Panašus traukia panašų

Jei žmogui nuolat rodys ir pasakos, kaip viskas blogai, tuomet ir jis pradės savo mintyse generuoti negatyvumą, nevalingai koncentruos į tai savo dėmesį, gaivins ir realizuos negatyvias situacijas, prisimindamas atitinkamas asociacijas.

O jei žmogui nuolat rodys ir pasakos apie gėrį, kreips jo dėmesį į dvasinius gyvenimo momentus, daugiau rodys gerumo, dorovės, padoraus elgesio, kultūros ir įkvepiančio meno pavyzdžių, tuomet ir jis formuos savo pasaulėžiūrą tokiu pat būdu.

Panašus pritraukia panašų.

O mūsų mintys, jausmai ir emocijos – formuoja realybę.

Todėl susimąstykime – kokią realybę mes maitiname ir palaikome savo energija, savo mintimis ir jausmais…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Šilto ir jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Saugokite save

Kuo aukštesnis kasdieninio spaudimo laipsnis, tuo stipresnis išsekimas.

Tai faktas.

Taip, išsekti įmanoma ir be galo mėgiamame darbe, ir su mylimais vaikais, ir tuomet, kai nėra didelių problemų, bet vis dėl to ne taip, kai tenka tiesiog prievartauti save, verčiant užsiimti seniai apkartusia veikla, pabundant ryte gilioje neviltyje dėl būtinybės vėl pradėti savo švilpiko dieną, bandant susitaikyti su tuo, ko negali išvengti, tarsi tai būtų galutinis nuosprendis…

Kas žino, apie ką aš, tas žino, kaip tai yra.

Tačiau šiandien net ne apie tai, kaip sulaužyti nepajudinamas nuostatas, išeiti iš griaunančių procesų ir pasiryžti svarbioms permainoms.

Bet apie tai, kaip apskritai jų sulaukti…

Išsekimas, kuris vis didėja ir niekuo nekompensuojamas, yra pražūtingas. Jis įsibrauna į visas sveikas mūsų teritorijas ir išdegina jas iki pagrindų, aktyvuodamas visus chroniškus procesus, papildydamas jas naujais griūties židiniais.

Tai baisu, mielieji… Ir psichikai, ir kūnui.

Todėl jei mintys apie permainas išlieka kol kas mintimis, gerai būtų joms pagelbėti…

Kaip?

Pasiimti laisvadienius nuo pačių savo nelaimių, nuo savo bejėgiškumo, nuo savo nevilties… nuo savo išsekimo.

Pasiimti laisvadienius ir elgtis taip, tarsi nėra tų nelaimių, nėra nevilties, nėra bejėgiškumo, nėra išsekimo.

Ne, nemeluoti sau, neimituoti to, ko nėra, bet pragyventi nors vieną dieną, atsiribojant nuo visko, kas buvo vakar, ir atsisakant niūrių rytojaus prognozių.

Leisti sau pajusti sustojusį tik dėl tavęs laiką. Nežiūrėti į laikrodį. Nesilaikyti jokių dienotvarkių. Nesiblaškyti dėl būtinybės būtinai kažką padaryti.

Nėra jokios būtinybės ir nėra jokios prievartos kažką daryti.

Gyventi, kaip visiškai laisvą dieną. Dieną, už kurią nenubaus. Pakaks bausmių.

Aš nežinau, kokia bus ta diena kiekvienu konkrečiu atveju… bet tegul ji taps jūsų draugu, jūsų palaikymu, jūsų pirmu atokvėpiu po ilgo bėgimo įkarščio…

Suprantate… aš pasakysiu dabar žiaurų dalyką, kuris gali nutikti, jei mes šitaip bėgdami sudegsime… taip, mus apverks ir pamirš. Arba nepamirš, bet mūsų vis vien jau nebus ten, kur visa tai turi reikšmę.

Todėl… pradėkite jau dabar…

Pradėkite daryti kažką, kad išliktumėte ir gyventumėte savo pilnavertį gyvenimą.

Saugokite save… ir vienas kitą… prašau…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tai ne atstumas…

Tikras artumas – tai kuomet ryte tu skubi papasakoti žmogui savo sapną. Kai nebaisu pasirodyti juokingu, nevikriu, keistu.

Kai dalinamasi viskuo: ir blogu, ir geru. Kuomet dviese neapsakomai jauku: kalbėtis ir net tylėti.

Kai sakai kažkam: “Aš namie“, vos pravėręs savo namų duris. Kai visi juokai suprantami, o frazės kažkaip savaime užbaigiamos.

Kai bučiuoji kažką ne tik lūpomis, o tiesiog širdimi. Kai žodžiais prisiliečia taip švelniai, kad pajunti, kaip milijonai šiurpuliukų prabėga per kūną.

Kai mintimis visada šalia, net jei labai toli.

Tikras artumas – tai ne apie atstumą, tai apie sielą.

Padėka autorei! Pagal Alinos Jermolajevos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Sistemos pokyčius reikėtų pradėti nuo savęs

Bet kokia sistema, ribojanti ir kontroliuojanti žmogų – šeima tai, mokykla ar kitas socialinis institutas – grindžiama vidiniais jos narių apribojimais. Ir, iš esmės, nieko daugiau ir nėra, išskyrus tuos vidinius apribojimus. Be jų sistema nustoja gyvuoti. Bet kokia. Net kalėjimo sistema.

Todėl sistemos lūžis ar pokyčiai prasideda nuo žmogaus vidinio lūžio ar pokyčių. Nuo šablonų griovimo ir susidūrimo su asmeninės realybės išvirkščiąja puse.

Tam, kad pakeistume kažką išorėje, tenka keisti save. Ir tik nuo savęs verta pradėti.

Aš sutinku daugybę žmonių, kuriuos stipriai ir griaunančiai veikia jų šeimos sistema. Ir visi bandymai kažką įtikinti, paskatinti arba priversti neveikia. Bet vos tik ženklus pokytis įvyksta vieno žmogaus viduje, tuomet ir visa jo aplinka negali išlikti nepakitusi, kaip jos nariai besipriešintų.

Svarbus kiekvienas konkretaus žmogaus mažiausias žingsnelis. Tvirta pozicija. Pastovumas ir aiškumas. Stipri vidinė ašis, kuri tampa atspirties tašku, kurio pagalba perverčiamas didelis pasaulis.
⠀
Pagal Aglajos Datešidzės esė, vertė ruvi.lt

Kas per mane ateina į šį pasaulį?..

Norėdami pažinti save, mes daugybę kartų užduodame sau klausimą: “Kas aš esu?“ Tačiau ieškodami atsakymo į šį klausimą, galime pakliūti į spąstus ir klystkelius, kurie neišvengiamai stabdo mus savęs pažinimo kelyje.

Mes tampame priklausomi nuo tų, kas, mūsų manymu, duoda atsakymą į šį klausimą. Ir visai nesusimąstome apie tai, kad toks žmogus gali turėti savanaudiškų interesų ir sėkmingai mumis manipuliuoti.  

Bet ir mes patys kuriame įvairiausius įvaizdžius, kurie vis tvirčiau pririša mus prie išorinės formos. Mes tampame pažeidžiami, kai paleidžiame “didybės manijos“ arba “mažo žmogaus komplekso“ programas. Iš esmės, mes patys aktyvuojame programas, kurios maitina tuštybės arba menkumo pojūčius.

Ir jei mes būsime sąžiningi su savimi, tuomet pamatysime, kad visa tai neišvengiamai ne tik sukelia gilų nusivylimą, bet ir atima daugybę energijos, kad atkurtume jėgas, kurias išeikvojame dirbtinai palaikomai saviidentifikacijai.

Todėl, galbūt, mes vis tik ne visai teisingai keliame klausimą savęs pažinimo kelyje? Galbūt, teisingiau būtų paklausti: “O kas per mane ateina į šį pasaulį?“

Nors, žinoma, kiekvienas gali užduoti šį klausimą savaip: “Ką aš nešu žmonėms?“, “Kuo pripildyta mano erdvė?“, “Kokias energijas aš skleidžiu?“

Štai tokie klausimai ir maksimaliai nuoširdūs atsakymai į juos gali mus atvesti į tai, ko mes iš tikrųjų ieškome.

Į savo Aukščiausios Esybės atvėrimą…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Pavasarinės šilumos ir geros savaitės mums visiems 🙂 !

Tai laimė…

Kas yra laimė?

Mes galvojame, kad būti laimingu – reiškia džiaugtis, o būti visada laimingu – tai reiškia džiaugtis visada ir viskuo.

Bet tai neįmanoma.

Man laimė – ne džiaugsmas, o dvasinė ramybė ir vidinio pasaulio pusiausvyra.

Tai ne vieta ir net ne kelias.

Laimė – tai būdas, kuriuo eini tuo keliu: kai eini neskubėdamas, bet ir nelėtini žingsnio, nieko nestumdai ir neleidi savęs stumdyti, tu eini be viršsvorio kuprinėje ir neslopini savo jausmų.

Kai eini su giliu įsitikinimu, kad šis kelias – tavo. Ir toks ėjimo būdas būtinai atves tave ten, kur tu ir turi būti.

Tai ir yra laimė.

Padėka autoriui! Pagal Chorche Bukaj esė, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Kad netaptume kopijų kopijomis

Aš už tai, kad mes ištrauktume iš galvos tą laidą, kuris sujungia mus su vartotojiškos visuomenės Matrica. Vietoje to, kad nesusimąstydami čiuptume viską, ką siūlo mums pasaulis, grįstas Norais, verčiau įjunkime Savo Galvą ir filtruokime visą išorinę informaciją per klausimo “o ar tikrai man tai reikalinga?“ prizmę.

Juk tai paprasta – pirkti tai, ką reklamuoja. Ir rengtis taip, kaip “madinga“. Labai paprasta – žiūrėti filmus, serialus, klausytis populiarios muzikos, skaityti siūlomas knygas, žaisti kompiuterinius žaidimus. Ir nepastebėti, kaip stipriai visa tai veikia mūsų mąstymą ir sąmonę.

Tai jau gatavas produktas. Pirk. Gaišk tam savo laiką. Gyvenk taip, kaip tau demonstruoja. Bet juk… Tai svetima. Tos formos, vaizdai, garsai – svetimi. Svarbu – suprasti, kas iš tiesų tau reikalinga.

Tu gali nusipirkti “madingą“ energetinį gėrimą. “Tu viską gali“, aha. O galima išsiaiškinti, kas iš tikrųjų naudinga organizmui ir pačiam paruošti gėrimą, kuris tikrai suteiks tau natūralios energijos.

Galima nusipirkti madingą rūbą. O galima nusipirkti tai, kas tinka būtent tau, neatsižvelgiant į aplinkinių nuomonę. Galima gyventi pagal filmų, serialų, dainų scenarijus. O galima įsiklausyti į Save ir suprasti, kaip tau pačiam norisi gyventi, be išorinio poveikio į tavo pasirinkimus.

Mūsų gyvenime pernelyg daug svetimų minčių, svetimų garsų, svetimų nuomonių. Mūsų gyvenime taip trūksta “mūsų“… Ir kad netaptume “kopijų kopijomis“, turime išmokti suvokti, kas – mūsų, o kas – primesta mums iš šalies.

Padėka autoriui! Pagal Said Šy tekstą, vertė ruvi.lt

Aš laikiau tave ant rankų…

Šiandien, kai mano jėgos beveik išseko ir viskas, apie ką aš galėjau galvoti, tai kaip skirti bent porą minučių sau – tu staiga užmigai ant mano rankų. Manęs laukė milijonas reikalų, bet aš nesiėmiau nei vieno iš jų.

Todėl kad vietoje visų darbų… aš laikiau tave ant savo rankų.

Aš turėjau išimti indus iš indaplovės ir perplauti kalną visko, kas susikaupė kriauklėje.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Aš ruošiausi surinkti skalbinius iš džiovyklos ir surūšiuoti juos, ir perskalauti drabužius, kuriuos vakar pamiršau išimti iš skalbyklės.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Aš norėjau nusiprausti po dušu, išsidžiovinti plaukus, ir net, galbūt, šiek tiek pasidažyti.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant savo rankų.

Aš planavau atsakyti į keletą laiškų iš darbo ir paskambinti visiems, kieno skambučius praleidau per pastarąsias tris dienas.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Man reikėjo sutvarkyti svetainę, kur tu išbarstei dribsnius, ir surinkti po visus namus išmėtytus žaislus.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Aš norėjau pavakarieniauti ir tuo pačiu peržiūrėti susikaupusias sąskaitas ir laiškus, kurie gulėjo nuo pirmadienio ir jau suspėjo užaugti į nemažą krūvelę vidury stalo.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant savo rankų.

Aš norėjau nunešti ir paguldyti tave į lovelę, ir buvau tikra, kad tu neprabusi, jei taip padarysiu. Ir, ko gero, tau pačiam būtų patogiau miegoti savo lovelėje.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Tavo mažos kojytės, besiremiančios į krėslą, rodos, tik vakar vos siekė jo kraštą. Aš jaučiu tavo kvėpavimą ant savo odos, tavo rankos apsivijo mano kaklą… labai labai greitai ateis tas laikas, kai mieliau rinksies erdvią lovą, o ne miegą ant mano rankų.

Žinai, aš atradau ramybę ir pilnatvę tą akimirką, kai iš daugybės dienos reikalų pasirinkau patį prasmingiausią…

Laikyti tave ant savo rankų.

Pagal Regan Long, ketverių vaikučių mamos, esė, vertė ruvi.lt

Artimųjų meilės ir širdžių šilumos visoms visoms Mamytėms 🙂 !

Tu visada šalia

Mama. Labai trūksta pokalbių su tavimi “apie gyvenimą“. Norisi ateiti į mūsų senuosius namus. Užvirti arbatos. Pirmą nuovirą tu būtinai išpilsi: na, juk dulkėtas! Įdėsi į vazelę cukruotus vaisius: ananaso žiedus, citrinos gabalėlius, riešutus. Kažką pasakosi. Aš klausysiu, siurbčiodama arbatą, pritardama linktelėsiu, tylėsiu. Pati skaniausia arbata pasaulyje!

Mama. Kur tu sėmeisi jėgų, kad rankos nenusvirtų? Kad ištvertum sunkumus? Kad eitum į priekį? Tavo gyvenimas – lyg nuolatinių išbandymų ruožas. Kliūtys, sunkumai, nusivylimai ir bėdos…

– Aš girdžiu, kaip paukšteliai iš pat ryto čiulba, matau, kaip saulė kyla. Ir man taip gera… Gėles palaistau. Zylutes palesinu. Džiaugsmas.

Mama. Labai norisi tave apkabinti. Prisimenu, kaip atėjai pasiimti manęs iš darželio. Jauna. Su žydra berete, kurią pati nusimezgei! Su rausvai dažytomis lūpomis. Lūpų dažai kvepia vanile. Mama! Aš nuskyniau tau pirmųjų gelsvų gėlyčių!

– Kaip jos vadinasi? Šalpusnis? Aaa. Atsiminsiu.

Aš įsmeigiu gėlytę mamai į beretę. Štai dabar mano mama tiesiog nuostabi!

Mama. Kodėl aš tavęs beveik nesapnuoju? Nors pasimatytume. Tais baisiausiais mano gyvenimo metais tu ateidavai pas mane sapnuose beveik kasdien. Aš bandžiau suprasti, kodėl. Dabar žinau. Perspėdavai. Duodavai man ženklą iš viršaus.

Mama. Tavo telefono numeris iki šiol neištrintas. Kartais jį surenku. Skambinu į amžinybę. O gal… atsiliepsi.

Mama. O tavo anūkas jau beveik užaugo sulig manimi. Tave peraugo! Ir iki šiol mėgsta baltą sūrį. Prisimeni, tu jį išmokei? Pasiskaninant medumi.

Mama. Kartais visai neturiu jėgų. Kartais jaučiuosi išsekusi. Tuomet žiūriu į tavo portretą, kurį nutapė mūsų kaimynas dailininkas. Juk jis buvo įsimylėjęs tave. Prisimeni? Žiūriu. Prašau. Tu net iš ten padedi. Jaučiu tai.

Kokie gi laimingi tie, kieno galvą iki šiol gali paglostyti darbščios motinos rankos, kas gali išgirsti švelniai tariamus žodžius: “vaikeli mano“, “dukrele“, “sūneli“…

Jei turite tėvus – mylėkite, lankykite, skambinkite, džiuginkite, branginkite.

Padėka autorei! Pagal Elenos Čebotarevos esė, vertė ruvi.lt