Pamatyti stebuklą

Turbūt, laimė – tai tokia būsena, kai vertini ir džiaugiesi tuo, kas jau yra tavo gyvenime.

Kuomet myli ir esi mylimas.

Kai namuose santarvė, ir kažkas visada laukia tavęs sugrįžtant.

Bet kaip dažnai mums norisi daug ką pakeisti, tačiau mes nepastebime, kad stebuklas, kuris mums taip reikalingas, jau įvyko. Arba vyksta visai šalia mūsų.

Ir, jei mes neatkreipsime į jį dėmesio, jis tiesiog išnyks.

Nes kiekvienam stebuklui taip norisi, kad jį pamatytų. Net pačiam mažiausiam 🙂 .

Padėka autorei! Pagal V. Volodkinos esė, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio, saulėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

Tiesiog gyventi…

Pastebėjau, kad žmonės mano aplinkoje (ar apskritai pasaulyje?) pradėjo jausti nuovargį nuo begalinių gyvenimo lenktynių.

Štai, rodos, dar visai neseniai iš kiekvieno lygintuvo skambėjo “sėkmės filosofija“. Vos prieš dešimtmetį merginos, lyg išprotėjusios, supirkinėjo kažkokius rankinukus už neįtikėtiną kainą, o vyrai pirko už kreditus brangiausius automobilius, kad neatsiliktų nuo kitų “sėkmingųjų“.

Ir jei ne visiems, tai tikrai daugeliui, žmogaus vertingumas buvo tolygus jo įsigytų daiktų sumai. Buvo net tokie vieši pasirodymai internete – žmonės sunešdavo į vieną kampą visus savo daiktus ir užrašydavo: “štai ką aš užgyvenau būdamas 35-rių“.

O dabar labai palengva, sunkiai, tarsi žali daigeliai pro storą asfaltą, prasimuša naujos tendencijos, ir kaip žmogus, jautrus viskam, kas vyksta aplinkui, aš negaliu to nepastebėti.

Žmonės pavargo. Jie jau matė daugybę tų, kas paaukojo viską dėl tokios išorinės sėkmės, ir buvo išmesti už borto, neretai dar ir su didžiulėmis skolomis. Jie tapo dar visai jaunų žmonių infarktų ir insultų liudininkais, kurie pavertė savo gyvenimą nuolatine kova.

Jie matė, kaip nedėkingi paveldėtojai skubiai neša į šiukšlyną kilimus ir krištolą, kuriuos visą gyvenimą rūpestingai saugojo močiutė. Paprastų programų dėka jie suprato, kaip organizuoja prabangius interjerus internete blogeriai.

Žmonės pavargo nuo informacinio srauto, nuo agresyvaus marketingo spaudimo. Nuo reklamos, nuo koučerių, gyvenimo mokytojų, garsiai skelbiančių savo lozungus ir viliojančius į savo sektas, lyg gatvių pirkliai.

Žmonės tiesiog nori gyventi.

Galbūt, jie suprato, kad yra riba, už kurios nuolatinės rato sukimo pastangos yra nevertos rezultato. Už kurios “sėkmingas sėkmingumas“ įgauna kartų ankstyvo senėjimo, sekinančio darbo ir nutukimo atspalvį. Riba, už kurios trokštamos materialios gėrybės nesuteikia džiaugsmo, nes žmogus, kuris yra pastovaus streso būsenoje, tiesiog negali džiaugtis.

O galbūt, jie suprato, kad pats vertingiausias, esminis ir svarbiausias mūsų gyvenimo resursas – tai mūsų gyvenimo laikas. Ir jei ilgai koncentruojame savo žvilgsnį į tai, ko mes neturime, galime nesuspėti pasidžiaugti tuo, kas yra.

Kaip sako mano močiutė: jei dėl darbo nespėji pamatyti, kokios šiandien spalvos dangus – tuomet eina sau toks darbas…

Pagal Morenos Morana tekstą, vertė ruvi.lt

Paleiskite džiaugsmą į laisvę…

Stereotipai – tai ne tik stabilios emocinės reakcijos arba šabloniniai vertinimai, bet ir dominuojanti gyvenimo forma, kur žmogus neturi pasirinkimo galimybės, aiškaus požiūrio ir laisvos jausmų išraiškos.

Stereotipai valdo ribotą sąmonę, atlikdami pasirinkimą už žmogų: kaip ir į ką žiūrėti ir kaip reaguoti į tai, kas vyksta. Stereotipų klasta tame, kad pats žmogus jų nepastebi ir nesuvokia, jis nuoširdžiai tiki, kad šios įprastos mintys ir emocijos yra jo asmeninės.

Ir jei mes atseksime loginę stereotipinio mąstymo ir emocinių reakcijų eigą, mes pamatysime, kad jos yra susietos su “išlikimo programa“, kurioje apsauginės reakcijos į grėsmes visada yra pirmoje vietoje. “Išlikimo programa“ – tai kolektyvinis “žinių ir patirties“ kompleksas gyvenimui nepalankiose sąlygose.

Iš kartos į kartą vaikams buvo perduodamos nuostatos, kad pasaulis yra kupinas pavojų; kad pats gyvenimas – tai begalinis kliūčių ruožas; gyvenimas – tai nuolatinė kova su problemomis. Kovos koncepcija tapo gyvenimo prasme: kol mes kovojame, mes išliekame, bet dėl to greitas kūno ir psichikos susidėvėjimas mums garantuotas; o rūpestis artimaisiais visada vyksta nerimo ir baimės fone: “kad tik kokia bėda neištiktų“, bet tai neturi nieko bendro su meile.

Viso to pasekoje stereotipinis mąstymas yra kupinas negatyvumo, – pirmoje vietoje visada yra nepakantumas, nepasitikėjimas, nerimas ir baimė.

Tuo tarpu gebėjimas gyventi su džiaugsmu, išsaugant vidinę pusiausvyrą, tapo didele retenybe; kad patirtų džiaugsmą, žmonės sugalvojo specifines priežastis, susietas išskirtinai su išoriniais stimulais: palepinti save pirkiniais, apsilankyti kavinėje, gauti dovanų, švęsti šventes, pabendrauti su žmonėmis, kurie gali nudžiuginti…

Bet toks džiaugsmas – trumpalaikis, jis yra ne iš vidinio pasaulio, o iš išorinio, tarsi kažkieno sunormuotas arba suteiktas…

Stereotipai varžo gyvą išraišką, supakuodami sąmonę į dirbtines ribojančias normas ir savęs slopinimą. Tai, prie ko žmogus pripranta, sukuria komforto iliuziją, tačiau ne viskas, ką jis vertina kaip “gėrį ir teisingumą“, atneša gėrį į jo gyvenimą, – taip stereotipai sukuria prieštaravimus, kurdami konfliktus su gyvų jausmų išraiška.

Štai taip džiaugsmas, kaip gebėjimas su džiaugsmu žvelgti į pasaulį, į savo gyvenimą, į save – blokuojamas stereotipais su automatiniu apsauginių reakcijų rinkiniu, kurie sukausto gyvą suvokimą ir gyvą dalyvavimą savo asmeninėje realybėje.

Vystymasis ir tobulėjimas vyksta už stereotipų ribų. Mes patys turime tapti tais pokyčiais, kuriuos taip norime pamatyti pasaulyje.

Gebėjimas gyventi su džiaugsmu – tai sveikas dvasinės sferos pagrindas, tai dažnis, kuris yra aukščiau nerimo, kur jokie stereotipai nepasiekia, ir žmogus yra laisvas nuo iškreipto mąstymo, įtakoto svetimų nuomonių, svetimų reakcijų, svetimų poelgių.

Išsilaisvinimas nuo įprastų “minčių ir emocijų“ įvyksta tuomet, kai žmogus sąmoningai pats nusprendžia žengti už stereotipų ribų, tapusių jo įprasta komforto zona.

Tuomet atsiveria galimybė praplėsti savo horizontus, užmegzti gyvą sąveiką su realybe, kuri visai neprivalo būti problema, bet gali tapti individualia kūrybos erdve pačio žmogaus gebėjimų išraiškai… Šis procesas ir yra vystymasis, tai vidinis judėjimas iš pavojaus – į saugumą, iš problemų – į sprendimus, iš kančios – į ramybę, iš nerimo – į džiaugsmą.

Paleiskite savo džiaugsmą į laisvę, tam nereikia didžiulių pastangų – reikia tik pašalinti kliūtis į natūralią dvasinės sveikatos išraišką ir brandumą…

Pagal Svetlanos Orijos straipsnį, vertė ruvi.lt

Geros savaitės, šiltos rudeninės saulės mums visiems 🙂 !

Mylimas artimas žmogus

Esu įsitikinusi, kad sveikų santykių kriterijus – tai harmoningas bendravimas. Ir nieko daugiau. Visa kita – dėmesys, atsakomybė, rūpestis ir visa kita – tai tiesiog tokio bendravimo išdava.

Jei jūs galite su savo artimu žmogumi kalbėtis apie viską, absoliučiai apie viską, be smerkimo, be pertraukinėjimo, be kaltinimų, be nuvertinimų ir išjuokimo, reiškia, jums labai pasisekė arba jūs subrendote harmoningiems santykiams.

Visi žinome, kad žmonės, kurie pamilo vienas kitą, gali valandų valandas kalbėtis absoliučiai apie viską. Abejonės, pergyvenimai, patirtys, svajonės, viltys… Nėra jokių draudžiamų temų.

Tikras artimumas – tai visiškas atvirumas su kitu žmogumi, kaip su pačiu savimi. Bet tai nereiškia, kad turime gyventi nuolat atviraudami (visiems mums retkarčiais reikalinga vienatvė ir asmeninė erdvė), tai reiškia, kad kai tu nori pasidalinti savo pergyvenimais su artimu žmogumi, jis yra pasirengęs tavęs išklausyti. Su ketinimu suprasti. Su dėmesingumu. Su palaikymu.

Jis gali turėti kitokią nuomonę, gali nesutikti su tavimi, bet jis nedrums dar labiau tavo nestabilios būsenos. Jis palauks tinkamo momento arba parinks reikiamus žodžius, kad išreikštų savo nuomonę, neįžeisdamas tavęs.

Rūpestingas požiūris į artimą žmogų – štai kas charakterizuoja sveiką artimumą. “Aš neturiu būti skausmo šaltiniu mylimam žmogui“. Visada nuoširdumas ir švelnumas. Net nepritarimas – nežeidžiantis.

O jei žmogus vaidina viršesnį: “Va matai, tu esi nestabilios psichikos, tau reikia kažką su tuo daryti. Šauki, verki, pyksti – gydykis“, – bėkite kuo toliau nuo tokio “guru“. Ir kuo greičiau.

Mylintis žmogus taip nepasakys, nes tausoja tavo jausmus. Jis žino – jei tu pyksti, reiškia, tau dabar skaudu, ir jis tai supranta: “Viskas gerai, aš myliu tave“.

Mylintis žmogus negilins artimo žmogaus kančios. Nes jis jaučia tą kančią, ir jam lygiai taip pat skaudu. Tai tas pats, kas skaudinti patį save. Todėl, kad yra gilus tarpusavio ryšys.

Mylinčiam žmogui svarbu, kad jo artimas žmogus galėtų vystytis, išreikšti savo gebėjimus, įgyvendinti svajones, kad galėtų tikėtis supratimo ir palaikymo visose gyvenimo situacijose.

Mylimas žmogus turi būti laimingas – jei taip galvoja abu poroje, reiškia, jie jau turi sveikų santykių “cementą“.

O jei kažkas kankina tave, reiškia, jam neskauda, kai skauda tau. Juk tai akivaizdu, tiesa? Jei jis pamina tai, kas tau svarbu, jei nenori tavęs išklausyti, reiškia, jam nesvarbi tavo laimė. Ir tai taip pat akivaizdu. Ir jei jis, matydamas tavo pergyvenimus, dar labiau kaitina tavo emocijas, ar tai nerodo jo abejingumo? Ką tokiu atveju jis myli ir apie ką galvoja?

Jei jūs negalite bendrauti su artimu žmogumi, kaip su pačiu savimi, reiškia, kito artimo žmogaus, išskyrus save patį, jūs neturite.

Pagal Lilijos Achremčik tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės, gerumo ir santarvės mums visiems 🙂 !

Taikos visiems…

O juk svarbiausias dalykas gyvenime – tai taika…

Bet kokiame lygmenyje…

Tai būsena, kurioje būdami, mes norime kurti, o ne griauti…

Kalbėti, o ne rėkti…

Klausyti, o ne pertraukinėti…

Draugauti, o ne susipriešinti…

Tiesiog, kaip vaikų darželyje, kuriame taisyklės, iš tikrųjų, tikrai sąžiningos ir tinka bet kuriam suaugusiajam: nieko neskriausk… susitvarkyk po savęs… atsiklausk prieš kažką paimdamas… nesibrauk, jei niekas nekvietė… pasiūlyk, o ne reikalauk… kalbėk tiesą, ir tik tai, kuo esi įsitikinęs… daryk kažkokį vieną darbą, bet gerai… mokykis bendrauti…

Jei mes viskuo šituo vadovautumės, galbūt, mums pavyktų išvengti daugumos savo bėdų?…

Gyventi taikiai su pačiu savimi, tai reiškia, pasirinkti taiką ir su visais kitais… O ten, kur tai neįmanoma, tuomet NEUTRALUMAS atrodo daug reikšmingesnis, nei kariniai veiksmai, kuriuose neišvengiamai bus nukentėjusių…

Taika – psichologiškai pati sveikiausia teritorija, mielieji, todėl kad žadina kiekviename iš mūsų vidinius resursus…

Resursus, iš kurių auga viskas, kas tik yra geriausio, nuo meilės iki kūrybos…

Resursus, kuriuose nesutarimai nesprendžiami pažeminimais ar įžeidimais… jie sprendžiami iš gebėjimo aptarti tai, kas skaudu ar apmaudu, ir kartu surasti geriausius sprendimus…

Resursus, kuriuose lengva imtis kažko naujo ir siekti užsibrėžto…

Resursus, kuriuose nėra vietos tiems, kas ateina su manipuliacijomis užantyje…

Ir, pagaliau, gyventi taikiai – tai neapsakomai įkvepiantis pojūtis, kai taip paprasta tiesiog sėdėti ant namo slenksčio, žiūrėti į dangų, ir žinoti, kad tau nėra su kuo, o ir nereikia kovoti, ir tai yra tikra laimė…

Paprasta ir tyra, kaip šaltinio vanduo…

Taikos visiems…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Baimė

Žinote, kas mus labiausiai riboja gyvenime? Tai, kad mes gyvename baimėje.

Bijome, kad mus atstums. Bijome, kad išjuoks. Bijome išsiskirti iš visų. Bijome, kad mūsų nesupras ir paliks. Bijome, kad nieko nesigaus. Bijome, kad kažką prarasime. Bijome, kad nemylės. Bijome…

Ir ta baimė sukausto gerklę, kai reikia kalbėti. Baimė mus priverčia blaškytis, kai reikia nusiraminti. Baimė priverčia ieškoti kaltų, kai reikia imtis veiksmų. Ta baimė sukausto kūną, kai reikia eiti į žmones. Baimė stabdo mintis, kai pradedame galvoti apie kažką gero gyvenime.

Ta baimė sako tau: “pasilik ten, kur dabar esi, juk nežinia, kas ten už durų, o čia bent jau šilta ir viskas taip įprasta!“ Baimė priverčia ieškoti negatyvumo, įžvelgti jį ir ten, kur jo nėra. Baimė priverčia šlietis prie tokių pat gyvenančių baimėje žmonių – taip jūs sau pasiteisinate, kad ir kiti bijo, todėl tai lyg ir normalu, o ir paprasčiau bijoti drauge.

Ta baimė šnabžda tau: “Na, nieko-nieko, kada nors tavo gyvenime bus kas nors gero, nutiks kažkoks stebuklas, štai tada ir pagyvensi, o dabar – nieko nekeisk, nes bus dar blogiau.“

Bet, pasirodo, pakanka nors kartą peržengti savo baimę, padaryti tai, ko labai bijojai ir pamatyti, kad ta baimė – absoliutus niekas, tiesiog minčių kratinys, bėganti eilutė, tuštuma, ir.. – ji pasitraukia.

Tai tikra vidinė evoliucija, kuri sujudina ir atgaivina tavyje baimės sukaustytą dvasinę jėgą ir laisvę. Ir tada visas pasaulis keičiasi: tavo būsena, tavo mintys, tave supantys žmonės, aplinkybės, galimybės ir svajonės. Ir tai neįtikėtinas pokytis!

Nors kartą žengus tokį žingsnį, gyvenimas jau nebus toks, kaip anksčiau.

Reikia tik drąsos jį žengti.

Pagal nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt

Traumos kultas

Pasakysiu tau štai ką: šiame nuostabiame pasaulyje, kupiname tragedijų, traumų, dramų, sugriautų šeimų, neapykantos, sekinančios kontrolės, kankinančių neurozių ir nesibaigiančios kančios, įsirėžusios kiekvieno žmogaus veide, labai sudėtinga būti tiesiog normaliu žmogumi.

Traumos Kultas išmokė mus, kad nepilnavertiškumas, prievarta, lūžiai, krizės, stresai, suteikia mums Vertingumą ir Reikšmingumą. Atseit, jei tu visą gyvenimą ne gyvenai, bet didžiulėmis pastangomis ĮVEIKDAVAI KIEKVIENĄ MINUTĘ, tik tuomet tu – Tikrų Tikriausias Žmogus.

O jeigu, neduok Dieve, tu gyvas, psichologiškai sveikas, sukūrei laimingą santuoką, myli tėvą ir motiną, o tavo artimieji myli tave, tuomet tu – kažkoks.. ne toks. Ir tuomet – nėra tau apie ką eiles rašyti ir dainas dainuoti, nėra dėl ko kerštauti ar regzti intrigas.

Jei aš galėčiau iš mūsų realybės išbraukti nors vieną dalyką vieną kartą ir visiems laikams – aš išbraukčiau pasiteisinimus. Nes jie beprasmiški ir ydingi. Ypač, jei kalbame apie tai, kad negatyvi patirtis, atseit, daug vertingesnė už pozityvią patirtį.

Tačiau nepriklausomai nuo nieko, tu neturi jaustis nejaukiai dėl to, kad tavo gyvenime viskas (arba kažkas) gerai. Net minties tokios neturi tau kilti.

Nes visada mūsų gyvenime yra ir bus žmonės, žvelgdami į kuriuos, mes taip pat įžiebiame savo vidinę šviesą. Ir pamatome, kad pasaulis daug didesnis, nei mums atrodė, ir kad mes šiame pasaulyje taip pat esame reikšmingi.

Tokie žmonės turi šviesti, o ne drovėtis.

Šviesk 🙂 .

Pagal nežinomos autorės tekstą, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Tavo pasaulis

Viskas, ką tu myli…

Viskas, į ką įdedi dalelę savęs…

Viskas, ką nuoširdžiai apkabini ir priimi –

Geriausias vaistas nuo to, kas bando tave sužlugdyti…

Nuo tų, kas atėjo tik tam, kad pasmerktų, apkalbėtų, atimtų…

Nuo aplinkybių, kurių niekada neištvertum, jei nebūtų už ko laikytis…

Turėdamas savo mažą, su meile sukurtą, pasaulį didžiojo pasaulio viduje, tu nustoji bijoti…

Todėl, kad yra kur ateiti…

Yra kur pasislėpti…

Yra kam atnešti savo džiaugsmus ir liūdesius…

Nekovokite su didžiuoju pasauliu, mielieji…

Kurkite mažą…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Jaukaus ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Yra toks dėsnis..

Vaikinas ateina į svečius pas merginą ir atsisėda ant švaraus, šviesaus lovos užtiesalo (džinsai neskalbti mėnesį, nes vaikinas atvažiavo iš kelionės autostopu). Mergina sušunka lyg sužeistas paukštis.

Vaikinas iš pradžių nesupranta, kas atsitiko. Juk normaliai bendravo. Paskui, viską išsiaiškinęs, piktai mesteli: “Tau daiktai svarbesni už žmogų!“

O kitas vaikinas padeda savo pažįstamai su remontu. Dažo langų rėmus. Patiesti popieriaus nesusiprotėjo, o apie lipnią remontinę juostą apskritai nieko nežinojo.

Ant stiklų platūs teptuko pėdsakai, ant grindų dažų pritaškyta, šeimininkė akivaizdžiai nepatenkinta.

Vaikinas įžeistas – jis atėjo padėti, jis tiek dirbo! O ji, vietoje dėkingumo, murma sau kažką po nosimi. Jai daiktai svarbesni už žmones.

Žmona priekaištauja vyrui – vyras padėjo kažkam stumti mašiną iš molio duobės, palto nenusirengė, visas apsitaškė.

Vyras pasipiktinęs: kažkas ne taip su žmonos prioritetais – ji tik daiktų gaili, o ant žmonių jai nusispjauti.

Dešimtokė duktė persirengdama nušveičia rūbus sau po kojomis (matė tai filme ir prisiminė, kaip šauniai jai visa tai pasirodė).

Motina supykusi greitai pakelia juodą šilkinę palaidinę nuo grindų. Motinos veide duktė įžvelgia nesupratingumą ir patologinį rūpestį materialumu. Akivaizdu, kad daiktai jai daug svarbesni, nei žmonės.

Juk tai tik daiktai – sako visi šie žmonės. Negalima jų taip sureikšminti.

Ne, mielieji. Tai ne tik daiktai. Kiekvienas iš šių daiktų turi visai kitokią reikšmę, nei jums gali pasirodyti.

Pirmas vaikinas atsisėdo bet kur, per daug nesigilindamas. Šeimininkei dabar teks nuvilkti tą užtiesalą, skalbti ir lyginti jį, užtiesti naują. Bet juk ji planavo paskaityti knygą, o atėjęs vaikinas sujaukė jos planus, ir dabar ji turi neplanuotų papildomų darbų.

Antrasis vaikinas nudažė langų rėmus, ir tai užėmė jam valandą. Tačiau šeimininkei jis pridarė darbų kelioms valandoms – nuskusti ir nuvalyti visus aplink langą ir ant grindų pritaškytus dažus. Tai bent pagalba.

Vyras, kuris sutepė savo paltą, nepagalvojo, kad, galbūt, paltas gali būti sugadintas ir teks pirkti naują – reiškia, šeimai reikės galvoti, kaip išskirti pinigus nenumatytam pirkiniui.

O motina, kuri pakėlė numestus dukters rūbus, žinojo, kiek turėjo dirbti, kiek taupyti reikėjo, kad tuos rūbus dukrai nupirktų. Todėl savaime suprantama, kad dukters poelgis jai buvo netikėtas, o rankos pačios lenkėsi pakelti tai, kas sunkiu darbu uždirbta.

Kaip dažnai mes girdime tą seną dainelę – atseit, štai kokie mes dvasingi ir šviesūs, kaip mums svarbūs žmonių tarpusavio santykiai, o daiktai – tai bedvasių materialistų balastas, kuris mums visiškai nerūpi.

Ne, mielieji. Kas nesaugo daiktų, tas ir žmonių nesaugo. Tai dėsnis.

Pagal nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt