Apie harmoniją su gamta ir sveikatą

* Anksčiau žmonės gyvenamąją vietą pasirinkdavo pagal vandens (pvz., upės) tėkmę, vėjo kryptį, reljefą, augaliją ar gyvūnų elgesį. Oras, vanduo ir maistas turėjo būti prieinami nenaudojant kokių nors ypatingų technikos priemonių. Žmogaus gyvenimo pagrindas buvo harmonija su gamta, jos dėsnių laikymasis. Visos tautos turėjo visuotinę pasaulio sampratą. Tik atradę harmoniją su gamta, sugebėję prie jos prisitaikyti, žmonės išgyveno ir daug pasiekė, kol.. nepasuko technokratijos linkme su egoizmo apraiškomis, gamtos ritmų nepaisymu ir jos niokojimu, stresais ir civilizacijos ligomis.

* Makrokosmosas atsispindi mikrokosmose ir atvirkščiai. Visatos tvarka iki smulkiausių detalių paklūsta harmonijos ir evoliucijos dėsniams, joje viskas tikslinga, viskas vystosi ir kinta, o tai, kas atgyveno, duoda impulsą naujam etapui ar veiksmui. Visi gamtos dėsniai paremti priešybių vienybe ir natūralia energijų pusiausvyra. Ir tai kartojasi, judėjimas nesibaigia niekada – kaip diena ir naktis, kaip įkvėpimas ir iškvėpimas. Tik šiuolaikinis žmogus siekia išorinio pasaulio kontrolės ir stabilumo, tuo tarpu gamtoje stabilūs tik nuolatiniai pokyčiai. Kuo aukštesnis technikos lygis, tuo mažesnė natūrali aplinka ir didesnis atotrūkis nuo gamtos.

* Daugelį neigiamų poveikių mes susikūrėme patys. Jei ką nors pernelyg sureikšminame arba jei į ką nors nekreipiame dėmesio, mes susipainiojame, mums pradeda nesisekti arba pradedame sirgti. Dažniausiai nekreipiame dėmesio į elektrifikuotą aplinką, daugybę cheminių medžiagų buityje ir maiste, geopatogeninius veiksnius, nepaisome ir dienos režimo. Ką pernelyg sureikšminame? Komfortą, besaikį pataikavimą norams (vartojimą), įvairios technikos poreikį. Rezultatai – jei mūsų gyvenime yra du ar daugiau tokių veiksnių, galime turėti nemalonias pasekmes psichikai ir sveikatai.

* Žmonės – ne mašinos. Kiekviena siena, kiekviena izoliuota patalpa atima iš mūsų dalį gamtos ir atitolina mus nuo natūralių sąlygų. Technikos pažanga – puiku, bet neleiskime, kad ji visiškai atskirtų mus nuo gamtos ir ardytų natūralų gyvenimo ritmą. Atsakykime sau nuoširdžiai – kiek per dieną laiko praleidžiame gryname ore, ar pakankamai judame, ar pailsime, ar randame laiko pabūti tyloje ir ramybėje, ar laikomės režimo? Kaip manote, kokiu būdu žmogus gali išlaikyti elementarią ir natūralią fizinę bei psichinę pusiausvyrą?

* Juk kartu su technikos pažanga mes nemutuojame į biorobotus.. Tai, kad technokratinis gyvenimo būdas žmogui – gamtos daliai – yra svetimas, įrodo ir vis didėjantis vadinamų civilizacijos ligų skaičius, kurių didžioji dalis – psichiniai sutrikimai. Dažnas pagalvoja, kad senieji protėvių mokymai ar papročiai tėra nereikalinga atgyvenusi seniena. Tačiau būtent dėl senųjų tiesų ignoravimo – kurios, beje, išbandytos ir patikrintos gyvenimu – mes patiriame tiek stresų ir negalavimų. Žinoma, visko šiuolaikiniame gyvenime pritaikyti neįmanoma, bet pagrindinių gyvenimo principų jokia technika nepakeis ir neatstos, jie veikia, jų iš naujo išradinėti nereikia, o štai jų nepaisymas gali būti pavojingas.

* Šiuo atveju labai naudinga išmintinga sintezė. Juk sveikata ir dvasinė pusiausvyra yra didžiulis turtas – tą jums patvirtins kiekvienas, kad ir trumpam jos netekęs. Jokie materialiniai turtai ar technikos stebuklai jos nepakeis.. Jei pažeidžiame gyvenimo principus ir ritmus, pirmiausiai nukenčia mūsų sveikata. Todėl.. pritariu lozungui “atgal į gamtą“! Saulės šviesa, grynas oras ir vanduo – mūsų vieninteliai gyvybės šaltiniai, būkime dėkingi už juos.. Gamtos paros ritmai – mums natūraliausi ir sveikiausi. Pažinkime juos, tegul jie tampa mūsų gyvenimo ritmu, tuomet būsime harmonijoje su savimi ir viskuo, kas mus supa.. O technika lai užima garbingą padėjėjo (bet ne valdytojo) vietą 🙂 .

Linkiu visiems entuziazmo, sveikatos ir harmonijos! Smagaus savaitgalio! 😀

Reklama

Organizmo valymas pagal Ajurvedą

Ajurvedos mokymas teigia, kad daugelio ligų šaknys yra organizmo užterštume. Tradicinė medicina naudoja sąvoką šlakai – taip pavadindami tam tikras nuosėdas ir atliekas, susidarančias organizme vykstant medžiagų apykaitos procesams, o ypač jiems sutrikus. Šių atliekų organizmas nesugeba pašalinti. Prie šlakų priskiriamos ir nuodingos medžiagos, kurios per maistą, vandenį ar kvėpavimą patenka į organizmą ir lieka nepašalintos.

Ajurveda sanskrito kalba šlakus vadina ama – tai nevienalytė lipni masė, kuri užteršia žarnyną ir kitus kanalus: kapiliarus ir kraujagysles. Tokiu būdu gali įvykti daug cheminių pakitimų, kurių metu susidaro toksinai. Jie patenka į kraują ir pradeda cirkuliuoti organizme. Toksinai gali susikaupti nusilpusiose kūno dalyse sudarydami sukietėjimus, užsikimšimus, užsistovėjimus, taip susilpnindami organų veiklą ir sumažindami audinių atsparumą. Galutinai liga pasireiškia pažeistuose organuose artrito, diabeto, širdies ligų ir kitų susirgimų pavidalu. Apnašos ant liežuvio ir nemalonus kūno kvapas parodo, kad organizme atsirado šlakai (ama).

Kad suprastume, kaip svarbu yra išlaikyti neužterštą organizmą, pažiūrėkime į kūno struktūrą ir “statybos elementus“, kurie Ajurvedoje yra vadinami dhatu. Šie statybos elementai palaiko įvairių organų, sistemų ir gyvybiškai svarbių organizmo dalių funkcionavimą, vystymąsi ir mitybą. Dhatu yra biologinio apsaugos mechanizmo (imuniteto) dalis. Kai sutrinka vienas iš statybinių elementų (dhatu), tai atsiliepia ir kitam, nes kiekvienas iš jų gauna maistą iš gretimo statybinio elemento, tai yra sistema.

Eilės tvarka organizmo statybiniai elementai (dhatu) išsidėstę taip:

1. Plazma (rasa) turi savyje suvirškinto maisto medžiagas ir jomis maitina visus audinius, organus ir sistemas.
2. Kraujas (rakta) tvarko visų audinių ir gyvybiškai svarbių organų oksidaciją ir palaiko gyvybingumą.
3. Raumenys (mamsa) dengia smulkius gyvybinius organus, judina sąnarius ir palaiko kūno fizinę jėgą.
4. Riebalai (meda) atlieka tepimo funkciją, aprūpina riebalais visą kūną.
5. Kaulai (asthi) duoda kūno struktūrai atsparą.
6. Kaulų smegenys ir nervai (madža) užpildo kaulų ertmę ir siunčia sensorinius bei motorinius signalus.
7. Dauginimosi audiniai (šukra ir artava) turi savyje visų audinių ingredientus ir atsako už dauginimąsi.

Organizmo statybiniai elementai sąveikauja nustatyta natūralia biologine tvarka ir palaiko vienas kitą, jų tikslas – normali fiziologinių funkcijų veikla visuose audiniuose, organuose ir sistemose. Ajurveda teigia, kad sveikata – tai tvarka organizme, liga – tvarkos suardymas. Dėl kūno ir proto (streso) nestabilumo pradedame sirgti. Tuo tarpu gerą sveikatą turinčio žmogaus negali paveikti net infekcinės ligos. Švarus, neužterštas organizmas ir ramios emocijos – pagrindiniai sveikatos faktoriai.

Ajurveda moko, kad iš negatyvių emocijų žmogus turi mokytis išsivaduoti, nes jų slopinimas sukelia disbalansą ir ligas kuriančius toksinus. Na, o sukauptus organizme šlakus (amą) reikia tiesiog fiziškai “išsišluoti“ – išsivalyti badavimu, vaistažolėmis, vandens procedūromis ir kvėpavimu. Yra ir daugiau Ajurvedoje taikomų organizmo valymo būdų, tačiau jie gali būti naudojami tik prižiūrint specialistui.

Ajurvedos propaguotojas, gydytojas D.Čopra siūlo paprastą ir kiekvienam priimtiną organizmo valymo būdą. Jis tikrai paprastas: kelias dienas dažnai, maždaug kas pusvalandį ar dažniau, gerti karštą virintą vandenį po kelis gurkšnelius (galite ir daugiau, jei norisi). Ne arbatą ar žolių nuovirus, bet karštą virintą vandenį. Tam reikalui užvirkite vandenį, pavirinkite kelias minutes ir supilkite į termosą. Pasidėkite jį, kad nepamirštumėte, matomoje vietoje ir kas pusvalandį atsigerkite.

Kuo pagrįstas šis organizmo valymo būdas? Karštas vanduo tirpdo šlakus (amą), o valymo poveikis sustiprinamas ir šiluma, ir reguliariu karšto vandens gėrimu. Svarbus ne išgerto karšto vandens kiekis, bet jo temperatūra ir reguliarus atsigėrimas. Tokį valymą galite kartoti kas mėnesį, po kelias dienas ar savaitę. Jei organizmas stipriai užterštas, galite pavalyti ilgiau – vanduo tikrai nepakenks. Valymo sustiprinimui kelis kartus į dieną (bet ne nuolat) į karštą vandenį galite įlašinti kelis lašus citrinos.

Dabar apie vaistažoles, kurios padeda valyti organizmą. Ajurvedoje plačiai naudojamas imbieras, juodieji bei raudonieji pipirai ir visi aitrūs bei aštrūs skoniai, kurie neutralizuoja toksinus. Galime juos naudoti, jei tinka, bet nepamirškime ir augalų, augančių tėvynėje – jie mums labiau dera.

Žarnyną valančios vaistažolės: liucerna, linų sėmenys, šaltekšnio žievė, šeivamedžio vaisiai, šermukšnio uogos, bruknių uogos, agrastų uogos, dilgelės lapai, gubojos šaknys. O taip pat virtos morkos, burokėliai, melionai, birios košės (perlinė, grikių), sėlenos.

Inkstus valančios vaistažolės: bruknių, juodųjų serbentų, beržų ir dilgelės lapai, dirvinis asiūklis, kadagio uogos, paprastasis kietis. Inkstų akmenis ir smėlį tirpdo meškauogės lapai ir takažolė.

Kraujagyslių ir limfos sistemą valančios vaistažolės: gudobelė, raudonėlis, kiaulpienės šaknys, dirvinis asiūklis, baltažiedė notrelė, kadagio uogos, valerijono šaknys, krapų sėklos, pušų spygliai.

Geriau gerti vieno iš žolinių komponentų arbatą, galite daryti mišinius, ypač su dilgelės lapais. Bendra taisyklė: šaukštelis vaistažolių ar uogų užpilamas stikline verdančio vandens, paliekama pritraukti 15-20 minučių ir geriama po pusę stiklinės pusvalandį prieš valgį 3 kartus per dieną. Linų sėmenų arbatą geriausia gerti vakare prieš miegą.

Kad organizmas neužsiterštų, atidžiai rinkitės maistą, gerkite pakankamai vandens, būkite gryname ore, pasirinkite tinkamą fizinį krūvį, venkite stresų ir atsisakykite žalingų įpročių. Ir, žinoma, profilaktiškai atlikite pasirinktą, jums tinkantį organizmo valymą.

Gal žinote paprastų ir efektingų organizmo valymo būdų? Pasidalinkite, būtų įdomu ir naudinga.. 🙂

Miegas ir nemiga pagal Ajurvedą

Greitai užmiegančiam ir gerai miegančiam žmogui miegas atrodo savaime suprantamas dalykas. Tačiau viena labiausiai paplitusių šiuolaikinių medicininių problemų yra nemiga. Jei anksčiau tai buvo vyresnio amžiaus žmonių problema, tai mūsų dienomis nuo nemigos kenčia ir jaunimas. Kodėl taip atsitinka? Kodėl taip paplito nemiga?

Manoma, kad vyresniame amžiuje miego poreikis sumažėja, todėl vyresnių žmonių nemiga laikoma natūraliu dalyku – tiesiog jie mažiau miega. Tačiau nemiga bet kokio amžiaus žmogui nėra normalus dalykas, jei jis jaučiasi nuolat pavargęs ir apsnūdęs. Nuo 17 iki 25 metų žmogaus biologinis miego poreikis yra didesnis, todėl jei tokio amžiaus kenčiama nuo nemigos, reiškia, išsimušta iš optimalaus gyvenimo režimo – t.y., pernelyg apsikrauta mokslais arba darbais.

Mūsų laikais paplitęs lengvabūdiškas alkoholio vartojimas taip pat sunkina nemiga sergančio žmogaus būseną – tai vienas iš nemigos faktorių. Pagrindiniai nemigos požymiai yra šie:
– sunkiai užmiegama;
– kelis kartus naktį pabundama, po to sunku užmigti;
– pabundama labai anksti, 3-4v ryto, ir po to negalima užmigti.

Kartais būna vienas ar keli iš šių požymių, bet svarbiausias nemigos požymis – žmogus neišsimiega ir prabunda apsunkęs, pasyvus ir be jėgų. Miego paskirtis – atgauti pusiausvyrą, atsikratyti įtampos, suteikti poilsį smegenims. Tyrimais įrodyta, kad chroniškas miego trūkumas provokuoja psichologinę įtampą, nerimo būseną, žmogus tampa apatiškas ir mažiau atsparus stresams.

Kas yra miegas? Tai sąmonės ir kūno būsena, kurios metu organizmas yra gilioje ramybėje, kuomet medžiagų apykaita sulėtėja, o smegenys atsijungusios nuo išorinio pasaulio. Geras miegas ateina natūraliai savaime, po jo žmogus jaučiasi žvalus, o energijos pakanka visai dienai. Sveikas miegas retai nutrūksta viduryje nakties, o jei taip ir nutinka, tai žmogus greitai vėl užmiega ir lengvai prabunda ryte.

Miego, maksimalaus atsipalaidavimo būsenoje geriausiai atsinaujina ir visas organizmas, jo atsinaujinimas vyksta nuolat. Nustatyta, kad maždaug kas šešias savaites visiškai atsinaujina kepenys, kiekvieną mėnesį – oda, kas penkias dienas – skrandžio gleivinė, skeletas – kas tris mėnesius, ir beveik viso organizmo ląstelės atsinaujina metų bėgyje (D. Čopra). Štai kodėl svarbi ne tik optimali mityba, bet ir pilnavertis miegas.

Kadangi žmogus yra gamtos dalis, jis pavaldus gamtos ritmams ir ciklams. Todėl yra keturios sąmonės būsenos:
– aktyvios sąmonės arba būdravimo būsena, kurioje esame dieną;
– gilus miegas arba poilsio periodas, kai organizme vyksta aktyvūs atstatomieji procesai;
– miego-sapnavimo periodas, lydimas aktyvių akių judesių;
– paviršutinis miegas, kuris trunka ilgiausiai ir ateina po pirmų dviejų miego fazių.
Per 24 paros valandas šios keturios būsenos cikliškai keičia viena kitą, t.y., atitinka tam tikros paros ritmus.

Anksčiau žmonės gyveno pagal gamtos ritmus, dabar šių ritmų beveik niekas nepaiso ir gyvena pagal.. laikrodį. Be patogumų, civilizacija atnešė ir disharmoniją tarp žmogaus ir gamtos ritmų. Toks gyvenimo būdas alina, nes žmogus negali normaliai išsimiegoti. Kai tik žmogus suvokia gyvenimo cikliškumą ir normalizuoja dienos režimą – gulasi ir keliasi laiku – tuomet jis pailsi ir vėl atgauna žvalumą ir jėgas.

Nemažai žmonių sureikšmina savo nemigą ir nuolat dėl jos nerimauja (subjektyvi nemiga). Toks požiūris gali pabloginti situaciją, nes kartais sergantys žmonės linkę dramatizuoti – tyrimai parodė, kad tokie žmonės dažnai miega ilgiau, nei įprasta ir užmiega greičiau, nors teigia priešingai. Būna ir atvirkščiai – žmonėms akivaizdžiai trūksta miego, bet jie tvirtina, kad išsimiega. Todėl pirmiausia reikia keisti požiūrį į nemigą ir pilnavertį miegą, o paskui jau imtis konkrečių veiksmų padėčiai gerinti.

Psichologai atkreipia dėmesį į dar vieną įdomų fenomeną, kuris vadinamas antrine (paslėpta) nauda. Jo esmė tokia: žmonės, kurie ilgą laiką turi chroniškas liguistas būsenas (tarp jų ir nemigą), ilgainiui gali pradėti nesąmoningai jomis manipuliuoti. Pavyzdžiui, gali sakyti, kad nuovargis dėl nemigos trukdo jiems atlikti kažkokius darbus arba kiekvienai progai pasitaikius gulinėti. Tokia pozicija tik sustiprina chroniškas būsenas.

D. Čopra tvirtina, kad nėra “naktinių“ žmonių, tėra tik netikę ilgamečiai įpročiai, kuriuos galime keisti į sveikus ir normalizuoti savo gyvenimą. Remdamasis Ajurveda, jis pateikia konkrečius pasiūlymus, kurie padeda greitai susigrąžinti normalų miegą. Taigi, pirmiausiai, prieš miegą:
– išsirinkite jums tinkamą gultis laiką (tarp 22-23v) ir gulkitės miegoti tuo pačiu laiku;
– suplanuokite ramų vakarą;
– venkite vakare darbo, kuris reikalauja dėmesio koncentracijos, pasistenkite jį pabaigti valandą iki miego;
– valgykite ne vėliau kaip 8 vakaro (geriausiai – 6-7 vakaro), maistas turi būti lengvai virškinamas;
– ruoškitės miegui 30 minučių iki to, kai atsigulate;
– prieš miegą galite pašildyti kojas pasūdytame karštame vandenyje – tai padės atsipalaiduoti, arba išgerti mėgiamos raminančios arbatos ar šilto pieno;
– išneškite iš miegamojo televizorių – tai dažnas nemigos kaltininkas;
– jei nepavyksta persiorientuoti su gulimosi miegoti laiku iš karto (labai nuklydote nuo optimalaus režimo), savaitę gulkitės kasdien vis 10-15 minučių anksčiau, kol pasieksite tinkamą laiką.

Labai svarbus ir elgesys atsigulus miegoti. Reikia suprasti, kad žmogus negali priversti savęs užmigti, miegas ateina natūraliai savaime. Atkūrę optimalų dienos režimą ir atsigulę laiku miegoti, mes neturime stengtis užmigti ar kontroliuoti užmigimą: žvilgčioti į laikrodį, neramiai vartytis ar galvoti apie nemalonius įvykius. Kad įprastume, išmoktume natūraliai užmigti, tereikia:
– gultis miegoti tuo pačiu laiku;
– užsimerkti, atsipalaiduoti, nekontroliuoti minčių, tegul jos teka laisvai;
– išjungti šviesą;
– nusukti šviečiančio laikrodžio ciferblatą nuo savęs;
– nesikelti, jei nesimiega, o stengtis atsipalaiduoti, net jei greitai neužmigsite, iš ramaus gulėjimo organizmui bus daugiau naudos, nei iš blaškymosi, ir miegas tikrai ateis.

Kiekvienam žmogui pasitaiko nemigos periodų – dėl netinkamo gyvenimo būdo, stresų ar sunkių išgyvenimų. Sunkesnei nemigos formai (sukeltai rimtų priežasčių) reikia ilgesnio periodo miego atstatymui, lengvesnei dažnai pakanka režimo ar gyvenimo būdo koregavimo. Visa tai gali atlikti kiekvienas savo pastangomis.

O ką jūs apie tai manote?

Apie draugystę

Draugystė – reikalingiausias dalykas gyvenime, nes niekas nenorėtų gyventi be draugų, net jeigu būtų pertekęs visų kitų gėrybių. (Aristotelis)

Iš viso to, ką išmintis susiranda viso gyvenimo laimei, svarbiausia yra draugystė. (Epikūras)

Vertingiausia dovana žmonėms po išminties yra draugystė. (F.De Larošfuko)

Nėra nieko skaudesnio, kaip prarasti žmogų, kurį laikei draugu. (R. L. Stivensonas)

Kiek teigiamybių turi draugystė! Ji visur jūsų paslaugoms; niekada neįkyri; niekada neateina nelaiku; ji teikia gerovei naują spindesį; o dauguma nesėkmių, kartu su ja išgyvenamų, nublanksta. (Ciceronas)

Niekuomet laimė nėra iškėlusi žmogaus į tokią aukštumą, kad jam nebūtų reikėję draugo. (Seneka)

Draugas yra toks asmuo, su kuriuo galiu būti nuoširdus. Jam esant galiu mąstyti balsu. (R. V. Emersonas)

Pasaulyje nėra nieko gražesnio už draugystę; išbraukti iš gyvenimo draugystę – tolygu atimti iš pasaulio saulės šviesą. (Ciceronas)

Draugystė padvigubina džiaugsmą ir perpus sumažina sielvartą. (f. Bekonas)

Jokios gyvenimo gėrybės nedžiugins, jeigu jomis naudosimės vieni, nesidalindami su draugais. (E. Roterdamietis)

Net sirgti malonu, kai žinai, kad esama žmonių, kaip šventės laukiančių tavo pasveikimo. (A. Čechovas)

Brolis gali nebūti draugu, o draugas – visuomet brolis. (B. Franklinas)

Mūsų gyvenimo gerovė ir laimė gerokai priklauso nuo protingo bičiulių ir draugų pasirinkimo. Blogai parinkti, jie gali mus sužlugdyti; geri gali mus išaukštinti. (Dž. Labokas)

Jeigu branginate savo reputaciją, bendraukite tik su pagarbos vertais žmonėmis, nes geriau būti vienam negu netikusioje draugijoje. (Dž. Vašingtonas)

Neklystamai spręsti apie žmogaus charakterį ir protą galima pagal tai, kokias knygas ir kokius draugus jis renkasi. (K. Helvecijus)

Kvailybe ir išmintimi taip pat lengvai užsikrečiama, kaip ir ligomis. Todėl atidžiai rinkis draugus. (V. Šekspyras)

Draugystei, kaip ir valstybinei veiklai, nedera veidmainystė ir meilikavimas. (Ciceronas)

Draugystei nereikia nei vergo, nei valdovo. Ji mėgsta lygybę. (I. Gončiarovas)

Draugystė baigiasi ten, kur prasideda nepasitikėjimas (Seneka)

Visų draugas – niekieno draugas (Aristotelis)

Draugystė, kuri pasibaigė, niekuomet iš tikrųjų nebuvo prasidėjusi (P. Siras)

Tikri bendraminčiai negali ilgam susipykti; kada nors jie vėl sueis. (J. V. Gėtė)

Nelaimė parodo ir draugą, ir priešą. (Epiktetas)

Kilni širdis negali būti neištikima. (O. Balzakas)

Džiaugsme draugai kviečiami, o nelaimėje turi ateiti patys. (Isokratas)

Tik draugo ranka gali ištraukti dyglius iš širdies. (K. Helvecijus)

Tikros draugystės neišmokoma – jos mokomasi draugaujant. (A. De Sent-Egziuperi)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Psichologiniai spąstai (tęsinys)

Išorinės kontrolės spąstai. Kai kuriems žmonėms atrodo, kad viskas, kas vyksta jų gyvenime, priklauso tik nuo išorinių jėgų – atsitiktinumų, likimo, aplinkybių, kitų žmonių elgesio, karmos ir pan. Tokie žmonės vadinami eksternalais – jie įsitikinę, kad gyvenime nuo jų nieko arba beveik nieko nepriklauso. Todėl jie pasyviai priima visus gyvenimo įvykius ir nerodo iniciatyvos, kad pasiektų kažko trokštamo ar pakeistų savo gyvenimą. Kaltę dėl nesėkmių jie verčia aplinkybėms, gabumų ar valios trūkumui, “blogai karmai“, “nužiūrėjimui“, “tokiam likimui“.

Kaip tai įveikti? Žinoma, tam tikrais atvejais mes priklausome nuo aplinkybių, tačiau savo gyvenimą galime valdyti žymiai daugiau, nei manome. Pagalvokime apie tai, ko norėtume gyvenime ir pradėkime siekti savo tikslų. Pradėkime nuo smulkių ir mažų tikslų – tai suteiks pasitikėjimo savimi, o vėliau siekime ir didesnių.

Vidinės kontrolės spąstai. Priešingybė eksternalams yra žmonės, kurie įsitikinę, kad visiškai kontroliuoja savo gyvenimą ir valdo jį tik savo pastangomis. Jie vadinami internalais: paprastai sėkmingi gyvenime, nes yra kryptingi. Nesėkmę laiko atsitiktinumu ir siekia savo toliau kitais būdais. Atrodytų – puiku, bet perdėta gyvenimo kontrolė ir pernelyg didelis pasitikėjimas tik savimi gali būti net pavojingi. Toks žmogus pervertina savo galimybes ir gali nepagrįstai rizikuoti – tokiu pavyzdžių apstu, kai vykdomi pavojingi manevrai ar rizikuojama gyvybe.

Kitas vidinės kontrolės pavojus – “magiškų“ galių ar “nežemiškos“ jėgos pojūčiai, kai žmogus įsitikinęs, kad šių galių pagalba gali kontroliuoti žmones ir įvykius. Tokios būsenos pavojingos ne tik pačio žmogaus psichikai ir sveikatai, bet ir aplinkiniams. Be to, patyrę fiasko, tokie asmenys greitai palūžta ir nusivilia savimi.

Išeitis – suprasti, kad be asmeninės vidinės jėgos, kuri leidžia valdyti savo gyvenimą, yra ir kitų žmonių valdomi gyvenimai, taip pat aplinkybės ir jėgos, kurios ne visada priklauso nuo žmogaus (pvz., gamtos stichijos).

Etikečių kabinimo spąstai. Tai šabloniškų įsitikinimų apie kažką taikymas – žmonėms ar įvykiams. Įsivaizduokite, kad pamatę pirmą kartą žmogų ir trumpai su juo pabendravę, jūs nusprendžiate, kad jis kvailas ir neįdomus. Toks skubotas etiketės užkabinimas riboja platesnį šio žmogaus pažinimą, nes jūs viską vertinate per savo užkabintos etiketės prizmę.

Visuomenėje sklando daug tokių etikečių, pvz.: visos moterys kvailos, visi vyrai niekšai, jaunimas neatsakingas, visos nelaimės – iš tokios tai tautos, ir t.t.. Kabindami tokias etiketes, mes matome reiškinį paviršutiniškai, tam tikrose etiketės ribose, todėl jo iki galo suprasti negalime. Mes ieškome toms etiketėms patvirtinimų, ir menkiausias “atitikimas“ fiksuojamas kaip absoliuti tiesa. Pažinimas ties tuo ir pasibaigia.

Įveikti šiuos etikečių kabinimo spąstus galime, pabandę į reiškinius ir žmones pažiūrėti plačiau, iš įvairių pusių, iš įvairių informacijos šaltinių. Taip pat naudinga bandyti suprasti žmones, turinčius kitokią, nei jūsų nuomonę ir mokytis matyti esmę.

“Minčių skaitymo“ arba analogijų spąstai. Labai paplitę, nes žmonės mano, kad kiti galvoja ir elgiasi lygiai taip pat, kaip ir jie. O iš tiesų žmonių mąstymas skiriasi labiau, nei pirštų antspaudai.. Net tą patį sakinį kiekvienas žmogus gali suprasti savaip.

Į šiuos spąstus pakliūname dviem būdais:
1. Galvojant (pagal savo analogiją), kad žinome, apie ką galvoja, ką jaučia ir kodėl vienaip ar kitaip elgiasi kitas žmogus. Kitaip tariant, esame įsitikinę, kad žinome jo minčių ir elgesio motyvus. Todėl tikimės, kad jis elgsis taip, kaip mums atrodo teisingai.
2. Manant, kad kitas žmogus turi “skaityti“ mūsų mintis, t.y., atspėti mūsų neišsakytus norus, priekaištus, poreikius ir elgtis taip, kaip mes tikimės.

Į tokius spąstus dažniausiai įkliūna artimi žmonės arba šeimos nariai. Tokiu atveju jaučiama nuolatinė įtampa dėl neišsipildžiusių lūkesčių, nes savaime suprantama, kad žmonės neskaito minčių, o ir elgesio motyvai visų skirtingi. Tam, kad laimingai gyventume, turime mokytis atvirai kalbėtis ir susitarti.

Kaip tai įveikti? Paprasčiausiai suvokti, kad kiekvienas žmogus mąsto savaip. Mokytis aiškiai išreikšti savo norus ir lūkesčius, išmokti su žmonėmis kalbėtis atvirai. Nesierzinti, jei kiti galvoja kitaip, stengtis juos suprasti.

Vengimo spąstai. Išvengti gąsdinančios situacijos atrodo taip viliojančiai, kad žmogus nesusimąsto apie tai, kad tokio vengimo pasekmės dažnai būna sunkesnės, nei situacija, kurios vengė. Vengimas dažnai virsta įpročiu, kuris pastiprinamas iliuziniu palengvėjimu, kai pavyksta išvengti kažko nemalonaus. Tačiau šis įprotis anksčiau ar vėliau atsisuka prieš patį žmogų, pvz., vengimas laiku kreiptis į stomatologą.. Dauguma mūsų baimių dėl galimų kažkokios situacijos pasekmių yra išgalvotos dėka negatyvaus prognozavimo.

Išeitis? Pirmiausiai – neapgaudinėti savęs ir išmokti adekvačiai žiūrėti į realybę. Nevenkime, neišsisukinėkime, o atlikime viską, kas reikalinga. Išmokime spręsti problemas, tuomet pajusime ne iliuzinį, o tikrą palengvėjimą ir džiaugsmą. Ir niekada nepamirškime gyvenimo patvirtintų dėsningumų:
– vengdami mažų pavojų, galime išprovokuoti didelius;
– vengdami mažų nemalonumų, galime sulaukti didelių nemalonumų;
– vengdami mažų skausmų, rizikuojame sulaukti didelių.

Kaltės spąstai. Slegiantis kaltės jausmas pažįstamas kiekvienam iš mūsų. Jei tai pelnyta, suprasta ir situacija ištaisyta, o netinkamas elgesys nekartojamas – viskas gerai. Tačiau būna atvejų, kai žmonės ilgą laiką kenčia dėl kaltės, o kodėl – aiškiai suprasti negali. Tokia graužatis gali kilti dėl įvairių priežasčių, pvz., jei žmogus mano, kad neatitinka savo įsivaizduojamo idealo, arba jei kažkas kitas mano, kad žmogus neatitinka jo lūkesčių, ir dėl to yra kaltas, ir pan. Iš tikrųjų eskaluojamas kaltės jausmas yra beprasmiška graužatis, kuri gali išsivystyti į gilią depresiją.

Kaip tai išspręsti? Būtina išsiaiškinti, dėl ko jaučiame kaltę, ir, jei įmanoma – ištaisyti klaidą, o jei ne – pasimokyti iš jos ir daugiau nebekartoti. Mokytis priimti save tokį, koks yra ir taisyti savo ydas, tobulėti, o ne graužtis. Aiškiai suprasti, kad praeities grąžinti neįmanoma, kad visada turime galimybę keistis.

Formos spąstai. Gražiai formai žmonės automatiškai priskiria geras savybes. Psichologų tyrimai patvirtino, kad žmonės nuoširdžiai tiki, jog gražus žmogus būtinai yra gero charakterio, yra laimingesnis, komunikabilesnis, protingesnis ir sėkmingesnis už kitus. Tai ypač ryšku žmonių santykiuose: sužavėti išorinio grožio ir priskirdami žmogui savybes, kurių jis gal ir neturi, dažnas skaudžiai nusivilia.

Tas pats ir su daiktais: graži pakuotė, graži etiketė pritraukia daugiau pirkėjų. Žmogus, pakliūnantis į formos spąstus, apie turinį sprendžia iš formos, net nesigilindamas į esmę, ir dėl to dažnai daro klaidas..

Išeitis? Dažniau prisiminti patarlę: “ Ne viskas auksas, kas auksu žiba“.. Mokytis nepasiduoti pirmam įspūdžiui, nurimti ir pasigilinti į esmę – tai apsaugos nuo daugelio nusivylimų 😉 ..

Štai taip.. O ką jūs apie tai manote?

(Pagal A. N. Medvedevo knygą “ 40 pagrindinių psichologinių spąstų ir būdai jiems išvengti“)

Psichologiniai spąstai

Ar žinote, kad tikrai probleminių situacijų žmogaus gyvenime tėra vos apie penkis procentus? Visi kiti sunkumai daugiau-mažiau yra susiję su mūsų įsitikinimais, elgesio stereotipais ir kitų žmonių reakcijomis į juos. Jei keičiame probleminį mąstymą ir elgesį, keičiasi ir gyvenimas. Tačiau dažnai įkliūname į savo pačių paspęstus psichologinius spąstus, kurių nesuvokiame arba nenorime atsisakyti, nes jie savi ir įprasti.

A. N. Medvedevas savo knygoje tokių psichologinių spąstų išskyrė net 40! Aš paminėsiu dažniausiai pasitaikančius, nes dalį jų aprašiau anksčiau kitose saviugdos temose. Sąlygos, norint keisti ydingus įpročius ar nuostatas, kurias tikrai galima pavadinti spąstais, nes atveda į kančias, yra paprastos – mes turime pripažinti, kad turime ydingų nuostatų ir turime norėti jas keisti. Tik tiek. O dabar dažniausiai pasitaikantys psichologiniai spąstai.

Pozityvios praeities spąstai. Į juos paprastai pakliūna žmonės, kuriems virš 30. Jie nostalgiškai ilgisi saulėtos vaikystės, pirmos meilės, seno draugo, kažko.., kas teikė lengvumo ir nerūpestingumo. Tokio ilgesio rezultatas – pojūtis, kad viskas, kas gali būti gero gyvenime, jau praeityje, kad viskas gera jau patirta, kad laimės nėra ir pan. Gyvendamas rožine praeitimi žmogus ne tik išeikvoja savo emocinę energiją nostalgiškiems prisiminimams, bet ir programuoja save tam, “kad jau niekada nebus taip gerai, kaip buvo“. Nenuostabu, kad su tokiomis nuostatomis nelieka nei jėgų, nei noro džiaugtis realiu gyvenimu.

Kaip tai įveikti? Pirmiausiai suprasti, kad idealizuojame praeitį, kad joje, kaip ir dabartiniame gyvenime, buvo visko: ne tik gero, bet ir problematiško. Tai supratę padarome išvadą, kad praeitis nei geresnė, nei blogesnė, negu dabartis, ir kad tik nostalgiškas idealizavimas mus verčia manyti, kad geriausia – praeityje. Supratę savo idealizaciją, galime savo dabartį kurti tokią, kokios norime, taip pat pastebėti joje daugiau džiaugsmo ir galimybių.

Negatyvios praeities spąstai. Įkliuvęs į juos žmogus fiksuojasi į negatyvią patirtį iš praeities. Jis naudoja savo emocinę energiją nuolatiniam negatyvios praeities pergyvenimui ir pagal praeities analogiją daro išvadą, kad toliau bus tik blogiau. Tokio savo požiūrio patvirtinimui dabartyje jis pirmiausiai pastebi tai, kas negatyvu. Dėl tokio įsitikinimo jis kenčia praeityje, dabartyje ir.. ateityje, programuodamas save būsimoms nesekmėms.

Įveikti tokias nuostatas galima suvokiant, kad praeityje buvo ir pozityvių momentų: naudinga periodiškai juos prisiminti, taip pat mokytis pastebėti gera ir savo dabartyje. Sunkesniais atvejais patariama sugalvoti sau “nuobaudas“ už pasinėrimą į negatyvią praeitį, pvz., atlikti 20 pritūpimų arba užsiimti kažkuo, kas pilnai perjungtų dėmesį nuo negatyvios praeities gromulavimo. Pastebėjus pažangą mąstyme, patariama save paskatinti – pasidžiaugti pokyčiu arba pasižiūrėti mėgiamą komediją, kuri padovanos pozityvumo užtaisą.

Negatyvaus prognozavimo spąstai. Į juos pakliūna labai daug žmonių dėl masinės informacijos priemonių – pradedant žiniomis, pasakojančiomis apie gyvenimo baisybes ir įvairiomis gąsdinančiomis prognozėmis, baigiant muilo operomis, koviniais ir siaubo filmais. Taip žmonės įtraukiami į nuolatinius negatyvius pergyvenimus, negatyvius lūkesčius ir negatyvias fantazijas.

Kodėl taip lengvai tam pasiduodame? Teigiama, kad taip įvyksta dėl mūsų savisaugos instinkto – civilizacijos dėka žmogus išsivadavo nuo daugumos jam realiai gresiančių pavojų: šalčio, alkio, troškulio, plėšrūnų ir daugelio ligų. Todėl savisaugos instinktas ir jungiasi nuo realių grėsmių į įsivaizduojamas, kurias taip paslaugiai eskaluoja informacinė aplinka.

Kaip to išvengti? Pirmiausiai riboti negatyvios informacijos šaltinius ir stebėti savo mąstymą – kai tik atsiranda negatyvios fantazijos, kurios gimdo nerimą ir baimę, tuoj pat jungtis į realybę. Tiksliai nuspėti ateitį neįmanoma, tai jau įrodė daugybė neišsipildžiusių pranašysčių. Taigi, jaudintis dėl to, ko nežinome, yra beprasmiška. Todėl naudingiau savo energiją skirti kažkam prasmingam.

Dramatizavimo spąstai. Tai polinkis “iš musės daryti dramblį“ – pergyventi dėl mažiausių smulkmenų, daryti iš visko tragedijas ir dėl to kentėti. Linkę dramatizuoti žmonės paprastai dėl savo dramų kaltina aplinkybes arba kitus žmones ir tokiu būdu tarsi nusimeta atsakomybę dėl savo neveiklumo. Jie mėgsta sakyti: jeigu turėčiau pinigų, tai padaryčiau karjerą, arba: jeigu ne mano išvaizda, būčiau aktorė, ir pan. Kankinių paprastai gailimasi, todėl jie mėgaujasi savo vaidmeniu ir nieko nekeičia savo gyvenime, nes užimti.. savo kančia.

Kaip tai įveikti? Reikia aiškiai įsisąmoninti: kaip mes reiškinį pavadiname, tokiu jis mums ir tampa. Pavadinsime tragedija – taps tragedija, pavadinsime problema – taps problema, ir t.t.. Reikia išmokti adekvačiai vertinti situaciją, ir jei tai iš tiesų problema – ją spręsti, o ne mėgautis drama ir kančia.

Realybės pakeitimo svajonėmis spąstai. Juose atsiduria žmonės, kurie dėl kažkokių priežasčių yra nepatenkinti gyvenimu arba savimi, todėl nuo realybės bėga į fantazijų pasaulį. Jame jie įsivaizduoja viską taip, kaip jiems atrodo idealu ir geriausia. Kai kurie jų slaptai svajoja, kiti tiek įsijaučia, kad neskiria realybės nuo savo fantazijų, ir pasakoja apie tai kaip apie realiai vykstančius dalykus.

Svajoti yra gerai, bet kai svajonėmis pakeičiamas realus gyvenimas, tuomet žmogus tikrąja ta prasme savo gyvenime sapnuoja. Paskendę fantazijose žmonės praleidžia daug realių galimybių gyvenime, nes jų tiesiog nepastebi – taip jie praleidžia progas pagerinti ir pakeisti savo gyvenimą realybėje.

Įveikti tai galima sąmoningai ribojant laiką fantazijoms ir skiriant daugiau laiko realiam gyvenimui. Taip pat reikia stiprinti pasitikėjimą savimi ir žengti konkrečius žingsnius savo svajonių įgyvendinimui. Daugiau matyti pozityvaus aplink, daugiau teigiamų realių emocijų.

Pradžiai tiek, pratęsiu sekantį kartą. Labai būtų įdomi jūsų nuomonė apie tai, ką perskaitėte 🙂 ..