Mėnuo: liepos 2012

Lakštingala ir varna

Šalia savo lizdo ant obels šakos tupėjo lakštingala ir čiulbėjo. Jos širdį užtvindė gyvenimo džiaugsmas. Supantis lakštingalą pasaulis buvo nuostabus, ir jos daina tiesiog savaime liejosi iš krūtinės.

Staiga šaka, ant kurios ji tupėjo, stipriai susiūbavo. Lakštingala liovėsi čiulbėjus, apsižvalgė ir pamatė, kad kaimynystėje nutūpė varna.

Lakštingala pagalvojo, kad varna pritūpė jos pasiklausyti, bet varna, kruopščiai išsivaliusi snapą, kimiai karktelėjo:

– Antrame savo dainos takte tu per aukštai imi bemolį ir tą patį darai su diezu penkioliktame takte, o aštuonioliktame pamiršti bekarą. O šiaip, visumoje, tu dainuoji visai neblogai.

Lakštingala šiek tiek sutriko. Dainuodama ji visai negalvojo apie bemolius ir diezus. Daina laisvai liejosi iš jos krūtinės, nes pasaulis lakštingalai buvo kupinas meilės, o širdis pripildyta jos šviesos.

Ji vėl iš pradžių uždainavo savo dainą, bet sudainavusi iki keturiolikto takto, susigėdusi nutilo.

– Mes, kuršių lakštingalos, visada buvome geriausios dainininkės, bet mums niekas niekada nesakė nei apie diezus, nei apie bemolius, o bekaras man apskritai skamba kaip varnos karksėjimas. Oi, atleisk, kaimyne! Aš nenorėjau tavęs įžeisti. Aš turėjau omenyje kitas varnas, kurios, kaip ir aš, neturi jokio supratimo apie muzikinį išsilavinimą.

– Nieko tokio, aš tau atleidžiu, – nuolankiai karktelėjo varna, – iš kur tu galėjai žinoti, kad konservatorijoje aš baigiau vokalo klasę ir visas dainavimo subtilybes išstudijavau nuo “a“ iki “ž“. Mane kvietė net sostinės operos teatras, bet štai ištekėjau, pati supranti – šeima, vaikai… Aš jiems savo raudoną diplomą vis parodau, kad jie galėtų didžiuotis savo gimine, – kiek patylėjusi pridūrė ji.

– O kokią konservatoriją jūs baigėte? – pereidama į kreipinį “jūs“ nedrąsiai paklausė lakštingala.

– Kokią? Žinoma, mūsų sostinės, komercinį skyrių, – išdidžiai iškarksėjo varna.

– Gerbiama kaimyne, ar negalėtumėte jūs man teisingai padainuoti bemolį antrame mano dainos takte ir diezą penkioliktame? Aš labai noriu teisingai dainuoti savo dainas, kad mano vaikai klaidingai neišmoktų iš manęs dainuoti savąsias dainas. Miela kaimyne, prašau, mes, lakštingalos, lengvai mokomės, ir aš pasistengsiu būti uoli mokinė.

– Nieko nėra lengvesnio, – sukarksėjo varna, – antrame ir penkioliktame takte vietoje savo įmantrių ir niekam nesuprantamų trelių tu turi dainuoti: “kar-r-r-r“. Ir nesugalvok man prieštarauti. Aš vis dėl to diplomuota varna, o tu kol kas niekas. Nagi, kartok paskui mane: “kar – r – r – r“…

Autorius – Piotr Zorin

Saulėtos nuotaikos, gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Darbas ir stresas

Tam tikrų specialybių žmonės dirbdami beveik nuolat patiria didesnį ar mažesnį stresą. Yra atlikti tyrimai ne tik apie darbus, kurių nuolatinis palydovas – stresas, bet ir apie bendrus faktorius, kurie bet kokiame darbe sukelia stresą.

Todėl pirmiausiai apie stresorius – faktorius, sukeliančius darbe stresinę reakciją. Juos žinoti tikrai naudinga, nes tuomet lengviau valdyti ir savo reakcijas, ir pačią situaciją. Tyrimais nustatyta, kad tai yra:

* kvota, normatyvai;

* kraštutiniai terminai;

* darbas kitų akivaizdoje;

* ribinės situacijos (kai galima arba sėkmė, arba žlugimas);

* konkurencija, varžymasis;

* sunkumų kėlimas;

* fizinės sąlygos (nepatogi darbo poza, kilimas į aukštį ir pan.)

* nepalankios aplinkos sąlygos;

* mašinų ir prietaisų panaudojimas;

* reikalavimas greitai atlikti darbą;

* galimi pavojai;

* rizika savo gyvenimui;

* rizika kitų žmonių gyvenimui;

* tikslumo reikalavimas;

* reikalavimas rodyti iniciatyvą;

* ištvermės reikalavimas;

* darbas atviroje erdvėje (lauko darbai);

* laisvės suvaržymas;

* veiklos detalizavimas;

* dalykiniai susitikimai ir susirinkimai.

O dabar – apie darbus, kuriuose patiriama daugiausiai streso. Nustatyta, kad šių specialybių atstovai darbe patiria stresą dažniausiai:

* gaisrininkai;

* įmonių vadovai;

* taksi vairuotojai;

* gydytojai-chirurgai;

* policininkai;

* lėktuvų pilotai;

* kelių policininkai;

* įvaizdžio kūrimo specialistai;

* reklamos kūrėjai;

* nekilnojamojo turto pardavimo agentai.

Žinoma, galima būtų dėl kai kurių darbų suabejoti – pavyzdžiui, dėl įvaizdžio ar reklamos specialistų, bet jie, matyt, įtraukti į “neramiausių“ sąrašą todėl, kad dirbant taip pat pasitaiko nemažai faktorių, kurie sukelia stresą.

Įdomus ir kiek netikėtas “ramiausių“ specialybių dešimtukas:

* muzikos instrumentų meistras;

* gydytojas-statistas;

* teismo raštininkas;

* krautuvo operatorius;

* buitinės technikos remonto meistras;

* medicininės dokumentacijos pildymo specialistas;

* bibliotekininkas;

* buhalteris;

* klavišinių instrumentų derintojas;

* valytojas.

Čia gal nesutikčiau dėl buhalterio darbo – atrodytų, ir dėl atsakomybės, ir dėl darbo pobūdžio (galimų klaidų) jis nėra jau toks ramus. Beje, pastebėjau, kad beveik visi šio sąrašo specialistai, išskyrus kelis, nedirba su žmonėmis – gal todėl jų darbas ramus?..

Visuomet buvo įdomu – kodėl žmonės renkasi darbą, kuriame yra stresą sukeliančių faktorių. Juk tam reikia drąsos, pasiaukojimo, ir galiausiai.. ištvermės bei atsparumo stresams. Plačiau apie šiuos tyrimus galima paskaityti čia.

O ką apie tai manote jūs?

Mitai apie stresą

Gyvename skubėjimo, įtampos amžiuje, todėl ir mitų apie stresą sklando nemažai. Dėl to galime susidaryti klaidingą nuomonę apie streso priežastis ir pasekmes. Peržvelkime psichoterapeuto O. Radiuk surinktus mitus apie stresą ir jų paneigimus.

Stresas negali pakenkti sveikatai, nes tai psichikos procesai. Jau įrodyta, kad stresas daro poveikį ne tik psichiniams, bet ir fiziologiniams procesams. Streso sukelti negalavimai gali būti pavojingi sveikatai ir sukelti įvairias ligas: stenokardiją, hipertoniją, imunodeficitą, skrandžio opą ir t.t..

Nuo streso kenčia tik silpni žmonės. Greičiau priešingai: stiprius stresus patiria aktyvūs, valingi žmonės, kurie išsikelia sudėtingas gyvenimo užduotis ir siekia jas įgyvendinti per kuo trumpesnį laikotarpį. Tokie veiksmai gali sukelti įtampą, pervargimą, o tai ir sukelia stresą.

Mes negalime valdyti stresinių situacijų, nes stresas mūsų laikais neišvengiamas, todėl visi esame jo aukos. Įtampą patiriame dėl stresą sukeliančios situacijos arba dėl mūsų reakcijos į stresinę situaciją. Ir vis dėl to didžioji dalis stresų – psichologinio pobūdžio, t.y., stresą provokuoja ne tiek tai, kas vyksta su žmogumi, bet būtent tai, ką jis galvoja apie situaciją – pačio žmogaus mintys. Kaip žinia, savo mintis mes galime išmokti valdyti, todėl ir sukeliančias stresą mintis suvaldyti galime.

Mes visada žinome, kada patiriame didelį stresą. Ne visada yra taip. Stresas – maksimalios koncentracijos kritinėje situacijoje reakcija, jo paskirtis – išgyventi ekstremalioje situacijoje: kai reikia veikti, o ne svarstyti ar jausti. Po stiprių stresų būdingi streso simptomai atsiranda jau po to, kai grėsmė praeina ir įtampa pradeda mažėti.

Streso priežastis lengva nustatyti. Šis teiginys yra teisingas, jei yra nedidelis stresas, kai streso simptomai išryškėja iš karto po kažkokio poveikio. Bet jei stresas stiprus, tuomet, kaip ir anksčiau buvo minėta – streso požymiai neišryškėja tol, kol įtampa nesumažėja. Tokiose situacijose streso priežasčių nustatymas gerokai sudėtingesnis.

Visi žmonės į stresą reaguoja vienodai. Tikrai ne. Kiekvienas žmogus unikalus, todėl kiekvienam skirtingos ir streso priežastys, ir streso simptomai, ir gebėjimas išgyventi stresą bei įveikti jo pasekmes. Nors stresinė situacija vystosi pagal tam tikrus visiems žmonėms bendrus dėsnius, tačiau streso sukeltos įtampos išraiška skirtingiems žmonėms gali būti visiškai skirtinga.

Laimingas gyvenimas turi būti be stresų. Išvengti jų vargiai ar pavyks, nes gyvenimo tikslų siekimas, o kartais ir išorinės aplinkybės gali sukelti stresą. Ką tikrai moka laimingas žmogus – tai valdyti savo būseną bet kokiose gyvenimo situacijose.

Nuo streso kenčia tik suaugusieji. Vaikų ir paauglių stresinės reakcijos vystymosi mechanizmas lygiai toks pats, kaip ir suaugusių žmonių. Žinoma, streso priežastys tokiame amžiuje kitokios, nei suaugusiųjų, tačiau vaikai ir paaugliai rizikuoja patirti lygiai tokius pačius streso sukeltus sutrikimus, kaip ir suaugę žmonės.

Kai kurie žmonės linkę stresuoti, todėl jiems beprasmiška mokytis įveikti stresą. Iš tiesų – kai kurie genetiniai, biologiniai ir socialiniai faktoriai įtakoja streso lygį. Pavyzdžiui, choleriškas temperamentas, būtinybė gydytis hormoniniais preparatais ar gyvenimas dideliame mieste. Visa tai didina stresų kiekį, stiprumą ir trukmę, tačiau tai nereiškia, kad nereikia mokytis valdyti stresą ir suprasti jo priežastis. Atvirkščiai: tokiu atveju tai būtina.

Vienintelis dalykas, padedantis nuo streso – poilsis. Ne visai taip. Jei žmogus negali atsikratyti įtampos – joks poilsis nepadės. Beje, vienas iš natūraliausių būdų atsikratyti vidinės įtampos yra būtent fizinis aktyvumas – tai puikus būdas sumažinti streso pasekmes. Mes turime mokytis atpažinti streso priežastis ir jas šalinti, turime išmokti atsipalaiduoti ir išlaikyti vidinę pusiausvyrą. Tuomet jokie stresai nebaisūs.

Tiesa trumpose istorijose

Atgaila (vienuolis Varnava)

Įkrito žmogus į gilią prarają.
Guli sužeistas, kankinasi…
Subėgo draugai. Laikydamiesi vienas už kito, pabandė nusileisti iki jo ir išgelbėti, bet patys vos į prarają nenugarmėjo.
Atėjo gailestingumas. Nuleido kopėčias į prarają, bet – ech!.. nepasiekia jos iki galo!
Sugužėjo kažkada žmogaus padaryti geri darbai, metė į prarają ilgą virvę. Bet taip pat – per trumpa…
Taip pat bergždžiai bandė gelbėti žmogų: jo garsi šlovė, dideli pinigai, valdžia…
Pagaliau priėjo atgaila. Ištiesė jam ranką. Griebė ją žmogus ir… išlipo iš prarajos!
– Kaip tau tai pavyko? – stebėjosi visi.
Bet atgailai nebuvo kada atsakyti.
Ji skubėjo pas kitus žmones. Kuriuos išgelbėti galėjo tik ji…

Kodėl reikia atleisti

– Mokytojau, sakykite, kodėl reikia atleisti?
– Sakyk, ar gerai jautiesi, kai pyksti?
– Ne…
– Kaip manai, ar gerai jaučiasi tie, ant kurių pyksti?
– Manau, kad ne.
– Tuomet jei ir tau, ir kitiems blogai – ar gali tai būti gerai?
– Ne…
– Todėl ir atleisk – kad ir tau, ir kitiems būtų gerai!

“Dosnus“ godumas (vienuolis Varnava)

Panoro godumas su skurdu pasidalinti savo turtais.
Padalino jį į dvi dalis, o kurią atiduoti – nežino. Tai viena, tai kita jam didesnė atrodo. O didesnę juk atiduoti gaila. Nusprendė ją sumažinti. Paskui dar, ir dar…
Dalino-dalino, ir liko iš mažesnės dalies tik trupinėlis.
– Nieko, – nusprendė godumas. – Skurdas ir tai apsidžiaugs gavęs!
Ir tikrai, skurdas buvo net labai laimingas ir dėl tokios menkos nuotrupos.
O godumas, užmigdęs savo sąžinę, po šito dar godesnis pasidarė.

Jei nori būti laimingas – būk (A. Lopatina)

– O varge, varge, – sėdėdamas ant suolelio, dūsavo žmogus, o ašaros tekėjo jo veidu.
– Kodėl tu nuolat dūsauji? – supyko žmona. – Jei nori būti laimingas – bent jau nustok dejuoti.
– Kaip gi aš galiu būti laimingas, jei laimė manęs neaplanko? Užtat nelaimės liejasi ant mano vargšės galvos viena po kitos: derlius mažas, stogas prakiuro, tvora sulūžo, kojas skauda. O, vargas man, vargas, – verkė žmogus.
Išgirdo Laimė žmogaus dejones ir pagailėjo vargšelio. Nusprendė užsukti į jo namus.
Pabeldė Laimė į langą ir tarė: “Jei nori būti laimingas – būk!“
– Palauk, nustok verkti, kažkas šviečia mūsų lange! – pasakė žmona žmogui.
– Užtrauk užuolaidas! Ši šviesa mane akina ir trukdo dejuoti, – liepė žmogus žmonai ir vėl pradėjo raudoti.
Gūžtelėjo pečiais Laimė ir… nuskrido sau.

Debesis (vienuolis Varnava)

Užstojo debesis saulę.
Aptemo viskas aplinkui. Niūru pasidarė.
Paukščiai nustojo čiulbėti.
Apsidžiaugė debesis:
– Viskas! Dabar atėjo mano laikas, mano valdžia – amžiams!
Bet papūtė vėjas. Nuvijo debesį. Iš karto prašviesėjo. Ir paukščiai vėl sučiulbėjo.
Dar garsiau, nei anksčiau: džiaugdamiesi saule ir tuo, kad debesies laikas niekada neateis amžiams!

Visiems gražaus savaitgalio! 🙂

Apie vandenį

Vanduo, kaip ir deguonis, yra svarbiausias gyvybę palaikantis faktorius. Didesnę dalį žmogaus kūno sudaro vanduo – jis reikalingas visiems gyvybiniams procesams, todėl netekti net dešimtosios dalies kūno skysčių yra pavojinga. Norint išlaikyti normalų vandens balansą organizme, reikia nuolat jį papildyti.

Yra daug vandens rūšių: šaltinio, polydžio, gyvas (šarminis), mineralinis, distiliuotas, sidabrinis ir t.t.. Kiekvienas iš jų savaip naudingas, bet koks žmogui tinkamiausias? Toks, kuris savo struktūra artimiausias žmogaus organizmo ląstelių skysčio struktūrai.

Toks vanduo labiausiai atitinka ląstelių skysčio molekulės diametrą, jis lengvai praeina per ląstelių membraną. Dėl to visos cheminės reakcijos organizme vyksta sklandžiai ir greitai, aktyvuojama druskų apykaita. Be to, toks vanduo turi būti tinkamos pH reikšmės,t.y., atitikti organizmo vidinės terpės parametrus. Peržvelkime įvairaus vandens savybes.

Šaltinio vanduo. Tai natūraliai išeinantys į žemės paviršių požeminiai ir gruntiniai vandenys. Iš esmės jis mažai kuo skiriasi nuo šulinio vandens – tik tuo, kad šulinys yra iškasamas. Kildamas į paviršių, šis vanduo praeina natūralaus filtro sluoksnius (smėlio, molio).

Tokio vandens savybės gali būti skirtingos dėl skirtingos sudėties. Jei jis neužterštas, tai tikrai gali būti sveikatos ir energijos šaltinis. Kadangi daugelio šaltinių vandens sluoksnis yra negiliai, į jį gali patekti kenksmingos medžiagos iš žemės paviršiaus, ypač jei netoliese yra pramoniniai objektai. Todėl gerti nepatikrinto šaltinio vandenį gali būti nesaugu.

Mineralinis vanduo. Tai geriamasis vanduo su mikroelementais ir mineralinėmis druskomis. Toks vanduo yra 2-jų ir daugiau kilometrų gilyje. Kartais pakyla į paviršių natūraliai, daromi ir gręžiniai. Kiekvieno mineralinio šaltinio vanduo ypatingas savo sudėtimi ir pastoviu elementų kiekiu.

Priklausomai nuo sudėties, gali turėti įvairių gydomųjų savybių: gerinti virškinimą ir medžiagų apykaitą, gydyti virškinamojo trakto ligas, papildyti organizmą tam tikromis mineralinėmis druskomis ir mikroelementais. Mineralinį vandenį galima gerti periodiškai, profilaktiškai.

Polydžio vanduo. Tai vanduo, kuris gaunamas tirpinant ledą arba sniegą. Tyrimais nustatyta, kad toks vanduo artimas savo struktūra žmogaus organizmo ląstelių skysčio struktūrai. Be to, šiame vandenyje nėra vadinamojo sunkiojo vandens ( kai vandens molekulėje vietoj vandenilio yra jo izotopas – deiteris).

Gaminamas paprastai – stikliniame inde užšaldomas vanduo ir atšildomas kambario temperatūroje. Tam, kad nebūtų sunkiojo vandens ir kitų kenksmingų priemaišų, išmetame pirmąjį susidariusį paviršiuje ižą, ir tik paskui pilnai užšaldome likusį vandenį. Šis vanduo teikia energijos ir sveikatos.

“Gyvas“ ir “negyvas“ vanduo. Toks vanduo pagaminamas prietaisu, kuriame vykstant elektrolizei, pagaminamas jonizuotas (aktyvuotas) rūgštinis ir šarminis vanduo. Rūgštinis (negyvas) vanduo turi silpną teigiamą elektros krūvį. Šarminis (gyvas) vanduo – silpną neigiamą elektros krūvį.

Rūgštinis vanduo – natūralus baktericidas. Šarminis skirtas palaikyti optimaliam rūgščių-šarmų balansui organizme. Geros sveikatos ir ilgaamžiškumo sąlyga ir yra optimalus rūgščių ir šarmų balansas. Rūgštinių atliekų kaupimasis – senėjimo bei ligų priežastis. Šarmai neutralizuoja rūgštis. Be to, toks vanduo – natūralus antioksidantas, yra tiesiogiai įsisavinamas, su juo gauname daugiau deguonies.

Sidabrinis vanduo. Šis vanduo turi sidabro jonų, kurių koncentracija matuojama miligramais litre. Sidabrinio vandens baktericidinės, gydomosios savybės žinomos nuo senų laikų: jis naikina mikrobus ir bakterijas. Todėl juo gydomos įvairios infekcinės ligos ir uždegimai.

Distiliuotas vanduo. Gryniausias, nes jame nėra jokių priedų ir priemaišų. Jį labai vertino sveikatos adeptas Polis Bregas – dėl to, kad jame nėra druskų. Tačiau gerti jį pastoviai nerekomenduojama, nes jame negyvena net žuvys – tai verčia susimąstyti.

Yra ir kitokio vandens – šungitinio, auksinio, koralinio, varinio, titnaginio ir t.t.. Kiekvienas iš jų turi specifinių savybių ir yra savaip vertingas. Ir nepamirškime mums labai tinkančio struktūrizuoto “vandens“ – daržovėse ir vaisiuose esančių sulčių. Dabar vasara – valgykime jų iki soties! 🙂

Sveikatos ar ligų medicina?

* Medicinos apibrėžime rašoma, kad medicina (lot.) – mokslinių žinių ir praktinių priemonių sistema, skirta žmogaus sveikatai ir darbingumui saugoti bei stiprinti, gyvenimui ilginti, ligoms pažinti ir gydyti.

* Senovėje žmones gydė žyniai ir žolininkai, šiuolaikinius žmonės gydo medikai. Tačiau nežiūrint medicinos progreso, ligos tebeklesti, ir jų vis daugėja. Negalime tvirtinti nei apie žmonių sveikatos pagerėjimą, o tuo labiau apie sveikatą – kaip kiekvieno šiuolaikinio žmogaus normalią būseną.

* Šiuolaikinė medicina neaiškina žmogui – kas yra sveikata ir kaip būti sveikam. O štai apie ligas parašyta daugybė knygų tomų. Maža to, dažnas gydytojas pasakys, kad sveikų žmonių nėra – lyg sveikata būtų abstraktus ir nepasiekiamas dalykas, o liga – norma.

* Tarsi sveikas žmogus – tai toks pacientas, kurio ligos dar akivaizdžiai negresia organizmo funkcionavimui. O jei pažiūrėsite atidžiau – retas, rimtai susirgęs visiškai pasveiksta. Beje, nemažai gydytojų serga tomis pačiomis ligomis, nuo kurių gydo savo pacientus. Ir ne vienas atviruose pokalbiuose pripažįsta, kad negali jų išgydyti.

* Kodėl taip yra? Ar medikai tokie jau bejėgiai? Tikrai ne: juk kiekvienas stoja mokytis medicinos su geriausiais ketinimais padėti žmonėms pasveikti ir suprasti ligų priežastis. Tačiau reikia aiškiai atskirti mediciną ir šiuolaikinę sveikatos apsaugos sistemą – šie dalykai turi mažai ką bendro.

* Būtent gydymo proceso organizavimo sistema – komercinė medicina ir farmakologija – daro medikus šios sistemos įkaitais. Tokiai sistemai reikalingi silpni, ligoti pacientai, iš kurių galima gauti pelną. Sveikas žmogus pelno tokiai sistemai neneša.

* Taigi, gydytojai tiesiog paklūsta sistemos standartams: standartinė paciento apžiūra, standartinių vaistų kiekvienai konkrečiai ligai paskyrimas, gydymas pagal patvirtintą standartą ir t.t.. Medikai veikia pagal sistemos instrukcijas, neatsižvelgdami į kiekvieno žmogaus personalinius ypatumus. Nes instrukcijų nesilaikymas gresia gydytojo etikos pažeidimu.

* Tai nereiškia, kad tokioje sistemoje, kur medicininę pagalbą pakeitė komercinės paslaugos, nėra talentingų, puikių gydytojų – jų tikrai yra. Tačiau.. jie išlieka ne sistemos dėka, bet veikdami dažnai priešingai ir pasikliaudami būtent moraliniais aspektais, nuoširdžiu ketinimu padėti.

* Stipriausia sistemos dalis, užtikrinanti jos išgyvenimą, o kartu silpniausia, galinti ją sugriauti – tai, žinoma, žmonės. Mes su jumis. Pagalvokite: argi galės išgyventi tokia vien naudos siekianti sistema, jei visi žmonės bus sveiki ir mokės rūpintis savo sveikata?

* Kas gi trukdo žmogui sveikai gyventi? Žinių trūkumas, lengvabūdiškas požiūris į savo sveikatą, ir.. tingėjimas – juk tabletė yra lengviausias būdas numalšinti nemalonius simptomus. Tačiau vaistai dažniausiai suteikia laikiną palengvėjimą – skausmo numalšinimą ar kitokių simptomų pašalinimą, bet nepašalina ligos priežasties.

* Štai dėl tokių laikinų palengvėjimų žmogus dažnai ir tampa pastoviu vaistų vartotoju. Geriausias to pavyzdys – pagyvenę žmonės, kurie geria vaistus ištisomis pakuotėmis. O juk pradėjo nuo vienos ar kelių tablečių, kol nepradėjo jų gerti saujomis: nuo skausmo, geram virškinimui, nuo nemigos, spaudimui reguliuoti, atminčiai gerinti, cholesteroliui mažinti, kraujagyslėms valyti, o dar vitaminai, maisto papildai ir t.t.. ir t.t..

* Taip prasideda savigyda ir neatsakingas vaistų vartojimas. O jei dar apie laikiną pagerėjimą papasakoja draugams ir kaimynams kaip apie stebuklingą “išgijimą“.., tuomet ir jie puola “gerinti“ savo sveikatą.. O juk kiekvienoje tabletėje – nedidelis kiekis nuodų, o jei jų keletas? Nuodai, nors ir mikrodozėmis – toksiški, sunkiai pašalinami iš organizmo, todėl vietoje “stebuklingo išgijimo“ galima susilaukti rimtų ligų.

* Išeitis? Aiškus suvokimas, kad už pinigus sveikatos tikrai nenusipirksime. O susirgus ieškoti ligos priežasties ir, pasitarus su pažangiu gydytoju (jų tikrai daugėja!), ligos priežastį šalinti. Suprasti, kad sveikata palaikoma vieninteliu įmanomu būdu – sveika gyvensena.

* Tai procesas, gyvenimo būdas: sveika mityba, pakankamas judėjimas, ryšys su gamta, gera psichinė ir dvasinė būsena, darbo ir poilsio režimas, ir, žinoma – jokių žalojančių sveikatą įpročių. Visa tai ir dovanoja sveikatą – gyvenimą be ligų.

(Mintys iš įvairių paskaitų apie ateities mediciną)