Gyventi

Staiga pastebėjau, kad visiškai dingo poreikis niūrioms prognozėms apie tai, ko daugiau nebus, kaip ir varžyboms, kas labiau vienas kitą išgąsdins…

Na, nebus, ir nebus… o ir išsigąsti jau nesigauna, prie visko pripranti…

Ir dar mažiau noro žaisti į gražius aprašymus apie tai, ką aš darysiu, kai visa tai pasibaigs… kai pasibaigs, tuomet ir bus aišku…

Tačiau kasdien stiprėja vidinis apsisprendimas atsisakyti laukimo režimo…

Nėra jokio laukimo režimo, mielieji…

Yra gyvenimas…

Štai toks…

Ir metų, apie kuriuos dabar masiškai juokauja, kad mes jais praktiškai nesinaudojome, niekur nepaslėpsime…

Ir į bendrą stažą jie bus užskaityti…

Ir “užšaldytomis statybomis“ jų nepaskelbs…

Mes nelaukiame geresnių laikų nuotoliniu būdu, nesėdime šaldytuve lyg pusfabrikačiai, neapraudame neįvykusių kelionių ir švenčių… mes gyvename…

Mes tęsiame ir tęsiamės…

Tai mūsų laikas, kurio mums nėra kam kompensuoti kaip neišnaudoto…

Ir šalia mūsų artimi žmonės, kurie net po kaukėmis išlieka savimi…

Štai ir viskas…

O tai reiškia, kad reikia ieškoti būdo būtent gyventi, o ne sustingti laukimo režime…

Reikia suprasti, kad yra dalykai, kuriems nesvarbu, kaip viskas pasikeitė aplink, bet svarbu, kad mes išliktume juose tokie, kokie buvome – meilėje, draugystėje, šeimos istorijoje…

Šie metai labai ryškiai ir sąžiningai parodė mums, ar iš tiesų mes turime vieni kitus…

Ir dažnai nutikdavo taip, kad ten, kur viskas buvo taip puošnu parodai, viduje sutrūnijo iki pagrindų, ir atvirkščiai, atsijungęs didžiojo šurmulio autopilotas atitirpdė daugelio širdyse giliai glūdėjusį švelnumą…

O jame auga tiek visko… švelnume… nors jis ir trapus, ir nelabai pastebimas, ir ne taip garsiai girdimas, kaip kritika ir nepasitenkinimas…

O kritikoje, tarsi tarp piktžolių, atvirkščiai, viskas pražudoma… Joms ir virusai jokie nereikalingi, kad užgožtų gyvybę…

Tegul ne taip jau linksma dabar, ne taip džiugu, ne taip giedra…

Bet jei žiūrėdami tiesiai į realybę, nesiguosime gražiomis legendomis ir suprasime, kad nieko žmonių gyvenime nevyksta amžinai, tuomet atkris visi nereikalingi klausimai…

Gyventi… gyventi… gyventi…

Nesustingti laukimo režime…

Būkite savimi, būkite vienas pas kitą… o visa kita antraeiliai dalykai…

Nuoširdi padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės, vienybės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Net metalas pavargsta…

Žinote, net metalas pavargsta. Kaupiasi akiai nematomi pažeidimai, palaipsniui, veikiant išorinėms sąlygoms. O paskui metalas pradeda irti. Subyra. Visiškai netikėtai tiems, kas naudojosi mašina arba mechanizmu. Viskas buvo kaip įprasta, o paskui viens! – ir sulūžo.

Taip ir žmoguje kaupiasi moralinis nuovargis. Smulkūs barniai, nuoskaudos, spaudimas, nesupratimas, išnaudojimas, abejingumas, netektys, praradimai – visa tai žmogus stojiškai ištveria. Ir aplinkiniai skaito jį geležiniu, plieniniu! Kaip ramiai pakelia likimo smūgius ir kitų žmonių smūgius šis žmogus!

O iš tikrųjų, viskas kaupiasi ir sumuojasi. Metalas pavargsta. Ir stiprus žmogus staiga suserga ir nusilpsta, tiesiog mūsų akivaizdoje pradeda byrėti. Arba nutraukia santykius, kuriuos ilgai brangino ir palaikė. Palieka darbą, kuriuo gyveno.

Moralinį nuovargį galima atpažinti gerokai prieš tai, kai žmogus palūžta.

Ir svarbiausias požymis – dingsta džiaugsmas. Džiaugsmas santykiuose, kai lyg ir viskas gerai. Džiaugsmas darbe dėl pasiekimų. Net apdovanojimai nesuteikia ypatingo džiaugsmo. Dingo moralinis pakilimas. Žmogus viskam abejingas.

Antras požymis – reikia save nuolat versti kažką daryti. Žmogui tenka prisiversti daryti tai, ką jis anksčiau darė su įkvėpimu. Jis tiesiog verčia save per jėgą; bet jėgų vis mažiau.

Ir trečias požymis – žmogus pradeda “byrėti“. Tai ten suskausta, tai ten. Nieko rimto! Bet atsigauti pilnai nesigauna. Ir tokie negalavimai atsiranda būtent tuomet, kai reikia sugrįžti į darbą, į santykius, kurie išsekino ir išvargino. Net jei pats žmogus sau to nepripažįsta.

Moralinį nuovargį gali patirti net patys stipriausi žmonės. Ir jiems jis itin pavojingas; jie kenčia iki paskutiniųjų. Ir pačiu netikėčiausiu metu mašina sustoja arba sulūžta. Ir žmogus sulūžta. Todėl kad žmonės ne geležiniai ir ne plieniniai.

Net metalas pavargsta; ir žmogaus siela pavargsta, jei jos netausoti, nepalaikyti ir žaloti smulkiais smūgiais ir pažeidimais…

Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Neišduoti savo ateities

Ramu. Ramybė ir tyla širdyje. Nebaisu, nes pasitikiu savo rūpestingu vidiniu pasauliu. Nebaisu, nes žinau – viskas susitvarkys, ir nėra priežasčių abejonėms. Angelai niekada nepalikdavo mūsų tamsoje.

Šviesių dienų mano gyvenime dabar daugiau, nei niūrių – kai atradau save, aš išmokau valdyti savo būseną ir sugrįžti į gilumą, pačią vandenyno esmę, kurią mes vadiname siela.

Tačiau retkarčiais paleidžiu vairą iš rankų. Ir tuomet protas įtraukia į abejonių ir baimių sūkurį, atimdamas orientyrus kelyje. Puldama į žemas vibracijas, jaučiu kone fizinį skausmą. Sunku kvėpuoti, akmuo saulės rezginyje, o rankos – rankos virsta ledukais.

Risdamasi į tuštumą, bandau užsikabinti už šviesių vilčių, už svajonių, kurios tiesia man savo spinduliukus. Užsikabinu.

Neseniai priėmiau sprendimą: niekada neišduoti savo ateities. Aš tvirtai įsitikinusi, kad mūsų tyri ketinimai ir tikslai jau užrašyti ant gyvenimo drobės. Užrašyti, bet nematomu rašalu. Ir kad jie būtų išreikšti realybėje, reikia laiko ir tikėjimo.

Ir vardan savo ateities aš protarpiais sugrąžinu save į namų būseną – į savo vidų, pas mažą tyrą vaiką, kuris gyvena tarp sielos ir širdies. Įsivaizduoju virš savo mažo pasaulio didelę-didelę sferą, saugančią nuo visų bėdų ir negandų.

Dieną ir naktį Angelai sklando virš jos, o kai man pasidaro baisu ir liūdna, – tik pašauk – ir jie išreiškia savo meilę. Savo begalinę tyrą meilę.

Užgydyti savo žaizdas, užlopyti plyšius, užklijuoti skylutes ant širdies – pirma būtinybė apsaugai nuo išorinio triukšmo ir negatyvios energijos.

Aš tarsi nubrėžiau ribą tarp savęs ir visko, kas vienaip ar kitaip gali sutrikdyti mano vidinę pusiausvyrą, sutrypti svajones, nutraukti mano ryšį su savo širdies balsu. Visas negatyvumas, baimės, neprašyti patarimai, atsimuša nuo apsauginės sferos, lyg kamuoliukai.

Ir tai ne susireikšminimas, ne išdidumas, ne ego. Tai ištikimybė sau, pasitikėjimas savo siela.

Ir kaip bebūtų sunku, aš visada turiu save. Apsauga, atrama, jėga. Joks blogis neprisiartins prie stipraus, kupino meilės žmogaus.

Tiesiog gyventi šį gruodį skiriant dėmesį tam, kas svarbu. Tegul snaigėmis lekia dienos, tegul kartais jos praeina ramioje tyloje, o kartais – žiba bengališkomis ugnelėmis ir kviečia pasidžiaugti.

Tegul viskas eina savo tėkme.

O mes stebėsime, neprarasdami pasitikėjimo.

Padėka autorei! Pagal Anos Čiulanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vidinės stiprybės mums visiems 🙂 !

Vienybė su Kūrinija

Yra tokia gili vidinė būsena – “vidinė rauda“. Ir turima omenyje ne ašaros tiesiogine prasme, o sielos skausmas, tarsi siela verktų. Ši savybė būdinga empatams ir visiems jautriems žmonėms, kurie turi ypatingą ryšį su supančiu pasauliu.

Bet būti tiesiog jautriam tai vienokia būsena, tačiau turėti globalinio lygio ryšį, kai jautrumas apima visą Žemę ir jausti ją, kaip gyvą esybę, kuri pavargo nuolatiniame balanso ir harmonijos atkūrimo procese – tai jau visai kas kita.

Balanso atkūrimo procesas yra skausmingas – tai būdas atsikratyti visko, kas pažeidžia Kūrinijos tvarką, kurioje viskas idealu ir stebuklingai gražu. Kūrinija saugo savo harmoniją.

Ir žmogus, jei jis sąmoningas, taip pat saugo savo harmoniją ir pilnatvę, ir yra ekologiškas su kitais. O didelis jautrumas ir sukelia būseną, tarsi siela verktų, nes žmogus jaučia visus ir viską, kas jį supa. Jis jaučia globalinį skausmą – kiekvieno žmogaus, kiekvieno gyvūno ir net augalo skausmą.

Jautrūs žmonės atlieka labai svarbų vaidmenį harmonijos ir tvarkos atkūrimo procese savo aplinkoje – jie padeda kitiems, bet patys turi savybę “perdegti“ savo vidinių pergyvenimų sumaištyje.

Juk jie pergyvena ne vien dėl savęs, bet ir dėl savo artimųjų, ir net dėl visai jiems nepažįstamų žmonių. Todėl jiems reikia tausoti save, kad nesudegtų savo jausmų gaisre, bet galėtų ir toliau veikti visuotinei gerovei. Būtent dėl to jie turi išmokti laiku transformuoti savo “vidinę raudą“ į vidinę ramybę ir pusiausvyrą.

Jūs galite padėti kitiems tik tuomet, kai esate stabiliai ramūs ir jautrūs, todėl jūsų emocijos turi būti suvaldomos. Tai labai svarbu, nes empatiški žmonės jaučia ne tik savo vidinio pasaulio, bet ir viso pasaulio pergyvenimus.

Norite išgirsti Kūrinijos širdį? Tuomet įsiklausykite į savąją…

Pagal A. Hofman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Pasaka apie keistą švyturį

Šio švyturio istorija buvo ne pati šviesiausia: jis nuolat gesdavo.

Ir kiek prižiūrėtojų ir meistrų bandė suderinti jį ar atrasti gedimo priežastį – viskas buvo veltui. Švyturys įsijungdavo kelioms minutėms, o po to – blykstelėjimas, ir nėra šviesos… Taip ir jį paliko: “Beviltiškas reikalas“, “Neverta ir laiko gaišti“ – gūžčiojo pečiais prižiūrėtojai.

Tačiau vos tik miestelį apgaubdavo tamsa, švyturys ir toliau švietė, geso, vėl švietė…

O tuo metu…

…Laive, kurio nepasiekė nei vieno švyturio šviesa… Mieste, kur valdė melas ir tamsa… Namuose, kur kibirkštys skraidydavo tik nuo barnių… Žmoguje, kuris nusprendė, kad naktis niekada nesibaigs, o aušra jam jau nenušvis…

Kažkaip stebuklingai ir nepaaiškinamai, ignoruodama visus priežasties-pasekmės ir logikos dėsnius – įsižiebdavo kiekvieno žmogaus vidinė šviesa…

Ir reakcija į tą šviesą buvo įvairi…

Kažkas tuoj pat puldavo užtraukti langus, kažkas – netekdavo žado. Vieni sutrikdavo, kiti pradėdavo verkti, kiti – džiaugėsi. Tačiau visi aiškiai suprato, kad dabar su ta šviesa teks mokytis gyventi.

Ir tai ne taip jau lengva, nes visi veiksmai, kurie buvo daromi ne iš širdies, akimirksniu virsdavo tamsiomis dėmėmis. Todėl teko mokytis nemeluoti, nekenkti kitiems, nepasiduoti egoizmui ir tuštybei. Ir tokiu būdu mažinti kančią ir tamsą.

Ir, žinoma, mokytis mylėti, draugauti, vienytis ir visiems drauge kurti harmoningą ir jaukų gyvenimą. Gyventi šviesoje ir su šviesa širdyje.

Tokia to keisto švyturio paslaptis – šviesti taip, kad neapakintų savo šviesa, bet švelniai pažadintų kiekvieno vidinę šviesą. Ir dar viena paslaptis: tokie žmonės patys tapdavo švyturiais 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tarsi herbarijus

Viską galima pagadinti.

Juk viskuo žmogus dalinosi ir viską darė – lengvai, noriai, nesusimąstydamas, su džiaugsmu. Geras žodis, palaikymas, dovana, pagalba, bučiniai – viskas liejosi laisvai…

Bet pakanka pabandyti žmogų priversti, net lengvai spustelėti – ir viskas akimirksniu pasibaigs.

Ne, jis, kaip ir anksčiau, padės ir atsilieps; net pabučiuos, jei gerokai jį paspaus. Bet dabar jau viskas kitaip. Tai, ką nuoširdžiai ir be prievartos darė laisvas ir laimingas žmogus – viskas išnyko.

Tai kitoks žmogus ir kitokie santykiai. “Kodėl tu man nepaskambinai?“, “Atsiliepk pagaliau!“, “Duok man greičiau tai ir tai!“, “Man reikia, kad tu padarytum taip ir taip“, – tai pasidaro normalu. Ir tame lyg ir nieko baisaus.

Išskyrus tai, kad nelieka džiaugsmo. Ir viskas, kas buvo šviesu ir gražu, virsta prievole. O prievolė – ji pasidaro teisinga ir įprasta. O kaip gi – jei žmogus su jumis bendrauja, reiškia, jis privalo…

Bet laimė išnyko. Ir santykiai pasidarė sunkūs. Ir atsakymai tapo vis šaltesni ir santūresni dėl suprantamų priežasčių. Tai, ką darė laisvas ir laimingas žmogus iš visos širdies, su džiaugsmu, niekada nesugebės padaryti prievolininkas, atiduodantis skolą. O ypač – jei jis nieko neskolingas.

Ir todėl baigiasi meilė ir draugystė – jos negali būti grindžiamos prievarta. Santykiai tampa sausi ir šalti. Ir prisiminimai apie tai, kas kadaise buvo. Kaip iš kvepiančios ryškios gėlės sudžiovintas herbarijus.

Ir kvaila muzikantą versti groti, dailininką – tapyti paveikslus, o poetą – kurti eiles. Arba versti žmogų bendrauti. Arba išreikšti jausmus. Taip galima pasilikti vienatvėje, su išdžiuvusia rože – graudžiu prisiminimu apie meilę…

Su dėkingumu autorei – pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Tiesai daug žodžių nereikia..

* Būtų daug paprasčiau, jei žmogus išoriškai atrodytų taip pat, kaip ir jo siela.

* Savęs pažinimas dažnai primena svogūną: jame daug sluoksnių, ir kuo ilgiau lukšteni jį, tuo daugiau ašarų..

* Bėda, kai žmogaus krūtinėje ne širdis, o bedugnė piniginė.

* Galima susikalbėti su žmonėmis, kurie kalba kita kalba, bet ne su tais, kurie tiems patiems žodžiams suteikia visiškai priešingą prasmę.

* Puikybė – kuomet neatradęs savęs, žmogus susikuria savo įvaizdį, kurį aukština ir gina.

* Blogis, kad egzistuotų, turi apsimesti gėriu. Tame jo ir niekšybė, ir nepilnavertiškumas: jis negali būti atviras.

* Kuo tyresnis ir šviesesnis žmogus, tuo labiau jam atgrasios visos negatyvumo išraiškos.

* Iliuzijų apimta žmogaus sąmonė – tarsi vėjo genamas laivas nuo sveikos nuovokos kranto.

* Jei mes galvosime, kad neįmanoma įveikti blogio, tuomet ir toliau gyvensime su blogiu.

* Nėra nieko laikinesnio ir tuštesnio už liaupsinamų viešumoje “žvaigždžių“ šlovę, todėl jų garbinimas – didžiausia kvailystė.

* Erelis negaudo musių, bet ir jos įkyri ereliui.

* Tiesai nereikalingos boksininko pirštinės.

* Teisingas atsakymas nekelia daugiau klausimų.

* Galime nežiūrėti į tai, ko nenorime matyti, bet negalime atsiriboti nuo to, ką jaučia mūsų širdis.

* Fizinė trauma – tai kūno skausmas, o psichologinė trauma – sielos skausmas.

* Kritika visada žeidžia, todėl jei klausia jūsų nuomonės, pasistenkite ją pasakyti taip, kad joje nebūtų pažeminimo ar smerkimo.

* Jei mūsų širdyje – neapykanta, egoizmas, baimė, tuomet ten, kur esame, mes sutraukiame, ribojame ir blokuojame erdvę. O jei mūsų širdyje – meilė, tuomet visur, kur tik esame, mes atveriame, harmonizuojame ir praplečiame erdvę.

* Nerasime laimės nei bendravime, nei daiktuose, nei kelionėse, jei nėra tyro būties džiaugsmo širdyje.

* Dvasingas žmogus nelinkęs pasakoti apie save, bet ir nedaro to, apie ką negalima būtų papasakoti.

* Kuo daugiau meilės žmoguje – tuo daugiau gero jis mato žmonėse.

* Kažkas uždega žvakes, kažkas žibintus, kažkas – žvaigždes… O kažkas – įžiebia švelnias tyro džiaugsmo kibirkštėles kitų žmonių širdyse 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !