Darna išgelbės pasaulį

Šiandien noriu pasidalinti įdomiu atradimu – ištraukomis iš nedidelės knygelės “Darna, arba mokymas apie gyvenimą Gamtoje“. Ją parašė rusų autorius Velimir 1997 metais, o parašyti knygą įkvėpė jo draugai lietuviai. Taigi, mintys apie darną, kuri, autoriaus įsitikinimu, pakeis mūsų pasaulį:

“Civilizacijai reikalingas atsinaujinimas, bet jis neturi ateiti kaip globalinis kataklizmas. Žmogaus sąmoningumas turi pasikeisti taip, kad žmonės galutinai nepažeistų Gamtos gyvavimo pusiausvyros ir tuo pačiu nepražudytų savęs.

* Į pasaulį turi ateiti pagarbos Žemei ir gyvybei idėja. Ji turi tapti aukščiausia vertybe, viršesnė už ekonominius interesus.

* Tai galėtų būti įgyvendinta, jei įsigalėtų pats seniausias mokymas – mokymas apie pagarbą savo žemei, Gamtai ir protėviams. Šiandien šį mokymą reikia suvokti ne per muziejinius eksponatus, o per mūsų gyvenimo matymą.

* Esminę tokio senovinio mokymo idėją man pasiūlė draugai iš lietuvių draugijos “Romuva“, kurie ne vieną dešimtmetį darbuojasi ties senovinių tradicijų atkūrimu.

* Jie papasakojo man apie darnos būseną. Tai tokia būsena, kai žmogus nuolat gyvena harmonijoje (pusiausvyroje) su visu pasauliu ir jaučiasi laimingas. Jis nesusižavi vienadienėmis idėjomis, reklama, masine kultūra.

* Perėjimas į darną reikalauja pastangų, tačiau po to joje gyventi lengva ir džiugu. O ir iš aktyvaus gyvenimo žmogus nepasitraukia – jis tęsia savo veiklą, yra žvalus bei energingas.

* Jam tiesiog prapuola poreikis gyventi pagal civilizacijos primetamą, skausmingai paspartintą daiktų ir gyvenimo normų kaitą… jis remiasi į patikimiausią ir tvirčiausią pagrindą – žemės jėgą ir kertines liaudies tradicijas.

* Galimas ir savaiminis perėjimas į darną. Nemažai žmonių intuityviai pereina į šitą būseną, bet nežino apie ją. Tokius žmones vadina keistuoliais, neišlaikiusiais gyvenimo kovos. Tačiau šie žmonės yra laimingi. Dažnai į darnos būseną žmogų ragina sugrįžti ir jo išvargintas organizmas.

* Darna – tai ir kūrybingumas, kai pasaulis su jo aistromis bei pramogomis lieka kažkur apačioje… Tokiu atveju civilizacijos triukšmas telieka tik kaip triukšmas už lango.

* Sąmoningai darnai reikalinga ideologija ir tikėjimas. Į darną atveda senasis, pamatinis mokymas apie harmoniją su Žeme, Gamta ir gyvybe. Bet koks kitas tikėjimas taip pat gali atvesti į darnos būseną, tačiau ten ši būsena nėra nei esmė, nei tikėjimo tikslas, todėl atrodo kaip atsitiktinė arba tarpinė.

* Lietuviai draugai man paaiškino, kad darna yra teikianti laimę žmogaus būtis santarvėje su Žeme ir protėviais, todėl jai palankūs dievai.

* Neigiamos emocijos, sukeliančios pyktį ir afekto būseną parodo, kad prarastas ryšys su darna.

* Jei darnos būsenoje žmogų ištinka nelaimė, jis nebėga nuo sunkių išbandymų. Jis išgyvena savo nelaimę, neprarasdamas ryšio su savo tradicija, žeme ir protėviais. Tuomet jis gauna jų palaikymą.

* Apskritai, darna – tai Gamtos dvasios priėmimas į savo dvasią. Ir per tai įgyjama būties prasmė.

* Šiandien mokymas apie darną gali išgelbėti pasaulį ir pakeisti šiuolaikinę civilizaciją.

* Senovėje žmogus buvo laisvas nuo žynių diktato. Jį galima buvo tik mokyti, jam siūlyti arba rodyti pavyzdį. O tai reiškia, kad kiekvienam buvo atviras dvasinio augimo kelias. Iš to seka, kad nėra vienintelio kelio į darną.

* Todėl jei kažkas ateis į darną savo keliu – puiku. Svarbiausia, kad žmonės žinotų, jog darna yra!

* Darnos būsena atkuria natūralius žmogaus gyvenimo ritmus. Todėl žmogaus gyvenimas pasidaro ramesnis, lėtesnis. Atsiranda laiko prasmingiems pamąstymams, buvimui Gamtoje, vaikų ugdymui.

* Laiko pakanka viskam! Taip yra todėl, kad žmogus pagaliau supranta – ko iš tiesų jam reikia ir nešvaisto energijos veltui beverčiams dalykams.“

Stebuklinga apyrankė :)

Visi žinome apie pozityvumo jėgą, tačiau pozityviai nusiteikusių žmonių nėra daug. Ar susimąstėte, kas mums trukdo būti pozityviais? Aplinkos poveikis, gyvenimo sąlygos, kiti žmonės..? Taip, tai gali daryti mums neigiamą poveikį, jei.. esame nusiteikę negatyviai!

Juk būti pozityviu nereiškia nuolat dirbtinai šypsotis ar linksmintis. Būti pozityviu reiškia remtis savo stipriosiomis dvasinėmis savybėmis, visada aktyviai ieškoti geriausių sprendimų ir tiesiog.. gerinti, harmonizuoti savo ir visų žmonių gyvenimą :).

Kartą tai užsibrėžė padaryti vienas žmogus – šventikas U. Bouenas. Jo istorija išties nuostabi: ji dar kartą mums parodo, kad vienas žmogus gali pakeisti labai daug – šiandien jis jau turi milijonus bendraminčių!

Šventikas stebėjo savo parapijiečių elgesį ir pamatė vieną dėsningumą, apie kurį jau buvo girdėjęs iš įvairių šaltinių: mūsų žodžiai ir mintys tiesiogiai veikia mūsų poelgius. Žinojo jis ir dar vieną dėsnį: nori pakeisti pasaulį – keiskis pats.

Tuomet jis sugalvojo originalų metodą, kurį pirmiausiai išbandė pats. O įsitikinęs savo metodo veiksmingumu, šventikas pasiūlė išbandyti jį ir kitiems žmonėms. Rezultatai pranoko visus lūkesčius :)!..

Kame metodikos esmė? Iš pirmo žvilgsnio viskas labai paprasta: tereikia ant rankos užsidėti apyrankę (specialiai metodikai gaminama violetinė – transformacijos spalvos apyrankė su užrašu “Complaint Free World“), bet galima ir kitokią; ją reikia nešioti 21 dieną (3 savaites); ir, svarbiausia – tą laikotarpį gyventi be skundų, kritikos ir apkalbų.

Svarbi detalė: jeigu per šį laikotarpį žmogus užsimiršta ir pradeda skųstis, kritikuoti, apkalbinėti ar kitaip reikšti negatyvumą – jis turi užsidėti apyrankę ant kitos rankos ir pradėti dienų atskaitą iš naujo. Tęsti reikia iki tol, kol ant vienos rankos apyrankė išbus 21 dieną.

Neįtikėtina, bet išbandę šią metodiką žmonės keitėsi neatpažįstamai.. Ir tokio pasikeitimo negalima buvo nepastebėti, todėl ir aplinkiniai – artimieji ir draugai, jungėsi prie šio įdomaus eksperimento, dėdavosi apyrankę ir.. keitėsi į gerąją pusę.

Kodėl gi toks paprastas metodas yra toks veiksmingas?

1. Svarbus nusiteikimas: jau nuo pat pirmos eksperimento dienos žmogus žino, kad jam negalima kalbėti negatyviai, o pats geriausias būdas tai atlikti – pradėti pastebėti pozityvumą savyje, žmonėse, pasaulyje.

2. Padidėja pastabumas, dėmesingumas savo mintims, savo kalbai, savo elgesiui – o tai labai svarbu kiekvienam žmogui. Dėmesingumo dėka žmogus išmoksta būti sąmoningas.

3. Šio eksperimento metu žmogus sužino daug naujo apie save, savo mąstymą ir gyvenimo būdą. Tai labai vertinga patirtis ir motyvas keistis.

Atrodo, paprasta, tiesa? Beje, šio metodo rezultatai kartais nustebina ir tuos, kurie laiko save dvasingais, pozityviais ir pažengusiais žmonėmis ;).. todėl pabandyti verta kiekvienam :)..

Pabandom?.. 🙂

Pagal W. Bowen knygą “Complaint Free World“ (“Pasaulis be skundų“)

Visiems linkiu smagaus savaitgalio!! 🙂

Mintys apie mokymąsi ir žingeidumą

* Nėra natūralesnio troškimo, kaip žinių troškimas. (M. de Montenis)

* Svarbu nenustoti klausinėti… Neprarasti švento žingeidumo. (A. Einšteinas)

* Įrodinėti žmogui žinių būtinumą – tolygu įtikinėti, kad regėjimas yra naudingas. (M. Gorkis)

* Poreikis mokytis įgimtas visiems žmonėms; žmonės trokšta ir ieško žinių, kaip trokšta ir ieško oro kvėpuoti. (L. Tolstojus)

* Kas nieko neklausia, tas nieko ir neišmoks. (T. Fuleris)

* Tikrojo išsilavinimo kelias – savišvieta. (N. Rubakinas)

* Plėsti savo žinias galima tik žiūrint tiesiai į akis savo nežinojimui. (K. Ušinskis)

* Taigi, jei turi protą, mokykis ko nors; nes protas be mokymosi – kūnas be drabužio, žmogus be veido; juk pasakyta: išsilavinimas – proto veidas. (“Kabuso knyga“)

* Žmogus turi tik vieną despotą – nemokšiškumą. (V. Hugo)

* Nėra nieko baisesnio už aktyvų nemokšą. (J. V. Gėtė)

* Jeigu žmogaus žinios netvarkingos, tai kuo daugiau jis jų turi, tuo labiau sutrinka jo mąstymas. (H. Spenseris)

* Genialumas – tai gebėjimas tobulai koncentruoti dėmesį į nagrinėjamą dalyką. (I. Pavlovas)

* Išmintis – patirties duktė. (L. da Vinčis)

* Visos mintys, sunokinančios brandžiausius vaisius, visada paprastos. (L. Tolstojus)

* Norint lavinti protą, reikia daugiau mąstyti, nei mokytis atmintinai. (R. Dekartas)

* Retas protas žūva nuo susidėvėjimo, didžiuma jų surūdija nenaudojami. (K. N. Bouvis)

* Pažanga – ne atsitiktinumas, o būtinybė. (H. Spenseris)

* Išsilavinęs žmogus mato įvairias reiškinio savybes, o tamsuolis jų nepastebi, įsižiūri tik kurią nors vieną ir pagal ją sprendžia apie visas kitas. (N. Rubakinas)

* Visų mokslų raktas yra klaustukas. (H. Balzakas)

* Mūsų žinių troškimui nėra galo; proto pasitenkinimas – jo ribotumo arba nuovargio požymis. (M. de Montenis)

* Žengdamas į priekį, mokslas nuolatos verčia niekais pats save. (V. Hugo)

* Jei pradingsta žingeidumas, reiškia, atėjo senatvė. (V. Zigfrydas)

* Iš visų hipotezių rinkitės tą, kuri netrukdo toliau mąstyti apie tiriamus dalykus. (Dž. Maksvelis)

* Mokslas – įrankis, bet ne tikslas. (L. Tolstojus)

* Į žinojimą turime žiūrėti kaip į maistą. Gyvename ne tam, kad žinotume, kaip ir gyvename ne tam, kad valgytume. (D. Raskinas)

* Išmintingas ne tas, kuris daug žino, o tas, kurio žinios naudingos. (Eschilas)

* Didiems ir kilniems protams žingeidumas – pirmoji ir paskutinė aistra. (S. Džonsonas)

* Kas nesinaudoja savo dvasinėmis jėgomis, tą jos palieka. (J. Rainis)

* Dvasiniame gyvenime, kaip ir praktiniame, turintieji žinių visada progresuoja. (V. Džeimsas)

* Kas žino, kokie turi būti daiktai – tas protingas žmogus; kas žino, kokie daiktai yra iš tikrųjų – tas patyręs žmogus, o kas žino, kaip juos pagerinti – genialus žmogus. (D. Didro)

* Vertingiausia savybė gyvenime – amžinai jaunas, nenuvargintas metų ir kas rytą vis atgimstantis žingeidumas. (R. Rolanas)

Apie žingeidumą

Žingeidumas – neatsiejamas talentingo žmogaus charakterio bruožas. Galima teigti, kad būtent šis bruožas yra genialumo sąlyga ir “variklis“. Jis skatina žmogų savarankiškai gilintis į jį dominančią sritį – tai savotiškas raktas į pažinimą, tobulėjimą, kūrybingumą.

Žingeidumas – pirmiausiai mūsų natūralaus pažinimo poreikio patenkinimas: nuolatinis žinių siekis, aktyvus domėjimasis viskuo, kas gali praplėsti akiratį ir praturtinti gyvenimo patirtį. Ir, žinoma, atradimų ir begalinio tobulėjimo džiaugsmas!

Žingeidūs žmonės atviri informacijai, naujoms idėjoms ir galimybėms. Jie gyvena aktyviai, įdomiai ir turiningai, todėl niekada nenuobodžiauja. O štai be žingeidumo mes negalime nei tobulėti, nei išreikšti savo dvasinio potencialo, nes protas pasidaro vangus, o mąstymas inertiškas.

Vaikystėje mes visi esame žingeidūs (tai įgimtas bruožas!), tačiau suaugę dėl įvairių priežasčių dažnai prarandame šį bruožą. Tai dinamiškas bruožas, todėl gali būti atgaivintas ir palaikomas tam tikrais veiksmais. Taigi: tereikia noro, ir žingeidumą galime susigrąžinti.

Pirmiausia (pagal D. Latumahiną) – išlaikykime proto budrumą. Tam reikia nuolat lavinti savo mąstymą ir dėmesingumą (sąmoningumą). Tai būtina žingeidumo sąlyga, nes turime būti pasiryžę mokytis, vystyti ir taikyti gyvenime gautas žinias.

Nemanykime, kad viskas vyksta savaime ar yra savaime suprantama. Mes prarandame žingeidumą, jei stebime tik išorines formas ir apraiškas, nesistengdami pasigilinti į esmę. Visuomet žvelkime į esmę, priežastį – tai padės geriau suprasti mus supantį pasaulį ir save.

Nuolat užduokime sau klausimus. Patikimiausias būdas pažvelgti giliau, į esmę – užduoti reikiamus klausimus. “Kas tai?“, “Kodėl?“, “Iš kur?“, “Kada?“, “Kaip?“, “Kur?“ – tokie ir panašūs klausimai yra geriausi žingeidžių žmonių draugai.

Nenusistatykime iš anksto priešiškai kažkokios informacijos atžvilgiu (nuobodu, neįdomu ir pan..). Išankstinis nusistatymas užgesina motyvaciją pažinimui. Jei šiuo metu neturite galimybės, noro ar laiko į kažką pasigilinti – pasilikite sau galimybę sugrįžti prie to vėliau. Žingeidūs žmonės visuomet atviri naujai informacijai.

Į mokymosi ir saviugdos procesą žiūrėkime pozityviai. Jei žiūrėsime į šį procesą kaip į kančią, noro mokytis tikrai nebus, o mokymasis bus sunki našta. Ir atvirkščiai – pozityvus požiūris į mokymąsi natūraliai skatins norą sužinoti daugiau. Kai į gyvenimą žiūrime per nuoširdaus susidomėjimo prizmę, tuomet pažinimo procesas teikia džiaugsmą.

Domėkimės įvairiomis temomis. Mes įtikėjome mitu, kad žmogus gali domėtis tik kažkokia siaura sritimi. Tačiau žingeidūs žmonės paprastai turi platų interesų ratą ir įvairių pomėgių – kartais sunku įsivaizduoti, kaip jie viską spėja! Pabandykite pasidomėti kažkokia nauja tema ir nustebsite, kiek įdomaus atrasite ten, kur nesitikėjote, nes.. nebandėte ieškoti.

Vystykime žingeidumą – žinių troškimas ir tobulėjimas yra natūralus žmogui. Nenatūralu ir nebūdinga žmogui niekuo nesidomėti ir manyti, kad išsilavinimas pasibaigia užvėrus mokymo įstaigų duris. Visas mūsų gyvenimas yra mokykla ir visuomet yra ir bus ko pasimokyti.

Ne veltui senovės išminčiai teigė, kad žinios yra didelė jėga. Kad tai, ką žinome, yra ribota, o tai, ko nežinome – neaprėpiama.. Ir peržengti visas nežinojimo ribas, uždegti kūrybingumo kibirkštį ir tobulėti padeda tik mūsų žingeidumas 🙂 .

O kokią naštą nešate jūs?

Ėjo kartą keliu pavargęs keliautojas. Su savimi jis nešėsi daugybę įvairių daiktų, todėl keliauti jam buvo sunku. Ant nugaros kabėjo maišas su smėliu, o šoną slėgė permesta per petį didelė gertuvė.

Dešinėje rankoje keliautojas nešėsi keistos formos akmenį, o kairėje – uolos luitą. Ant kaklo kabėjo girnos, apipintos stora virve.

Kojos buvo supančiotos grandinėmis, ant kurių buvo užkabinti sunkūs svarmenys. Todėl keliautojas sunkiai traukė kojas dulkėtu keliu, ir su kiekvienu jo žingsniu žvangėjo grandinės.

Maža to – ant galvos jis nešėsi moliūgą… Su dejonėmis ir atodūsiais, skųsdamasis savo sunkiu likimu ir kankinančiu nuovargiu, keliautojas vos judėjo keliu.

Vieną kaitrų vidurdienį jis sutiko kitą keliautoją, ir šis jo paklausė:

– O varge, kam gi tu nešiesi tą uolos luitą?

– Ir tikrai, kvaila.., – atsakė keliautojas, – bet anksčiau aš jo nepastebėdavau.

Sulig šiais žodžiais jis numetė luitą į šalį ir pajuto didelį palengvėjimą. Jis ėjo toliau ir netrukus sutiko dar vieną pakeleivį, kuris jo paklausė:

– Sakyk, kam tu kankini save, nešdamas tą begendantį moliūgą ant galvos, ir kam tau tie sunkūs svarmenys su grandinėmis ant kojų?

– O, kaip aš džiaugiuosi, kad pasakei man apie tai! Aš nepastebėjau, kad tempiu juos ant savęs…

Ir keliautojas tuoj pat nukėlė nuo savo galvos moliūgą, nusisegė grandines su svarmenimis nuo kojų, išmetė visa tai į pakelės griovį, ir… pajuto dar didesnį palengvėjimą!

Jis pajudėjo toliau, vis dar besiskųsdamas savo kančia ir nuovargiu. Bekeliaujant sutiktas trečiasis pakeleivis, vos pamatęs jį, su nuostaba paklausė:

– O, gerasis žmogau, tu taip sunkiai neši maišą su smėliu, bet juk aplink pilna smėlio! Ir kam tau tokia didžiulė gertuvė, kai čia pat, šalia kelio, vinguriuoja upelis?

Keliautojas sukluso, nusiėmė gertuvę ir išpylė suplėkusį vandenį. Po to išpylė smėlį iš maišo. Ir sustojo akimirkai susimąstęs, stebėdamas besileidžiančią saulę.

Paskui pažvelgė į save ir pamatė saulėlydžio spindulių apšviestas girnas, kurios kabėjo ant jo kaklo. Ir staiga jis suvokė, kad tai jos savo svoriu vis dar lenkia ir slegia jį.

Keliautojas ryžtingai jas nusiėmė ir metė kuo toliau nuo savęs. Ir tik dabar, nusimetęs taip ilgai slėgusią sunkią naštą, jis lengvai patraukė per gaivią vakaro vėsą tolyn – laisvas ir laimingas!..

…O juk esmė net ne tame – KOKIĄ NAŠTĄ mes nešamės per gyvenimą, o tame, kad mes jos net nepastebime… O kokią naštą nešate jūs? Ar suvokiate, kad nešate? Nuo ko jūs pasiryžę išsilaisvinti, kad toliau lengvai keliautumėte savo Gyvenimo Keliu?..

(Autorius nežinomas)

Visiems linkiu saulėtos nuotaikos ir gražaus savaitgalio! 🙂

Mitai apie mitybą

Naudingiausi – praturtinti vitaminais ir mineralais maisto produktai.

Pats geriausias vitaminų ir mineralų šaltinis – šviežias ir natūralus maistas. Prisotinimas papildomais dirbtinais maistiniais priedais nepadaro maisto produkto automatiškai geru.

Alkį jaučiame todėl, kad skrandis tuščias.

Netiesa: pavyzdžiui, sergantis žmogus dažniausiai nejaučia alkio, nors jo skrandis gali būti tuščias; ir atvirkščiai – galime jaustis alkani ką tik pavalgę. Iš tikrųjų žmogus alkį jaučia tik tada, kai kraujyje trūksta kažkokių maistinių medžiagų.

Tuomet į tam tikrą smegenų dalį – “alkio centrą“ siunčiamas signalas apie šį trūkumą. O “alkio centras“ aktyvuoja virškinimo sistemos veiklą, todėl ir pajuntame alkį. Kai kraujyje maistinių medžiagų pakanka, virškinimo sistemos veikla sulėtinama – tada jaučiamės sotūs.

Štai kodėl ypač svarbu valgyti sveiką ir kokybišką maistą – kad gautume visas reikalingas organizmui maistines medžiagas, o ne tiesiog prikimštume skrandį.

Stambūs vaikai – sveiki vaikai.

Tai visiškai neatitinka realybės. Vaikams viršsvoris pavojingas, nes sąlygoja tolimesnį polinkį į nutukimą. Tokie vaikai ne tik išsiugdo neteisingus mitybos įpročius, bet ir yra mažiau atsparūs įvairioms ligoms. Be to, anksčiau ar vėliau jie pradeda jausti fizinį ir psichologinį diskomfortą dėl savo kūno formų.

Viršsvoris – silpnavališkumo pasekmė.

Viršsvoris – sudėtinis reiškinys, sąlygojamas genetinių, medžiagų apykaitos, biocheminių, psichologinių ir kultūrinių faktorių. O štai valios pastangų reikia ne tam, kad slopintume norą daug valgyti, o tam, kad nukreiptume savo valią sveikos mitybos įpročių bei fizinio aktyvumo ugdymui.

Kuo mažiau riebaus maisto, tuo mažiau problemų su viršsvoriu, todėl geriau jo atsisakyti.

Ir tikrai – apriboję riebius produktus, lieknėjame greičiau. Tačiau riebalai organizmui reikalingi, be jų neįmanoma teisinga medžiagų apykaita, pvz., organizmas be riebalų neįsisavina vitaminų A ir E, greičiau sensta oda, nukenčia kepenys, sulėtėja lytinių hormonų gamyba.

Todėl valgyti riebalus reikia saikingai, tačiau neatsisakyti jų visiškai. Geriau vengti vadinamų paslėptų riebalų, kurių yra majoneze, dešrose, konditerijos gaminiuose.

Nuo sviesto storėjame, nuo aliejaus – ne.

Augaliniame aliejuje nėra cholesterino, todėl jis naudingas (saikingai!) širdžiai ir kraujagyslėms. Tačiau aliejus žymiai kaloringesnis už sviestą. Be to, svieste yra šiek tiek vandens ir baltymų, tuo tarpu aliejus – “gryni“ riebalai. O svoris auga nuo bet kokių nesaikingai vartojamų riebalų.

Vaisiai ir saldumynai valgomi tik desertui.

Toks maistas gali ilgam “užstrigti“ pilname skrandyje… Be to, valgomi desertui, jie gali sukelti pilvo skausmus ir vidurių pūtimą. Todėl vaisius ir saldumynus geriau ir sveikiau valgyti ne po valgio, o kaip atskirą maistą.

Naudingiau visiškai atsisakyti cukraus.

Dietologų teigimu, baltymų, riebalų ir angliavandenių santykis mūsų mityboje turėtų būti 1:1:4. Apie 10% angliavandenių gali būti cukrus – geriau rudas, turintis naudingų mineralų (kalcio, natrio, kalio, fosforo ir geležies), fruktozė arba medus.

Juoda duona naudingesnė už baltą, nes joje daugiau ląstelienos ir mažiau kalorijų.

Iš tiesų pagal duonos spalvą nenustatysime, kiek joje naudingų medžiagų. Juodos ir baltos duonos kaloringumas beveik vienodas. O sveikiausia duona – bemielė, su įvairių grūdų bei sėklų priedais ir sėlenomis.

Visi vitaminai termiškai apdorojant maistą žūsta.

Tai dalinai teisinga dėl vitamino C: verdant jo sumažėja. Vitamino C mažėja ir ilgiau saugant maistą, kepant, troškinant ar tiesiog palaikius produktus šaltame vandenyje ar metaliniame inde. Kitų vitaminų, termiškai apdorojant maisto produktus, mažėja ne taip žymiai.

Aštrus maistas kenksmingas virškinimo sistemai.

Pasirodo, priešingai: aštrūs produktai pagreitina medžiagų apykaitą, naikina kai kurias bakterijas, gerina kepenų ir tulžies veiklą. Gal todėl pietų šalių gyventojų maiste jų yra daugiau? Mums gi svarbu ir čia laikytis saiko.

Fizinis krūvis žadina apetitą.

Atlikti tyrimai parodė, kad po 20 minučių fizinių pratimų žmonės valgė ne ką daugiau nei tie, kurie nesportavo. Vienintelis skirtumas – po fizinio krūvio žmonės pripažino, kad maistas pasirodė skanesnis, nei įprasta.

Sveikiausia gerti mineralinį vandenį.

Reikalingiausias žmogaus organizmui – paprastas vanduo. Mineralinį geriamąjį vandenį galime pagerti periodiškai, tačiau ne gydomąjį-mineralinį vandenį, kuriame druskų koncentracija gali viršyti normą 5-7 kartus (todėl jis ir yra gydomasis). Jei tokį vandenį nuolat geria sveikas žmogus, tai gali išprovokuoti inkstų akmenligę.

Vasarą prikaupę vitaminų, esame pilnai pasiruošę žiemai.

Iš tikrųjų mūsų organizmas kaupia tik riebaluose tirpstančius vitaminus: A, E, D, K. O štai vasariniuose vaisiuose ir daržovėse daugiausia vandenyje tirpstančių vitaminų, ir mūsų organizme jie neužsilaiko. Tačiau neginčytina: valgydami vasarą šviežias daržoves ir vaisius, mes stipriname organizmą.

Žiemą galime valgyti vaisius ir daržoves, kurie mūsų sąlygomis išsilaiko iki pavasario: obuolius, morkas, kopūstus, bulves, svogūnus, česnakus ir pan. Mūsų organizmo fermentai pritaikyti vietinėms daržovėms ir vaisiams virškinti, todėl atvežtiniai egzotiniai vaisiai gali sukelti alergiją ar virškinimo sutrikimus – jų nevertėtų daug valgyti.

Taigi, svarbiausia mityboje – valgyti kokybišką maistą (šviežią, be cheminių priedų), stebėti savo organizmą (kokie produktai tinka, kokie – ne) ir savijautą po valgio (maistas turi teikti energiją ir žvalumą).

Svarbus ir saikas: geriau mažiau maisto, nei per daug. Ir su viršsvoriu stebuklų nebūna – jis priauga tuomet, kai maisto suvalgome daugiau, nei išeikvojame energijos.

Ką apie tai galvojate?

Kaip neperkaisti karštą vasaros dieną?

Perkaitimas, arba šiluminis stresas išsivysto tuomet, kai organizmas gauna šilumą sparčiau, nei sugeba išsivaduoti nuo jos pertekliaus. Šiluminis stresas gali sąlygoti įvairias patologines būsenas: šiluminį smūgį, nusilpimą, sąmonės netekimą, bėrimus, traukulius. Kad to nenutiktų, turėtume žinoti – kaip sumažinti neigiamą šilumos poveikį mūsų organizmui.

Nustatyta, kad žmogaus organizmas perkaista dėl šių priežasčių:

– Bloga aklimatizacija. Žmonės iš pietinių kraštų karštį perneša lengviau.
– Bloga fizinė būklė. Sportininkai ir geros fizinės formos žmonės karščius pakelia lengviau.
– Viršsvoris. Riebalinis audinys – blogas organizmo spinduliuojamos šilumos laidininkas, todėl nutukę žmonės mažiau šąla žiemą, tačiau žymiai prasčiau atvėsta vasarą.
– Įvairūs susirgimai: širdies-kraujagyslių sistemos ligos, cukrinis diabetas, chroniški negalavimai. Net lengvas susirgimas karštą dieną pakeliamas sunkiau.
– Chroniškos odos ligos – dermatitai, alerginiai bėrimai, taip pat didesni nudegimų plotai karštą dieną gali sunkinti prakaitavimą.
– Kai kurie vartojami medikamentai gali pabloginti organizmo vėsinimo funkcijas, pvz., ličio preparatai, šlapimą varantys vaistai, tam tikri antidepresantai ir t.t.
– Ilgas buvimas saulės atokaitoje.
– Ypatingai sunkina organizmo vėsinimo funkcijas alkoholio vartojimas, nes skatina skysčių šalinimą iš organizmo ir didina organizmo dehidratacijos galimybę.
– Šiluminio smūgio tikimybė didesnė, jei žmogus jau yra pernešęs šiluminį smūgį, nes tokiu atveju pakantumas karščiui ir organizmo vėsinimo efektyvumas yra sumažėjęs.

Kad organizmas karštą vasaros dieną neperkaistų, turėtume atlikti du veiksmus:

1. Sumažinti šilumos patekimą į organizmą. Šilumos šaltiniai yra du: vidiniai ir išoriniai. Vidiniai – fizinis aktyvumas ir virškinimas, todėl karštomis dienomis rekomenduojamas minimalus fizinis aktyvumas ir lengvas, greitai virškinamas maistas.

Išoriniai šilumos šaltiniai – tiesioginiai saulės spinduliai, įkaitusi dirva ar kiti paviršiai, karštas oras. Tokiu oru geriausia būti pavėsyje arba gerai vėdinamoje patalpoje. Karšto klimato šalyse dėl to susiklostė tradicija (siesta): vidurdienį ilsėtis namuose, ir taip tiesiog išlaukti vėsesnės popietės.

2. Pagerinti organizmo vėsinimą. Normaliomis sąlygomis šilumos perteklių organizmas išspinduliuoja į aplinką arba pašalina su iškvepiamu oru. Tačiau esant dideliam karščiui, šių priemonių nepakanka, ir organizmas pajungia dar dvi funkcijas: padidina kraujo pritekėjimą į odą (taip kraujas atiduoda šilumos perteklių), ir prakaitavimą (taip šiluma išgarinama).

Pagerinti organizmo vėsinimą galime gerdami skysčius ir vėsindamiesi vandeniu, vėdindami patalpas, dėvėdami šviesius ir lengvus natūralaus pluošto drabužius.

Dabar smulkiau apie efektyvias priemones nuo perkaitimo – pradėkime nuo gyvenimo tempo ir režimo. Jei tenka dirbti lauke, darykite pertraukas, pabūkite pavėsyje. Jei darbas fizinis, tuomet didesnį krūvį planuokite vėsesnei dienos daliai. Karščiausiu dienos metu dirbti atokaitoje pavojinga! Karštomis dienomis dirbkite ir judėkite lėčiau, nei įprasta.

Vėsinimas vandeniu. Labai efektyvus odos vėsinimas – purškiant vandenį purškikliu. Jei yra galimybė, padeda vėsus dušas. Jei karšta namuose kambaryje, galima uždėti ant galvos arba ant pečių drėgną rankšluostį arba apsivynioti drėgna paklode (tokiu atveju nebūkite skersvėjyje).

Vėdinimas ir vėsinimas ventiliatoriumi. Vėdinimas mažina oro drėgnumą – esant dideliam drėgnumui blogėja prakaitavimas. O ventiliatorius naudingas iki 35 laipsnių šilumos, nes esant aukštesnei temperatūrai, oro srautas šildys orą, o ne vėsins.

Gėrimai. Kai gausiai prakaituojame, gėrimas tampa pagrindine vėsinimo priemone. Nelaukite, kol ims troškinti – karštą dieną gerkite reguliariai. Tinkamiausias vanduo, vaisių sultys, mineralinis vanduo – kad išsaugotume vandens-druskų balansą. Negalima gerti alkoholio ir kofeino turinčių gėrimų, nes jie skatina skysčių šalinimą.

Maistas. Valgykite dažnai, po nedaug, lengvą maistą – šviežias uogas ir vaisius, daržoves. Venkite sunkaus baltyminio maisto (mėsos), nes jį virškinant organizmo temperatūra pakyla puse laipsnio – karštą dieną tai daug.

Drabužiai. Rinkitės šviesius rūbus – jie gerai atspindi saulės šilumą, o tamsūs – “traukia“, stiprina. Audiniai – linas, medvilnė, šilkas. Karštą dieną denkite galvą.

Aplinka. Venkite tiesioginių saulės spindulių ir buvimo ant (prie) įkaitintų paviršių. Geriau būti pavėsyje arba vėsiose patalpose. Naudokite mažiau elektros prietaisų – keli įjungti prietaisai gali veikti kaip šildytuvas.

Savijautos stebėjimas. Stebėkite savo būseną, kad neperkaistumėte. Pastebėję pakitimus – padažnėjusį pulsą, galvos svaigimą, silpnumą – imkitės vėsinti organizmą, atsigerkite, pailsėkite. Kai karšta – vėsinkitės!

Ir dar – keli naudingi patarimai ištikus šiluminiam stresui:

Šiluminis (saulės) smūgis. Simptomai: karšta sausa oda, drebulys, pulsuojantis galvos skausmas ir svaigimas, aukšta kūno temperatūra, nerišli kalba. Pagalba: perkelti ligonį į vėsią vietą, kviesti medikus, vėsinti ligonį vandeniu, pučiamu oru.

Šiluminis nusilpimas. Simptomai: gausus prakaitavimas, lipni drėgna oda, silpnumas, stiprus nuovargis, galvos svaigimas, pykinimas, paraudęs arba išbalęs veidas, raumenų traukuliai, pakilusi kūno temperatūra, greitas paviršutiniškas kvėpavimas. Pagalba: pereiti į vėsią vėdinamą patalpą, gerti daug vandens, nusiprausti po vėsiu dušu arba apsitrinti sudrėkintu rankšluosčiu.

Šiluminiai traukuliai. Dažniausiai pasitaiko gausiai prakaituojantiems žmonėms. Vandens-druskų balanso pažeidimas sukelia raumenyse skausmingus spazmus. Tokie spazmai gali būti ir šiluminio išsekimo požymis.

Simptomai: skausmingi traukuliai, dažniausiai pasireiškiantys rankų, kojų arba pilvo raumenyse. Pagalba: nejudėti, pasėdėti pavėsyje, atsigerti, kelias valandas po traukulių išnykimo nedirbti fizinių darbų. Jei traukuliai nesiliauja per valandą arba jei jie ištinka širdininką – kreiptis į medikus.

Šiluminis bėrimas. Simptomai: smulkus raudonas išbėrimas – taškeliai arba pūslelės, kurie atsiranda dažniausiai ant krūtinės, po krūtine, alkūnių arba kojų sulenkimuose. Pagalba: pereiti į vėsią vietą, išbertas vietas laikyti sausai, jei reikia – pabarstyti tinkamais milteliais.

Informacija paruošta pagal medicinos mokslų daktaro O. Radiuk straipsnį. Visiems linkiu jaukios, saugios vasaros šilumos ir geros sveikatos! 🙂