“Atiduosiu mainais“
Pasitarė mokytojai susirinkime ir padarė išvadą: kad skiepytų mokiniams gėrį, reikia, kad mokiniai atvertų jiems savo Širdis.
Bet kaip to pasiekti?
– Galbūt, mokslas mums padės? – nusprendė mokytojai ir užsiregistravo į kvalifikacijos kėlimo kursus.
Ten profesoriai dėstė jiems principus, metodus, mokymo formas, kalbėjo apie švietimo tikslus ir būdus, papasakojo apie lavinimo standartus, apie reformas ir koncepcijas. Paskui išdavė liudijimus apie kvalifikacijos pakėlimą ir pasakė: “Bandykite!“
Pritaikė mokytojai gautas žinias praktikoje, bet mokiniai neatvėrė jiems savo Širdžių.
– Mums trūksta psichologijos žinių! – nusprendė mokytojai.
Ir nuskubėjo mokytis naujos specialybės.
Papildė savo protus psichologinių žinių bagažu ir ėmė praktikuoti.
Tačiau mokiniai vis dar neatvėrė jiems savo Širdžių.
– Turbūt, Vakarai mums padės!
Ir pakvietė iš už užjūrio “naujų švietimo technologijų“ specialistus. Tie iš mentoriaus pozicijos pamokė juos kažkokių miglotų “interaktyvių technologijų“ – ultrašiuolaikinių, kaip jie tvirtino, arba net iš ateities.
Bet ir šios ultrašiuolaikinės technologijos taip pat nesuveikė.
Nuliūdo mokytojai, kad negali rasti kelio į savo mokinių Širdis, kad negali pasėti gėrio daigelių.
– Galbūt, mus išgelbės Išmintis? – svarstė jie.
Ir atrado atsiskyrėlį Išminčių.
– O, Išminčiau, – kreipėsi mokytojai, – nurodyk mums kelią į mūsų mokinių Širdis, kad galėtume sėti gėrio daigelius, nes auganti kartą darosi žiauri!
Išminčius jiems atsakė:
– Nurodysiu jums kelią į jūsų mokinių Širdis, bet tik mainais!
Mokytojai susižvalgė: kokių mainų nori iš jų Išminčius?
Tuomet Išminčius atsakė:
– Jei kas turi irzlumo – atiduokite man irzlumą. Jei turite pykčio – atiduokite man pyktį. Jei kas turi žiaurumo – atiduokite man žiaurumą. Jei kas turi grubumo – atiduokite man grubumą. Jei kas turi abejonių – atiduokite man abejones. Jei kas turi neapykantą – atiduokite man neapykantą. Jei kas turi baimę – atiduokite man baimę. Jei kas turi prietarų – atiduokite man prietarus. Jei kas turi tamsių minčių – atiduokite man tamsias mintis. O jei atiduosite rieškutes blogų įpročių – priimsiu ir šiuos dulkėtus blizgučius.
Bet nepamirškite, kad tai, ką padovanojote kartą mainais – jau neatimsite. Taigi, aš priėmiau jūsų Širdies ydas. Ir ji šviesėja, tampa tyra. Ir aš atveriu jums Išmintį:
Kelias į mokinio Širdį – tai tyra mokytojo Širdis.
Pagal Š. A. Amonašvilio alegoriją, vertė ruvi.lt
Išminties, Kūrybingumo ir mokinių Širdžių šilumos Mokytojams 🙂 ! Geros savaitės mums visiems 🙂 !
ruvi 