus arba apie maistinių medžiagų trūkumą. Tokia informacija skleidžiama po žeme – mikorizės, arba grybų simbiozės su aukštesniųjų augalų šaknimis – pagalba.

Tai visapusiškai naudingas tarpusavio ryšys, kai gaunamos informacijos dėka paskirstomos maistinės medžiagos ir vanduo augalams pagal jų poreikius (keičiantis arba pasidalinant pertekliumi), t.y., palaikoma optimali pusiausvyra ir sudaromos sąlygos vystytis jauniems augalams.

Tokia sąveika-savitarpio pagalba ypač svarbi sausrų ar kitokių ekstremalių situacijų metu. Ir visa tai vyksta lyg išmintingai organizuotoje visuomenėje: kur kiekvienas jos narys supranta, kad jo gerovė priklauso nuo kitų gerovės, todėl bendradarbiauja ir yra vieningi.

Tokių suderintos veiklos pavyzdžių galime pamatyti ir kitose gyvybės sistemos grupėse, pvz., skruzdžių, bičių, paukščių, žvėrių.. Jos organizuotai gyvuoja, sugyvena, sudarydamos vieningą ir subalansuotą sistemą. Ir, ko gero, vienintelis žmogus tą sistemą jaukia ir griauna.

Pakanka pažiūrėti į nepaliestą žmonių veiklos gamtą, kur akį ir širdį džiugina grožis ir harmonija, ir – į žmonių gausiai apgyvendintas teritorijas.. Akivaizdu, kad žmonės gerokai atitrūko nuo gamtos: jie ne tik nepaiso jos dėsnių ir ją griauna, bet ir per visą savo istoriją nesugebėjo sukurti harmoningos ir vieningos visuomenės.

Todėl sugrįžti į gamtą reiškia ne tik būti daugiau gryname ore, bet ir įžvelgti bei taikyti savo gyvenime jos gyvavimo – vienybės ir bendradarbiavimo – principus. Ir, žinoma, nustoti teisinti savo silpnybes gamtos “netobulumu“, kurios kartais tiesiog nesuprantame.

Turime ne tik bendradarbiauti, vienytis, saugoti gamtą, bet ir atminti, kad žmogus iš esmės skiriasi nuo kitų gyvybės formų. Ne, jis ne gamtos karalius ar užkariautojas! Žmogus turi išskirtinę savybę, kaip ir pati gamta – gebėjimą kurti! Todėl.. turi pagaliau tapti harmonijos bendrakūrėju..

Ir tai ne tik ypatinga Gamtos ir Kūrėjo dovana žmogui, bet ir didelė atsakomybė: už save, už gamtą ir gyvybę joje, už žmonijos ateitį, ir už mūsų visų nuostabaus grožio vienintelius Namus – Žemę.. 🙂

Tikėjimas

Kartą gyveno du broliai. Vienas tikėjo Dievu, kitas – žmonėmis.

Nusprendė jie atrasti Tiesą ir išsiaiškinti – kieno tikėjimas yra tikras. Vienas tvirtino, kad Tiesa – iš Dievo, kitas – kad iš žmonių.

Pirmasis brolis pasirinko ilgą, sunkų kelią į kalną. Keliaudamas jis patyrė ir šaltį, ir badą.. Ir kartais jam atrodė, kad jau apima neviltis..

Bet jis galvojo tik apie savo tikslą – Tiesą ir kopė vis aukščiau ir toliau.

Antrasis brolis pasiliko tarp žmonių. Jis uoliai ieškojo Tiesos, laikydamasis jų patarimų. Tačiau kuo daugiau jų klausė, tuo absurdiškesni tie patarimai jam atrodė, nes labai jau dažnai jie prieštaraudavo vienas kitam..

Iš gausybės žmonių dalinamų patarimų jis taip ir nesuprato – kame Tiesa. Ir ne tik nesuprato, bet net Tiesos prošvaistės nepamatė ir.. galutinai susipainiojo.

Po daugybės metų paieškų, išvargęs ir nusivylęs, jis sugrįžo namo, kur sutiko iš savo kelionių sugrįžusį brolį ir papasakojo jam apie savo atradimus.

Pirmasis brolis išklausė ir taip pat papasakojo savo įspūdžius:

– Ir aš daug pamačiau ir patyriau savo kelionėje. Ir aš neatradau Tiesos.. Aš supratau, kad visos jos atskleisti neįmanoma – ji susidėlioja iš patirties fragmentų ir nuolat plečiasi. Bet aš atradau tai, ko būdamas tarp žmonių niekada nebūčiau atradęs: aš pajutau savo širdies siekį, kuris man visada buvo kelrodė žvaigždė, todėl mano kelias tyras ir šviesus, neaptemdytas nežabotų norų ir aistrų.

Moralė: tikėjimas tikėjimui nelygu.. Tikėjimas žemais dalykais tempia žmogų žemyn, o tikėjimas didingais dalykais – išaukština.

Visiems šviesaus ir ramaus savaitgalio! 🙂

Ajurveda apie mediciną

* Medicina turėtų žiūrėti į žmogų kaip į kūno, sielos, dvasios ir supančio pasaulio vienybę. Sąvoka “gydyti“ pirmiausiai turėtų reikšti “mokyti būti sveikais“ ir “saugoti sveikatą“, tačiau šiandien ši sąvoka yra iškreipta. Medicininę pagalbą šiandien gauname “dalimis“ – įvairūs gydytojai gydo įvairius organus, nekreipdami dėmesio į organizmą kaip į visumą, sistemą.

* Pavyzdžiui: dirbtinais mechanizmais keičiami ligos pažeisti sąnariai (ir tai yra gerai!), bet pačio osteoartrito priežastys nesustabdomos, todėl po kurio laiko žmogui keičia dar vieną, ir dar vieną sąnarį.. Be to, nesigilinama į tai, kad operaciją išgyvena žmogus (skausmas, psichika, svetimkūnio adaptacija ir t.t..), o ne tik jo kelio sąnarys; ir kaip tokia operacija veikia visą organizmą.

* Medicina šiandien orientuota į ligas, į kovą su simptomais (o ne į jų priežasčių šalinimą). Ir kartais gydymo būdas būna pavojingesnis už pačią ligą.. O juk liga neatsiranda iš niekur, be priežasties – prieš tai, kaip ligos įgauna sunkias formas, visada atsiranda disbalansas, kuris ne visada ryškus ir gali pasireikšti kaip nuovargis, nerimas, nemiga ar silpnumas. Jei tokie subjektyvūs paciento pojūčiai “neįsirašo“ į pripažintos diagnostikos rėmus – skaitoma, kad pacientas yra sveikas.

* Į ligas orientuota medicina apribojo ir iškreipė žmonių suvokimą apie sveikatą – dabar žmonės įprato pasitikėti tabletėmis, kurios slopina simptomus ir sudaro “greito efekto“ iliuziją, bet visiškai nepasitiki prigimtinėmis savo organizmo atsinaujinimo ir išgijimo galimybėmis. Medikamentinio gydymo pasekmės – kuo daugiau vaistų išrašoma, tuo didesnis jų šalutinių poveikių procentas: ligų vis daugėja, o ligoniai vis jaunesni.

* Tačiau progresas medicinoje matuojamas būtent ir tik gera žmonių (tautos) sveikata. Be to, gydytojo veiklos efektyvumas priklauso ne tik nuo asmeninių gydytojo charakterio savybių ar jo vertybių sistemos, bet ir nuo sistemos (ekonominės, moralinių vertybių) ir kultūros, kurioje mes gyvename. Didžiausia šių laikų bėda – komercinė medicina, išbraukianti žmoniškumą, principą “nekenk“ ir nuoširdų (besąlygišką) pasiryžimą padėti kiekvienam, besikreipiančiam medicininės pagalbos.

* Mums reikalingas platesnis požiūris į sveikatą ir tokia medicininė sistema, kur gydytojas ne tik suvokia žmogų kaip visumą, supranta simptomų ir ligų priežastis bei efektingai išgydo, bet ir išmoko pacientą sveikai gyventi (palaikyti kūno, proto, emocijų pusiausvyrą), o sunegalavus aktyvuoti prigimtinius kūno atsistatymo mechanizmus.

* Ne tik gydytojai, bet ir pacientai turi suprasti ligų atsiradimo priežastis bei aktyviai dalyvauti sveikimo ir sveikatos palaikymo procese. Toks požiūris leidžia sukurti savitarpio supratimo, pagarbos ir pasitikėjimo atmosferą tarp gydytojo ir paciento – tik tuomet sveikimo procesas yra natūralus ir efektyvus.

* Džiugu, kad vis daugiau progresyvių gydytojų pripažįsta ir taiko tokį požiūrį. O ir pacientai, nusivylę šiuolaikine medicina, vis dažniau ieško natūralių būdų palaikyti sveikatą.

* Ajurvedoje sąvoka “sveikata“ reiškia ne tik ligos nebuvimą – tai pirmiausiai aukštas sąmoningumas, kurio dėka žmonės gali palaikyti puikią savijautą ir atpažinti bei pašalinti menkiausius organizmo disbalanso požymius. Čia svarbūs visi faktoriai – kūnas, protas ir jausmai, kurie yra tik skirtingos vieningos sistemos išraiškos.

* Ajurveda neneigia chirurgijos ar vaistinių preparatų, tačiau tai turėtų būti išskirtinės ir kraštutinės priemonės. Neturime ignoruoti to, kuo mus apdovanojo gamta: organizmo gebėjimo atsinaujinti, išgyti ir palaikyti gerą sveikatą. Taip pat labai svarbu suprasti – kas kenkia sveikatai ir to nedaryti.

* Ajurveda skiriasi nuo klasikinės medicinos tuo, kad šalia šiuolaikinių gydymo metodų siūlo ir subtilias technikas, kurios optimizuojančiai paveikia giluminius žmogaus fiziologijos ir psichikos aspektus: tai meditacija, mitybos rekomendacijos, pratimai, dienos režimas ir t.t..

* Mes veikiame savo sveikatą ne tik mintimis, emocijomis ir veiksmais – yra daugybė kitų faktorių, kurie veikia mūsų sveikatą: oras, kuriuo kvėpuojame; žmonės, su kuriais bendraujame; televizijos programos, kurias žiūrime; tai, ką valgome ir geriame; sociumas, kuriame gyvename. Viskas, kas mus supa, gali mus gydyti arba sargdinti.

* Ajurveda teigia: sveikata yra žymiai daugiau, nei gera savijauta – tai yra laimė, saugumo jausmas, tobulėjimo siekis, kūrybingumas, noras dovanoti džiaugsmą aplinkiniams.. 🙂

(Iš knygų ir paskaitų apie Ajurvedą)

Ajurveda apie gamtą ir vidinę žmogaus prigimtį

* Vakarų civilizacijos žmogus dažniausiai pamiršta, kaip tampriai jis yra susietas su gamta. Mūsų supratimu gamta – tai gėlės, paukščiai, upės, kalnai, žvaigždės..

* Mes įtikinome save, kad žmogaus prigimtis yra kažkas atskirta ir tolima nuo gamtos. Mes imame atostogas, kad “pabūtume gamtoje“, pamiršdami, kad ir mumyse yra gamta, kad mes esame jos dalis.

* Iš esmės, mūsų kūnas ir psichika – tai materiali gamtos dėsnių išraiška, o mes patys esame Visatos kūrybinio proceso dalyviai.

* Jei norime būti sveiki, turime atsiminti – kaip “sugrįžti į gamtą“, bet ne tik į tą išorinę, kuri už lango, bet ir į savo vidinę prigimtį.

* Juk galiausiai pasveikstame ne tik savo pastangų dėka, bet ir gamtos dėsnių veikimo dėka mūsų širdyje, prote ir kūne – lygiai taip pat jie veikia ir miško atsigavimą po gaisro arba žemės atgimimą po atšiaurios žiemos.

* Tereikia sudaryti tinkamas sąlygas tam, kad atsivertų vidinė harmonija ir kūnas “prisimintų“ geros sveikatos būseną. Vienintelė idealios sveikatos paslaptis – suprasti gamtos dėsnių veikimą ir išmokti teisingai juos pritaikyti.

* Ajurveda aiškina, kad gamta “teka“ per mus ir mumyse, lygiai taip pat, kaip ir bet kokiame kitame Visatos kūrinyje. Kad būtume sveiki, turime atkurti ryšį su šia begaline gamtos tėkme – tai atveria prigimtinius organizmo atsistatymo ir išgijimo mechanizmus, kurie yra kiekvienoje kūno ląstelėje ir mūsų sąmonėje.

* Vidinis žinojimas ateina per intuiciją, toks žinojimas – proto, širdies ir kūno vienybės rezultatas. Užmezgę ryšį su savo vidine prigimtimi, mes jaučiamės “lyg namie“ – Ajurvedoje tai vadinama vieningu švarios sąmonės lauku.

* Mūsų “vidinis balsas“ ir yra ryšys su vidine prigimtimi ir gamtos dėsniais mumyse. Tačiau retas žmogus jį girdi – dažniausiai jis užslopintas išoriniu aktyvumu ir dėmesiu išoriniams objektams. Praradę ar ignoruodami šį ryšį, jaučiamės prislėgti ir išsekę.

* Ryšio su savo vidine prigimtimi praradimas yra lyg tamsaus audeklo užmetimas ant mūsų sąmonės. Tai riboja mūsų galimybes būti sveikais ir vientisais, atsiranda “fragmentinio“ gyvenimo problemos – nesėkmės ir ligos. Maža to: kai protas praranda aiškumą, o kūnas išvargęs – mes linkstame į tai, kas yra nereikalinga ir net kenksminga (žalingi įpročiai, persivalgymas, palaidumas).

* Vidinė harmonija – ryškiausias geros sveikatos bruožas. Liga, atvirkščiai – išreiškia vidinę disharmoniją.

* Harmonija turi būti visuose psichikos ir fiziologijos aspektuose: mūsų mintys, jausmai, poelgiai turi būti vieningi – tai vidinė pilnatvė. Sveikas žmogus “spinduliuoja“ gyvenimo energiją: jo protas imlus, mąstymas aiškus, emocijos stabilios.

* Gamtos dėsniai ne tik reguliuoja mūsų kraujospūdį ar išlaiko optimalią kūno temperatūrą bet kokiu oru – jie veikia ir mūsų suvokimą, mūsų atsakomybės jausmą ir verčia susimąstyti apie tai, kad rūpindamiesi gamta, mes tuo pačiu rūpinamės ir savo sveikata.

* Ryšio su savo vidine prigimtimi atgaminimas – vidinis procesas, kurio jokiais išoriniais veiksmais nepakeisime. Vienybė su savimi – nepakeičiama vidinė atrama, neišsenkantis energijos ir jėgų šaltinis.

* Ajurveda teigia: “Iš tiesų mes galime būti sveiki, reikia tiesiog priminti apie tai kūnui“. Mes sveikstame, kai mūsų sąmonė kreipiasi į vidinę prigimtį – visų gamtos dėsnių buveinę, vienijančią jėgą ir išmintį.

* Tyrinėdami gamtos veikimo principus, mes aptinkame, kad Visatoje viskas su viskuo tiesiogiai susieta: nei viena banga nėra atskirta nuo vandenyno. Taip ir mes: esame didelės visumos dalys, ir mus veikia tie patys dėsniai, kurie veikia visumą..

(Iš knygų ir paskaitų apie Ajurvedą)

Tarsi žuvis vandenyje..

Vienas žmogus vaikščiojo jūros pakrante ir pamatė bangų išmestą žuvį: ji blaškėsi ant kranto, ir matėsi, kad jos jėgos senka.

Žmogus sustojo ir bandė suprasti – kame tokios kančios priežastys. Ir jam pasirodė, kad žuviai labai kieta gulėti ant pakrantės akmenų.

Jis pabandė įsivaizduoti – kaip pats jaustųsi, jei gulėtų ant drėgno, kieto kranto.. Žmogus ryžtingai nusiėmė šaliką, sulankstė minkštą pagalvėlę ir paguldė ant jos žuvį.

Tačiau kiek palaukęs pastebėjo, kad žuvis nepasijuto geriau, greičiau atvirkščiai: ji pradėjo dar labiau blaškytis, ir atrodė, kad vargšelė visai nebetenka jėgų..

Pasirodė dar vienas praeivis. Jis priėjo ir pasiteiravo, kas čia nutiko.

Žmogus paaiškino, kad žuvis blogai jaučiasi ir kad jis bando palengvinti jos kančias – net savo šaliką paaukojo, bet jai nuo to nė kiek nepagerėjo..

Praeivis pasakė, kad jaučiasi lygiai taip, kaip ši žuvis tuomet, kai neparūko porą valandų. Todėl, norėdamas palengvinti jos kančią, jis uždegė cigaretę ir įdėjo žuviai į burną.

Tačiau jai pasidarė dar blogiau..

Pro šalį ėjo trečias žmogus ir, pamatęs keistą vaizdą, sustojo: ant kranto, paguldyta ant šaliko, su cigarete burnoje.. blaškėsi žuvis!

Šis žmogus buvo turtingas ir pasakė, kad visas problemas visada išsprendžia tik pinigai. Jis išsiėmė šimto dolerių banknotą ir nusprendė paaukoti jį žuviai – pakišo pinigus jai po peleku.

Bet.. ir tai jai nepadėjo.

Pro šalį ėjo dar vienas žmogus. Jis pamatė būrelį žmonių, apspitusių besiblaškančią ant kranto žuvį, kuri buvo paguldyta ant šaliko su cigarete burnoje ir su šimto dolerių kupiūra po peleku..

Žmonės stovėjo ir nustebę svarstė: kodėl jai nieko nepadeda?.. Juk jie taip norėjo palengvinti vargšelės kančią ir pasiūlė pačius geriausius sprendimus!

Žmogus priėjo arčiau, tylėdamas pakėlė netekusią jėgų žuvį, grąžino šaliką, išėmė cigaretę, atidavė pinigus ir.. paleido žuvį į vandenį.

Ir visi “gelbėtojai“ aiktelėjo: kaip greitai ji atsigavo vandenyje!.. Be jų pasiūlytų šaliko, cigaretės ir pinigų!..

Moralė? Esmė tame, kad mums nereikia to, ką kiti siūlo – mums reikia tik to, kas atitinka mūsų prigimtį. Tai liečia ir auklėjimą: tėvai gali norėti savo vaikui to, kas visiškai priešinga jo prigimtiniams gabumams..

Laimė galima tik tada, kai žmogus realizuoja savo prigimtinius gabumus. Tuomet jis – kaip žuvis vandenyje.. 🙂

(Autorius nežinomas)

Visiems linkiu saulėtos nuotaikos ir gražių dienų :)!

Dvasinių savybių išraiška

Indų Vedose sakoma, kad aukščiausios žmoniškos savybės – tai dvasios išraiška. Žmonišku žmogų padaro būtent dvasinių savybių vystymas, tačiau dažnai jas užgožia viepusis kūno poreikių tenkinimas.

Tuo tarpu dvasinės savybės, kurios ir padaro žmogų žmogumi – meilė, tyrumas, sąžiningumas, teisingumas, geranoriškumas – yra pirminės, prigimtinės ir natūralios. Ir išreiškiamos jos visada būtent mūsų darbais – pagal juos ir galime spręsti, ar esame dvasingi. Kokie tie darbai? Pažvelkime.

Pagalba tiems, kam jos reikia. Tame yra gilus troškimas apskritai sumažinti kančią pasaulyje. Kilnus žmogus negali būti abejingas, kai kiti kenčia: jis stengiasi padaryti viską, ką gali, kad padėtų nelaimingiems.

Kiekvienas žmogus šiame pasaulyje papuola į nemalonias ar sunkias situacijas, ir tokiais momentais pagalba iš šalies ypač reikalinga – tai žmoniškumo išraiška. Todėl svetimą nelaimę turime priimti kaip savo ir nelaukti, kol pakvies ar paprašys padėti.

Visos nemalonios situacijos gali būti susietos su 4 žmogaus vystymosi sferomis:

Kūnu – fizinės kančios: kūno ligos, badas, traumos;
Protu – proto kančios: sielvartas, nerimas, pavydas ir baimė;
Sociumu – socialinės kančios: šeimos problemos, nepriteklius, skurdas;
Dvasia – dvasinės kančios: dvasinės krizės, dvasinio augimo sustojimas.

Jei žmogus neturi šios savybės – noro padėti – jo nejaudina svetimos nelaimės. Pagalba neskaitomas ir parodomasis gailestis ar dosnumas. Be nuoširdumo, palaikymo ir atjautos jokia pagalba nebus pilnavertė.

Rūpestis ir pagarba vyresniems. Jei žmogus vyresnis, tai nereiškia, kad jam tik daugiau metų – jis turi ir daugiau patirties, gyvenimo išminties bei logikos, kuri jaunesniems dėl patirties trūkumo nesuprantama. Net jei jo pamąstymai ar patarimai šiuo metu netinka, reikėtų pagarbiai išklausyti, nes, gali būti, po kurio laiko atrasite tiesą jo žodžiuose.

Pasirūpinti vyresniaisiais, ypač jei jie silpni, serga ar jiems reikia pagalbos – garbės reikalas.

Vaikų gimimas ir auklėjimas. Svarbiausia – savo asmeniniu pavyzdžiu išugdyti dorovingumą, nes tai – žmoniškumo pagrindas. Nuoširdžiai rūpintis vaikais, gerbti juos, padrąsinti ir palaikyti, ugdyti dvasiškai ir paruošti savarankiškam gyvenimui.

Labdara. Pagrindinė sąlyga – darantys labdaringus darbus patys turi būti dorovingi, kitaip to negalima skaityti labdara. Dorovingo žmogaus motyvas yra noras padėti, o nedoro – išgarsėti, išpirkti nuodėmes, pasipuikuoti.

Yra įvairūs labdaros būdai: auka pinigais; drabužių, maisto, vaistų ar kitokių daiktų dalinimas; pagalba studentams (įgyti išsilavinimą); kelių tiesimas; būsto statyba; medžių sodinimas; gamtos puoselėjimas ir t.t..

Svetingumas. Kiekvienas atėjęs į jūsų namus žmogus turi jausti, kad yra laukiamas. Vaišingumas, nuoširdumas, dėmesingumas, geranoriškumas, bendravimo džiaugsmas – žmoniškumo išraiška.

Šventės. Paprastai žmonės švenčia religines, šeimynines, valstybines šventes ar šiaip sau linksminasi, stebėdami kitų iliuzinį gyvenimą, arba lėbauja.

Tačiau dvasinių švenčių – kai yra svarbi priežastis švęsti arba pasidžiaugti gerais rezultatais – yra žymiai daugiau, nei žmogui atrodo. Būtent jos yra prasmingos, vienijančios ir teikiančios tikrąjį džiaugsmą.

Švara, tyrumas. Yra vidinė ir išorinė švara:

Vidinė: minčių tyrumas: tai, apie ką galvojame ir ką prisimename. Norų ir troškimų tyrumas, vadovavimasis tiesa padeda išlaikyti švarų protą. Bendravimas su šviesiais žmonėmis įkvepia siekti kilnių tikslų.

Išorinė: kūno, drabužių, maisto ir būsto švara. Viską, kas supa žmogų, reikia laikyti švaroje – kitaip netvarka ir nešvarumai pradeda negatyviai veikti žmogaus sąmonę.

Įsipareigojimų bei įžadų vykdymas. Įsipareigojimas yra laisvanoriškas veiksmas, jo vykdymas dvasingam žmogui – orumo reikalas, todėl yra savaime suprantamas. Tai gali būti santuoka, vaikų auginimas, tėvų priežiūra. Įžadai gali liesti įvairias dvasines praktikas, jų atlikimą arba kūno praktikas, pvz., pasninką.

Dorovė. Aukščiausia dvasios savybė ir svarbiausias žmonijos įstatymas, kuri išreiškiama daugybe būdų: dėkingumu, atsakingumu, atjauta, gerumu, pagarba, atlaidumu (kerštingumo nebuvimu, nekenkimu) ir t.t., t.y., tam tikrų dėsnių ir moralinių savybių laikymasis, kurių dėka gėris netampa blogiu.

Rūpestis naminiais gyvūnais. Esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname. Vedos teigia, kad nuo naminių gyvūnų taip pat priklauso žmogaus gerovė.

Štai taip paprasta: pagal savo veiksmus galime suprasti – ar tikrai esame dvasingi. O nesuvokdami subtilaus dvasinių savybių poveikio mūsų gyvenimui, mes galime netekti svarbiausios savybės – žmoniškumo..