Naujametinė istorija

Sekmadienį, po rytinės kavos ir pasivaikščiojimo, mes užėjome į nedidelę parduotuvę, kurią aš vadinu rojumi namams… ir aš pamačiau JĮ…

Juokingas pasišiaušęs sniego senis su žalia kepure ir raudonais batais stovėjo vienišas ant stalo ir žiūrėjo į mus žmogaus žvilgsniu… tokiu pačiu, kokiu žiūrėjo į mane mano vaikystės žaislai, kai aš tikinau mamą, kad tai ne aš jų noriu, o jie yra benamiai ir todėl labai prašosi pas mus į namus…

Ačiū mamai, ji visada tuo tikėjo…

Sniego senis ne tik prašėsi, jis jau neteko vilties…

Jo morkinė nosis žiūrėjo į grindis… ar į stalą?…

Mes susižvalgėme, ir vyras pakvietė pardavėją…

Paslaugi pardavėja nusišypsojo ir atnešė mums lygiai tokį patį sniego senį…

Na, ne visai tokį patį, bet mūsų manymu, visai kitokį, įžūliai žvelgiantį į mus per pakuotę, į kurią ryškiai oranžinė morka rėmėsi nepalenkiamu stačiu kampu…

Net nesusižvalgę, mes vienu balsu sušukome:

– Neeeeee! Ne šitą! O tą, kitą!

– Bet juk jie visiškai vienodi, – nuoširdžiai nustebo mergina.

– Ne! – mes buvome ne tik užsispyrę, bet ir tvirtai tuo įsitikinę…

“Mūsų“ sniego senis apsidžiaugė… aš nemeluoju… aš tikrai tai mačiau…

Namuose jis atsistojo po eglute, aukštai iškėlęs nosį… ir iš karto su visais susidraugavo…

Aš žiūriu į Sniego Senį… absoliučiai MŪSŲ… ir galvoju apie tai, kad viskas gyvenime būtent taip ir vyksta…

Mes nežinome, kodėl kažkas tampa mūsų, o kažkas – niekada…

Vidinės simpatijos ir antipatijos iš tiesų sunkiai paaiškinamos, ir visai nelogiškos…

Bet kur galima pralaimėti, arba, atvirkščiai, laimėti pagal principą “geriausias-blogiausias“, “pirmas-paskutinis“, “stiprus-silpnas“, ir taip toliau… išskyrus meilę, draugystę, artimumą….

O juk viskas laikosi meilės, draugystės, artimumo dėka…viskas, kas tikra…

O ne varžybose, ne agresyviuose konkurenciniuose žaidimuose į geriausius, ne bergždžiuose bandymuose kažką įrodyti visam pasauliui…

Visam pasauliui nereikalingi jokie mūsų įrodymai, mielieji…

O ir mūsų tokios pastangos, jei visai atvirai…

Mes reikalingi pačiam gyvenimui ir tiems, su kuo mus jungia patys laimingiausi pasaulyje meilės, draugystės, artimumo tiltai…

Tieskime juos…

Kurkime savo pasaulį… kur mes bebūtume…

Ir tegul jame nebus sušalusių, pamirštų, nuskriaustų…

Mylėkime…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s