Tapatūs su realybe

Laikas, kuomet aš visai nieko negaliu, arba galiu labai mažai, nėra prarastas…

Jis palieka mane akis į akį su mano bejėgiškumu, su mano išsekimu, su mano naujais jausmais, ir aš netampu dėl to bloga.

Peršlapę mano vakarykščio įsitikinimo sparnai apie tai, kad aš niekada nepavargsiu, staiga suteikia galimybę suprasti, kad aš tiesiog bijojau parodyti, jog pavargstu.

Ir kad tai, iš tiesų, nebaisu, tai natūralu.

Vertinga patirtis.

Sportinis požiūris į gyvenimą, kuriame garbinga niekinti savo silpnumą, o dar garbingiau – laužyti save dėl vienadienės pergalės, yra toks pat žiaurus, kaip ir pats sportas, išspjaunantis iš savo ugninio kraterio kiekvieną, netekusį jėgų, kuomet jam prieš akis dar didžioji gyvenimo pusė… ir toli gražu ne kiekvienam paskui pavyksta toje pusėje pritapti…

Toks požiūris nesaugo nei sielos, nei kūno.

Ir kuomet mes paverčiame sportu mūsų dienas, mėnesius, metus, ir tuo pačiu pradedame galvoti, kad gauti už negailestingumą sau pačiam medaliai pateisina bet kokias aukas, mes dažnai klystame.

Pasikartosiu. Mes netampame blogi, jei kažko nespėjame, kažko neįveikiame, arba kažko nepasiekiame.

Mes tampame tapatūs su realybe, kuriai visiškai nerūpi mūsų asmeninės olimpinės žaidynės su likimu, ir mes kuriame tą gyvenimo drobę, kurią atitinkame, o ne tą, kuri vaizduoja tai, ko nėra…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Tavo gyvenimo žemėlapis

Žmonės klysta galvodami, kad kažkada pamatys jau iš anksto jiems nutiestą kelią, ir tik po to jau galės leistis į kelionę.

Tačiau šis pasaulis veikia pagal visai kitokius principus.

Kelias pradeda tiestis po tavo kojomis tik po to, kai tu žengi pirmą žingsnį. Taip, tu nematai jo pilnai, ir, galbūt, aplink tamsa ir nežinomybė, bet tu turi savo širdies šviesą, kuri nušvies viską, kur tu bekeliautum.

Ir tu net nepastebėsi, kaip viskas pradės klostytis tarsi savaime, nes tu gali viską aplink keisti ir kurti savo tyru ketinimu, savo drąsa ir vidine šviesa.

Ir tuomet visas pasaulis padės tau keliauti – susiklostys palankios galimybės, atsivers reikalingos durys.

Tu nori jau paruošto tau žemėlapio, bet šiame pasaulyje nėra tokių žemėlapių. Neįmanoma įsprausti gyvenimo į kažkokius iš anksto pagamintus rėmus.

Aplinkybės, vietovės, ženklai, žmonės – visa tai gali keistis kiekvieną akimirką. Todėl jokios sugalvotos schemos negali numatyti galimų pasikeitimų, jos niekuomet nepasivys gyvenimo.

Yra tik vienas, pats tiksliausias, šio pasaulio ir tavo gyvenimo žemėlapis.

Ir tas žemėlapis – tavo širdyje 🙂 .

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Pasaka “Absoliučiai Nepriklausoma Moteris“

Gyveno kartą Absoliučiai Nepriklausoma Moteris. Maždaug prieš porą metų ji tokia tapo – absoliučiai nepriklausoma. Ir tuo labai didžiavosi.

Ji pabusdavo nuskambėjus žadintuvui ir niekada negulinėjo lovoje. Jai buvo nesvarbu: gerti arbatą ar kavą. Ji ilgai kovojo su priklausomybe kofeinui. Ir nugalėjo, tuo pačiu išbraukus iš savo raciono visus saldumynus ir kaloringus produktus. Todėl ji gėrė rytais vandenį ir valgė nesaldžią ir nesūrią avižinę košę.

Ji išsiskyrė su draugėmis, nes nenorėjo nuo jų priklausyti. Ji buvo visiškai abejinga pirkiniams – niekas neišdrįstų jai priekaištauti dėl to, kad dėl brangaus rūbo ji gali pamesti galvą. Ką jau ten pirkiniai! Ji nepamesdavo galvos ir dėl vyrų. Jau praėjo daug mėnesių, kai ji išsiskyrė su savo mylimuoju (o juk vos netapo nuo jo priklausoma!)

Žodžiu, Absoliučiai Nepriklausoma Moteris jautė, kad dar truputį – ir ji taps Idealia Moterimi.

Bet vieną šeštadienio rytą už jos durų pasigirdo šnarėjimas. Ji atidarė. Svyruodama iš nuovargio, ant slenksčio stovėjo Katė. Moteris net aiktelėjo:

– Tu?! Bet… Kaip? Tūkstantis kilometrų?!

– Aš ėjau čia metus, – ir Katė, įėjusi į namus, prigulė šalia krėslo kojos.

– Kodėl?

– Pasiilgau, – pažvelgė į ją Katė. – Aš negaliu gyventi be tavęs, be mūsų namų, be tavo vyro. Beje, o kur jis?

– Bet juk aš nuvežiau tave pas tetą į kaimą… Tu nesupykai?

– Tik iš pradžių pykau, – atsiduso Katė. – Bet paskui atleidau. Aš juk suprantu: tu taip norėjai būti nepriklausoma…

– Ir tapau! – Moters balsas staiga išdavikiškai suvirpėjo.

– Ką gi, sveikinu, – sušnabždėjo Katė. – Nieko nepadarysi. Aš pailsėsiu dieną-kitą ir grįšiu atgal.

Naktį Moteris krūptelėjo ir atsimerkė – ji visada pabusdavo nuo neaiškaus ilgesingo tuštumos pojūčio krūtinėje. Širdyje buvo šalta – tarsi kažkas įjungė viduje ventiliatorių. Ji ištiesė ranką, kad pasiektų raminamųjų – ir apčiuopė šiltą kailiuką. Katė pasislinko arčiau jos, atsigulė pašonėje, pradėjo murkti. Netrukus šaltas ventiliatorius krūtinėje išnyko.

Praėjo trys dienos. Moteris atsibudo. Pusvalandį pagulėjo lovoje, paskui nuėjo į virtuvę ir išsivirė kavos su šokoladu. Paskui pasiėmė mobilųjį telefoną, paskambino savo mylimam vyrui ir pasakė jam svarbiausius žodžius: “Aš myliu tave!“ Paskui susitarė susitikti su drauge. Ir staiga pamatė Katę, sėdinčią prie durų…

– Išleisk mane, prašau, – pasiprašė Katė.

– Tu išeini?! – Moters akyse sublizgėjo ašaros. – Bet dabar aš negalėsiu be tavęs!

– Nusiramink, – tarė Katė. – Aš tiesiog einu pasivaikščioti. Ir neužrakink durų, prašau. Juk nepriklausomybė – visai ne tai, ką tu galvoji. Tai vidinė laisvė. Tai – žinojimas, kad durys atviros. O dar – tai laimė dėl to, kad yra kažkas, pas ką tu pasiryžusi eiti pėsčiomis tūkstantį kilometrų…

Katė peržengė slenkstį, žvaliai nusišypsojusi Absoliučiai Normaliai Moteriai.

Padėka autorei! Pagal Emos Gaus pasaką, vertė ruvi.lt

Pasaka “Ramus protas“

Kartą vienas ūkininkas pastebėjo, kad pametė savo laikrodį daržinėje, kur krovė šieną. Ir nors laikrodis nebuvo kažkoks vertingas, tačiau buvo svarbus ūkininkui kaip atsiminimas, kaip labai artimo žmogaus dovana.

Ūkininkas kelis kartus apėjo visą daržinę skersai ir išilgai, bet viskas buvo veltui. Jis nusiminė, nuleido rankas… Tačiau netrukus pastebėjo netoliese žaidžiančius vaikus ir nusprendė pasikviesti juos į pagalbą. Prieš tai, žinoma, pažadėjo vaikams atsilyginti saldumynais už tai, kad jie padės.

Vaikai mielai sutiko ir visu triukšmingu būriu pasileido link daržinės. Jie išnarstė visą daržinę nuo viršaus iki apačios, bet laikrodžio niekas taip ir nerado. Ir tuo metu, kai ūkininkas jau susitaikė su mintimi, kad laikrodžio surasti nepavyks, prie jo priėjo mažas berniukas ir paprašė leisti jam pabandyti paieškoti.

Ūkininkas žvilgtelėjo į vaiką ir pagalvojo: kodėl gi ne, o gal ir pavyks? Juo labiau, kad vaikas taip nuoširdžiai paprašė… Ir jiedu nuėjo į daržinę. Berniukas pasakė, kad ieškos vienas ir uždarė daržinės duris.

Ir koks gi buvo ūkininko nustebimas, kai po kurio laiko vaikas išėjo iš daržinės su laikrodžiu rankose! Ūkininkas labai apsidžiaugė ir paklausė, kaip jam tai pavyko, juk prieš tai visiems atrodė, kad ieško laikrodžio, kaip tos adatos šiene, nes niekam nesisekė jo surasti..

Berniukas tik patraukė pečiais ir atsakė: “Aš nieko ypatingo nedariau. Tiesiog sėdėjau ant grindų ir įdėmiai klausiausi… Ir visiškoje tyloje aš išgirdau laikrodžio tiksėjimą, nuėjau į to garso pusę ir radau jį!“

Taigi – ramus, nesudrumstas protas gali daug daugiau, nei neramus, įaudrintas protas. Todėl skirkite sau kelias tylos ir ramybės minutes per dieną, ir jūs pastebėsite, kaip greitai jūsų mąstymas įgaus aiškumą ir gilumą…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Ramios, gražios savaitės mums visiems 🙂 !

Dabarties pilnatvė

Na ir sugeba kai kurie žmonės būti laimingi! Dėl pačių paprasčiausių smulkmenų.

Žiūri į naktines žvaigždes arba klausosi cikadų garsų – ir išgyvena absoliučią, tyrą, niekuo nesudrumstą laimę.

Ir juk kiek apie tai bekalbėtumei su žmonėmis, niekaip nepavyksta jiems išaiškinti, kad būtent taip ir verta gyventi. Džiaugtis kiekviena akimirka, kiekviena smulkmena…

Pabudai ryte, paruošei skanius pusryčius, pažvelgei pro langą – o ten pasaulis, kažkoks metų laikas, ir kiekvienas savotiškai gražus.

Kuo gražus? Savo nepakartojamu savitumu!

Žiema puiki savo sniegu, gaiviu šaltuku ir naujametiniais spalvotais žiburėliais.

Pavasaris – sprogstančiais lapų pumpurais ir sugrįžusių iš šiltųjų kraštų paukščių čiulbėjimu.

Vasara – sodria žaluma, šiluma ir jaukumu, sklindančiu iš kiekvieno išsiskleidusio žiedo.

Ruduo – ryškiomis medžių lapų spalvomis ir melodingu lietaus barbenimu…

Na, argi tai ne laimė – stebėti visa tai, tiesiog būti tame, tiesiog gyventi? Mylėti savo artimuosius, gyventi gerąja viltimi ir laukti dar didesnio gėrio.

Bet visų svarbiausia – patirti dabarties pilnatvę.

Padėka autorei! Pagal Anos Ostrovskajos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pasaka: “Gerai, bet blogai“

Gyveno kartą berniukas. Jo tėvai kadaise svajojo tapti įžymybėmis: mama svajojo apie dainininkės karjerą, o tėvas norėjo tapti būgnininku roko grupėje.

Tačiau tam nebuvo lemta įvykti. Mama dirbo kasininke universalinėje parduotuvėje, o tėtis – vairuotoju. Gyveno pasiturinčiai. Sūnų atidavė į muzikos mokyklą.

Tėvai tikėjo, kad jų berniukas tai jau tikrai taps įžymybe, bet vaikas kentėjo. Jis tiesiog nekentė fortepijono, ir kartais specialiai susižalodavo pirštus, kad gautų atleidimą nuo muzikos pamokų.

Tuomet tėvai pervedė sūnų į vokalo pamokas, tačiau berniukas valgė sniegą ir ledus, kad užkimtų, bet nepasidavė. Ko tik nesugalvodavo tėvai: ir apdovanoti bandė, ir baudė – nieko nepadėjo.

Kai tik turėdavo laisvo laiko, berniukas savo kambaryje imdavo žirkles ir siūdavo drabužius lėlėms. Kartą tėvas aptiko jį besiuvant: “ Motin, išmesk visas adatas, siūlus ir medžiagų skiautes! Tu tik pažiūrėk, ką jis sugalvojo! Gėdą visai giminei daro! Argi tai vyriškas užsiėmimas – lėlėms rūbus siūti? Nagi, imk į rankas gitarą ir mokykis etiudus groti!“

Tuo metu tėvai buvo pervedę berniuką į gitaros klasę. Berniukas verkė ir nesklandžiai brązgino nekenčiamo instrumento stygas.

Atgaiva jam tapdavo atostogos – jis išvažiuodavo visai vasarai pas močiutę ir ten į valias galėjo siūti drabužius kaimynų vaikų lėlėms.

Praėjo daug metų, berniukas užaugo ir tapo talentingu garsiu modeliuotoju. Savo tėvams jis nupirko didelį, gražų namą.

Vakarais mama su tėvu gėrė arbatą verandoje ir apgailestavo: “Ech, kaip gaila, kad sūnus taip ir netapo muzikantu!“

Padėka autorei! Pagal Natalijos Varskajos pasakojimą iš “Buitinės ironiškos prozos“, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tik kelios minutės

Tos kelios minutės vis vien atsiras…

Todėl kad viskam yra ribos.

Ribos pačiai ilgiausiai dienai, kuri išsunkė visus jėgos likučius. Tam, kas iš pradžių atrodo būtina, o vėliau jau pasirodo nereikalinga. Tiems, kas galvoja, kad tu neišsekinamas. Nors, ko gero, tokiems ribų tikrai nėra.

Tačiau tu jas turi, o tai reiškia, kad tos kelios minutės vis vien atsiras.

Tik tavo minutės. Tik tavo tylos arba tik tavo muzikos minutės. Tik tavo minčių. Tik tavo laisvės. Minutės tik tam, ką tu gali padaryti savo labui tiesiog dabar…

Tegul jos bus… būtinai bus. Ne kartais. Ir ne taip, tarsi lauktum jų kaip tos šventės, kuri būna tik kartą metuose.

Jos labai reikalingos, kad sustotum ir atsikvėptum, o paskui pamatytum, iš ko susideda tavo gyvenimas, ir ar vertas tas tavo išsekimas visko, ko tu tiesiog nespėji pamatyti ir realiai patirti.

Tik kelios minutės. Bet kartais jos dovanoja metų metus.

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt