G. Šičko: jūs galite įveikti priklausomybę (2 dalis)

Blaivybės pasirinkimą galima drąsiai pavadinti moraliniu žygdarbiu, nes žmogus ne tik išsivaduoja nuo proalkoholinio užprogramavimo, bet ir atneša daug gero sau, savo šeimai, draugams ir visuomenei. Jis tampa ne tik sąmoningas ir sveikas, bet blaivybės pavyzdžiu visiems aplinkiniams, o svarbiausia – jaunimui. Tikrasis gyvenimas ir yra blaivybė, o alkoholis atima iš žmogaus viską, kas jam yra brangiausia… ir, paradoksas – žmogus pats už tai sumoka visomis prasmėmis: ir už degradacijos procesą, ir už jos pasekmes.

Jokios tabletės ir jokie metodai nepadės, jei žmogus pats neapsisprendžia atsikratyti priklausomybės. G. Šičko siūlo savipagalbos metodą, kuriuo gali pasinaudoti kiekvienas turintis alkoholinę priklausomybę žmogus. Suprasti – ar turite priklausomybę, labai paprasta: jeigu jūs periodiškai vartojate alkoholį, reiškia, jūs esate užprogramuotas alkoholio vartojimui.

Todėl pirmasis žingsnis yra pripažinti, kad esate priklausomas nuo alkoholio, kitaip ir toliau save apgaudinėsite. Tai nustatyti lengva: jei periodiškai atsiranda noras išgerti, ypač jei susilaikymas nuo alkoholio daro jus nervingu, jūs blogai jaučiatės ir galvojate apie alkoholį – reiškia, jūs jau turite poreikį alkoholiui ir esate nuo jo priklausomas.

Antrasis svarbus žingsnis – rinkti teisingą informaciją apie alkoholį. Būtina griauti savo klaidingus proalkoholinius įsitikinimus ir motyvuoti blaivybę tiesa. Visuomenėje sklando daug dezinformacijos apie alkoholį mitų pavidalu, o ir nesąžiningų specialistų paskleisto melo. Jei ši dezinformacija būtų teisinga, tuomet alkoholikai būtų sveikiausi žmonės. Todėl pažiūrėkite tiesiai į faktus ir realybę, į savo savijautą po alkoholio vartojimo, į narkologų išvadas, ir jūs suprasite, kur yra tiesa.

Naudinga nusifotografuoti blaivaus gyvenimo pradžioje, ypač jei esate įsitraukęs į alkoholio vartojimą, o paskui nusifotografuoti po mėnesio, dviejų ir palyginti nuotraukas. Patikėkite, jus pamatysite skirtumą, ir jis jus nudžiugins.

Labai veiksminga aprašyti savo alkoholio vartojimo istoriją nuo pirmo stikliuko (autoanamnezė). Svarbu smulkiai nušviesti alkoholinės priklausomybės vystymosi procesą, susijusius su tuo nemalonumus ir pergyvenimus, sveikatos būseną, materialius nuostolius. Pradžioje skaityti tai kas kelias dienas, pridurti praleistus faktus, kritiškai juos įvertinti. Tokios anamnezės užrašymas daugelį atgraso nuo alkoholio.

Blaivybės dienoraščio rašymas – nuo pirmos dienos, nuo priimto sprendimo nevartoti alkoholio. Jame aprašoma savijauta, požiūris į alkoholį, susitikimai su buvusiais išgėrovais, požiūrių pokyčiai, sprendimai ir taip toliau. Dienoraštį naudinga periodiškai perskaityti (apie jo pildymą plačiau – trečioje dalyje).

Motyvacijai stiprinti naudingos trumpos savitaigos frazės (afirmacijos) blaiviam gyvenimui, pavyzdžiui: „kasdien jaučiuosi vis geriau“, „aš lengvai atsisakau alkoholio“, „blaivybė – natūrali mano būsena“, ir panašiai. Tai padeda pakeisti inertiškas nerimastingas mintis, kurios stumia atgal prie alkoholio vartojimo.

Jei yra alkoholinė abstinencija, būtina tiesiog sočiai pavalgyti, ir ji praeis. Pavalgius savijauta pagerėja, o mintis apie norą išgerti alkoholio keiskite motyvuojančiais blaivybei tekstais ar afirmacijomis.

Blaivybės motyvacijai veiksmingos šios apmąstymų temos:
1) ką gero ir ką blogo man davė alkoholio vartojimas?
2) ką gero ir ką blogo atnešė mano šeimai alkoholis?
3) mano blaivaus gyvenimo privalumai.

Labai motyvuoja blaivybei bendravimas su blaivininkais. Jų asmeninis pavyzdys įkvepia, tai realus pavyzdys iš gyvenimo. Pradžioje galite nejaukiai pasijusti visuomenėje, kur yra vartojančių alkoholį dauguma, tačiau keičiantis įpročiams, natūraliai keisis ir interesai, ir bendravimo ratas. Todėl nebijokite blaivybės dėl to, kad būsite kitoks, nepamirškite, kad tampate geru pavyzdžiu.

Prisiminkite arba pasirinkite mėgiamą užsiėmimą – muziką, sportą, meistravimą, keliones – juk dabar tam turite laiko. Tai padeda įsijungti į naują gyvenimą, pajusti savo kūrybingumą ir entuziazmą.

Pasitikrinkite sveikatą blaivybės pradžioje ir po kurio laiko. Alkoholiniai gėrimai žlugdančiai veikia tiek asmenybę, tiek visą organizmą. Net ir be specialių tyrimų po kurio laiko pajusite jėgų antplūdį, sąmonės prašviesėjimą ir sveikatos pagerėjimą. Iš jūsų gyvenimo išeis tai, kas jus slopino, slėgė ir sargdino.

Štai taip žingsnis po žingsnio galite įveikti alkoholinę priklausomybę. Svarbiausiai yra suprasti, kad blaivėjimas, kaip ir alkoholinis programavimas, yra procesas. Kiek tai truks – priklausys tik nuo jūsų. Kuo daugiau noro, nuoseklumo ir kantrybės turėsite, tuo greičiau pajusite rezultatus. Svarbu – nesustoti, nepasiduoti pagundoms, stiprinti motyvaciją, ir po kurio laiko net pagalvoti apie alkoholį nenorėsite.

Tikrasis pilnavertis gyvenimas yra blaivybė. Galima neigti priklausomybę ir apgaudinėti save, bet kuo ilgiau yra delsiama su atsisakymu nuo alkoholio, tuo daugiau jis padaro žalos kūnui, psichikai ir asmenybei. Kuo anksčiau atsisakysite alkoholio, tuo daugiau savo gyvenimo galėsite pragyventi sąmoningai ir prasmingai.

Dažnas sako: bėga laikas…, bet juk tai ne laikas bėga, o jūsų gyvenimas. Kaip jį gyvenate, sprendžiate jūs. Atlikite šį moralinį žygdarbį – pasirinkite blaivybę ir atneškite gėrį sau, savo šeimai, draugams ir visuomenei. Jūs tai galite.

(Pagal G. A. Šičko knygą „Išsilaisvinimas iš alkoholizmo: žingsnis po žingsnio“, vertė ruvi.lt)

Reklama

G. Šičko: jūs galite įveikti priklausomybę (1 dalis)

Psichofiziologas G. A. Šičko moksliškai įrodė alkoholizmo išplitimo priežastis ir atrado psichologinę priklausomybės formulę. Potraukis vartoti alkoholį yra priklausomybė: psichologinė ir fizinė-cheminė, kuri išsivysto dėl proalkoholinio („pro“ lot. „už“) sąmonės programavimo. Priklausomas žmogus negali laisvai protauti ir rinktis, jis daro tik tai, kam yra užprogramuotas.

Proalkoholinis programavimas vykdomas pirmiausiai per pavyzdį – tėvų ir visuomenės, kai daugumos atliekami veiksmai priverčia klaidingai tikėti, kad nuodingas mutageninis narkotikas yra nekenksmingas ir net… naudingas. Tokiu būdu nuo pat vaikystės dauguma žmonių tampa totalinės dezinformacijos apie alkoholį aukomis. Alkoholizmas – kančia, pasireiškianti nesąmoninga trauka alkoholiui, kuriai pasipriešinti gali tik apie 1% užprogramuotų alkoholio vartojimui žmonių.

Likę 99% tampa pasąmonės potraukių vergais, ir jie nieko negali su tuo padaryti. Todėl reikia suprasti, kad alkoholikas nėra kaltas dėl savo priklausomybės, jis tėra geras alkoholinių programų vykdytojas. Tai ne kaltė, tai didelė bėda ir nesąmoninga trauka (sąlyginiai refleksai plius reakcijos) iš kurių reikia vaduotis. Pasąmoninė programa veikia lyg plokštelės, dedamos arkliui prie akių kraštų, kad matytų tik kelią priešais: viskas, kas prieštarauja alkoholio vartojimui, yra kategoriškai atmetama.

Kuo stipresnis ir kryptingesnis žmogus, tuo geriau jis vykdo įvairias programas – tarp jų ir alkoholines. Alkoholines programas galima įvardinti kaip specifinį dirbtinį sąmonės užtemdymą. Šio sąmonės užtemimo nepačiupinėsi, neįmanoma jo pamatyti, bet jis absoliučiai valdo žmogų. Kadangi alkoholinis užprogramavimas skatina žalingiems žmogui veiksmams, tai jį galime palyginti su virusu kompiuteryje – tik tas virusas yra žmogaus sąmonėje ir pasąmonėje.

Pakanka žmogui išsilaisvinti nuo šio „viruso“, ir žmogus savo valia ir su džiaugsmu pradeda gyventi blaiviai. Priklausomybės ir suformuota ydinga pasaulėžiūra negydomos vaistais, jos gydomos performuojant požiūrį į priklausomybę. Valios pastangomis taip pat priklausomybės neįveiksite, nes žmogaus valia nepritaikyta kovoti su troškimais (kovodami, slopindami juos tik sustiprinsite), ji pritaikyta siekti tikslams – tokia mūsų psichika. Būtent panaikinus pirminę – psichologinę alkoholinės priklausomybės priežastį, galima jos atsikratyti.

Žinodamas alkoholizmo vystymosi priežastis ir mechanizmus, G. Šičko atrado mokslinius metodus, kaip paveikti sąmonę ir pasąmonę, kad alkoholinis užprogramavimas būtų panaikintas, o natūralios ir naudingos žmogui programos atgaivintos. Kaip tai padaryti? Pirmoji sąlyga – nusiteikimas, o alkoholinės programos yra keičiamos pirmiausiai visa tiesa apie alkoholį ir jo poveikį žmogaus organizmui.

Įtakota proalkoholinio programavimo priklausomybė formuojama ilgą laiką, todėl reikia suprasti, kad jos įveikimui taip pat reikia laiko. Kiek – priklauso nuo žmogaus asmeninių savybių. Kadangi alkoholį vartoja didelė dauguma visuomenės, svarbu suprasti, kad dauguma nereiškia teisingai, nes tai suklaidinta dauguma. Pradžioje galite pasijausti nejaukiai tarp girtaujančios daugumos, bet tai laikinas pojūtis.

Pasirinkęs blaivybę žmogus automatiškai pasirenka ir sveikesnį bei kokybiškesnį gyvenimą aiškia sąmone. Visi girtaujantys žmonės, kiek jie begertų – daug, „saikingai“ ar „kultūringai“ – gadina savo sveikatą ir trumpina savo amžių – tai jau įrodė medicina. Kai žmogus atsikrato psichologinės priklausomybės, jis pats praranda bet kokį norą nuodytis alkoholiu – lygiai taip pat, kaip ir bet kuriais kitais nuodais.

Atsikračius psichologinės priklausomybės, tiesiog atgaunamas natūralus požiūris į alkoholį – nuodingą techninį skystį, kuris sukelia apsinuodijimą ir apsvaigimą, lygiai taip pat, kaip į kitus nuodus – pvz., acetoną ar dichlofosą. Kaip atgaivinti savo natūralią, neįtakotą ir neiškraipytą pasaulėžiūrą – G. Šičko patarimai sekantį kartą, antroje dalyje.

(Pagal G. A. Šičko knygą „Išsilaisvinimas iš alkoholizmo: žingsnis po žingsnio“, vertė ruvi.lt)

G. Šičko: žingsnis po žingsnio į blaivybę

Plačiai paplitusi nuomonė, kad alkoholikai – pasmerkti žmonės. Tai neteisinga nuomonė, sėjanti pesimizmą ir beviltiškumą alkoholikų ir jų artimųjų tarpe bei verčianti susitaikyti su ištikusia bėda. Taip, alkoholizmas – bėda, bet ją galima įveikti, jei imsitės protingų ir ryžtingų veiksmų.

Kai kuriuose šaltiniuose galite perskaityti maždaug tokį sakinį: „Alkoholikų, susilaikiusių nuo alkoholio vartojimo net keletą metų, negalima laikyti pasveikusiais, nes bet koks bandymas vartoti alkoholį išprovokuoja recidyvą (ligos sugrįžimą).“ Tokių teiginių autoriai pasveikimo kriterijų kažkodėl laiko berecidyvinį alkoholio vartojimą. Tai labai šiurkšti klaida!

Pabrėžiu, kad tikrasis pasveikimo nuo alkoholizmo kriterijus yra blaivybė, t.y., visiškas motyvuotas alkoholio atsisakymas. Kodėl? Todėl, kad žmogus pagal savo prigimtį – natūraliausias blaivininkas ir išlieka tokiu iki tol, kol nepasiduoda alkoholinei propagandai ir kol jo sąmonė neiškraipoma dezinformacija apie alkoholį ir jo vartojimą.

Suklaidinti primestų melagingų šablonų, vartojantys alkoholį žmonės bijo blaivybės, jie dažnai pripažįsta: „Būti blaivu – reiškia degti iš gėdos ir jaustis nepilnaverčiu geriančiųjų kompanijoje.“ Ypač stipriai tai įskiepyta vyrams – tarsi alkoholio vartojimas jiems suteiktų „tikro“ vyriškumo! Tik pagalvokite, kaip iškreiptas daugelio mūsų suvokimas – periodiškai vartoti nuodą, juo nuodytis ir žaloti savo kūną ir dvasią, o dar ir mokėti už tai nemažus pinigus – “normalu“ ir sektina, o štai tokio elgesio atsisakymas yra “gėda“.

Jei kalbėsime apie vyriškumą, tai tikras pilnavertis vyras, vertinant jo sveikatos, energijos, žvalumo ir darbingumo rodiklius, yra blaivininkas. Lygiai tą patį galime pasakyti apie moterį – sveika, kūrybinga ir pilnavertė yra blaivi moteris. Visiškas alkoholio atsisakymas iš pagrindų keičia gyvenimą: pagerėja žmonių fizinė ir psichinė sveikata ir socialinis gyvenimas.

Todėl jei pajutote, kad alkoholis tapo neatsiejama jūsų gyvenimo dalis, jei nors retkarčiais jaučiate pagirias – tai signalas daryti rimtus žingsnius. Tam nereikia nei geležinės valios, nei papildomo laiko. Reikalingas nusiteikimas blaivybei, argumentuota informacija, elementari disciplina ir nuoseklumas. Tai nesuteikia kančios, atvirkščiai – jau po kelių dienų jūs pajusite sveikatos pagerėjimą, pradėsite tikėti savimi ir pamatysite kitokią, optimistinę savo gyvenimo perspektyvą.

Visiškas alkoholio atsisakymas įmanomas asmeninėmis pastangomis, o pradėti turėtumėte nuo psichologinio nusiteikimo blaivybei. Nuo to reikia pradėti todėl, kad alkoholizmas pirmiausiai yra psichologinis negalavimas, kurio pagrindinis požymis – alkoholio poreikis ir vadinamas alkoholinis užprogramavimas. O kadangi tai psichologinis negalavimas, jį galima užgesinti ir pakeisti kitais psichologiniais poveikiais.

Tai patvirtina dauguma atsisakusių alkoholio žmonių: kartais pakanka perskaityti mokslinę, argumentuotą informaciją apie alkoholį, ir visos ankstesnės alkoholinės programos subyra, o žmogus visam laikui praranda potraukį alkoholiui. Nugali loginis mąstymas ir aiškus suvokimas – kas iš tiesų yra alkoholis, kaip jis veikia žmogų ir kaip išsivysto liguista priklausomybė. Tai motyvuota blaivybė, kuri yra visiško pasveikimo įrodymas.

Alkoholinis programavimas – tai sąmonės iškreipimas, kai užprogramuotas žmogus tiesiog vykdo aplinkos (šeimos, sociumo) suformuotus elgesio šablonus. Net jei alkoholio vartojimui įdiegta programa sukelia atmetimo reakcijas vartojant alkoholį – pykinimą, blogą savijautą – žmogus vis vien ją vykdo. Skiriasi tik požiūris į alkoholio vartojimą ir jo vartojimas: vieni nusiteikia jį vartoti tik per šventes, kiti – per šventes ir savaitgalį, o kai kurie – ir su proga, ir be jos. Esmė ne kiekyje, o sprendime – vartoti alkoholį.

Alkoholinis programavimas yra stiprinamas įsitikinimu, kad alkoholio vartojimas yra “natūralus“, “pateisinamas“ ir net “neišvengiamas“. Toks įsitikinimas “pateisina“ alkoholio vartojimą. Šalia jo būtinai yra tikėjimas įvairiais paskleistais mitais apie „stebuklingas“ alkoholio galias. Jei tai būtų ne mitai, o patvirtinti faktai, tai alkoholikai būtų sveikiausi žmonės pasaulyje. Tačiau faktai įrodo priešingus dalykus.

Poreikis alkoholiui, alkoholinės programos ir jų įtakoti įsitikinimai taip tarpusavyje susieti, kad pakeitus vieną, kinta ir kiti. Lengviausia užgesinti poreikį alkoholiui, sunkiau paveikti alkoholinį užprogramavimą, dar sunkiau – jo įtakotus įsitikinimus. Būtent alkoholinių programų įtakoti įsitikinimai yra ryškiausias alkoholizmo požymis. Pakanka šiuos klaidingus įsitikinimus sugriauti faktais ir tiesa apie alkoholį, ir žmogus visiems laikams praranda potraukį svaigintis. Kol žmogus tiki įvairiais mitais apie alkoholį ir pateisina alkoholio vartojimą, tol jis jį vartos.

Jei norite visiems laikams atsisakyti alkoholio ir gyventi blaiviai, turite padirbėti su savo sąmone – tam, kad suprastumėte, kas jus laiko alkoholizmo spąstuose. Todėl pirmiausia turite pasiryžti blaivybei, ją motyvuoti argumentuota informacija ir atsisakyti klaidingų įsitikinimų. Blaivybė – didelė žmogiška vertybė, ja reikia didžiuotis, o ne gėdytis. Vartojančio alkoholį žmogaus svajonė turi būti blaivybė, o ne „mokėjimas“ vartoti alkoholį.

(Pagal G. Šičko knygą “Išsivadavimas iš alkoholizmo: žingsnis po žingsnio“, vertė ruvi.lt)

Lakštingala ir varna

Šalia savo lizdo ant obels šakos tupėjo lakštingala ir čiulbėjo. Jos širdį užtvindė gyvenimo džiaugsmas. Supantis lakštingalą pasaulis buvo nuostabus, ir jos daina tiesiog savaime liejosi iš krūtinės.

Staiga šaka, ant kurios ji tupėjo, stipriai susiūbavo. Lakštingala liovėsi čiulbėjus, apsižvalgė ir pamatė, kad kaimynystėje nutūpė varna.

Lakštingala pagalvojo, kad varna pritūpė jos pasiklausyti, bet varna, kruopščiai išsivaliusi snapą, kimiai karktelėjo:

– Antrame savo dainos takte tu per aukštai imi bemolį ir tą patį darai su diezu penkioliktame takte, o aštuonioliktame pamiršti bekarą. O šiaip, visumoje, tu dainuoji visai neblogai.

Lakštingala šiek tiek sutriko. Dainuodama ji visai negalvojo apie bemolius ir diezus. Daina laisvai liejosi iš jos krūtinės, nes pasaulis lakštingalai buvo kupinas meilės, o širdis pripildyta jos šviesos.

Ji vėl iš pradžių uždainavo savo dainą, bet sudainavusi iki keturiolikto takto, susigėdusi nutilo.

– Mes, kuršių lakštingalos, visada buvome geriausios dainininkės, bet mums niekas niekada nesakė nei apie diezus, nei apie bemolius, o bekaras man apskritai skamba kaip varnos karksėjimas. Oi, atleisk, kaimyne! Aš nenorėjau tavęs įžeisti. Aš turėjau omenyje kitas varnas, kurios, kaip ir aš, neturi jokio supratimo apie muzikinį išsilavinimą.

– Nieko tokio, aš tau atleidžiu, – nuolankiai karktelėjo varna, – iš kur tu galėjai žinoti, kad konservatorijoje aš baigiau vokalo klasę ir visas dainavimo subtilybes išstudijavau nuo “a“ iki “ž“. Mane kvietė net sostinės operos teatras, bet štai ištekėjau, pati supranti – šeima, vaikai… Aš jiems savo raudoną diplomą vis parodau, kad jie galėtų didžiuotis savo gimine, – kiek patylėjusi pridūrė ji.

– O kokią konservatoriją jūs baigėte? – pereidama į kreipinį “jūs“ nedrąsiai paklausė lakštingala.

– Kokią? Žinoma, mūsų sostinės, komercinį skyrių, – išdidžiai iškarksėjo varna.

– Gerbiama kaimyne, ar negalėtumėte jūs man teisingai padainuoti bemolį antrame mano dainos takte ir diezą penkioliktame? Aš labai noriu teisingai dainuoti savo dainas, kad mano vaikai klaidingai neišmoktų iš manęs dainuoti savąsias dainas. Miela kaimyne, prašau, mes, lakštingalos, lengvai mokomės, ir aš pasistengsiu būti uoli mokinė.

– Nieko nėra lengvesnio, – sukarksėjo varna, – antrame ir penkioliktame takte vietoje savo įmantrių ir niekam nesuprantamų trelių tu turi dainuoti: “kar-r-r-r“. Ir nesugalvok man prieštarauti. Aš vis dėl to diplomuota varna, o tu kol kas niekas. Nagi, kartok paskui mane: “kar – r – r – r“…

Autorius – Piotr Zorin

Saulėtos nuotaikos, gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Darbas ir stresas

Tam tikrų specialybių žmonės dirbdami beveik nuolat patiria didesnį ar mažesnį stresą. Yra atlikti tyrimai ne tik apie darbus, kurių nuolatinis palydovas – stresas, bet ir apie bendrus faktorius, kurie bet kokiame darbe sukelia stresą.

Todėl pirmiausiai apie stresorius – faktorius, sukeliančius darbe stresinę reakciją. Juos žinoti tikrai naudinga, nes tuomet lengviau valdyti ir savo reakcijas, ir pačią situaciją. Tyrimais nustatyta, kad tai yra:

* kvota, normatyvai;

* kraštutiniai terminai;

* darbas kitų akivaizdoje;

* ribinės situacijos (kai galima arba sėkmė, arba žlugimas);

* konkurencija, varžymasis;

* sunkumų kėlimas;

* fizinės sąlygos (nepatogi darbo poza, kilimas į aukštį ir pan.)

* nepalankios aplinkos sąlygos;

* mašinų ir prietaisų panaudojimas;

* reikalavimas greitai atlikti darbą;

* galimi pavojai;

* rizika savo gyvenimui;

* rizika kitų žmonių gyvenimui;

* tikslumo reikalavimas;

* reikalavimas rodyti iniciatyvą;

* ištvermės reikalavimas;

* darbas atviroje erdvėje (lauko darbai);

* laisvės suvaržymas;

* veiklos detalizavimas;

* dalykiniai susitikimai ir susirinkimai.

O dabar – apie darbus, kuriuose patiriama daugiausiai streso. Nustatyta, kad šių specialybių atstovai darbe patiria stresą dažniausiai:

* gaisrininkai;

* įmonių vadovai;

* taksi vairuotojai;

* gydytojai-chirurgai;

* policininkai;

* lėktuvų pilotai;

* kelių policininkai;

* įvaizdžio kūrimo specialistai;

* reklamos kūrėjai;

* nekilnojamojo turto pardavimo agentai.

Žinoma, galima būtų dėl kai kurių darbų suabejoti – pavyzdžiui, dėl įvaizdžio ar reklamos specialistų, bet jie, matyt, įtraukti į “neramiausių“ sąrašą todėl, kad dirbant taip pat pasitaiko nemažai faktorių, kurie sukelia stresą.

Įdomus ir kiek netikėtas “ramiausių“ specialybių dešimtukas:

* muzikos instrumentų meistras;

* gydytojas-statistas;

* teismo raštininkas;

* krautuvo operatorius;

* buitinės technikos remonto meistras;

* medicininės dokumentacijos pildymo specialistas;

* bibliotekininkas;

* buhalteris;

* klavišinių instrumentų derintojas;

* valytojas.

Čia gal nesutikčiau dėl buhalterio darbo – atrodytų, ir dėl atsakomybės, ir dėl darbo pobūdžio (galimų klaidų) jis nėra jau toks ramus. Beje, pastebėjau, kad beveik visi šio sąrašo specialistai, išskyrus kelis, nedirba su žmonėmis – gal todėl jų darbas ramus?..

Visuomet buvo įdomu – kodėl žmonės renkasi darbą, kuriame yra stresą sukeliančių faktorių. Juk tam reikia drąsos, pasiaukojimo, ir galiausiai.. ištvermės bei atsparumo stresams. Plačiau apie šiuos tyrimus galima paskaityti čia.

O ką apie tai manote jūs?

Mitai apie stresą

Gyvename skubėjimo, įtampos amžiuje, todėl ir mitų apie stresą sklando nemažai. Dėl to galime susidaryti klaidingą nuomonę apie streso priežastis ir pasekmes. Peržvelkime psichoterapeuto O. Radiuk surinktus mitus apie stresą ir jų paneigimus.

Stresas negali pakenkti sveikatai, nes tai psichikos procesai. Jau įrodyta, kad stresas daro poveikį ne tik psichiniams, bet ir fiziologiniams procesams. Streso sukelti negalavimai gali būti pavojingi sveikatai ir sukelti įvairias ligas: stenokardiją, hipertoniją, imunodeficitą, skrandžio opą ir t.t..

Nuo streso kenčia tik silpni žmonės. Greičiau priešingai: stiprius stresus patiria aktyvūs, valingi žmonės, kurie išsikelia sudėtingas gyvenimo užduotis ir siekia jas įgyvendinti per kuo trumpesnį laikotarpį. Tokie veiksmai gali sukelti įtampą, pervargimą, o tai ir sukelia stresą.

Mes negalime valdyti stresinių situacijų, nes stresas mūsų laikais neišvengiamas, todėl visi esame jo aukos. Įtampą patiriame dėl stresą sukeliančios situacijos arba dėl mūsų reakcijos į stresinę situaciją. Ir vis dėl to didžioji dalis stresų – psichologinio pobūdžio, t.y., stresą provokuoja ne tiek tai, kas vyksta su žmogumi, bet būtent tai, ką jis galvoja apie situaciją – pačio žmogaus mintys. Kaip žinia, savo mintis mes galime išmokti valdyti, todėl ir sukeliančias stresą mintis suvaldyti galime.

Mes visada žinome, kada patiriame didelį stresą. Ne visada yra taip. Stresas – maksimalios koncentracijos kritinėje situacijoje reakcija, jo paskirtis – išgyventi ekstremalioje situacijoje: kai reikia veikti, o ne svarstyti ar jausti. Po stiprių stresų būdingi streso simptomai atsiranda jau po to, kai grėsmė praeina ir įtampa pradeda mažėti.

Streso priežastis lengva nustatyti. Šis teiginys yra teisingas, jei yra nedidelis stresas, kai streso simptomai išryškėja iš karto po kažkokio poveikio. Bet jei stresas stiprus, tuomet, kaip ir anksčiau buvo minėta – streso požymiai neišryškėja tol, kol įtampa nesumažėja. Tokiose situacijose streso priežasčių nustatymas gerokai sudėtingesnis.

Visi žmonės į stresą reaguoja vienodai. Tikrai ne. Kiekvienas žmogus unikalus, todėl kiekvienam skirtingos ir streso priežastys, ir streso simptomai, ir gebėjimas išgyventi stresą bei įveikti jo pasekmes. Nors stresinė situacija vystosi pagal tam tikrus visiems žmonėms bendrus dėsnius, tačiau streso sukeltos įtampos išraiška skirtingiems žmonėms gali būti visiškai skirtinga.

Laimingas gyvenimas turi būti be stresų. Išvengti jų vargiai ar pavyks, nes gyvenimo tikslų siekimas, o kartais ir išorinės aplinkybės gali sukelti stresą. Ką tikrai moka laimingas žmogus – tai valdyti savo būseną bet kokiose gyvenimo situacijose.

Nuo streso kenčia tik suaugusieji. Vaikų ir paauglių stresinės reakcijos vystymosi mechanizmas lygiai toks pats, kaip ir suaugusių žmonių. Žinoma, streso priežastys tokiame amžiuje kitokios, nei suaugusiųjų, tačiau vaikai ir paaugliai rizikuoja patirti lygiai tokius pačius streso sukeltus sutrikimus, kaip ir suaugę žmonės.

Kai kurie žmonės linkę stresuoti, todėl jiems beprasmiška mokytis įveikti stresą. Iš tiesų – kai kurie genetiniai, biologiniai ir socialiniai faktoriai įtakoja streso lygį. Pavyzdžiui, choleriškas temperamentas, būtinybė gydytis hormoniniais preparatais ar gyvenimas dideliame mieste. Visa tai didina stresų kiekį, stiprumą ir trukmę, tačiau tai nereiškia, kad nereikia mokytis valdyti stresą ir suprasti jo priežastis. Atvirkščiai: tokiu atveju tai būtina.

Vienintelis dalykas, padedantis nuo streso – poilsis. Ne visai taip. Jei žmogus negali atsikratyti įtampos – joks poilsis nepadės. Beje, vienas iš natūraliausių būdų atsikratyti vidinės įtampos yra būtent fizinis aktyvumas – tai puikus būdas sumažinti streso pasekmes. Mes turime mokytis atpažinti streso priežastis ir jas šalinti, turime išmokti atsipalaiduoti ir išlaikyti vidinę pusiausvyrą. Tuomet jokie stresai nebaisūs.