ruvi

Stereotipai – tai ne tik stabilios emocinės reakcijos arba šabloniniai vertinimai, bet ir dominuojanti gyvenimo forma, kur žmogus neturi pasirinkimo galimybės, aiškaus požiūrio ir laisvos jausmų išraiškos.

Stereotipai valdo ribotą sąmonę, atlikdami pasirinkimą už žmogų: kaip ir į ką žiūrėti ir kaip reaguoti į tai, kas vyksta. Stereotipų klasta tame, kad pats žmogus jų nepastebi ir nesuvokia, jis nuoširdžiai tiki, kad šios įprastos mintys ir emocijos yra jo asmeninės.

Ir jei mes atseksime loginę stereotipinio mąstymo ir emocinių reakcijų eigą, mes pamatysime, kad jos yra susietos su “išlikimo programa“, kurioje apsauginės reakcijos į grėsmes visada yra pirmoje vietoje. “Išlikimo programa“ – tai kolektyvinis “žinių ir patirties“ kompleksas gyvenimui nepalankiose sąlygose.

Iš kartos į kartą vaikams buvo perduodamos nuostatos, kad pasaulis yra kupinas pavojų; kad pats gyvenimas – tai begalinis kliūčių ruožas; gyvenimas – tai nuolatinė kova su problemomis. Kovos koncepcija tapo gyvenimo prasme: kol mes kovojame, mes išliekame, bet dėl to greitas kūno ir psichikos susidėvėjimas mums garantuotas; o rūpestis artimaisiais visada vyksta nerimo ir baimės fone: “kad tik kokia bėda neištiktų“, bet tai neturi nieko bendro su meile.

Viso to pasekoje stereotipinis mąstymas yra kupinas negatyvumo, – pirmoje vietoje visada yra nepakantumas, nepasitikėjimas, nerimas ir baimė.

Tuo tarpu gebėjimas gyventi su džiaugsmu, išsaugant vidinę pusiausvyrą, tapo didele retenybe; kad patirtų džiaugsmą, žmonės sugalvojo specifines priežastis, susietas išskirtinai su išoriniais stimulais: palepinti save pirkiniais, apsilankyti kavinėje, gauti dovanų, švęsti šventes, pabendrauti su žmonėmis, kurie gali nudžiuginti…

Bet toks džiaugsmas – trumpalaikis, jis yra ne iš vidinio pasaulio, o iš išorinio, tarsi kažkieno sunormuotas arba suteiktas…

Stereotipai varžo gyvą išraišką, supakuodami sąmonę į dirbtines ribojančias normas ir savęs slopinimą. Tai, prie ko žmogus pripranta, sukuria komforto iliuziją, tačiau ne viskas, ką jis vertina kaip “gėrį ir teisingumą“, atneša gėrį į jo gyvenimą, – taip stereotipai sukuria prieštaravimus, kurdami konfliktus su gyvų jausmų išraiška.

Štai taip džiaugsmas, kaip gebėjimas su džiaugsmu žvelgti į pasaulį, į savo gyvenimą, į save – blokuojamas stereotipais su automatiniu apsauginių reakcijų rinkiniu, kurie sukausto gyvą suvokimą ir gyvą dalyvavimą savo asmeninėje realybėje.

Vystymasis ir tobulėjimas vyksta už stereotipų ribų. Mes patys turime tapti tais pokyčiais, kuriuos taip norime pamatyti pasaulyje.

Gebėjimas gyventi su džiaugsmu – tai sveikas dvasinės sferos pagrindas, tai dažnis, kuris yra aukščiau nerimo, kur jokie stereotipai nepasiekia, ir žmogus yra laisvas nuo iškreipto mąstymo, įtakoto svetimų nuomonių, svetimų reakcijų, svetimų poelgių.

Išsilaisvinimas nuo įprastų “minčių ir emocijų“ įvyksta tuomet, kai žmogus sąmoningai pats nusprendžia žengti už stereotipų ribų, tapusių jo įprasta komforto zona.

Tuomet atsiveria galimybė praplėsti savo horizontus, užmegzti gyvą sąveiką su realybe, kuri visai neprivalo būti problema, bet gali tapti individualia kūrybos erdve pačio žmogaus gebėjimų išraiškai… Šis procesas ir yra vystymasis, tai vidinis judėjimas iš pavojaus – į saugumą, iš problemų – į sprendimus, iš kančios – į ramybę, iš nerimo – į džiaugsmą.

Paleiskite savo džiaugsmą į laisvę, tam nereikia didžiulių pastangų – reikia tik pašalinti kliūtis į natūralią dvasinės sveikatos išraišką ir brandumą…

Pagal Svetlanos Orijos straipsnį, vertė ruvi.lt

Geros savaitės, šiltos rudeninės saulės mums visiems 🙂 !

Žinote, kas mus labiausiai riboja gyvenime? Tai, kad mes gyvename baimėje.

Bijome, kad mus atstums. Bijome, kad išjuoks. Bijome išsiskirti iš visų. Bijome, kad mūsų nesupras ir paliks. Bijome, kad nieko nesigaus. Bijome, kad kažką prarasime. Bijome, kad nemylės. Bijome…

Ir ta baimė sukausto gerklę, kai reikia kalbėti. Baimė mus priverčia blaškytis, kai reikia nusiraminti. Baimė priverčia ieškoti kaltų, kai reikia imtis veiksmų. Ta baimė sukausto kūną, kai reikia eiti į žmones. Baimė stabdo mintis, kai pradedame galvoti apie kažką gero gyvenime.

Ta baimė sako tau: “pasilik ten, kur dabar esi, juk nežinia, kas ten už durų, o čia bent jau šilta ir viskas taip įprasta!“ Baimė priverčia ieškoti negatyvumo, įžvelgti jį ir ten, kur jo nėra. Baimė priverčia šlietis prie tokių pat gyvenančių baimėje žmonių – taip jūs sau pasiteisinate, kad ir kiti bijo, todėl tai lyg ir normalu, o ir paprasčiau bijoti drauge.

Ta baimė šnabžda tau: “Na, nieko-nieko, kada nors tavo gyvenime bus kas nors gero, nutiks kažkoks stebuklas, štai tada ir pagyvensi, o dabar – nieko nekeisk, nes bus dar blogiau.“

Bet, pasirodo, pakanka nors kartą peržengti savo baimę, padaryti tai, ko labai bijojai ir pamatyti, kad ta baimė – absoliutus niekas, tiesiog minčių kratinys, bėganti eilutė, tuštuma, ir.. – ji pasitraukia.

Tai tikra vidinė evoliucija, kuri sujudina ir atgaivina tavyje baimės sukaustytą dvasinę jėgą ir laisvę. Ir tada visas pasaulis keičiasi: tavo būsena, tavo mintys, tave supantys žmonės, aplinkybės, galimybės ir svajonės. Ir tai neįtikėtinas pokytis!

Nors kartą žengus tokį žingsnį, gyvenimas jau nebus toks, kaip anksčiau.

Reikia tik drąsos jį žengti.

Pagal nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt

Pasakysiu tau štai ką: šiame nuostabiame pasaulyje, kupiname tragedijų, traumų, dramų, sugriautų šeimų, neapykantos, sekinančios kontrolės, kankinančių neurozių ir nesibaigiančios kančios, įsirėžusios kiekvieno žmogaus veide, labai sudėtinga būti tiesiog normaliu žmogumi.

Traumos Kultas išmokė mus, kad nepilnavertiškumas, prievarta, lūžiai, krizės, stresai, suteikia mums Vertingumą ir Reikšmingumą. Atseit, jei tu visą gyvenimą ne gyvenai, bet didžiulėmis pastangomis ĮVEIKDAVAI KIEKVIENĄ MINUTĘ, tik tuomet tu – Tikrų Tikriausias Žmogus.

O jeigu, neduok Dieve, tu gyvas, psichologiškai sveikas, sukūrei laimingą santuoką, myli tėvą ir motiną, o tavo artimieji myli tave, tuomet tu – kažkoks.. ne toks. Ir tuomet – nėra tau apie ką eiles rašyti ir dainas dainuoti, nėra dėl ko kerštauti ar regzti intrigas.

Jei aš galėčiau iš mūsų realybės išbraukti nors vieną dalyką vieną kartą ir visiems laikams – aš išbraukčiau pasiteisinimus. Nes jie beprasmiški ir ydingi. Ypač, jei kalbame apie tai, kad negatyvi patirtis, atseit, daug vertingesnė už pozityvią patirtį.

Tačiau nepriklausomai nuo nieko, tu neturi jaustis nejaukiai dėl to, kad tavo gyvenime viskas (arba kažkas) gerai. Net minties tokios neturi tau kilti.

Nes visada mūsų gyvenime yra ir bus žmonės, žvelgdami į kuriuos, mes taip pat įžiebiame savo vidinę šviesą. Ir pamatome, kad pasaulis daug didesnis, nei mums atrodė, ir kad mes šiame pasaulyje taip pat esame reikšmingi.

Tokie žmonės turi šviesti, o ne drovėtis.

Šviesk 🙂 .

Pagal nežinomos autorės tekstą, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !