ruvi

Sava nelaimė aptinkama greitai….

Ir lygiai taip pat greitai suveriami ilgi nuoskaudų karoliai ir dygios lūkesčių apyrankės.

Akimirksniu tampa regimas pasklidęs pretenzijų srautas kitiems žmonėms.

Pikti žodžiai žaibiškai susidėlioja į sakinius ir išsakomi ilgais kaltinamaisiais monologais, arba rūpestingai sudedami į slaptą sielos kambarį, kad paskui nuskambėtų garsiu nepasitenkinimo orkestru.

Ir retai, labai retai už didžiulio įsitikinimo savo teisumu šmėkšteli bent menkutė abejonė tuo, KĄ iš tiesų jaučia šalia manęs žmonės, su kuriais aš gyvenu?

Ar turi jie priežasčių laisvanoriškai man pritarti, vykdyti mano norus ir pateisinti mano lūkesčius?

Ar prisimenu aš apie jų ribas, kai reikalauju gerbti savąsias?

Ar nesiveržiu į jų asmeninę erdvę, nelaukdama pakvietimo?

Ar nespaudžiu jų kontrole ir nepasitikėjimu, vadindama tai dideliu rūpesčiu?

Ar nebijo jie sakyti man tiesą?

Ar neužgožiu savo greita kritika bet kokias jų idėjas?

Ar neišseko mano švelnumo, šilumos ir gerumo atsargos?

Ar lengva jiems priimti mano būsenas?

Ar nevargina jų laikas, praleistas su manimi?

Ar pastebiu aš jų gyvenimą, ar domiuosi, ar skiriu tam dėmesį?

Ar dar sugebu dovanoti laimę, kurti ją, dalintis ja, o gal aš visą laiką galvoju tik apie tai, kaip ją gauti, sulaukti iš kitų, ir piktintis, kad tos laimės man niekas nesuteikia?

Vis dažniau aš galvoju apie tai, mielieji…

Vis dažniau aš su liūdesiu stebiu, kokių neįtikėtinų mastelių pasiekė mūsų patologinis susireikšminimas. Būtent susireikšminimas, o ne sveikas savęs suvokimas ir orumo pojūtis.

Matau, kaip mus visur moko kovoti su kiekvienu, kas išdrįso ne taip pažiūrėti ar ne tą pasakyti, ir net nepabandžius išsiaiškinti, kabinti ant žmonių žiaurias etiketes, kaltinti juos piktybiškumu ir asmeninių ribų pažeidimu, tuo pat metu tanku traiškant jų pačių ribas…   

Matau, kaip darosi neįmanoma sukurti paprasčiausius žmogiškus santykius tik todėl, kad kiekvienas susirūpinęs tik tuo, kad suprastų ir išgirstų tik jį, kad tik jam būtų sudarytos laimingos sąlygos.

Ne, aš nenoriu sukelti kaltės jausmo, arba paskatinti aukotis… visa tai jau seniai neveikia ir neturi prasmės.

Aš tiesiog labai noriu matyti kuo daugiau laimingų žmonių.

Matyti žmones, kurie sugeba sveikai bendrauti, mylėti, kurti, tobulėti.

Žmones, kurie atmetė kenksmingus šablonus, bet nepakeitė jų į vienaląstį palaidumą.

Žmones, kurie nepamiršta, kad aplink gyvena lygiai tokie patys žmonės, kaip ir jie.

Ir niekas iš jų negimė tik tam, kad aptarnautų jų tuščią puikybę.

Ir niekas negimė pažeminimui.

Ir niekas iš jų negali visiškai atsiriboti nuo kitų.

Mes reikalingi vieni kitiems.

Ir ką mes apie save begalvotume, mes vis vien esame visi susieti… todėl kad gyvename vieni dėl kitų…

Ir kiekvieną kartą, kai eilinį kartą suknibždės viduje nuoskauda dėl to, kad kažko negavome iš tų, kas dabar šalia, vertėtų sąžiningai atsakyti sau į klausimą –

O AR YRA ŽMONIŲ, KURIE LAIMINGI SU MANIMI?

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Prarasti dvasinę pusiausvyrą labai lengva. Kažkas pasakė arba padarė kažką nemalonaus, įvyko kažkas blogo, jus įtraukė į konfliktą ar ginčą, parašė jums įžeidžiantį komentarą…

Atrodytų, tai smulkmena. Tačiau dvasinė pusiausvyra sutrikdyta. Ir jūs pajuntate susierzinimą, nerimą, bejėgiškumą…

Dvasinė pusiausvyra – subtilus ir trapus dalykas. Pakanka lengvo postūmio, kad ją pažeistume. Ir tuomet pasipila nemalonumų virtinė, ir sveikata gali sušlubuoti. Ypač jei tas nemalonus įvykis buvo netikėtas, tarsi smūgis į nugarą. Smūgis, nuo kurio jūs praradote pusiausvyrą ir pradėjote kristi. Dar nesuklupote, bet netrukus suklupsite…

Toks smūgis ypatingai pavojingas, jei jūs esate linkę “užstrigti“ negatyvume ir ilgai pergyventi traumuojančius įvykius. Jei tokie pergyvenimai trunka ilgiau nei tris valandas – tai jau kelia pavojų sveikatai.

Katastrofų ir nelaimingų įvykių aukos dažniausiai žūsta būtent per pirmąsias tris valandas. Ne nuo traumų ar žaizdų, jie gali ir visai fiziškai nenukentėti. Jie žūsta nuo streso pasekmių, dėl dvasinės pusiausvyros pažeidimo. 

Žinoma, po konflikto ar ginčo jūs nežūsite, bet sugrąžinti dvasinę pusiausvyrą galima gana greitai, tik reikia suprasti, kaip tai padaryti.

Ar žinote, kad po peštynių ar stresų beždžionės skubiai ieško galimybės apkabinti savo mažylius arba pasidalinti maistu? Jos ieško būdų išreikšti savo prieraišumą ir švelnumą – ir teisingai daro.

Streso metu organizme pasklinda kenksmingi ir griaunantys hormonai. Juos reikia “užgesinti“ teigiamais hormonais. Meilės ir laimės hormonais. Ir šie hormonai pasigamina po švelnių prisilietimų, po jaukaus bendravimo ir gerų santykių su artimais žmonėmis.

Visai nebūtina kažką apkabinti. Bet galima nedelsiant padaryti kažką gero kitiems. Pamaitinti šunį arba katę, paberti lesalo paukščiams, pažymėti draugo straipsnį širdute, pasakyti gerus žodžius bendradarbiui ar giminaičiui, arba – kaimynui.

Padovanoti kam nors mažą dovanėlę. Galima ir didelę! Tiesiog pradėti geranorišką bendravimą savo artimiausioje aplinkoje – štai ką reikia kuo greičiau padaryti. Ir organizmas tą pačią akimirką pradės gaminti “geruosius“ išsigelbėjimo hormonus. Štai taip jis veikia.

Ir dvasinė pusiausvyra sugrįš. Bus atkurtas teisingas balansas. Ir “smūgio“ pasekmės išnyks, išsisklaidys. Jūs nesuklupsite! Dar daugiau – jūs žymiai greičiau pamiršite nemalonų įvykį. Jis išblės jūsų atmintyje, nepavirsdamas kankinančiais prisiminimais.

Todėl trijų valandų bėgyje būtina susigrąžinti dvasinę pusiausvyrą. Ne skundais ir pasakojimais apie tai, kas įvyko, bet štai tokiu būdu – “gerais darbais“. Gerais žodžiais ir poelgiais galima pilnai nukenksminti nemalonumų pasekmes. Ir išsaugoti savo sveikatą bei jėgas.

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Geros ir ramios savaitės mums visiems 🙂 !