Tavo Sielos Permainų Vėjai

Baigiantis vasarai, oras tampa ypatingas. Jis vis dar kupinas brandaus saldumo, bet tuo pačiu neišvengiamai pradeda jaustis ir kartėlis…

Vėjas vis dažniau iš kažkur atneša artėjančio rudens natas… Rytinė vėsa vis dažniau pina miglą laukuose…

Bet tu juk priimi visa tai, tiesa?

Tu juk nepyksti ant rugpjūčio vėjų už tai, kad jie iš nužydėjusių laukų išsineša vasaros aromatą. Tu priimi proceso natūralumą ir žinai, kad ateis laikas – ir laukai vėl sužaliuos…

Tas pats vyksta ir su tavo Sielos Vėjais.

Jie gali pūsti įvairiomis kryptimis, atnešti ir vėl nupūsti aromatų dvelksmą, sušildyti arba sušaldyti, plėšti žiedlapius ir sausus lapus… Tai toks pats natūralus procesas.

Bet kodėl tu priešiniesi jam?

Todėl kad baisu… Baisu paleisti tai, kas įprasta ir suprantama, net jei nėra jėgų tai kentėti… Gali atrodyti, kad dar truputį – ir viskas susitvarkys. Ir nuskridę lapai sugrįš į vietas… Ir oras atšils…

Bet jei žydėjimas baigėsi, tu negali priversti gėlę vėl krauti pumpurus. Ir tai normalu. Ir lapai turi nuskristi su šiauriniu vėju, kokiu “neteisingu“ jis tau beatrodytų…

Tavo Sielos Vėjai visada pučia teisinga kryptimi. Visada. Ir jei liausies jiems priešintis, tuomet pastebėsi, kaip jie tampa tau palankūs…

Jei leisi jiems nunešti krentančius žiedlapius, tuomet jų vietoje užaugs nauji. Tegul ne iš karto… Bet būtinai užaugs… Ir bus vasara…

Gyvenimas paklūsta tam tikriems ciklams. Ir tame – didelė Visatos išmintis. O žmogaus išmintis – tame, kad jis pasitiktų Permainų Vėjus. Ir drąsiai paleistų tai, ką jie pasiima su savimi… Ir žinotų: šioje tuštumoje būtinai užgims nauja, tyra, gaivi, dar nuostabesnė realybė… Dar artimesnė jo tikrajai prigimčiai…

Padėka autorei! Pagal Aleksandros Karbovskajos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kaip bendraujame – taip ir gyvename…

Mažai kas moka bendrauti su kitais kaip su lygiais – žmonės arba iškelia save aukščiau ir labai pyksta, jei nepripažįstamas jų “autoritetas“, arba – jaučiasi menki ir visaip stengiasi įtikti, o atsisakymą su jais bendrauti priima kaip išdidumą.

Reikia būti dvasiškai stipriu žmogumi ir turėti didelę bendravimo patirtį, kad nepradėtume destruktyviai elgtis būtent tuomet, kai kitas nori tiesiog pasikalbėti.

Nedaug yra žmonių, kurie moka bendrauti, ir, jei atvirai, dažnas, net patyręs žmogus, nepastebimai pradeda pamokslauti net paprasčiausiame buitiniame pokalbyje. Todėl labai svarbu pajusti tą “laiku ir vietoje“ momentą, kai reikia kažką atsakyti, o kada – patylėti ir atidžiai išklausyti.

Daugumai žmonių nereikalingi patarimai ir pamokymai, jie tiesiog nori pasidalinti tuo, kas jiems šiuo metu svarbu ir ramiai pasikalbėti, arba nori atsiverti, atsikratyti savo nerimo ar vidinio diskomforto… Bet pokalbis gali tapti problema, jei pašnekovas pradeda pamokslauti arba ginčytis – tuomet bendravimas greitai virsta konfliktu.

Todėl sveikas, nuoširdus, harmoningas bendravimas – tai tikras menas. Juk kaip bendraujame – taip ir gyvename…

Tačiau kol mes gyvename iš aukšto primetamų autoritetų visuomenėje – pasaulyje vyrauja chaosas. Kol lemiamą reikšmę gyvenime turi ne skaidrumas ir tiesa, o dirbtinai formuojama nuomonė – vis plačiau įsigali melas, vis rečiau galime pamatyti harmoningo bendravimo pavyzdžių.

Turime suprasti šį mechanizmą ir stabdyti ydingą bendravimą, kad netaptume primityviais vykdytojais, valdomais paprastomis manipuliacijų schemomis, kai yra aktyvuojamas susireikšminimas arba nepilnavertiškumo pojūtis.

Tiesiog gerbkime vieni kitus, ugdykime sąmoningumą, gebėjimą geranoriškai ir atvirai bendrauti, išklausyti, suprasti save ir kitus. Mes visi esame lygūs (ne vienodi, o – lygūs), kiekvienas žmogus yra svarbus ir reikalingas, ir kiekvienas gali pasidalinti kažkuo, kas atneš gerovę visiems.

Galbūt, pradžioje tai nėra paprasta, bet laikui bėgant bendravimas tampa lengvas ir nuoširdus. O juk harmoningas bendravimas – tai pirmas žingsnis į vienybę, santarvę ir bendros šviesios realybės kūrimą 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Įžvalgos ir pamąstymai

* Bendramintį atpažinti labai paprasta: nesvarbu, kaip iki šiol gyvenome atskirai, bet nuo šiol mums pakeliui…

* Pačiame žmoguje, o ne mokymuose ar filosofiniuose traktatuose yra tai, ką jis juose atranda.

* Kai elgiamės sąžiningai – tuomet ir sieloje ramybė. Jei meluojame ir apgaudinėjame – ramybės neturėsime.

* Lengviau kvailinti ir apgaudinėti žmones, nei įtikinti juos, kad jie yra kvailinami.

* Aiškaus suvokimo orientyrai visada yra mūsų jausmai, o ne emocijos.

* Dvasiškai sveikas žmogus – tas, kuris gyvena meilėje, yra sąžiningas ir gerbia gyvenimą – savo ir kitų.

* Geriems žmonėms nieko negaila… Bet jie, kaip taisyklė, nieko ir neprašo…

* Žmogus negali džiaugtis nelaisve – jis gimė laisvas ir neturi prašyti nei leidimo, nei teisės gyventi laisvai.

* Sako, kad kančia yra gera mokykla… galbūt. Bet tuomet laimė – geriausias gyvenimo universitetas: joje skleidžiasi visos gražiausios ir šviesiausios žmogaus  savybės.

* Bet koks žmogus tampa “sunkiu“ ir “sudėtingu“, jei išgyvena kančią, neviltį ar skausmą.

* Kartais pakanka žmogų atidžiai, be pamokymų išklausyti, ir jis atranda jį kankinančios problemos sprendimus.

* Žmonės turėtų suprasti: stresas ar depresija nutinka ne tik dėl to, kaip jie supranta šią realybę, bet ir dėl konkrečių visuomenės problemų, kurias reikia spręsti globaliai. Tuo tarpu įvairūs “guru“ dažnai moko žmones tas problemas ignoruoti arba prisitaikyti prie jų.

* Visi mūsų nusivylimai kyla dėl dviejų priežasčių; mes matome tai, ko nėra, arba – mes nematome, to, kas yra.

* Manipuliuoti žmogaus sąmone galima tuomet, kai šis nesugeba mąstyti kritiškai.

* Mūsų reakcijos pasikeitimas į aplinkybes keičia ir pačias aplinkybes.

* Nėra geresnio kaltės įrodymo, nei bandymai pateisinti nedorus poelgius.

* Mes apaugame kiautais, kad apsigintume nuo išorinio pasaulio smūgių, ir nepastebime, kaip tie kiautai pradeda skirti mus nuo to, kas suteikia gyvenimui prasmę – nuo bendravimo, vienijančių tikslų, savitarpio pagalbos, draugystės ir kūrybos…

* Koks žmogus yra iš tikrųjų – parodo jo bendravimas su kitais žmonėmis.

* Neįmanoma rasti laimės ir gyvenimo pilnatvės ribojančiuose šablonuose.

* Kiekvieną kartą, kai vietoje priešiškumo ar konflikto mes renkamės santarvės ir geranoriškumo poziciją – mes klojame pagrindą visuotinei taikai ir vienybei.

* Bet kokie santykiai – tarp atskirų žmonių ar globalūs – yra prasmingi, kai juose yra sveika sąveika, savitarpio pagalba, geranoriškumas, vienybė, meilė ir pagarba.

* Totalaus melo laikais sunku, bet įmanoma išsaugoti sveiką nuovoką – tik reikia laikytis kažko tikro: dorovės, tiesos, sąžinės, atsakomybės, padorumo…

* Permainų epochoje viskas vyksta taip, kaip dar niekada nevyko, todėl neįmanoma remtis įprastais atgyvenusiais stereotipais, nes permainos – tai visiškai nauja patirtis.

* Kai baigiasi tamsos periodas, mes turime išmokti galvoti daugiau apie gėrį, o ne apie blogį. Galvokime daugiau apie bendrą gerovę visiems: ir žmonijai, ir planetai, ir visai gyvybei – tai ir bus mūsų visų šviesios ateities projektas ir bendras tikslas 🙂 .

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Svarbus posūkis

Kažkuriame gyvenimo kelio etape įvyksta pilnas “išnulinimas“.

Totalus 360 laipsnių posūkis. Nuimama sunki “ego“ pavidalo našta ir paliekama kelkraštyje. Keičiasi artimų ir pažįstamų žmonių ratas.

Įvyksta stereotipų, senų kaip pasaulis įsitikinimų ir požiūrių į pasaulį lūžis. Vienu metu vyksta išorinė ir vidinė transformacija. Išorinis pasaulis griūva ir primena chaosą, bet kažkodėl šis chaosas turi kažkokią labai tikslią ir apgalvotą tvarką.

Tu žiūri, kaip viskas klostosi, ir tau tai įdomu. Keičiasi dekoracijos, ateina nauji, visai kitokio sielos polėkio žmonės.

“Išnulinimas“ – tai tu ir švarus lapas priešais tave. Tai nematoma plunksna rankoje ir aiškus tiesos rašymas. “Išnulinimas“ – tai sielos kvantinis šuolis. Tai apsivalymas, savo kryžių nuo pečių nuėmimas ir naujos būties lengvumas.

Tai ir yra tas nesugrįžimo taškas, kurį padėjus tavo gyvenimo žemėlapyje, – atgal kelio jau nebus. Ir ne todėl, kad sudeginti visi tiltai, išmoktos visos pamokos, gauta vertinga patirtis, bet todėl, kad atgal tau jau tiesiog nesinorės.

Padėka autorei! Pagal Anželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt

Gražių išeinančios vasaros dienų mums visiems 🙂 !

Tiesiog tęskime savo kelionę

Būna sunkūs periodai gyvenime. Kartais ir jėgų nėra. Ir nežinai, kur eiti.

Bet tu vis vien eini. Žingsnis po žingsnio, iš paskutiniųjų jėgų. Eini pirmyn. Ir atsiveria kelias; o paskui jis virsta Kelione. Ir atsiranda jėgos – nors anksčiau jos seko. O kai prasidėjo Kelionė – su kiekvienu žingsniu jos auga. Svarbiausia, nesustoti, eiti kiek jėgos leidžia. Tiesiog eiti pirmyn.

Jums trukdo, o jūs eikite. Jus klaidina – o jūs eikite. Jūs gąsdina, bando stabdyti jūsų Kelionę – vis vien eikite.

Net jei likote visai vienas. Jei nematote tikslo, jei nėra kelrodžių – kelias vis vien yra. Jei yra kelias, prasidės ir Kelionė.

Pačiu sunkiausiu, išsekimo ir nusivylimo metu, vis vien reikia eiti keliu – žingsnis po žingsnio. Tiesiog eiti. Kartais per jėgą. Ryžtingai. Kelias – sakralinė gyvenimo vieta. Juo ėjo šimtai ir tūkstančiai žmonių, praeisite ir jūs.

Kelias – gyvenimo simbolis. Išsilaisvinimo ir permainų simbolis. Energijos šaltinis. Jūs žengėte pirmą žingsnį būdamas vienoks žmogus, bet jūs keičiatės su kiekvienu sekančiu žingsniu. Praeitis lieka už nugaros, tiksliau, tai mes einame į priekį ir tolstame nuo jos. Tolstame nuo bėdų ir liūdesio.

Svarbiausia, eikite užtikrintu ir tvirtu žingsniu. Pajuskite, kaip kelias jus palaiko ir nukreipia. Ištieskite pečius. Kvėpuokite pilna krūtine. Ir eikite savo gyvenimo pasitikti. Savo keliu.

Netrukus jūs pajusite, kad jėgos sugrįžta. Bus lengviau. Mintys įgaus aiškumo.

Kelią įveikia einantis – štai tai jūs ir darote. Jūs einate. Ir jūsų jėgų akumuliatorius pasikrauna su kiekvienu žingsniu. O saugumas stiprėja.

Tai geras dalykas – žingsniuoti keliu. Dabar jūs ne vien kenčiantis ir silpnas žmogus, jūs – keliautojas. o keliautojams padeda visada: ir žmonės, ir angelai. Ir pats kelias – seniausias permainų archetipas. Jis taip pat suteikia mums energijos.

Pabandykite. Tai veikia. Ir įsivaizduokite, kad einate į laimę ir išsivaduojate nuo blogio. Tegul taip ir bus.

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jie yra…

Yra žmonės, ir yra angelai… Ne, jie neturi sparnų ar baltų tunikų. Tiesiog jie žino daugiau, jie jaučia giliau, ir todėl atrodo per daug pažeidžiami, keistai subtilūs, betarpiškai linksmi ir dažnai naivūs…

Yra žmonės, ir yra angelai… Ne, jie nemoka skraidyti, nors, ko gero, galėtų… Tiesiog jie viskame “pernelyg“ – ir džiaugsme, ir skausme… Jiems dažnai paprasčiausi dalykai atrodo nuostabūs, o įprasta rutina juos džiugina…

Yra žmonės, ir yra angelai… Jie tiesiog yra… Ir jų dėka laikosi pasaulis, ir šalia jų sieloje lengviau, visi sunkumai virsta situacijomis ir sprendimais, o ne problemomis… Šalia jų širdyje įsižiebia šviesa, ir meilės pasklinda daugiau…

Ir būti ne angelu – nei blogai, nei gerai, tiesiog reikia išmokti matyti arba girdėti jų sparnų šnaresį ir išmokti saugoti juos… Todėl, kad jei aš išsaugosiu vieną angelą, galbūt, jis padės kažkam ateityje, ir tai taps mano indėliu į vienybės erdvę…

O kaip juos saugoti? Įvairiai… Žodžiu, švelnumu, laiku paruošta šilta arbata ar kvapnia kava… Juk angelai dažnai pamiršta apie save, blaškosi prasmių paieškose, verkia dėl savo pačių jautrumo, bando susilieti su minia, kurią žadina jų vidinė šviesa… liūdi dėl vienatvės, pamiršę, jos viskas yra susieta ir vieninga…

O paskui, vieną gražią dieną, jie prisimena savo prigimtį, prisimena savo vidinę šviesą, įsilieja į meilės tėkmę iš savo širdies, ir kaipmat pasidaro lengviau ir dangui, ir žmonėms…

Ir šviesos daugiau, ir meilės… Bet tai nereiškia, kad jų nereikia saugoti…

Yra žmonės, ir yra angelai…

Ir kaip gerai, kad jie yra..

Padėka autorei! Pagal Darjos Saed esė, vertė ruvi.lt

Mylėkime, saugokime ir palaikykime vieni kitus 🙂 !

Tapatūs su realybe

Laikas, kuomet aš visai nieko negaliu, arba galiu labai mažai, nėra prarastas…

Jis palieka mane akis į akį su mano bejėgiškumu, su mano išsekimu, su mano naujais jausmais, ir aš netampu dėl to bloga.

Peršlapę mano vakarykščio įsitikinimo sparnai apie tai, kad aš niekada nepavargsiu, staiga suteikia galimybę suprasti, kad aš tiesiog bijojau parodyti, jog pavargstu.

Ir kad tai, iš tiesų, nebaisu, tai natūralu.

Vertinga patirtis.

Sportinis požiūris į gyvenimą, kuriame garbinga niekinti savo silpnumą, o dar garbingiau – laužyti save dėl vienadienės pergalės, yra toks pat žiaurus, kaip ir pats sportas, išspjaunantis iš savo ugninio kraterio kiekvieną, netekusį jėgų, kuomet jam prieš akis dar didžioji gyvenimo pusė… ir toli gražu ne kiekvienam paskui pavyksta toje pusėje pritapti…

Toks požiūris nesaugo nei sielos, nei kūno.

Ir kuomet mes paverčiame sportu mūsų dienas, mėnesius, metus, ir tuo pačiu pradedame galvoti, kad gauti už negailestingumą sau pačiam medaliai pateisina bet kokias aukas, mes dažnai klystame.

Pasikartosiu. Mes netampame blogi, jei kažko nespėjame, kažko neįveikiame, arba kažko nepasiekiame.

Mes tampame tapatūs su realybe, kuriai visiškai nerūpi mūsų asmeninės olimpinės žaidynės su likimu, ir mes kuriame tą gyvenimo drobę, kurią atitinkame, o ne tą, kuri vaizduoja tai, ko nėra…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Tavo gyvenimo žemėlapis

Žmonės klysta galvodami, kad kažkada pamatys jau iš anksto jiems nutiestą kelią, ir tik po to jau galės leistis į kelionę.

Tačiau šis pasaulis veikia pagal visai kitokius principus.

Kelias pradeda tiestis po tavo kojomis tik po to, kai tu žengi pirmą žingsnį. Taip, tu nematai jo pilnai, ir, galbūt, aplink tamsa ir nežinomybė, bet tu turi savo širdies šviesą, kuri nušvies viską, kur tu bekeliautum.

Ir tu net nepastebėsi, kaip viskas pradės klostytis tarsi savaime, nes tu gali viską aplink keisti ir kurti savo tyru ketinimu, savo drąsa ir vidine šviesa.

Ir tuomet visas pasaulis padės tau keliauti – susiklostys palankios galimybės, atsivers reikalingos durys.

Tu nori jau paruošto tau žemėlapio, bet šiame pasaulyje nėra tokių žemėlapių. Neįmanoma įsprausti gyvenimo į kažkokius iš anksto pagamintus rėmus.

Aplinkybės, vietovės, ženklai, žmonės – visa tai gali keistis kiekvieną akimirką. Todėl jokios sugalvotos schemos negali numatyti galimų pasikeitimų, jos niekuomet nepasivys gyvenimo.

Yra tik vienas, pats tiksliausias, šio pasaulio ir tavo gyvenimo žemėlapis.

Ir tas žemėlapis – tavo širdyje 🙂 .

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Pasaka “Absoliučiai Nepriklausoma Moteris“

Gyveno kartą Absoliučiai Nepriklausoma Moteris. Maždaug prieš porą metų ji tokia tapo – absoliučiai nepriklausoma. Ir tuo labai didžiavosi.

Ji pabusdavo nuskambėjus žadintuvui ir niekada negulinėjo lovoje. Jai buvo nesvarbu: gerti arbatą ar kavą. Ji ilgai kovojo su priklausomybe kofeinui. Ir nugalėjo, tuo pačiu išbraukus iš savo raciono visus saldumynus ir kaloringus produktus. Todėl ji gėrė rytais vandenį ir valgė nesaldžią ir nesūrią avižinę košę.

Ji išsiskyrė su draugėmis, nes nenorėjo nuo jų priklausyti. Ji buvo visiškai abejinga pirkiniams – niekas neišdrįstų jai priekaištauti dėl to, kad dėl brangaus rūbo ji gali pamesti galvą. Ką jau ten pirkiniai! Ji nepamesdavo galvos ir dėl vyrų. Jau praėjo daug mėnesių, kai ji išsiskyrė su savo mylimuoju (o juk vos netapo nuo jo priklausoma!)

Žodžiu, Absoliučiai Nepriklausoma Moteris jautė, kad dar truputį – ir ji taps Idealia Moterimi.

Bet vieną šeštadienio rytą už jos durų pasigirdo šnarėjimas. Ji atidarė. Svyruodama iš nuovargio, ant slenksčio stovėjo Katė. Moteris net aiktelėjo:

– Tu?! Bet… Kaip? Tūkstantis kilometrų?!

– Aš ėjau čia metus, – ir Katė, įėjusi į namus, prigulė šalia krėslo kojos.

– Kodėl?

– Pasiilgau, – pažvelgė į ją Katė. – Aš negaliu gyventi be tavęs, be mūsų namų, be tavo vyro. Beje, o kur jis?

– Bet juk aš nuvežiau tave pas tetą į kaimą… Tu nesupykai?

– Tik iš pradžių pykau, – atsiduso Katė. – Bet paskui atleidau. Aš juk suprantu: tu taip norėjai būti nepriklausoma…

– Ir tapau! – Moters balsas staiga išdavikiškai suvirpėjo.

– Ką gi, sveikinu, – sušnabždėjo Katė. – Nieko nepadarysi. Aš pailsėsiu dieną-kitą ir grįšiu atgal.

Naktį Moteris krūptelėjo ir atsimerkė – ji visada pabusdavo nuo neaiškaus ilgesingo tuštumos pojūčio krūtinėje. Širdyje buvo šalta – tarsi kažkas įjungė viduje ventiliatorių. Ji ištiesė ranką, kad pasiektų raminamųjų – ir apčiuopė šiltą kailiuką. Katė pasislinko arčiau jos, atsigulė pašonėje, pradėjo murkti. Netrukus šaltas ventiliatorius krūtinėje išnyko.

Praėjo trys dienos. Moteris atsibudo. Pusvalandį pagulėjo lovoje, paskui nuėjo į virtuvę ir išsivirė kavos su šokoladu. Paskui pasiėmė mobilųjį telefoną, paskambino savo mylimam vyrui ir pasakė jam svarbiausius žodžius: “Aš myliu tave!“ Paskui susitarė susitikti su drauge. Ir staiga pamatė Katę, sėdinčią prie durų…

– Išleisk mane, prašau, – pasiprašė Katė.

– Tu išeini?! – Moters akyse sublizgėjo ašaros. – Bet dabar aš negalėsiu be tavęs!

– Nusiramink, – tarė Katė. – Aš tiesiog einu pasivaikščioti. Ir neužrakink durų, prašau. Juk nepriklausomybė – visai ne tai, ką tu galvoji. Tai vidinė laisvė. Tai – žinojimas, kad durys atviros. O dar – tai laimė dėl to, kad yra kažkas, pas ką tu pasiryžusi eiti pėsčiomis tūkstantį kilometrų…

Katė peržengė slenkstį, žvaliai nusišypsojusi Absoliučiai Normaliai Moteriai.

Padėka autorei! Pagal Emos Gaus pasaką, vertė ruvi.lt

Pasaka “Ramus protas“

Kartą vienas ūkininkas pastebėjo, kad pametė savo laikrodį daržinėje, kur krovė šieną. Ir nors laikrodis nebuvo kažkoks vertingas, tačiau buvo svarbus ūkininkui kaip atsiminimas, kaip labai artimo žmogaus dovana.

Ūkininkas kelis kartus apėjo visą daržinę skersai ir išilgai, bet viskas buvo veltui. Jis nusiminė, nuleido rankas… Tačiau netrukus pastebėjo netoliese žaidžiančius vaikus ir nusprendė pasikviesti juos į pagalbą. Prieš tai, žinoma, pažadėjo vaikams atsilyginti saldumynais už tai, kad jie padės.

Vaikai mielai sutiko ir visu triukšmingu būriu pasileido link daržinės. Jie išnarstė visą daržinę nuo viršaus iki apačios, bet laikrodžio niekas taip ir nerado. Ir tuo metu, kai ūkininkas jau susitaikė su mintimi, kad laikrodžio surasti nepavyks, prie jo priėjo mažas berniukas ir paprašė leisti jam pabandyti paieškoti.

Ūkininkas žvilgtelėjo į vaiką ir pagalvojo: kodėl gi ne, o gal ir pavyks? Juo labiau, kad vaikas taip nuoširdžiai paprašė… Ir jiedu nuėjo į daržinę. Berniukas pasakė, kad ieškos vienas ir uždarė daržinės duris.

Ir koks gi buvo ūkininko nustebimas, kai po kurio laiko vaikas išėjo iš daržinės su laikrodžiu rankose! Ūkininkas labai apsidžiaugė ir paklausė, kaip jam tai pavyko, juk prieš tai visiems atrodė, kad ieško laikrodžio, kaip tos adatos šiene, nes niekam nesisekė jo surasti..

Berniukas tik patraukė pečiais ir atsakė: “Aš nieko ypatingo nedariau. Tiesiog sėdėjau ant grindų ir įdėmiai klausiausi… Ir visiškoje tyloje aš išgirdau laikrodžio tiksėjimą, nuėjau į to garso pusę ir radau jį!“

Taigi – ramus, nesudrumstas protas gali daug daugiau, nei neramus, įaudrintas protas. Todėl skirkite sau kelias tylos ir ramybės minutes per dieną, ir jūs pastebėsite, kaip greitai jūsų mąstymas įgaus aiškumą ir gilumą…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Ramios, gražios savaitės mums visiems 🙂 !