O ar laimingi jie su manimi?..

Sava nelaimė aptinkama greitai….

Ir lygiai taip pat greitai suveriami ilgi nuoskaudų karoliai ir dygios lūkesčių apyrankės.

Akimirksniu tampa regimas pasklidęs pretenzijų srautas kitiems žmonėms.

Pikti žodžiai žaibiškai susidėlioja į sakinius ir išsakomi ilgais kaltinamaisiais monologais, arba rūpestingai sudedami į slaptą sielos kambarį, kad paskui nuskambėtų garsiu nepasitenkinimo orkestru.

Ir retai, labai retai už didžiulio įsitikinimo savo teisumu šmėkšteli bent menkutė abejonė tuo, KĄ iš tiesų jaučia šalia manęs žmonės, su kuriais aš gyvenu?

Ar turi jie priežasčių laisvanoriškai man pritarti, vykdyti mano norus ir pateisinti mano lūkesčius?

Ar prisimenu aš apie jų ribas, kai reikalauju gerbti savąsias?

Ar nesiveržiu į jų asmeninę erdvę, nelaukdama pakvietimo?

Ar nespaudžiu jų kontrole ir nepasitikėjimu, vadindama tai dideliu rūpesčiu?

Ar nebijo jie sakyti man tiesą?

Ar neužgožiu savo greita kritika bet kokias jų idėjas?

Ar neišseko mano švelnumo, šilumos ir gerumo atsargos?

Ar lengva jiems priimti mano būsenas?

Ar nevargina jų laikas, praleistas su manimi?

Ar pastebiu aš jų gyvenimą, ar domiuosi, ar skiriu tam dėmesį?

Ar dar sugebu dovanoti laimę, kurti ją, dalintis ja, o gal aš visą laiką galvoju tik apie tai, kaip ją gauti, sulaukti iš kitų, ir piktintis, kad tos laimės man niekas nesuteikia?

Vis dažniau aš galvoju apie tai, mielieji…

Vis dažniau aš su liūdesiu stebiu, kokių neįtikėtinų mastelių pasiekė mūsų patologinis susireikšminimas. Būtent susireikšminimas, o ne sveikas savęs suvokimas ir orumo pojūtis.

Matau, kaip mus visur moko kovoti su kiekvienu, kas išdrįso ne taip pažiūrėti ar ne tą pasakyti, ir net nepabandžius išsiaiškinti, kabinti ant žmonių žiaurias etiketes, kaltinti juos piktybiškumu ir asmeninių ribų pažeidimu, tuo pat metu tanku traiškant jų pačių ribas…   

Matau, kaip darosi neįmanoma sukurti paprasčiausius žmogiškus santykius tik todėl, kad kiekvienas susirūpinęs tik tuo, kad suprastų ir išgirstų tik jį, kad tik jam būtų sudarytos laimingos sąlygos.

Ne, aš nenoriu sukelti kaltės jausmo, arba paskatinti aukotis… visa tai jau seniai neveikia ir neturi prasmės.

Aš tiesiog labai noriu matyti kuo daugiau laimingų žmonių.

Matyti žmones, kurie sugeba sveikai bendrauti, mylėti, kurti, tobulėti.

Žmones, kurie atmetė kenksmingus šablonus, bet nepakeitė jų į vienaląstį palaidumą.

Žmones, kurie nepamiršta, kad aplink gyvena lygiai tokie patys žmonės, kaip ir jie.

Ir niekas iš jų negimė tik tam, kad aptarnautų jų tuščią puikybę.

Ir niekas negimė pažeminimui.

Ir niekas iš jų negali visiškai atsiriboti nuo kitų.

Mes reikalingi vieni kitiems.

Ir ką mes apie save begalvotume, mes vis vien esame visi susieti… todėl kad gyvename vieni dėl kitų…

Ir kiekvieną kartą, kai eilinį kartą suknibždės viduje nuoskauda dėl to, kad kažko negavome iš tų, kas dabar šalia, vertėtų sąžiningai atsakyti sau į klausimą –

O AR YRA ŽMONIŲ, KURIE LAIMINGI SU MANIMI?

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt